1979 m. balandžio 17 d. į Telšių raj. Vykdomąjį komitetą buvo sukviesti visi vyskupijos dekanai pokalbiui su Religijų reikalų tarybos įgaliotiniu. Iš valdžios pusės dalyvavo: įgaliotinis P. Anilionis, pavaduotojas katalikų reikalams Juozėnas, Telšių Vykdomojo komiteto pirm. pavad. Jankus ir jo pavad. religijos klausimais Upermanas (Telšiuose niekam nėra žinomas toks „pavaduotojas"!).
Prieš prasidedant „pokalbiui" įvyko incidentas. Nuo ankstyvo ryto didelė Klaipėdos tikinčiųjų delegacija (apie 15 žmonių) laukė atvykstant įgaliotinio, bet jiems buvo vis meluojama, kad įgaliotinio dar nėra. Prieš pat prasidedant pokalbiui, vyskupijos valdytojas labai maloniai priminė įgaliotiniui, kad jo laukia žmonės ir gal išeitų pas juos kokiai minutei. Įgaliotinis liepė senukui vyskupijos kancleriui kan. Beinoriui pranešti klaipėdiečiams, kad su jais niekas nekalbės, nes nėra laiko, o savo pageidavimus tegul išdėsto raštu. Kai kurie dekanai matomai susijaudino — kaip suprasti šitą liaudies valdžios atstovų elgesį su darbo žmogumi. Žmonės, dirbę naktinėje pamainoje, palikę mažus vaikus, nevalgę buvo priversti laukti net iki 17 vai. (jie niekur negalėjo išeiti, bijodami, kad įgaliotinis gali netikėtai pabėgti — išvykti). 17 vai. įgaliotinis jiems pasakė, kad niekuo negalįs jiems padėti, nes klausimą svarsto Ministrų Tarybą. Bet ar šito jis negalėjo pasakyti iš karto, ar negalėjo parašyti raštu tikintiesiems? Veltui kartais teigiama, kad tik prie pono durų žmogus turi laukti kaip šuo — pasirodo, kad šitai būdinga ir sovietiniams pareigūnams.
Į pokalbį kartu su dekanais atvyko TTG Katalikų komiteto narys kun. J. Kauneckas. Suėjus visiems į pokalbių salę, susėdus prie kavos puodelių, įgaliotinis liepė valdytojui išprašyti kun. J. Kaunecką. Valdytojas susijaudinęs kažką kalbėjo kun. Kauneckui į ausį, bet šis liko sėdėti. Tuomet įgaliotinis atsistojęs garsiai pareikalavo, kad kun. Kauneckas išeitų . . .
Matot, šie du incidentai paveikė dekanų nuotaikas ir Telšių vyskupijos dekanai savo pasisakymuose gana drąsiai gynė Bažnyčios reikalus.
Įgaliotinis kalbėjo tema — „Religija ir įstatymai".
„Dabar padėtis tokia, kad dažnai nebežinoma, kas galima ir kas ne; daugelis galvoja kaip apeiti įstatymus, kaip jam geriau. Bet TSRS viską reguliuoja įstatymai ir dėsniai. Dvasininkai gali naudotis religiniais dėsniais tiek, kiek leidžia įstatymai, valstybės nuostatai. Net buržuazinės Konstitucija turėjo nustačiusi tvarką, kad konfesijos neprieštarautų valstybės įstatymams.
Pagrindiniai įstatymai yra šie:
1. TSRS Konstitucija, kurios svarstyme aktyviai dalyvavo net dvasininkai, gal užsigavę, kad nebuvo įtraukti į komisijas.
2. Baudžiamasis kodeksas, str. 143-145.
3. Baudžiamojo kodekso komentaras.
4. LTSR ATP įsakas dėl administracinės atsakomybės už religinių kultų pažeidimus".
Be to, įgaliotinis minėjo visą eilę nutarimų ir potvarkių, nenurodydamas jų paskelbimo šaltinių:
1966.V.10 nutarimas Nr. 361, pagal kurį RRT įgaliotinis turi teisę aiškinti įstatymus; 1972.111.31 Nr. 31, 1977.XII.28 Nr. 639 dėl nepilnamečių dalyvavimo choruose ir procesijose.
„šiais dokumentais vadovaujasi visi tarybiniai darbuotojai; jų laikosi ir dauguma kunigų. Yra labai nenormalių dalykų: užsienio laidos, „Kronika", kita literatūra, net laidotuvėse kalbos ne apie velionį, o politikuojama.
