„LKB Kronika" 37-jame numeryje rašė, kad KGB ruošia Kybartų klebonui kun. Sigitui Tamkevičiui bylą, dėl 1978 m. birželio 1 d. įvykusios autoavarijos.
1979 m. sausio 31 d. kun. S. Tamkevičius kreipėsi į Lietuvos TSR Valstybinio saugumo komitetą, protestuodamas, kad šis Komitetas panaudojamas susidorojimui su kunigu (žr. „LKB Kronika", Nr. 37).
Vasario 6 d. Varėnos raj. prokuratūra, remdamasi Aleksandro Razvinavičiaus pareiškimu, iškėlė dėl avarijos baudžiamąją bylą. A. Razvinavičius kreipėsi į Varėnos prokuratūrą inspiruojamas saugumo pareigūnų.
Vasario 13 d. KGB sekretoriato viršininkas A. Grakauskas atsiuntė kun. S. Tamkevičiui šitokį atsakymą:
„Į Jūsų 1979 m. sausio mėn. 31 d. pareiškimą pranešame, kad autoavarijų aplinkybių tyrimas nėra valstybinio saugumo organų kompentencijoje".
Vasario 19 d. kun. S. Tamkevičius kviečiamas į Varėnos miliciją tardymui.
Kovo 4 d. Tikinčiųjų teisių gynimo krikščionių Komitetas Maskvoje kreipėsi į Lietuvos TSR Saugumo komitetą išreikšdami protestą dėl kun. S. Tamkevičiaus persekiojimo.
Balandžio 18 d. kun. Tamkevičius vėl kviečiamas į Varėnos miliciją parodymų patikrinimui įvykio vietoje.
Gegužės 21 d. tardytojas leidžia kun. S. Tamkevičiui susipažinti su bylos medžiaga. Kaltinamuoju paskelbtas Aleksandras Razvinavičius.
Birželio 28 d. Varėnos liaudies teisme turėjo įvykti teismo posėdis. į teismą atvyko apie 80 tikinčiųjų, daugiausia jaunimo. Visiems susirinkus į salę, teisėjas paskelbė, jog kaltinamasis Razvinavičius sergąs ir todėl teismo posėdis atidedamas. Niekas neabejojo, kad tai apgavystė. KGB tikriausiai nenorėjo, kad teismo posėdyje dalyvautų daug žmonių.
Išėję iš salės, prie teismo pastato (tame pačiame name yra milicija ir saugumas), jaunimas solidarumo ir užuojautos ženklan įteikė gėlių saugumo persekiojamam kunigui. Kol jaunimas įteikė gėles, kažkas minioje užgiedojo „Marija, Marija . . ." Ir buvo nepakartojamas ir neatpa-sakojamas vaizdas: giedanti minia apsupusi puslankiu kunigą, laikantį didžiausią glėbį gvazdikų, rožių ir kitų gėlių, drąsūs jaunimo veidai, o užpakalyje kaip siena stovintys milicininkai ir rūstūs, akmeniniais veidais saugumiečiai. Bet šis vaizdas truko neilgai: prasidėjo triukšmas — milicija pradėjo vaikyti žmones. Minia pamažu traukėsi ramiai tolyn, nors į juos stipria srove pylė vandenį. Dalis žmonių patraukė į bažnyčią.
Kun. S. Tamkevičius tuoj pat po teismo posėdžio nuvyko pas Razvinavičių į namus ir sužinojo, kad jis esąs sveikas ir iš vakaro iškviestas į Šalčininkų raj. VRS. Taigi teismo posėdis milicijos arba saugumo pareigūnų buvo sąmoningai atidėtas!
