VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA
Adutiškis. 1972.III.13. Šios parapijos klebonas kun. B. Laurinavičius buvo iškviestas pas Religijų reikalų įgaliotinį J. Rugienį, kuris „atsakė" į Vilniaus arkivyskupijos kunigų 1971.XI.24 pasiųstą pareiškimą TSKP CK Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui (žr. LKB Kronika Nr. 1).
Įgaliotinis apkaltino kun. B. Laurinavičių įžūlumu, antitarybiškumu ir patarė „daugiau užsiimti pastoracija". Kadangi pokalbio metu nebuvo galima atsakyti į valdžios atstovo kaltinimus, tai 1972.VII.20 klebonas pasiuntė išsamų raštišką atsakymą. Žemiau pateikiama dalis minčių ir faktų iš minėto pareiškimo, kuris akivaizdžiai atskleidžia, kaip yra persekiojama Katalikų Bažnyčia Lietuvoje.
„Rašai vyskupams ir kunigams, kurie 'dirba Tarybų Sąjungos įstatymų ribose' ".
Šio Rugienio kaltinimo kun. B. Laurinavičius nepaneigė, nes reikėjo rašyti. Pavyzdžiui, 1972.IV.11 einantieji pareigas Lietuvoje vyskupai ir valdytojai savo ganytojų laiške pasmerkė tikinčiųjų kolektyvinius skundus tarybų valdžios atstovams. „Bažnyčios gyvenime priimta broliškai perspėti. Tai požymis Bažnyčios demokratiškumo. Kiekvienas klebonas gali sakyti savo nuomonę apie vyskupų potvarkius," rašo kun. B. Laurinavičius.
Toliau kunigas primena, kad ypatingai ateistai daug skundų rašo prieš kunigus.
„1968.1.16 įgaliotinis man rodė apie trisdešimt pareiškimų, kur buvau kaltinamas. Kaip ir iš kur atsirado tie pareiškimai? Pasirodo, kad Švenčionėlių I vidurinės mokyklos direktorius Z. Baranauskas vaikučius užsidaręs tol laikė, kol jie neparašė padiktuotų pareiškimų. Kai kuriems mokiniams šie, prievarta išreikalauti, pareiškimai sugadino sveikatą."
„1971 m. per K. Valadzkos laidotuves Jakelių kaimo kapinėse kalbėjau apie Dievą, mirtį ir amžiną gyvenimą. Tai nekalčiausia tema, o Jakelių tarybinio ūkio direktorius pasipiktino: „Čia ne vieta propagandai." Pasklido gandas, kad direktorius prieš mane net skundą rašęs. Kai giminės ir pažįstami paklausė skundikus: „Kuo kleboną apkaltinote?" vienas atsakė: „Nežinau, nes pasirašiau ant tuščio lapo." Kiti sakė: „Pasirašiau, nes bijojau, kad iš darbo neatleistų." Juk dažnai pasirašoma ant skundų, nes „neduos arklio, šieno ar kitokių būtinai gyvenime reikalingų gėrybių." Netikintieji aibes prirašo prieš kunigus. .."
Kun. B. Laurinavičius rašo, kad Lietuvos kunigai nori dirbti Tarybų Sąjungos įstatymų ribose, bet pati tarybinė valdžia nesilaiko įstatymų. „1968.1.16 įgaliotinis J. Rugienis aiškiai pasakė: „Jei neišvažiuosi iš Švenčionėlių, turėsi pasirinkti kitą profesiją."
„1971.1.3 Švenčionių rajono DŽDT (Darbo Žmonių Deputatų Tarybos) Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Sauliūnas išdidžiai tvirtino, kad 1968 metais mane atleidęs iš Švenčionėlių parapijos pareigų."
„Bažnytinė teisė reikalauja, kad kiekvienas kunigas mokytų vaikus ir jaunimą tikėjimo tiesų. Juk tėvai dažnai net neturi sąlygų mokyti tikėjimo tiesų: šiokiadieniais jie dirba, o sekmadieniais kai kurie bijo ateiti į bažnyčią. Lanką bažnyčią Jakelių tarybinio ūkio tikintieji būna nupiešiami ir į gėdos lentą kabinami. Jei kunigas, reikalo verčiamas, ką nors aplanko, jis kaltinamas: „Eini agituot į namus." Taip man priekaištavo 1972.1.11 Švenčionių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Sauliūnas.
