1978 m. birželio 16 d. Kaišiadoryse įvyko LKP miestų ir rajonų komitetų sekretorių bei kitų ideologinės propagandos darbuotojų pasitarimas, kaip toliau „komunistiškai auklėti darbo žmones", šį kartą daugiausia kalbėta apie civilines apeigas ir tradicijas, kurios turi pakeisti religines apeigas bei tradicijas. Dalyvavusių kalbos bei pasisakymai buvo išleisti atskira brošiūra („Medžiaga",sudarytojasP. Mišutis, Vilnius, 1979.).
Brošiūra skirta ideologiniams darbuotojams, viešai neplatinama ir išleista labai ribotu tiražu — 400 egz.
Be abejo, ši brošiūra neatspindi visos pasitarimo medžiagos, ji gerokai perredaguota, bet vis dėlto leidžianti susidaryti vaizdą, kas šiuo metu parūpo CK ir kokias direktyvas davė savo propagandos vykdytojams.
Kalbėdamas apie civilines apeigas, A. Česnavičius, MT pirmininko pavaduotojas, teigė: „Vis platesnis pastarųjų įdiegimas turi padėti dar vaisingiau spręsti religijos ir bažnyčios įtakos žmogui mažinimo, materialistinės pasaulėžiūros formavimo klausimus . . ." (3 psl.). P. Mišutis, susirūpinęs, kad iki šiol Lietuvoje tebešvenčiami vardadieniai, kelia klausimą: „Tad ar reikia šią „tradiciją" palaikyti?" Ir, be abejo, siūlo: „Gal užtektų gimtadienių, kurių minėjimo prasmė aiški!" (41 psl.). P. Mišutis nori išnaikinti vardadienių tradiciją neva tuo pretekstu, kad jų „prasmė neaiški". Tuo tarpu truputį anksčiau teigė: „. . . jis (t.y. vardadienis) turėjo religinį atspalvį. Ir švenčiami buvo daugiausia ir plačiausiai „šventieji" vardai, turi „patronus". Ir dabar dažniausiai švenčiami Antanai, Petrai, Povilai, Juozapai, Kazimierai . . ." (41 ps.).
Savo ruožtu Panevėžio m. LKP komiteto sekretorė T. Bitinaitė priversta konstatuoti faktą, kuris „. . . neleidžia nusiraminti, nes iš praktikos žinome, jog dar nemaža dalis apeigas dvigubina. Jaunimo tarpe formuojasi nesveika mada tuoktis bažnyčioje. Prašmatnumo etalonu laikoma — tuoktis vakare kažkurioje bažnyčioje prie Kauno marių. Kartais religiniais patarnavimais naudojasi ir netikintieji, teigdami, kad tuo palaiko nacionalines tradicijas" (44 psl.). Toliau T. Bitinaitė pažymi: „Susirūpinimą kelia didėjantis skaičius žmonių, pernelyg susižavinčių religinėmis relikvijomis, kolekcionuojančių jas, puošiančių jomis butus, manančių, jog tai yra nacionalinės vertybės. Baigiamos nuniokioti senos kapinaitės, net bandoma apiplėšti bažnyčias. Reikėtų griežčiau pakalbėti apie tokius kolekcionierius. Tada gal sumažėtų ir jaunųjų su kryželiais ant kaklo skaičius santuokų patalpose" (45 psl.).
Čia pirmiausia reikėtų paklausti T. Bitinaitės, iš kur ji žino, kad tie, kurie „naudojasi religiniais patarnavimais", yra netikintys? Antra, tikra tiesa, kad religija saugo mūsų nacionalines tradicijas ir kad mes pradedame vis giliau šią tiesą įsisąmoninti, nors tos religinės tradicijos T. Bitinaitės bei kitų panašių kolaborantų laikomos „nesveika mada". Taip pat nėra čia ir jokio „prašmatnumo etalono", kaip tai norėtų įteigti Bitinaitė, o tik didesnis atsargumas tų, kurie yra bailesni ir nori išvengti persekiojimų. Tik tegul nustoja persekioję religiją ir varginę tikinčiuosius, — ir tokiu „prašmatnumo etalonu" galės didžiuotis kiekviena Lietuvos bažnyčia!
