LTSR KPCK sekretoriui P. Griškevičiui

Pareiškimas

Pirmame pareiškime KPCK sekretoriui P. Griškevičiui buvome pažymėję, kad, nesulaukę atstatant mums padarytos materialinės skriaudos, kryžių pasistatysime patys. Panemunės rajono vykdomojo komiteto tylėjimą laikėme sutikimu. Išlaukusi 4 mėnesius kryžių parapija atstatė. Bet neilgai teko džiaugtis šiuo žavinčiu reginiu.

Nuo kryžiaus pastatymo praėjo 4-rios paros. Gegužės 15 d. radome ant šventoriaus iškastą duobę, lyg laidoti žmogui. Netikėtai sužinojome, kad ta duobė laidoti ne žmogui, o mūsų parapijos kryžiui. Todėl po pamaldų skubėjome prie kryžiaus. Mums kalbant rožančių 23,30 vai. atvažiavo du sunkvežimiai. Viename iš jų sėdėjo 6 darbininkai su kastuvais. Pamatę, kad kryžius saugomas, liepė skirstytis ir jaunuoliams pagrasino nemalonumais. Jaunimas grasinimų nenusigando, bet aiškinosi toliau, kokiu pagrindu ir kieno leidimu nakties metu vagiamas kryžius. Kabinoje sėdintysis tipas paaiškino, kad viską suderino su parapijos klebonu kun. R. Liuku. Jaunuoliai atsakė, kad klebonas neturi jokios teisės talkininkauti ateistams griaunant kryžius, nes pats prie jo statymo neprisidėjo. Supratę, kad saugantys kryžių nepasitrauks, pagrasinę, kad atsiveš daugiau pareigūnų, išsinešdino. Jiems išvažiavus, jaunimas prie kryžiaus baigė kalbėti rožančių. Tuo metu aplink zujo milicijos mašinos. Netrukus atvažiavo automašina LLŽ 10-07, iš kurios išlipęs vyriškis paklausė: „Ar mūsų daugiau nėra". Mums atsakius: „Reikalui esant bus ir daugiau", jis išvažiavo.

1.30 val. pasirodė tie patys du sunkvežimiai lydimi trijų dešimtviečių UAZ markės mašinų su milicija ir kelios lengvos mašinos. Iš mašinų išlipo saugumiečiai, Panemunės raj. VRS viršininkas Samajauskas, VRS viršininko pavaduotojas Vanagas, Petrašiūnų keliu-tiltų eksploatacijos tresto viršininkas Svedaravičius, eksploatacijos skyriaus viršininko pavaduotojas Baublys ir darbų vykdytojas Rasiukevičius. Paskui juos ėjo girti darbininkai su kastuvais.

 Visi saugojantys kryžių atsistojo priešais ir pareiškė, kad kryžiaus griauti neleis. Visi aktyviai gynė kryžių, aiškindami, kad griauti kryžių nežmoniška, reikalavo kryžiaus griovimui raštiško nurodymo, klausinėjo, kodėl šis juodas darbas atliekamas naktį, juk tai yra chuliganizmas, užpuolimas. Svedaravičiui buvo priminta, kad jis pirmą kartą niekšiškai pasielgė sulaužydamas kryžių, o dabar vėl kėsinasi nakties metu. Jis pasiteisino, kad remiasi vykdomojo komiteto įsakymu. Parapijos jaunimas užpuolikams įrodinėjo, kad jie yra tikrieji nusikaltėliai kultūrinio ir dorovinio tautos gyvenimo griovėjai ir kad girti neturi teisės liesti kryžių. Užpuolikai vartojo necenzūrinius žodžius ir visą laiką įvairiai gąsdino. Ginčas tęsėsi maždaug pusę valandos. Tuo metu viena sena močiutė garsiai vaitojo prie kryžiaus. Įsitikinę, kad parapiečiai nuo kryžiaus nepasitrauks, davė įsakymą milicijos darbuotojams. Priartėjus „tvarkos saugotojams" prie kryžiaus, pajutome, kad jie girti. Jie iš karto ėmėsi smurto, buvo žiauriai studomi vaikai, mergaitės tampomos už plaukų, sukinėjamos rankos. Nuo tos žiaurios nakties praėjo visa savaitė, o vaikai dar nešioja mėlynes. Žmonės buvo griebiami ir jėga velkami į milicijos mašinas. Eugeniją Mikulevičienę tempdami milicijos pareigūnai spardė ir mušė kumštimis. Moterys ir vaikai pradėjo klykti. Buvo paimti du jaunuoliai, o kiti, matydami, kad prieš daugybę milicijos neatsispirs, pasitraukė. Milicija, besiskirstančius keikdami, sekė iš paskos. Ginančių kryžių buvo 30 žmonių, o saugumiečių ir milicijos darbuotojų kelis kartus daugiau.