Pagrindiniai pažeidimai:
1. Kunigai kišasi dėl sutarčių sudarymo, — dvasininkai vilkino, šmeižė, net draudė komitetams jas pasirašyti. Pvz., kun. Paliukaitis, Žeimelio klebonas, išvaikė dvidešimtuką. Kai kurie kunigai neleidžia vykdomajam organui padaryti inventorizaciją bažnyčioje (Salų klebonas Nykstąs). Kai kurie klebonai bando pavaduoti komitetą turtą valdant, neduoda pasireikšti revizijos komisijoms (Pociūnėlių klebonas A. Jokūbauskas pats save išsirinko pirmininku. Adutiškio klebonas B. Laurinavičius išsirinko save sekretoriumi. Kam? Maža darbo? Reikalus veda patys kunigai: Carjonis, Miškinis, Pudžemis, Budrikis ir kt.
1976.VII.28 RS Nuostatų 19 str. kunigo veikla apribojama jo bendruomenės teritorija, atlaidams galima kviesti kaimynus, suderinus su vietos valdžia. Būna, kad stato principus ir neprašo. Atsiranda ir tokių politikierių, sako, kad nėra tokio įstatymo. Yra ir būtina laikytis!
Kleb. Svarinskas visur važinėja ir kalba, o atsako šeimininkas. Šilalės rajone nederina pakvietimų tik kleb. Miškinis. Šiluvos kleb. Grauslys vienam neleido kalbėti sakykloje, o tas kalbėjo nuo altoriaus.
Pagal LTSR BK 143 str. draudžiama mokyti vaikus tikėjimo tiesų, draudžiamos adoracijos, chorai, patarnavimai, visokios sargybos (kun. J. Zdebskis net organizuoja stovyklas su šventais paveikslais palapinėse). Kam reikia rizikuoti, kad būtų traukiama baudžiamojon atsakomybėn?
Mokyti gali tik tėvai, kitaip jokiomis formomis, net prisidengiant pamaldomis negalima. Apmoko vaikus: Šatės, Tverai, Alsėdžiai, Kuliai, Rietavas, Pajūralis, Teneniai, Lenkimai, Žem. Naumiestis, Švėkšna, Tauragė, Palanga.
Kai kurie kunigai bando patys konfirmuoti: Adutiškyje.
Nuostatai leidžia gaminti religinius reikmenis, tyčia vilkinama gamyba, kad sudarytų situaciją, jog pas mus viskas draudžiama. Bet prie Aušros Vartų visko pilna, — kas juos vaiko, ar sodina į kalėjimą?
Kalėdoti negalima; bažnyčioje galima rinkti aukas kartu su komitetu (Kai kur bandoma kalėdoti — Pociūnėliuose, Suvalkijoje ir kt.).
Procesijos leidžiamos lauke tik suderinus su valdžia. Lapkričio 1 d. kapuose galima melstis, tik be procesijų. Atsirado keletas lapkričio 1 d. organizavusių procesijas. Vyko eismai, tikintieji gėles mėtė. Vyriausybei kantrybės yra tam tikros ribos. Nežaiskime! Uždėjus baudas, skelbiama iš sakyklų, surenkama kelis kartus daugiau, bet vis tiek baudų nemoka.
Pamokslų per metus Lietuvoje pasakoma apie 10.000, daugiausia geri. Labai negražūs buvo kun. Garucko laidotuvėse. Telšių katedroje kalbama apie laisvės rytą, apie Lietuvos rusinimą per Rusų dramos teatrą Vilniuje, apie priešo veidą, apie tai, kad rašytojai įterpti į partijos rėmus. Be to, rašinėjami skundai, melagingi pranešimai, kad pakliūtų į „Kronikas".
1978 m. susiorganizavo Tikinčiųjų teisių gynimo grupė. Jie meluoja, kad draudžiama talkininkauti kunigams, o tereikia tik suderinti. Po karo tiek bažnyčių suremontuota, — primetama, kad kovingieji ateistai bažnyčias degina. Reikalauja atšaukti Nuostatus. Neatsakingi ar priversti pareiškimus pasirašo kai kurie kunigai, po to teisinasi. CK pavedė įgaliotiniui duoti atsakymą: jokių pakeitimų Nuostatuose nebus. Kai kurie kunigai nedalyvauja rinkimuose, net raštu parašo — mes nebalsuosime! O net Vatikano Nutarimai įpareigoja (212 p.) sugyventi su civiline valdžia.