Iki neįtikėtino absurdo nusišnekėjo T. Bitinaitė, teigdama, kad senas kapinaites naikina kolekcionieriai, šiandien Lietuvoje siaučia ideologinis chuliganizmas, laiminamas valdžios ir skatinamas kaip tik tokių „ideologinių darbuotojų", kaip T. Bitinaitė, turinčiai drąsos niekšingus ateistų darbus suversti kažkokiems kolekcionieriams ir šitaip teisinti brutalią antireliginę veiklą, kurios nuolatiniai palydovai — smurtas ir jėga.
Kokio reikia įžūlumo ir teigiant tokį absurdišką kaltinimą, kad iš kapinių ir bažnyčių pavogtais kryželiais puošiasi jaunavedžiai, ateidami į santuokų rūmus! O vis dėlto tiesa, kad jaunavedžiai (ir ne tik jie!) puošiasi ir, žinoma, ateityje puošis kryželiais ir kitokia religine simbolika, nežiūrint į tai — patinka ar nepatinka T. Bitinaitei. Ne yisi su kryželiais ant kaklo yra giliai tikintys, bet galima, nebijant suklysti, sakyti, kad tokie jaunuoliai vis dėlto dar nėra galutinai paskendę ateizmo prietaruose ir kad jie tikrai nedaužys ir neniekins religinių relikvijų. Galima drąsiai užtikrinti T. Bitinaitę ir jos bendraminčius, kad ir tuo atveju, jei Lietuvoje šiuo metu nebūtų nė vieno kolekcionieriaus, jaunuoliai puoštųsi kryželiais ir nemažiau būtų religinių paveikslų bei tautinių simbolių tikinčiųjų ar tautinės savigarbos nepraradusių žmonių butuose!
Pasitarime kai kas siūlė „sukurti stiprią materlialinę bazę", „tuokti iškilmingai" ir tuo atsverti „religinę įtaką". Šiuo klausimu įdomus P. Kūrio pastebėjimas: „Per pastaruosius du dešimtmečius respublikoje įregistruotų santuokų skaičius yra daugmaž stabilus — apie 30 tūkstančių kasmet. Tuo tarpu ištuokų skaičius nuolat didėja, nors beveik 90 proc. santuokų sudaroma iškilmingai. Jeigu 1977 m. liaudies teismai ištuokė 9.428 šeimas, civilinės metrikacijos organai — 940 šeimų — tiesa, jau ne iškilmingoje aplinkoje, — tai 1957 metais respublikoje užregistruota iš viso 1.678 ištuokos" (50 psl.). Z. Barkauskienė, Anykščių raj. komiteto sekretorė, pasitarime kalbėjo: „Prieš keletą metų pakartodavo santuokas bažnyčioje apie 60 proc. rajono gyventojų, panašiai buvo ir su gimusių vaikų įregistravimu. Dabar besituokiančiųjų bažnyčioje sumažėjo iki 48 proc." (56 psl.).
O juk galėjo partijos sekretorė Barkauskienė, taip „gerai žinodama',' kad besituokiančiųjų bažnyčioje skaičius mažėja, pateikti pasitarimui taip pat ir ištuokų, abortų, didėjančio alkoholizmo duomenis rajone. Deja, tokia statistika neskelbiama, nes ji išgąsdintų kiekvieną padoresnį žmogų. O svarbiausia — akivaizdžiai parodytų, kaip proporcingai didinant ateistų ir indiferentų skaičių, didėja ir tos blogybės, kurios neša mūsų mažai tautai tikrą pražūtį.
Natūralus klausimas, — pasitarimo dalyviai turbūt ieškojo išeities iš tos moralinio pakrikimo pelkės? Deja, ne tai rūpėjo šio pasitarimo dalyviams. Prieštaraudami savo pačių konstatuotai tikrovei ir toliau jie „svarstė", kaip reikia naikinti religines tradicijas, kaip kovoti su tikėjimu, kad būtų įvykdyti Maskvos įsakymai.
Panagrinėkime čia LKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjo J. Kuolelio straipsnį, atspausdintą brošiūros gale, tarsi apibendrinantį partijos liniją šiame pasitarime.