Jei Tarybų Sąjungoj dar leidžiama Bažnyčia, tai aišku, kad tikintiesiems turi būti leista pagal jos teisę gyventi. Jei tikintieji piliečiai iki 18 m. negali dalyvauti bendrose pamaldose, kai antai procesijose, giedojimuose, tai kodėl visai nesąmoningi vaikučiai rašomi į spaliukus, pionierius ir komjaunuolius?
Aš nieko neverčiau eiti į bažnyčią. Jei versčiau, nusikalsčiau prieš Tarybų Sąjungos Konstituciją, kuri garantuoja sąžinės laisvę. Tad kokiais įstatymais pasiremdama Adutiškio vidurinės m-los lietuvių kalbos mokytoja Turlienė 1972.IV.14 išvedė vaikus iš bažnyčios?
Tarybų Sąjungos Konstitucijos 124 str. rašo: „Bažnyčia atskirta nuo mokyklos" ir „Valstybė atskirta nuo Bažnyčios." Negirdėta, kad kunigas būtų nuėjęs į tarybinę mokyklą! Negirdėta, kad kunigas būtų nuėjęs į partinį susirinkimą, o ateistai ir jų tarnai labai dažnai ateina į bažnyčią. Eina pašnipinėti, ko kunigas moko. Jau minėtas V. Sauliūnas 1971.1.5 atvirai pasakė: „Jūsų pamokslai mums žinomi, mes visuomet galime juosatidengti."
Bažnyčia turi įsakymą, kad tikintieji gavėnios metu nesilinksmintų, nepuotautų. Kai aš šį įstatymą paaiškinau tikintiesiems, atėjęs Adutiškio apylinkės pirmininkas A. Laurinavičius perspėjo: „Klebone, nesikišk į saviveiklininkų reikalus!" Štai ko sulaukėme — klebonas neturi teisės net Bažnyčios įsakymų aiškint apie pasninkus ir susivaldymą kalbėti!
Iš tikrųjų valstybė kuo artimiausiai susijusi su Bažnyčia. Ji tiesiog skverbte skverbiasi į mūsų vidaus reikalus: kunigai verčiami vaikyti vaikus nuo altoriaus, choro, turi drausti giedot, vėliavas iš tikinčiųjų surinkti, neleisti katalikiškai, pagal Bažnyčios ritualą, laidot mirusius, nemokyti vaikų.
„Kaltinate: „Rašai antitarybinius raštus!"
1972.111.13 įgaliotiniui atsakiau, kad jokių antitarybinių raštų nerašiau. Vilniaus arkivyskupijos 1972. XII.24 pareiškime, adresuotame TSKP CK Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui, jokių antitarybinių išpuolių nebuvo. Čia tik buvo išvardinti faktai:
1. Į Kauno Kunigų seminariją laisvai įstoti negalima.
2. Nei katekizmas, nei giesmynas, nei Šv. Raštas tarybiniais laikais neišspausdintas. Maldaknygių išleista tik dėl propagandos. Jei būtų išleista kiek reikia, tai tikintieji nesiūlytų 30 rub. už ją. Maldaknygę gavo tik išrinktieji: choristai ir laimingieji burtų keliu.
3. J. E. vysk. Julijono Steponavičiaus ir J. E. vysk-V. Sladkevičiaus jėga į postus negrąžinome. Mes ne pirmieji prašome ir sielojamės dėl savo teisėtų viršininkų skriaudų. Mums brangūs idėjos draugai — broliai ukrainiečiai, brangūs įkalintieji už tikėjimą Zdebskis ir Bubnys. Prieš karą komunistai taip pat sielojosi dėl savo draugų. Jie rašė, prašė, rinko parašus. Pasiskaitykite A. Venclovos „Jaunystės atradimą" (Vilnius, 1970).
Po antrojo pasaulinio karo Religijų reikalų įgaliotinis, suredagavęs šlykščiausią raštą prieš Jo Šventenybę Popiežių Pijų XII, reikalavo, kad kunigai pasirašytų.
