1972.IV.20 Adutiškio parapijos tėvai ir motinos kreipėsi į tarybinę vyriausybę. Žemiau pateikiame ištisą pareiškimo tekstą.
TSKP Generaliniam Sekretoriui drg. L. Brežnevui
TSRS Švietimo Ministrui drg. Furcevai
Religijų reikalų Tarybos pirm. drg. Kurojedovui
Lietuvos TSR, Švenčionių raj.
Adutiškio Romos Katalikų parapijos
tėvų - motinų
P a r e i š k i m a s — P r a š y m a s
Mes ir mūsų vaikai labai dažnai patiriame nemalonumų tik dėl to, kad esame tikintieji.
1971 m. Adutiškio vidurinės m-los vadovybė nušalino mūsų vaikus nuo altoriaus. Šiemet pakėlė didžiulį triukšmą, kad kai kurie vaikai, užlipę ant viškų, su visais giedojo. Paskutiniu laiku sukėlė didžiulį triukšmą, kad mūsų vaikai apsivelka baltais rūbeliais.
Mūsų vaikų tardymai ir mūsų „perauklėjimas" pareikalauja daug sveikatos iš mūsų ir mūsų vaikų. Net tragiškai baigiasi. Motina Aleksandra Stasiūnienė, gyv. Adutiškyje, buvo pašaukta į mokyklą, nes jos sūnus Julijus eina į bažnyčią. Po pasikalbėjimo 1972. IV.7 mokykloje buvo taip suerzinta ir sujaudinta, kad greitu laiku gavo priepuoli ir 1972.IV.9 mirė. Kaip ji baisiai atrodė, kai išėjo iš mokyklos, gali paliudyti Birutė Juknienė, gyv. Adutiškyje, kuri su ja kalbėjosi.
Mokinė M. Skrickaitė, labai tyli, mandagi, gavo elgesio ketvertą. Motina pasiteiravo, už kokį nusikaltimą sumažintas laipsnis. Gavo atsakymą: „Už elgesį gavo ketvertą, nes eina į bažnyčią."
Norėdamos paprašyti, kad sudraustų tuos, kurie drumsčia mūsų ir mūsų vaikų ramybę, kišasi į mūsų sąžines, 1972.IV.13 kreipėmės į Švenčionių rajono švietimo skyrių. Jis mus painformavo, kad tikinčiųjų reikalus tvarko rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas drg. Sauliūnas. Pavaduotojas su mumis nenorėjo kalbėtis, nežiūrint, kad pas jį buvome nuėjusios priėmimo dieną darbo metu. Drg. Sauliūnas mums sakė, kad iki aštuoniolikos metų vaikai neturi teisės dalyvauti bažnytinėse apeigose. Jei taip, tai kodėl vaikai dalyvauja visokiose vaikštynėse, pavyzdžiui, Gegužės Pirmosios, Spalio šventėse? Jei vaikai negali apsivilkti baltais rūbeliais, tai kodėl jiems rišami raudoni kaklaraiščiai? Jei negalima vaikui prisegti kryželio, kurį jis myli, tai kam segamos žvaigždės? Kodėl įrašo į spaliukus, pionierius ir komjaunuolius ir mokina vaikus meluoti tėvams? Kodėl bažnyčioje vaikams draudžiama ištarti: „Jėzau, aš tave myliu" ir mažiau draudžiama viešai keiktis ir plūstis?
Už vaikų išauklėjimą mes, tėvai, atsakingi prieš Dievą ir visuomenę. O gyvenimas įrodė, kad tarybinė mokykla gali vaikus išmokyti tik skaityti ir rašyti, o tinkamai išauklėti — kaip jie turi gyventi — nesugeba. Štai keletas faktų. Prieš porą metų Adutiškio vidurinės m-los mokinys Kazlauskas iš namų išėjo į mokyklą, bet į mokyklą nenuėjo, o pasikorė. Buvęs Adutiškio vidurinės m-los mokinys Jasiulionis apsivogė ir muša savo motiną. Buvęs mokinys Jukna už kareivio užpuolimą ir apiplėšimą 1970 m. buvo viešai teisiamas. Svirkų aštuonmetės m-los mokinė Trečiokaitė 15 - 16 metų amžiaus nuėjo „pernakvoti" pas apylinkės pirmininką daug senesnį už save.