60 proc. kunigų Lietuvoje yra paruošta Tarybų valdžios metais, bet daugelis jų yra nepaklusnūs, elgiasi iššaukiamai, primicijas daro po visą Lietuvą, ypač pas kunigus, kurie priešiškai nusiteikę . . ."
Diskusijos:
Kun. dr. Puzaras: Nesilaikoma įstatymų tikinčiųjų atžvilgiu. Akmenėje ir Papilėje mokytojai už rankų išvedė iš bažnyčios vaikus ir teisinasi, jog taip liepia mokyklų direktoriai.
Kun. Gaščiūnas kalbėjo:
1. Patarnavimas prie altoriaus yra grynai bažnyčios reikalas, ir valdžia neturėtų kištis.
2. Bažnyčių apiplėšimai, paimant vien tik švč. Sakramentą, yra grynai ateistinis braižas.
3. Šilumą įvesti į Mažeikių bažnyčią Elektros tinklai sutinka, o rajono vykdomasis komitetas neleidžia.
4. Tikintieji vaikai mokyklose diskriminuojami. Ateistiniai renginiai įžeidinėjamo pobūdžio.
Visa tai — tik medžiaga „Kronikoms". Gerbiant tikinčiuosius, būtų galima leisti švęsti Kalėdas, atidirbant kitą dieną.
Labai dažnai siaučiantys chuliganai—netikintys mokiniai — paaugliai. Kancleris Beinoris:
Did. Penktadienį Kultūros namuose šokiai. Ar pagalvoja, ką daro? Kan. Valaitis:
Apiplėšiant bažnyčią, tabernakulis išimtas pro langą, pranešta milicijai, bet iki šio laiko nusikaltėliai nerasti.
Pajūralyje sudaužė apie 30 religinių paminklų. Su šunimis pagavo . . . jaunuolį.
Kun. Palšis:
Laidotuvių eisenos su orkestrais, triukšmingiausios valdžios leidžiamos, o religinės eisenos — ne! (įgaliotinis sakė, kad religinės laidotuvės trukdo judėjimui, kad jaudina ligonius). Reiškia, civilinės eisenos net su būgnais . . . netriukšmingos!
Skuode draudžiama skambinti varpais, o nuostatuose nedraudžiama.
Skuodo ligoninėje prieš 4 m. gyd. Mažrimas neleido krikštyti mirštančio vaiko. Teisinosi, kad nėra patalpų. O kada jos bus?
Kun. Mileris:
Nuostatai išleisti, nederinant su tikinčiaisiais. Dabar valdžia sakosi esanti humaniška, — reikėtų atsiklausti ir tikinčiųjų.
Kun. Gedvilą:
Įgaliotinio balse girdėjosi grasinimo gaidelė dėl kunigų parašų — rašyti pareiškimus turi teisę visi!
Išeina, kad negali mokyti vaikų, net pamokslų sakyti. Atrodo, lyg mes, kunigai, turėtume vaikus atstumti. Vaikus išvaryti aš negaliu — to neleidžia kunigo sąžinė. Iki 18 m. vaikai yra tėvų valdžioje, jei juos tėvai veda į bažnyčią — tai tėvų teisė. Valstybė negali tos teisės paneigti.
Klaipėdos dekanas kun. Baikauskas, tuoj parvykęs namo į Klaipėdą, parašė raštą visiems dekanato kunigams, išdėstydamas šio pokalbio medžiagą. Ją perdavė gana tendencingai, aiškiai pasisakė prieš tuos kunigus, kurie moko vaikus ir pan. Išreiškė savo nepasitenkinimą jaunais kunigais, prašydamas, kad 60 proc. tarybiniais metais išleistų kunigų yra nelojalūs valdžiai (nors šito įgaliotinis nesakė). Tačiau apie tai, kad kunigai drąsiai kėlė įvairias negeroves, savo rašte net neužsiminė.
Vyskupijos kurija dėl šios melagingos informacijos pareikalavo dekaną pasiaiškinti.
***
Kaunas. 1979 m. balandžio 24 d. 12 vai. Kauno m. Vykdomajame komitete įvyko Religijų reikalų tarybos įgaliotinio pasitarimas su vyskupijos dekanais. Įgaliotinis pristatė savo pavaduotoją katalikų reikalams Juozėną, kuris visą laiką tylėjo.