„Lietuvos pionierius" (Nr. 34, 1972.IV.22) rašė: „Kėdainių II vidurinės m-los pionieriai surinko 1600 protesto parašų ir į Taikos fondą įnešė 150 rub." Tarybų Sąjungoje vaikams leidžiama rinkti protesto parašus ir aukas, o jei kunigai kreipiasi su prašymu į tarybinius organus, tai čia įžiūrima kažkas pikto ir antitarybinio.
Prašėme įdarbinti kunigus ukrainiečius, nes Ukrainos tikintieji mums neduoda ramybės — kviečia mus pas save dirbti. Prašėme jų kunigus įdarbinti, nes jie teismo nebausti.
1964.III.17. Įvyko Švenčionių rajono liaudies teismo posėdis, per kurį man teisėjas neleido atsakyti į oponentų šmeižtus. Nesuteikė paskutinio žodžio, nors aš prašiau ir reikalavau. Neleido savo nutarimo apskųsti aukštesnei instancijai. O juk LTSR baudžiamojo proceso 2 str. parašyta: „Tarybinio baudžiamojo proceso uždaviniai yra greitai ir pilnutinai išaiškinti nusikaltimus, įkalinti kaltininkus ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn nekaltas ir nubaustas."
J. E. vysk. J. Steponavičius daugiau nei dešimt metų baudžiamas neišaiškinus nusikaltimo.
LTSR BPK 4 str. rašoma* „Niekas negali būti traukiamas kaltinamuoju kitaip, kaip tik įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka."
J. E. vysk. Steponavičius įkalintas be jokių įstatymų.
LTSR BPK 11 str. rašoma: „Teisingumą baudžiamosiose bylose vykdo tik teismas. Niekas negali būti pripažintas kaltu nusikaltimo padarymu ir baudžiamas kriminaline bausme kitaip, kaip tik teismo nuosprendžiu."
J. E. vysk. J. Steponavičius teismo nenubaustas. Todėl mes prašėme, kad jį, teismo nepripažintą kaltu, grąžintų į priklausantį postą, nes Vilniaus arkivyskupijai reikalingas ordinaras tikrąja šio žodžio prasme."
Toliau suminimi faktai, kaip rajonų ir vietinės valdžios pareigūnai sauvaliauja kunigų atžvilgiu:
a) Kažkuriais metais Švenčionių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Telyčėnas viso Švenčionių dekanato kunigams paskyrė tą patį sekmadienį rekolekcijoms. Kai jam buvo pirminta, kad be talkininkų kokios gali būti rekolekcijos, jis ironiškai atsakė: „Kaip čia pas tave kaimynas neatvažiuos, jei paprašysi?"
b) Gatvėse paprastai eismą tvarko milicija, o 1971.1.5 Švenčionių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Sauliūnas reikalavo, kad aš, lydint mirusį, tikintiesiems uždrausčiau gatvėje giedot ir vėliavas nešt. Koks pasityčiojimas! Kunigas turi uždrausti tikintiesiems melstis ir vėliavas nešti!
c) 1971 m. Kūčių vakarą atėjusius pas mane svečius pavaišinau saldainiais. Kūčių vakaras mums, tikintiesiems, ne eilinis. Visur tą vakarą rodomas itin didelis svetingumas. O aš už tai buvau valdžios išbartas. V. Sauliūnas dėl to net 29 km važiavo. Koks įžūlus kišimasis į privatų kunigo gyvenimą!
d) 1972.1.11 V. Sauliūnas reikalavo, kad surinkčiau iš kaimų gedulingas vėliavas, kurias tikintieji neša per laidotuves. Matai, ko patys nedrįsta padaryti, bijodami Dievo ar gėdydamiesi žmonių, kunigą verčia.
e) 1971.III.10 Švenčionių rajono Finansų skyriaus vedėja J. Valadkienė pareikalavo, kad parodyčiau krikštų registracijos knygą, reikalingą apmokestinimui. Vėliau paaiškėjo, kad ji norėjo sužinoti, ar tam tikri asmenys krikštijo savo vaikus, ar tuokėsi. Laimė, kad ne visi buvo įrašyti.
f) 1971.IV.5 Adutiškio apylinkės sekretorė Kluonienė pareiškė: „Klebone, jei pasitiki manimi, duok krikšto ir jungtuvių knygas, jei nepasitiki — pats nešk į apylinkę." — „O kam reikia?" paklausiau. „Kažkokie du atvažiavę reikalauja." Pasiūliau kreiptis į CBAIB. Knygų nerodžiau, nes tikintieji būtų nukentėję, o aš būčiau likęs išdaviku.
g) 1966 m. Švenčionėlių Vvkdomojo komiteto pirmininkas V. Bukielskis išdrožė: „Jei nori dalyvauti laidotuvėse, eiti į kapus, tai lįsk liaudžiai užpakalin!".