Pasimeldę visi rengėsi vykti į namus, tačiau Varėnos milicija ir saugumas prie geležinkelio stoties pradėjo gaudyti žmones ir vežti į miliciją, šį kartą milicininkai buvo ypatingai žiaurūs — suimdami jaunimą ir moteris, juos negailestingai mušė ir spardė. Buvo suimta apie 13 žmonių. Vienai iš jų — Danai Kelmelienei buvo sunkiai sumušta galva. Milicininkai tyčiojosi iš suimtosios, ją vadindami valkata. Vienas iš jų pasakė: „Mes tau taip padarysime, kad tu daugiau į teismą neateisi!" Po sunkaus galvos sumušimo D. Kelmelienei reikėjo iškviesti greitąją pagalbą. Po kelių dienų tardymo Kelmelienė labai sunkioje sveikatos būklėje buvo paleista namo. Kartu su ja buvo paleisti dar du vyrai. Visi kiti suimtieji po tardymo buvo paleisti tą pačią dieną.
Artimieji, parvežę Daną Kelmelienę į Vilkaviškį, kreipėsi į ligoninę, tačiau budintis gydytojas Jelisiejevas atsisakė sunkiai sužalotą ligonę priimti. Visi įsitikinę, kad Varėnos KGB įsakė Vilkaviškio ligoninei nepriimti sumuštos ligonės.
Po sunkaus smegenų sukrėtimo net tris dienas Kelmelienei nebuvo suteikta medicininė pagalba, šiuo metu ji gydosi ligoninėje.
Liepos 13 d. buvo paskirtas antrasis teismo posėdis. Ant kelių, vedančių į Varėną, nuo ankstyvaus ryto stovėjo autoinspekcija ir surašinėjo vykstančius į Varėną: užsirašydavo vairuotojų pavardes, kur jie gyvena, dirba ir kiek vežasi keleivių.
Tą dieną į Varėną buvo sukviesta daugybė milicijos, saugumiečių ir draugovininkų. Į teismo salę tebuvo įleista apie 50 žmonių, o likusios sėdimos vietos buvo užimtos valdžios pareigūnų. Į salę nepatekusieji stovėjo koridoriuje. Iš viso atvykusiųjų į teismą buvo apie 150 tikinčiųjų.
KGB pareigūnai fotografavo visus įeinančius ir išeinančius iš teismo.
Teismas apklausė penkis liudininkus: Buzaitę, Mickevičių, Čiurlionį, Graževičių ir Tamulevičių, kurie liudijo, kad kun. S. Tamkevičius autoavarijoje buvęs nekaltas ir susidūrimo negalėjęs išvengti.
Teismas kaltu pripažino Razvinavičių ir nuteisė pusantrų metų lygtinai.
Po teismo tikintieji nuėjo į bažnyčią, bet duris rado užrakintas. Vėliau buvo sužinota, kad artėjant kun. S. Tamkevičiaus teismui Varėnos m. Vykdomojo komiteto pirmininkas Baublys apsilankė pas vietos kleboną Bronių Jaurą ir pareikalavo, kad liepos 13 d. bažnyčia būtų uždaryta iki 15 vai.
Kam buvo reikalingas šis teismas? Kodėl KGB kurstė Razvinavičių kreiptis į teismą, o paskui jo nepalaikė?
Pirma. į viešumą išėjo KGB pinklės.
Antra. KGB, negalėdama nuslėpti savo veiklos, le io teismui pasirodyti objektyviam — težino visas pasaulis, kad sovietinis teismas be priežasties nepersekioja nei kunigų, nei tikinčiųjų, o „LKB Kronikoje" paskelbta medžiaga yra grynas šmeižtas.
Trečia. Pasinaudodama šia avarija, KGB daugiau negu metus laiko šantažavo kun. S. Tamkevičių, sutrukdydama daug laiko ir tikėdamasi jj atitraukti nuo aktyvios veiklos pastoracijoje ir tikinčiųjų teisių gynimo srityje.
***
Man nesvarbu, kas kviečia; svarbu, kad pakviečia mirštančius aprūpinti. O direktorius puola tuos, kurie pakviečia, kad senelius-invalidus visiškai atskirtų nuo bažnyčios ir kad jie, visą gyvenimą tikėję, bent ateistiškai mirtų. Ar ne žiauru? Ir sąžinės laisvė! O turėtų invalidams sudaryti galimybę telefonu išsikviesti kunigą, sudaryti visas sąlygas aptarnavimui.
