Š.m. pavasarį pasirodė du laiškai, skirti Lietuvos vyskupams ir valdytojams: vienas — anoniminis, autorius pasivadino „Grupe Kauno Arkivyskupijos kunigų"; kitas — pasirašytas vieno vilniečio kunigo. Abiejuose gvildenami daugmaž tie patys klausimai, liečia Bažnyčios padėtį Lietuvoje, ir žiūrima iš panašių pozicijų. Beskaitant šiuos laiškus, kyla eilė minčių, kuriomis norima čia pasidalinti.
***
Keliamas vyskupų klausimas. Mano nuomone — tai ne pats svarbiausias klausimas šiuo metu.
Ar vyskupai, jeigu juos turėtų kiekviena vyskupija, pakeistų Bažnyčios padėtį, kurią yra sudarę valstybės įstatymai?
Svarbesnis klausimas — vyskupo asmenybė. Tikintiesiems skaudu, kai vyskupas ar valdytojas yra aklas įrankis ateistų rankose, retai matomas savoj bažnyčioj ir dar rečiau sakykloje, kai tuo tarpu jo straipsnis pasirodo ateistiniame laikraštyje. Toks vyskupas neturi autoriteto tikinčiųjų tarpe. Mums reikia vyskupų, panašių į šv. Paulių, o ne į senų laikų magnatus, užsiėmusius baliais ir medžiokle.
Skaudesnis klausimas — naujų kunigų paruošimas, reikiamas Seminarijos lygis. Laiškuose konstatuojamos negerovės, bet recepto neduodama. Padėtis, reikia manyti, nepasikeis, kol Seminarijos šeimininku bus ne vyskupai, o civilinė valdžia.
Laiško autoriai nusiteikę prieš „katakombinius" kunigus, šie niekuo dėti: „katakombos" ten atsiranda, kur yra varžymai.
Sielojamasi, kad kažkas viešai padejavo dėl kai kurių klierikų netinkamumo. Reikia manyti, kad tylėjimas šiuo atveju būtų naudingesnis tiems, kurie siekia, kad Seminarija nebūtų naudinga Bažnyčiai. Visuomenė turi žinoti, kokios pašalinės jėgos dabar tiesia rankas į Seminariją.
***
Su patosu rašoma apie vienybės reikalą.
Tai amžina žmonijos problema, ypatingu aštrumu iškylanti Bažnyčioje. Nebuvo vienybės apaštalų kolegijoje — Judas nuėjo išdaviko keliu.
Vienybė: kokiu pagrindu ir kokiuose punktuose? Vieniems rūpi konjakas, kitiems — katechizacija, minis-trantai, vieni sapnuoja „Volgas", kiti domisi liturgija . . .
Paklusnumas: Kam ir kokiuose dalykuose? Kai apie 1870 m. caro valdžia išsiuntinėjo kurijoms rusiškus apeigynus — trebnikus, vysk. M. Valančius net neišpokavęs grąžino juos gubernatoriui, o Vilniaus valdytojas prel. P. Žilinskas siuntinėjo kunigams, kurių didžioji dalis nepriėmė šios „dovanos" (priėmė tik kas šeštas). Ar šiandieniniai laikai neturi panašių atvejų?
Anonimas rašo, jog „nekurie konfratrai per daug nori visur ir visus mokyti ir nurodinėti, statyti save pavyzdžiu kitiems". Atrodo, kad šįkart ir anonimas nori „mokyti ir nurodinėti" ir „save stato pavyzdžiu kitiems" ... Iš tikrųjų tai yra sveikintinas dalykas, kad iniciatyvos parodo ir kunigai — Bažnyčia turi juk visiems rūpėti, nes visi mes esame atsakingi už jos likimą.
Anonimas tvirtina, kad šių kunigų veiklai stinga „kilnių tikslų" ir kad jiems „nerūpi Bažnyčios ir sielų gerovė". Kas gali įžvelgti kito vidų? Ar tokį tvirtinimą padikatvo „kilnūs jausmai", ar tai nėra — nepagrįsta prielaida, kurią garbingos etikos žmogus sau neleidžia?!
Anonimas teigia, kad šie konfratrai „nori nešioti ,didvyrio' ar ,kankinio' aureolę" . . . Man atrodo, kad jie tik nori būti ištikimi Bažnyčiai. Pagaliau, ir anonimai gali būti „didvyriais" ir „kankiniais" — niekas jiems netrukdo.
Šių metų „Komjaunimo tiesa" 12 numeryje rašė, kad Pietų Rodezijoje per šešerius pilietinio karo metus nužudyti 33 katalikų misijonįeriai, o Naujųjų metų išvakarėse be pėdsako dingo dar du misijonieriai. Ar šie žmonės norėjo pagarsėti, didvyrių aureole pasipuošti? Jie nepaliko savo postų, nors situacija buvo labai nepalanki, jie neieškojo mirties ir lengvabūdiškai nerizikavo savo gyvybe — jie buvo ištikimi savo pašaukimui, ištvermingi savo pareigose ir drąsūs. Taip pareiškė šių metų Šveicarijos vyskupų konferencijoje aukštas Pietų Rodezi-jos dvasininkas, paminėjęs, kad to krašto neramumai pareikalavo iki šiol 47 misijonierių aukos, priklausančių įvairioms krikščionių konfesijoms. — Reikia manyti, kad panaši charakteristika tiktų ir tiems žmonėms, kuriuos užsipuola anonimas.