Iš šių faktų matosi, kieno rankose mes atsidūrėme.
4. Buvo prašoma atšaukti LTSR Baudžiamojo kodekso 143 slr. neteisingą pritaikymą, prieštaraujantį Tarybų Sąjungos Konstitucijai.
5. Buvo prašyta panaikinti mums nežinomas slaptas instrukcijas, liečiančias religinį gyvenimą. Instrukcijos, pagal kurias tvarkomas piliečių gyvenimas, turi būti visiems žinomos. Visur galioja dėsnis: „Nepaskelbtas įstatymas nesaisto."
6. Buvo prašyta peržiūrėti dėl tikėjimo nuteistųjų asmenų bylas ir juos išteisinti, nes jie dirbo TSRS Konstitucijos 124 ir 125 str. ribose, atlikdami tiesiogines savo pareigas.
„Esi iš prigimties antitarybiškai nusiteikęs," kaltino J. Rugienis.
Įgaliotinis, taip sakydamas, klysta. Jei būčiau antitarybiškai nusiteikęs, tai 1944 m. būčiau pasitraukęs į vakarus. Tada gyvenau pas tėvelius, jokio posto neužėmiau. Kai daugelis skubėjo į vakarus, aš pasukau į rytus, į Švenčionis.
„Laurinavičius įsikalbėjęs, kad esąs nepažabojamas."
Įgaliotinis 1972.111.13 nešaukė taip, kaip 1968.1.16. Šiemet jis kalbėjo, galima sakyti, patyliukais, daugtaškiais.
Jūsų žinioje įstatymai ir teismai, potvarkiai ir slaptos instrukcijos, jėga, kalėjimo raktai, o mano pusėje tik nesenstanti tiesa, su kuria jūs nesiskaitote.
„Esi įžūlus!"
Jei būčiau įžūlus, būčiau priminęs: kai Jūs mane 1968.1.16 su katinu lyginote; kai vadinote fanatiku; kai neteisėtai iš Švenčionėlių gujote; kai kaišiojote į akis likusias nuo pastatytos Švenčionėlių bažnyčios medžiagas — aš tylėjau.
Kad paaiškėtų, kas toliau buvo įžūlus, prisiminkime kai ką iš praeities.
Kaip atrodė Švenčionėlių bažnyčia, manau, įgaliotinis gerai prisimenate, nes 1957 m. pavasarį atvažiavote jos pažiūrėti. Devynis mėnesius važinėta, prašyta, reikalauta. Kiek teko sielotis dėl leidimo! Visos istorijos net įsivaizduoti negalite, nes Jūsų šiame poste dar nebuvo. Švenčionėlių Vykdomajame komitete buvo atsakyta: „Negalvokite apie leidimą. Niekas jums neduos!" DŽDT VK pirm. K .Dudlauskas grasino: „Jei nori Švenčionėliuose sėdėt, sėdėk ramiai!" Lietuvos TSRS Aukščiausios Tarybos pirmininkas J. Paleckis, pirmą kartą priėmęs labai maloniai, antrą kartą elgėsi labai grubiai.
Gavus leidimą, reikėjo rasti medžiagų. Pirmaisiais metais tik medienai gavome leidimą pirkti. Reikėjo pinigų. 1957 m. jūsų sudaryta komisija beveik tiksliai atspėjo: numatė sąmatą — milijoną rublių! Reikėjo rasti specialistų, gauti transportą. Negavęs transporto, vieną toną cemento iš krautuvės susivežiau į statybos aikštelę dviračiu. Prie statybos sunkiaj dirbau ketverius metus.