Riaukaitę stengiasi apšmeižti ir dėl to, kad ji užsistoja išlaikytinius už daromas jiems skriaudas. Jai prikišti praeitį juk yra tas pats, ką ir Snieškų apkaltinti už tai, kad jo tėvai buvo buožės.
***
Girdi, kam reikia duoti pinigus seneliams? Jais rūpinasi valstybė, išaugo nauji namai . . .
Atsakau:
V. Savičius pats kalba prieš save, nes teigia, kad invalidai tuos rublius taip gaudė, kad net susikivirčijo. Jei tas rublis nebūtų reikalingas, ar jie būtų kivirčijęsi?
Pilnai sutinku, kad juos maistu aprūpina. Bet ar gali bendras katilas visų norus patenkinti? Ar jau tie namai tokie, kad tik gervės pieno tetrūksta? Žiūrėk, ligonis norėtų kokį apelsiną ar obuolį suvalgyti . . . Todėl jiems net krautuvę atidaro. Už ką pirks, jei nieko neturi? Kai vieni skanesnį kąsnį valgys, kiti seilę rys. Tai jaučia tikintieji ir jiems primeta vieną kitą rublį, paprašo pasimelsti, kalnus pagiedoti. O V. Savičius ir tai norėtų iš tų vargšų atimti. Ar tai humaniška?
***
III-as epizodas — vagišius St. Mažutavičius.
V. Savičius man prikiša, kad aš negražiai pasielgęs, sušelpdamas vagišių St. Mažutavičių, įsibrovusį į Gargždų bažnyčią.
Paaiškinu:
Mažutavičius, gyvendamas Kaltinėnų apylinkėje, sėkmingai buvo apkraustęs aplinkines bažnyčias. Po Endriejavo sekė Gargždų bažnyčia.
Aš jam po teismo tikrai nunešiau rūkalų ir maisto, nes jis atsiprašė žmones už savo piktadarybę, o mane per gynėją paprašė rūkalų.
Kartu su juo buvau griežtame Alytaus lageryje: jis už plėšikavimą, o aš už katekizmo vaikams aiškinimą. Tada mes dalijomės paskutiniu kąsniu. Žinodamas, kas jo laukia ateityje, negalėjau būti toks žiaurus, kaip to nori V. Savičius, kad atmesčiau jo prašymą, kai jis man yra padėjęs varge. Smerkiu jo blogą darbą, bet myliu žmogų.
Tarybiniai įstatymai griežtai baudžia už nusikaltimus, ypač už pasikartojančius. Bet tas griežtumas paprastai jų nepataiso, tik dar labiau užkietina, nes jie jaučiasi atstumti nuo visuomenės ir pasmerkti.
Net tarybinė valdžia kartais gerais pažadais, laisve juos skatina taisytis, ir tai daug padeda. Tikrai, ir tie pasmerktieji dar turi daug gero ir gali būti gerais žmonėmis. Tai pats mačiau lageriuose. Įduodamas Mažutavičiui maisto, kaip tik kreipiausi į jo žmogiškumo gyslelę, kuri jį gali sugėdinti dėl blogų darbų ir pakreipti į gerąją pusę. Šv. Jonas Bosko miesto chuliganus išauklėjo pavyzdingais jaunuoliais. Taip pataria auklėti pasaulinio garso pedagogai: Foersteris, Pestaloci ir kiti. Poiežiumi išrinktas Jonas XXIII aplankė Regina Cėli kalėjimą Romoje: „Kadangi negalėjot ateiti pas mane, aš ateinu pas jus". Vienas kalinys paklausė: „Ar ir man tinka vilties žodžiai, kuriuos Jūs kalbėjote?" Aš esu sunkiai nusikaltęs". Popiežius nieko nesakė, tik jį apkabino. Smerkti žmoniška, atleisti dieviška. Žinoma, ateistas V. Savičius to nė suprasti negali, nes ateistai skleidžia neapykantą ir kerštą — priešui.