Taigi, mokyklos daugiau turėtų kreipti dėmesio į vaikus, kurie vykdo amoralius ir kriminalinius nusikaltimus, o ne į mūsų, kurie nieko pikto nedaro.
Maloniai prašome duoti nurodymus atatinkamiems organams ir Adutiškio vidurinės m-los vadovybei, kad mūsų vaikams netrukdytų, kad jie galėtų būti lygiateisiais mokyklos ir bažnyčios nariais, kad galėtų be baimės eiti ir klausyti Bažnyčios pamokymų, kurie žmogui būtinai reikalingi kaip kasdieninė duona. Mes norime, kad mūsų vaikai ne tik ateistų tiesas išgirstų, bet kad pažintų tikrąjį Dievą ir Jo įsteigtą Bažnyčią.
Suprantama, kad A. Stasiūnienė be laiko mirė, gindama savo ir savo vaiko teises. Negalvokite, kad mes pabūgsime mirties ir liausimės gynę savo vaikų teises. Ne!
Mes prašome savo vaikams sąžinės laisvės, pasiremdami Tarybų Sąjungos Konstitucijos 124 str., kuris užtikrina visiems piliečiams sąžinės laisvę.
Adutiškis, 1972.IV.20.
Pareiškimą pasirašė aštuoniolika tėvų ir motinų.
1972.VII.13 į apylinkę buvo iškviestas Adutiškio parapijos „dvidešimtukas". Švenčionių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas V. Sauliūnas jiems kalbėjo:
— Draugai, mes jus čia pakvietėme paaiškinti, kas galima tikintiesiems. .. Jums leista turėti vieną kunigą, vargonininką, zakristijoną ir varpininkę. Kunigo vikaro turėti negalima, nes maža kunigų. Viską turi tvarkyti parapijos komitetas. Kunigas negali rinkti aukų, o tik kasininkas...
Draudžiama vaikams patarnauti kunigui per Mišias, dalyvaut procesijose, barstyti gėles; negalima vaikams drauge su kunigu sakyti: „Jėzau, aš tave myliu!"; negalima vaikams giedoti ant viškų ir mokyti juos giesmių...
Paaiškinkite kunigui, kas jam leistina: laikyti Mišias, nuvažiuoti pas ligonį, palydėti mirusį iš bažnyčios. Tačiau kunigui neleistina palydėti mirusiojo iš namų, melstis tikinčiųjų namuose. Tegu įsako kunigas žmonėms, kad jie negiedotų, lydėdami numirėlį. Negalima kunigui mokyti vaikų Pirmajai Komunijai, o tik egzaminuoti...
V. Sauliūnas klausė parapijos vyrus:
— Kas jums leido pastatyti šventoriuje kryžių? Kas leido suremontuoti šventoriaus tvorą? Jūs nieko neatsiklausėte.
— Aš buvau pas jus nuvažiavęs, — kalbėjo bažnytinio komiteto narys Bičelis, — prašiau plytų ir cemento, o jūs atsakėte:,, Bažnyčiai nėra. Mums maža medžiagų statyboms."
Per visą pokalbį parapijos žmonės laikėsi drąsiai. Povilas Burokas net išsitraukė iš kišenės Tarybų Sąjungos Konstituciją ir rengėsi V. Sauliūnui paskaityti apie sąžinės laisvę, bet valdžios atstovas neleido.
Apylinkės pirmininkas pateikė dvidešimtukui pasirašyti raštą, kuriame nurodoma, kad parapijoje vaikai Mišioms tarnauja, beria gėles, gieda chore ir t.t. Niekas nepasirašė.