Dievui laiminant ir geriems žmonėms padedant,, darbas baigtas. Gerai — taip įvertino Valstybinė komisija.
Vykstant statybai, Švenčionėlių bažnyčios komitetas man už darbą nemokėjo, nes dažnai trūko pinigų. Užbaigus statybą, komitetas man atlygino likusiomis nuo statybos medžiagomis, iš kurių aš, nupirkęs 10 t. cemento, pasistačiau gyvenamą namą. Pasistačiau ne kur kitur, bet prie pat Švenčionėlių bažnyčios. Pradėjęs statyti, padariau testamentą pas Švenčionių rajono notarą: po manęs tame name gyvens kunigai, kurie dirbs prie Švenčionėlių bažnyčios. Į namo statybą investavau savo ir tėvelių santaupas, nes jie norėjo erdviau gyventi ir likti Švenčionėlių parapijos geradariais. Paprastai geradarius parapijos prisimena. Namo statybai taip pat buvau pasiskolinęs iš draugų. Pagyvenome ramiai dvejus metus. 1962 m. iš Vilniaus pas mane atvažiavo kažkoks Sprindys. Jis pasirodė esąs saugumo atstovas. Po pasikalbėjimo jis man pasiūlė nuvažiuoti pas J. E. vysk. J. Steponavičių ir pas kai kuriuos draugus. Žadėjo net transportu aprūpinti. Mano kelionių tikslas turėjo būti, kaip jis sakė: „Padėt išaiškinti kai kuriuos klausimus " Nesileisdamas į jokias derybas, atsakiau, kad Antanavičium nebūsiu. (Tarybinėje spaudoje kun. Antanavičius buvo vadinamas caro valdžios šnipu.)
Pirmiausia buvau išjuoktas „Šluotoje" — satyriniame žurnale. Paskui Jūs, mane pasišaukę 1962.VI.24, „išaiškinote", kad likusios nuo pastatytos bažnyčios medžiagos priklausė valstybei. Kai aš Jums išdėsčiau, kad bažnyčios komitetas likusiomis medžiagomis man atlygino už ketverių metų sunkų darbą, statant bažnyčią, Jūs man atsakėte, kad komitetas neturėjo teisės. Keista: komitetas neturėjo teisės atlygint už darbą dirbusiems prie statomos bažnyčios, o tik turi teisę mokesčius mokėti. 1962.VI.24 Jūs sakėte: „Reikėjo nedirbti!" Aš dirbau teisėtai. Mane bažnyčios komitetas išrinko bažnyčios komiteto pirmininku, o Jūs 1957.111.19 (raštas Nr. 2429) tai patvirtinote savo parašu. Nors tuomet, kai Jūs iš manęs tyčiojotės, aš nebuvau įžūlus ir jokio įžūlumo nerodžiau. O iš Jūsų mano adresu veržte veržėsi įžūlumas. Aš, ramiai išklausęs Jūsų pasityčiojimus, grįžęs parašiau Švenčionėlių bažnyčios komitetui ir Jums pareiškimą, kad gautas iš bažnyčios komiteto statybines medžiagas už ketverių metų sunkų darbą grąžinau bažnyčios komitetui. O sumą, kurią aš pats investavau į namo statybą, pasilikau.
Daug visur rašiau. Į visus pareiškimus gaudavau atsakymus: „Teismas nutarė, nėra pagrindo." O kaip teismas galėjo nutart, neišklausęs abiejų pusių! Trys mano pareiškimai, adresuoti TSRS Generaliniam prokurorui Rudenko, buvo persiųsti į Lietuvos TSR prokuratūrą. Iš kur vis atsakydavo: „Nėra pagrindo Švenčionių rajono liaudies teismo nutarimą užprotestuoti." Ketvirtas mano pareiškimas, adresuotas TSRS Generaliniam prokurorui, pateko į žmogaus rankas. Šis nurodė Lietuvos TSR vyriausio prokuroro pavaduotojui A. Kirijenko, kad Švenčionių rajono liaudies teismo 1964.111.17 nutarimą užprotestuotų."