Įgaliotinio nuomone, dauguma kunigų trukdė atnaujinti sutartis su vykdomaisiais komitetais.
Kybartų, Pajevonio ir Vištyčio klebonai perdaug kišasi į parapijos komitetų veiklą.
Be leidimo į kitas parapijas vyksta kun. Dobrovolskis, kun. Tamkevičius, kun. Zdebskis ir kun. Kunevičius.
Kun. Zdebskis prie ežero suorganizavo jaunimo išvyką. Tai daryti draudžiama. Negalima nuolat sakyti katechetinius pamokslus, nes tai yra mokymas religijos.
Nusikalsta katechizuodami vaikus Pajevonio, Vištyčio, Alvito ir Kybartų klebonai.
Leidžiama vaikams patarnauti Mišiose Viduklėje, Paberžyje, Grinkiškyje, Kybartuose, Seirijuose, Šlaven-tuose ir kt. parapijose, o tai yra grubus tarybinių įstatymų pažeidimas.
Kalėdoti draudžiama, tačiau buvo kalėdojama Pociūnėliuose ir apie Kazlų Rūdą.
Lapkričio 1-ją dieną be valdžios leidimo ėjo į kapines Viduklės, Tabariškių ir Kybartų klebonai.
Pamoksluose su ugnimi apie benzino statinę žaidžia Viduklės, Paberžės ir Pociūnėlių klebonai. Per pamokslus reikia kalbėti tik apie religiją.
Yra kunigų, mėgstančių rašyti valdžiai įvairius pareiškimus.
Įgaliotinis specialiai paminėjo Katalikų Komiteto raštą Nr. 5 ir kunigų pareiškimus aukščiausiom valdžios instancijom. Įgaliotinio nuomone, kunigams reikėtų pagalvoti, ant ko pasirašoma. Jokių pakeitimų Religinių susivienijimų nuostatuose nebus.
Kai kurie kunigai nedalyvauja rinkimuose.
Yra kunigų priešiškų tarybinei valdžiai.
Nepageidaujama, kad jauni kunigai kelia primicijas keliose parapijose.
Įgaliotinio įstaiga nėra koks priešas Bažnyčiai. Su drausmingais kunigais būsime nuoširdūs, o su pažeidėjais — negailestingi.
Per susitikimą du kelneriai dekanus vaišino kava, mineraliniu vandeniu ir apelsinais.
P. Anilionis apgailestavo, kad susitikime nedalyvavo vyskupai.
Po Anilionio kalbos pasisakė kun. Buožius ir kun. Fabijanskas.
Kai, baigiantis susirinkimui, įgaliotinis paklausė, kas norėtų pasisakyti, dekanai atsakė: „Mūsų visas mintis pasakė Jurbarko klebonas".
Jurbarko klebono kun. M. Buožiaus
pasisakymas dekanų susirinkime
Kalbėta ir visur tebekalbama, ir spaudoje rašoma, kai kuriuos iš mūsiškių vadinant reakcionieriais, tarsi bet kokia reakcija jau būtų ir nusikaltimas prieš valdžią. Kiekviena gyva būtybė, o dar labiau protingas žmogus, pagal savo prigimtį vienaip ar kitaip reaguoja — atsiliepia į jam kieno nors daromą įtaką, poveikį, o ypač į jam nenaudingą ar net žalingą. Tai yra prigimties savigynos instinktas. Ir jokiu būdu šita reakcija negali būti kieno nors laikoma nusikaltimu. Visi mes gyvi, visi mes reaguojame, visi mes reakcingi, kiek pas ką yra gyvastingumo ir sąmoningumo. Kada bedieviai veikia į mus žodžiais ar veiksmais, ar kitokiais būdais bei priemonėmis, mes visi ar tik kai kurie vienaip ar kitaip reaguojame. Mes turime reaguoti, nes mes dar gyvi ir norime gyventi. Mes pilnai suprantame žodžių ir veiksmų prasmę bei tikslą. Nereaguoja tik mirusieji, mes dar nemirę.