Ar tik nėra kaltesni tie, kurie tokius Mažutavičius savo bedievybe išugdė?
***
IV epizodas — mokytoja T. Papievienė.
Girdi,ašužsipuolęs Gargždų vidurinės mokyklos mokytoją už tai, kad ji aktyviai dirbanti su mokiniais.
Atsakau:
1) š.m. vasario 18 d. pamoksle apie tėvų pareigą vaikams priminiau mokytoją Teresę Papievienę ne už aktyvumą, o už mokinių terorizavimą ir šmeižtus. Sakiau, kad II Vidurinės mokyklos II kl. mokytoja T. Papievienė š.m. vasario 14 d. šešiems vaikams parašė po dvejetą už tai,, kad jie neužsisegė spaliuko ženklelio. Tie vaikai nenorėjo būti spaliukais, o ji, nieko neatsiklaususi, visus vaikus įrašė ir nuvarė į aktų salę ženkliukų prisisegti. Keletas jų ir nenešiojo: L. Vainius, Dauskantas, Geraitė, Dumbraitė ir kt. Ji jiems jsakė atsivesti tėvus. Bet jie, matyt, protestuodami neatėjo. Vasario 15 d. vėl parašė dvejetus: A. Kupreliui, Geraitei ir kitiems. Dar pagrasino: „Aš jus jduosiu į vaikų kambarį", reiškia, perduos milicijai. Ar tai ne teroras?
O tėvai turėjo ateiti ir užprotestuoti: „Mano vaikas, kam jį prievartauji? Kam be atsiklausimo rašai? Kam tie „pedagogiški" dvejetai?"
Dar daugiau, šita mokytoja ir kunigus ima pulti. Sako, „Tegu jie neįsakinėja nesisegti ženklelio" ir grasino jiems. Juk tai šmeižtas prieš visą klasę. Mums nė nereikia įsakinėti ir nurodyti, — geriems katalikams aišku, kaip jie turi žiūrėt į bedievišką organizaciją, kuri nori vaikams išplėšti tikėjimą. Jie patys tai supranta.
Be to, mokytoja Papievienė sakė prieš visus moksleivius: „Pamaldžios davatkos apspjaudo kryžius bučiuodamos, o jūs einate į bažnyčią, taip pat bučiuojate, apsikrečiate ligomis. Ko jūs einate į bažnyčią? Ten nėra Dievo. Jūs ligomis nuo smilkalų apsikrečiate. Davatkos neaukoja nešvarius nučiupinėtus pinigus Dievui, bet jums juos atiduoda, ligomis apsikrėsite".
Paklauskit tą mokytoją, kada tikintieji spjaudė į kryžių, kada apkrėtė ligomis, kada smilkalai kokią ligą užkrėtė. Tai šmeižtas. Kas leidžia jai šmeižti Bažnyčią ir tikinčiuosius? Ar mes, tikintieji, esame vergai, jokių teisių neturime? Argi bedieviai turi teisę drabstyti mus purvais, kaip tik panori? Ar tai mokytoja? Ar inteligentė?
Mokytoja draudžia, graso rašyti mergaitėms dvejetus už tai, kad eina adoruoti, visokių anketų reikalauja iš mažylių: „Ar eini į Bažnyčią? Kas tave veda? Kodėl eini? Neikit į bažnyčią!"
Kodėl T. Papievienė neperspėja valdžios, kuri iš bažnyčios reikalauja milžiniškų mokesčių tais nučiupinėtais rubliais, pavyzdžiui, už elektros kilovatą net po 25 kap., kai kiti moka tik po 4 kap.?
2) Balandžio mėnesį visai Ik klasei mokytoja T. Papievienė skaitė tą šmeižikišką straipsnį ir pridėjo savo šmeižtus prieš kunigus: „Jie žmones peiliais badė . . ." Kurie, kada? Reikia stebėtis, kaip ją gali skirti vaikų auklėtoja, kai pati neišsiauklėjusi! Kodėl ji laužo Konstituciją, kuri draudžia „kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais"?
***