Kun. Laurinavičius pateikia Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo 1965.VI.3 nutartį, kur rašoma: „Kadangi statybinės medžiagos buvo pirktos Bažnyčios komiteto, todėl yra jo nuosavybė, ir galėjo bet kam padovanoti. Dovana nėra darbo pajamos. Be to, matyti iš pil. Laurinavičiaus paaiškinimų, kad namo statybai buvo panaudotos ir jo asmeninės pajamos, gautos už religinių apeigų atlikimą. Minėtos aplinkybės nėra paneigtos, o taip pat nėra įrodyta, jog namas būtų pastatytas pil. Laurinavičiaus piktnaudžiavimo rezultate.
Teisminė kolegija nutarė: ... Švenčionių rajono liaudies teismo 1964.111.17 nutarimą panaikinti."
Byla perduota Ignalinos rajono liaudies teismui, kurio teisėja net į nutarimą drįso įrašyti tai, ką ji norėjo. S. Janulis per teismo posėdį pareiškė, kad jis jokioje komisijoje nedalyvavo, o ji įrašė, kad dalyvavo. Pastatytas namas yra mažesnis, negu buvo leista statyt, o teisėja, priešingai mano dokumentacijai, apkaltino mane, kad namą padidinau. Norint užmaskuoti teisėjos išmones, mane iš namo išmetus, 1966 m. pastogėje buvo įrengtas kambariukas.
Ignalinos rajono liaudies teismo teisėja 1965.VII.7 nutarimą leido apskųsti Lietuvos Aukščiausiajam teismui. Buvo paskirta svarstymo diena, bet teismas bylos nenagrinėjo, mat, paaiškėjo, kad teisėja neturėjo teisės leist, kad jos nutarimas būtų apskųstas.
Jei teisėja nesuprato, kad jos nutarimas apskundžiamas, ar ne, tai ji kaip galėjo nagrinėti bylą?
Ši komedija suvaidinta XX a., kai daug kalbama: žmogus žmogui turi būti draugas, bičiulis, brolis. Dabar kiekvienas gali daryti išvadą, kad ateistinė moralė gyva popieriuje, bet ne gyvenime...
Kuo aš nusikaltau? Už ką mane nubaudė? Kuo remiantis iš manęs atėmė atlyginimą už ketverių metų sunkų darbą? Kodėl pagrobtas tėvelių man skirtas palikimas?
„Kaip su vaikų choru? Ministrantais? Gėlių barstymu per procesiją?"
1972.III.13 atsakiau, kad Adutiškio bažnyčioje gieda visi. Tarnaujančių ministrantų nėra. Yra tik adoratoriai, o gėles barsto vaikučiai, nes procesija yra neatskiriama pamaldų dalis. Tikintieji Dievą garbina, kaip išmano: vieni gieda, kiti vėliavas neša, treti gėles barsto.
Į Rugienio patarimą daugiau užsiimti pastoraciniu darbu, kun. B. Laurinavičius taip atsakė:
„Kaip malonu buvo iš Jūsų lūpų išgirsti tokius žodžius.
Studijuojant Vilniaus universiteto teologijos fakultete, mums aiškino, kad žodžio „pastoracija" sąvoka labai plati ir turininga. Čia paminėsiu bent kelias reikšmes: 1. Klebonas turi lankyti parapijiečius. 2. Lankyti ligonius. 3. Mokyti vaikučius, jaunimą ir visus tikinčiuosius tikėjimo tiesų ir doros. 4. Mokyt vaikučius katekizmo ir giesmių. 5. Laidoti mirusius pagal bažnyčios nustatytą ritualą.
Iš tikro šiandien klebonas neturi pastoracijos teisės.
1. Ne tik neturi teisės nueiti į tikinčiųjų namus ir ten juos palaiminti, bet neturi teisės palaiminti ir į bažnyčią atėjusių. Labai gerai atsimenu, kai Jūs, pasišaukę mane 1964.VI.24, išvanojote vien už tai, kad palaiminau vaikučius po Dievo Kūno pamaldų oktavos.
2. Net ligonį aplankant klebonas ne visuomet gauna leidimą. 1971.XI.17 rašiau, kad net mirštančio V. Stakausko prašymas nebuvo patenkintas — jis mirė neaprūpintas Šv. Sakramentais, nes jo sesutė negavo leidimo pakviesti kunigo. Esu tikras, kad mano raštą gavote, nes pasiunčiau jį registruotą. Iš Jūsų atsakymo nesulaukiau. Keista! Kai tik šaukia valstybiniai organai, kunigas privalo atvykti nurodytu laiku, o į jo pasiųstą raštą jokio atsakymo nesulaukia.