J. Kuolelis ragina: „. . . turime visomis priemonėmis parodyti, ką gauna žmogus, nutraukęs ryšius su religija, ką duoda jam mokslinė ateistinė pasaulėžiūra" (70 psl.). Taigi, ką Lietuvai duoda „mokslinė ateistinė pasaulėžiūra", šiandien aišku jau kiekvienam ir be minėtos „statistikos" ir be netikėtų T. Bitinaitės bei Kūrio prasiveržusių tiesos grūdelių, nors tos tiesos žodžių autoriai siekė visai kitų tikslų. Tačiau J. Kuolelis nebūtų toks didelis ateistinės propagandos veikėjas, jei jis iš tiesų darytų logiškas ir gyvenimo patvirtintas išvadas. Anaiptol, — Kuoleliui labiausiai rūpi, ką pasakys Kremlius. Štai į ką atkreipia dėmesį Kuolelis: „Prieš kurį laiką respublikoje lankėsi TSKP CK brigada, analizavusi padėtį šiame darbo bare. Tai šiuolaikinio gyvenimo, ideologinės situacijos padiktuoti klausimai. Į juos rimtą dėmesį atkreipė TSKP CK Politinis biuras. Pirmą kartą toks dėmesys" (74 psl.).
Paaiškinęs susirinkimo dalyviams, kuo domėjosi ta brigada iš TSKP CK, ir „pasidžiaugęs", kad tikrieji šeimininkai konstatavo „atliekamą tam tikrą darbą," jis su didžiausiu susirūpinimu baugino pasitarimo dalyvius pastabomis dėl Maskvą nepatenkinančių dalykų. J. Kuolelis kalbėjo: „. . . nepakankamai dirbame užkirsdami kunigų poveikį vaikams, jaunimui", (. . .) turime intensyviau kovoti su dar pasitaikančiomis religinėmis atgyvenomis komunistų bei komjaunuolių tarpe — būna atvejų, kai palaikomi ryšiai su bažnyčia. Tai neturi likti nepastebėta. (. . .) Mes neužkertame kelio vienuoliaujančių žmonių veiklai. Tokių žmonių skaičius ne tik mažėja, bet auga. Blogiausia, kad jie dirba pogrindyje, o už pogrindį paprastai, draugai, negiriama" (75 psl.).
Žinoma, J. Kuoleliui yra kuo susirūpinti, kai jo tikrieji darbdaviai „pirmą kartą parodė tokį dėmesį", o čia, žiūrėk, dar tas pogrindis, už kurį Maskva ne tik negiria, bet gali, ko gero, ir iš propagandos pavaryti . . . Dėl to Kuolelis ir pasiryžęs nurodyti, ką reikia daryti. O pagal šį propagandistą, štai kas pirmiausia darytina: kontroliuoti dvasininkiją. Kuolelis kalbėjo: „Padėtis analizuojama, tiriama, daromos praktinės išvados, dėmesys nukreiptas į taktikos sritį, studijuojami pamokslai, bažnytinės poveikio priemonės. Atliekamas tam tikras darbas ir su dvasininkija . . . Sudarytos prie rajonų ir apylinkių tarybų komisijos turi teigiamą įtaką dvasininkams, padeda riboti jų žalingą veiklą. Vykdomuosiuose komitetuose yra religinių organizacijų bylos" (75 psl.).
Aišku, šitie „teigiamumai" šimtu procentų atitinka ir Kuolelio šeimininkų aprobatą. Bet, žinoma, šito toli gražu neužtenka. Jis ragina, kad vykdomieji komitetai kunigus visai apribotų. Kuolelis, Maskvos laiminamas ir skatinamas, duoda nurodymus pasitarimo dalyviams: „Turi būti žinomas užregistruotų ir neužregistruotų bendruomenių, grupių skaičius, tikinčiųjų skaičius, jų sudėtis, kulto tarnų charakteristika, kas sudaro vykdomuosius organus, bažnyčių aktyvą, kaip atsižvelgiama į tikinčiųjų nacionalines ir konfesines ypatybes, kas tie tikintieji — amžius, lytis, profesija, socialinė padėtis, religinių apeigų būklė — krikštynos, santuoka, laidotuvės ir t.t., labiausiai paplitusių švenčių — atlaidų — charakteristika, kiek lanko, kas lanko, kodėl lanko.
Vienuoliaujančių, kitais žodžiais, parazituojančių, pogrindis. Jo aktyvumas. Turime žinoti! Kad pogrindžio nebūtų! O jeigu jau žinome, jo, galima sakyti, nebėra" (76)
Vadinasi — sekti, šnipinėti; o svarbiausias — susekti pogrindį. Susekti, Kuolelio žodžiais tariant, tai tas pat kaip likviduoti! O kaip likviduojama, visi gerai žinome. Ar ne dėl šių tikslų į Kauno Kunigų seminariją verbuojami agentai, mokyklose veisiami šnipeliai, darbavietėse pilna seklių? Ar ne dėl tos pačios priežasties sugalvojami nauji Religinių susivien. nuostatai, kur religijos reikaluose gali turėti svarbiausią vaidmenį KGB agentai, apsimetę tikinčiaisiais? Iš visos J. Kuolelio kalbos, kuria jis išreiškė Maskvos valią, neabejotinas vienas dalykas — atėjo laikas griauti bažnyčią iš vidaus. Kadangi ir šioje srityje Maskva turi didžiulę patirtį, tai nedovanotinas dalykas, kad Lietuvoje dar nematyti norimų rezultatų, nors, kaip pažymi Kuolelis, „atliekamas tam tikras darbas ir su dvasininkija" (74 psl.).