Peikiama, kad jauni kunigai keliose vietose daro primicijas, laikydami iškilmingas pamaldas. Gal kam tas ir nepatinka, o mums tai labai gerai. Mums nieko nebeliko, kuo mes galėtume pasidžiaugti ar pasirodyti. Naujų — jaunų kunigų labai mažai, beveik retenybė. Pvz., Kauno arkivyskupija šiemet neturi nė vieno naujo kunigo. Bėda parapijoms, bėda ir Vyskupui. Taigi nors primicijantai tegul pavaro nors tokią propagandą. Gal gi jie tuo paveiks kieno nors širdį ir sukels norą būti kunigu. O prieauglio — naujų jaunų kunigų mums labai reikia. Mes visi labai suinteresuoti turėti įpėdinių, kurie užimtų mūsų vietas. Matote: mes visi žili, seni ir greitai pradėsime kaip pupos byrėti. Jau dabar labai trūksta kunigų, o kas bus toliau! Seminarijoje tesimoko labai mažai — apie 60. (Čia įgaliotinis pertraukė kun. Buožiaus kalbą ir pataisė: „Ne 60, o 72 ir po dviejų metų galės būti 100 ar daugiau, nes atremontuotos patalpos galės tiek turėti").
Taigi naujų kunigų primicijos mums yra būtinybė. Naujas kunigas pas mus dėl suprantamų priežasčių jau yra retenybė.
Mums, kunigams, net bažnyčioje draudžiama vaikus mokyti katekizmo, tikėjimo tiesų. Sakoma: tegul patys tėvai moko. Bet juk tai neįmanoma. Viena, kada jie mokys, kai jie užimti visokiais darbais, ypač kaimuose, kolūkiuose arba rūpesčiais dėl pragyvenimo? O antra, kaip jie vaikus mokys, kada patys neturi iš ko pasimokyti? Per radiją, televiziją, spaudą, organizacijas ateistams leista plačiai vesti savo propagandą, o mums tikintiesiems — nieko negalima, viskas atimta ar net uždrausta. Nuo karo pabaigos jau praėjo 35 metai, o mes tikintieji iki šiol neturime nieko: jokios knygos, jokio laikraščio, jokio žurnalo, išskyrus paprastame popieriuje išleistą Apeigyną, labai mažu tiražu maldaknyges, liaudžiai neprieinamą Šv. Raštą, Vatikano II susirinkimo nutarimus. Katekizmai išleidžiami tik nelegaliai. Už tai ačiū Nežinomiesiems! Ir taip prisimenama vysk. A. Baranausko caro laikais rašytas eilėraštis: „Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda. Tegul, sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda." Taigi mes gyvename bado metus.
Šiandien pas kanclerį kun. I. Butkų ant stalo mačiau Maskvos patriarchato leidžiamą iliustruotą žurnalą. O mums negalima turėti ne tik žurnalo ar laikraščio, bet net ir biuletenio ar kalendoriaus. O ateistinės visokiausios literatūros pilni kioskai, knygynai ir bibliotekos. Taigi mes esame labai aiškiai nuskriausti.
Ateistams yra visokios organizacijos, kursai, stovyklos ir mokyklos. Bažnyčią lankančius tikinčiųjų vaikus mokytojai bara, gąsdina, peikia ir mažina elgesio pažymius. Mokytojai drįsta net į namus lankytis, įkalbinėti tėvus vaikų neleisti į bažnyčią. Taigi nevienodumas labai didelis ir labai ryškus. O reikėtų ir galėtų šito visai nebūti.
Kas liečia klebono ir bažnytinio komiteto santykius, tai atmintina, kad kiekvienas kunigas, kada jis skiriamas klebono pareigoms, jis skiriamas ne vien liturginiams reikalams, bet kaip ir visų bažnytinių turtų administratorius. Visoms toms pareigoms gerai eiti jis daro ir priesaiką. Taip nurodo ir to reikalauja Bažnyčios kanonai, kuriais mes ir vadovaujamės. Bažnytinis komitetas klebonui yra tik patariamasis organas.
Baigiant noriu dar priminti.
Girdėjome, kad Tamsta, Įgaliotini, prieš tai buvusiame poste buvote labai jautrus saviesiems visuose jų reikaluose. Dabar mes esame Tamstai savieji. Todėl drįstame tikėtis, kad, būdamas Religijų reikalams įgaliotinio poste, būsite taip pat ir mums jautrus, pašalinant klaidas, skriaudas ir neteisybes.
***
Panašūs RRT įgaliotinio P. Anilionio susitikimai su dekanais balandžio mėn. įvyko visose Lietuvos vyskupijose. Panašia tema įgaliotinis kalbėjo ir Kunigų seminarijos auklėtiniams, tačiau šiuo susitikimu liko labai nepatenkintas, kadangi seminaristai išreiškė Anilionio pamokymams savo nepritarimą.