3. Vaikučių mokyti klebonas neturi teisės ne tik mokykloje, bet ir bažnyčioje. Už šį darbą skaudžiai nukentėjo šie kunigai: A. Šeškevičius, J. Zdebskis, P. Bubnys. Mokyti kitomis progomis — net pagalvoti neįmanoma.
4. 1971.XII.23 vaikučiai su suaugusiais pagiedojo. Po dviejų savaičių V. Sauliūnas mano adresu daug piktų ir aštrių žodžių pažarstė.
5. Mirusių laidoti pagal Bažnyčios ritualą negalima. Koks tad gali būti kunigiškų pareigų atlikimas, kokia pastoracija?Jei negalima rimtai dirbti kunigiško darbo, tai kodėl Jūs tyčiojatės?
1968.1.16 Jūs mane išvadinote fanatiku. Supratau tą žodį, bet sugrįžęs dirstelėjau į žodyną, kur rašoma: „fanatikas — kraštutinių įsitikinimų žmogus, pasižymintis didele neapykanta kitokio įsitikinimo žmonėms". Nors ir sutikdavau gyvenime kitaip galvojančių, jiems neapykantos nerodžiau. Aš tik dėl savo oponentų fanatizmo buvau iš Švenčionėlių išguitas, iš namų išvarytas. Visa šita Jūs padarėte ne iš meilės kitaip galvojančiam, o tik iš neapykantos."
„Kun. Laurinavičių lenkų kariuomenėje norėjo užverbuoti, kad jis skaldytų tautiečių vienybę. Jį žadėjo už tai „net ponu padaryti". Pasiskundus lenkų pulkininkui, šis pasakė: "Laurinavičius yra lietuvis. Jį kalbint kenkti savo tautai — neleistina!" Lenkų ponai kunigui nekenkė.
Jei ateistai, moderniosios ateistinės moralės apologetai ir propaguotojai, skelbia savo moralę virš visų kitų, tai dera parodyti bent šiek tiek tolerancijos visiems!. Tai grąžinkite neteisėtai konfiskuotą namą, kuriame jau ne aš gyvensiu, o pagal mano padarytą testamentą, gyvens tie, kurie dirbs Švenčionėlių bažnyčioje. O taip pat nerodykite kitaip galvojantiems nesuprantamą neapykantą, duokite bent šiokias tokias sąlygas egzistuoti, o tuomet niekas ir prašymų neberašys.
Įgaliotinis paragino „užsiimti" pastoracija, o apylinkė ir rajonas ir toliau trukdo. 1972.VII.14 Adutiškio apylinkės pirmininkas A. Laurinavičius liudininkų akivaizdoje vertė kun. Laurinavičių pasirašyti kaltinamąjį aktą, liečiantį jo pastoraciją. „Greičiau, greičiau," ragino pirmininkas, „turiu vežti į rajoną."
Negirdėta, kad kunigas savo pastoraciniu darbu kiršintų liaudį, o kaip už tai kaltina! Net saugumui perduoda. Tikrieji kiršintojai nebaudžiami.
Štai 1969 m. Davaisių kaimo kapinėse kažkoks piktadaris išvartė visus paminklus ir kryžius. Liaudis keikė piktadarį, valdžią ir laikus. Atrodo, kad šiais darbais turėjo susidomėti tvarkos ir saugumo darbuotojai. Bet kur tau — ir šiandien dėl to niekam galvos neskauda.
1971 m. gruodžio mėn. atvykę į Jakelių kaimo kapinyną du milicininkai, apylinkės pirmininkas su darbininkais nugriovė šimtmečius stovėjusį kapinyne koplytstulpį. Piktinosi tikintieji, dantis griežė, ypač už tai, kad plytas susikrovė ir nuvežė tvartų statybai.
Štai kas drumsčia piliečių tarpe ramybę, kelia nepasitenkinimą ir priešiškai nuteikia liaudį.
Adutiškis, 1972.VII.20.
Kun. B. Laurinavičius"