Kaip ir buvo galima laukti, niekas iš pasitarimo dalyvių neprisiminė nei Konstitucijos, nei Helsinkio Baigamojo akto. Pasitarime dalyvavo tie, kurie turėjo vadovauti tikinčiųjų engimui.
Pasitarime buvo puolamos Vatikano radijo laidos. Faktai, rodantys, kaip persekiojama Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, aišku, buvo kvalifikuojami kaip šmeižtas. Dar daugiau — bet kokj nurodymą, kad pažeidžiamos elementariausios tikinčiųjų teisės ir tuo būdu grubiausiai pažeidžiami Helsinkio susitarimai bei jų pačių išleisti įstatymai, traktuota kaip „kišimąsi į mūsų vidaus reikalus" (77 psl.).
Kuolelio žodžiais tariant, ne tarybinė valdžia, o dvasininkai „pažeidžia kulto įstatymus". Ir kaip pavyzdį nurodo, kad dvasininkai „atlieka apeigas visai kitose parapijose, remontuoja maldos namus be rajono vykdomojo komiteto žinios . . ." (78 psl.). Ir pagaliau daroma išvada: „Prieš šią antivisuomeninę reakcingą dvasininkų, atskirų sektantų veiklą būtina panaudoti ne tik įstatymo jėgą, bet ir profilaktines priemones, atskleisti tikintiesiems tikruosius jų kėslus" (78 psl.).
Ką gi, aiškiai pasakyta! Kunigas, suteikęs mirštančiajam šv. Sakramentus kitoje parapijoje, kur galbūt jau nėra kunigo, jau yra „pažeidęs įstatymus"; kunigas, paraginęs parapiečius uždengti kiaurą bažnyčios stogą, taip pat nusikaltėlis! Čia kaip tik ir glūdi kunigų „tikrieji jų kėslai", t.y. apsaugoti bažnyčios pastatą nuo sugriovimo. Tokia kunigų veikla traktuojama, kaip „antivisuomeninė", nes lengva suprasti, kad neremontuojamas bažnyčios pastatas greitai sugrius. O štai kunigas ėmė ir sukliudė, štai už ką reikia bausti kunigus, panaudojant „visą įstatymų jėgą". Aiškiau nė būti negali.
Maskvą, Kuolelį ir jo bendraminčius erzina tikinčiųjų drąsi laikysena, jų pareiškimai, reikalavimai savo teisių. Nors tikintieji į savo skundus atsakymų beveik negauna, tačiau nenuleidžia rankų — vėl rašo skundus dar aukštesnėms instancijoms. Dažnai atsitinka ir taip, kad šitie pareiškimai patenka į užsienio spauda ir radijo bangomis pasklinda po visą pasaulį, štai tada tokie skundai ir virsta „šmeižtu". Kuolelis ragina panaudoti visus kovos būdus, kad tokiais skundais nebūtų tikima ir, matyt, norėtų susidoroti su visais besiskundžiančiais, bet čia vėl užburtas ratas: apie susidorojimą irgi sužinoma plačiame pasaulyje.
Žodžiu, pasitarimas vyko „aukštu idėjiniu lygiu". Direktyvos, suredaguotos Maskvoje, buvo kaip reikiant perduotos per savo patikėtinius — kolaborantus ir dabar „diegiamos į gyvenimą". Religinis persekiojimas stiprėja, aktyvinamas griovimas iš vidaus. Bet yra ir kita medalio pusė: tikintieji nesiliauja kovoję už savo elementariausias teises, vis daugiau ir daugiau peržengia baimės ir abejingumo barjerą. Gal ir lėtai, bet Lietuvoje vyksta religinis atgimimas. Ateistų brutalus elgesys ir persekiojimai neša nelauktų vaisių: tikintieji tampa stipresni savo tiesa ir pasiryžimu.