Laiškuose skaitome apie „dirbtini ieškojimą konfliktinių situacijų su valdžia ir ateistais", apie „netaktą", apie „pigų ir pavojingą populiarumą".
Vykdant evangelizavimo darbą konfliktai yra neišvengiami — „jei būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus, kaip savuosius" (J 15,19). Gyventi be konfliktų nevisuomet yra garbinga: „Jei norėčiau visiems įtikti, aš nebūčiau Kristaus tarnas" (šv. Paulius). Gyventi be konfliktų — tai dažnai reiškia „stovėti po medžiu". Kristus toks nebuvo: Jis suėjo į konfliktą su savo tautos vadais.
Mūsų laiškų autoriai, be abejo, apkaltintų ta pačia nedorybe — „dydvyrio" ir „kankinio" aureolės siekimu — ir apaštalus, kurie, kai jiems buvo uždrausta veikti, atsakė: „Mes negalime tylėti" (Apd 4,20). Kliūtų nuo anonimo ir šv. Pauliui, kuris, primuštas akmenimis, atsigauna ir vėl ieško naujos „kankinystės" (Apd 14,20).
Reikia manyti, kad „netaktiškumu ir pigaus populiarumo siekimu" anonimas apkaltintų ir kankinį šv. Stanislovą, kurs pakėlė balsą prieš karalių Boleslovą II . . . Bet to laiko liaudis nepalaikė karaliaus, kurs turėjo bėgti iš krašto ir mirė svetimoj šaly, o palaikė vyskupą, kurs stojo prieš žiaurų ir amoralų karalių, spaudžiantį žmones dideliais mokesčiais, vedantį grobikiškus karus Ukrainoje ir trypiantį Bažnyčios teises. Kaip žinome, Jonas Paulius II pagerbė Boleslovo II nužudytąjį šv. Stanislovą kaip žmogaus teisių gynėją . . .
***
Anonimas smerkia „Kroniką" kaip netarnaujančią Bažnyčios reikalui. Galimas dalykas, kad ne visa jos pateikta medžiaga yra vienodos reikšmės, bet reiktų atsiminti, kad tai yra skriaudžiamo žmogaus šauksmas. Tarybiniai įstatymai leidžia ginantis pavartoti kartais ir daugiau jėgos, negu reikia, šis savigynos jausmas ir atsispindi „Kronikos" tone. Neleisti skriaudžiamam šaukti — perdaug jau būtų ciniška. Plėšikas, užpuolęs žmogų gatvėje ar miške, nori, kad šis tylėtų . . . Tiesa, yra jėgų, kurioms būtų maloniau, kad „Kronika" nebūtų gimusi. Matyt, su jomis solidarizuojasi mūsų anonimas.
***
Laiškuose apgailestaujama dėl susiskaldymo į kairiuosius ir dešiniuosius. Susiskaldymas, deja, yra. Liaudis šias grupuotes vadina kitaip: tai kunigai „šaldytuvai" ir „šildytuvai".
Vieningumo niekada nebūta žmonijoje. Filosofai rašo apie buržujaus ir idealisto tipą visuomenėje. Istorikai (P. Vėbra), vertindami XIX a. Lietuvos dvasininkiją, suranda tris grupuotes: tai — 1) pasyvieji, prisitaikėliai, pataikūnai; 2) aktyvieji, kovotojai; ir 3) vidurį stovintys. Yra dar ir kitas susiskaldymas, kai žmonės, trokšdami Bažnyčiai gero, ieško naujų kelių bei metodų. „Konservatoriai" neturėtų už tai jų smerkti. Gal daugiau reiktų įžiūrėti geros valios tuose, kurie eina nepramintais takais, reiktų sveikinti jų kūrybišką iniciatyvą ir atsiminti, kad Bažnyčiai lengvų kelių nėra. Čia pavyzdžių mums galėtų pateikti Vokietija. Kas ėjo lengvesniu keliu, tas paskui gailėjosi kaip Ludvvig Mueller, kurį 1935 m. Hitleris pastatė vadovauti Protestantų Bažnyčiai, šio vyskupo nemėgo nei dvasininkai, nei liaudis. 1945 m. jis. . . nusižudė. Tiesa, gailėjosi ir tie, kurie gyvi išliko, perėję lagerių pragarą: „Mes kovojome, vedami savo tikėjimo . . . Mes nesigėdime šios kovos. Mes tik gėdijamės, kad nepakankamai rimtai ir viešai tai darėme".
