1980 m. spalio 14 d. rytą užmigo Viešpatyje T. Pranciškus Masilionis SJ. Kadangi šis šventas ir uolus kunigas labai daug yra pasidarbavęs Lietuvos Katalikų Bažnyčiai ir Tautai, pateikiame žiupsnelį žinių iš jo neeilinio gyvenimo.
Velionis gimė 1902 m. vasario 26 d. Pažosų kaime, Joniškio parapijoje, devynių vaikų šeimoje. Baigęs Panevėžio gimnaziją, studijavo filosofiją bei teologiją, ir 1927 m. birželio 11 d. vysk. K. Paltarokas pašventino jį kunigu. Dirbo vikaru, kapelionu, kurijos kancleriu. 1928 m. įstojo į Jėzuitų ordiną; keletą metų studijavo Austrijoje. Pokario metais, uždarius vienuolynus, dirbo klebonu įvairiose parapijose: Karsakiškyje, Palėvenėje, Kriklėnuose ir Sidabrave.
T. P. Masilionis buvo uolus apaštalas. Už rūpestingą pastoracinį darbą Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis neleido jam kunigauti, — atėmė, vadinamą, registracijos pažymėjimą, ir, tik vysk. J. Steponavičiui užstojus, galėjo bent altaristauti Saločiuose.
Tėvas Pranciškus labai sėkmingai vesdavo rekolekcijas parapijose, kunigams, vienuolėms seselėms, — visus žavėdavo ne tik jo žodis, bet ir labai iškalbingas asmeniškas gyvenimas, kurį galima apibūdinti: nieko sau, viską Dievui ir žmonėms. Jis buvo tarsi įsikūnijusi Dievo meilė, kurią visur spinduliavo.
Prieš 33 metus T. Masilionis SJ. įkūrė seserų eucharistiečių kongregaciją, norėdamas, kad, susibūrusios prie Eucharistinio Jėzaus, seserys būtų geros pagalbininkės pastoraciniame darbe.
T. Pranciškus ypač globojo jaunus kunigus, — troško juos suburti į didelį žygį už Kristaus pergalę Tautoje ir visame pasaulyje, šios pastangos neliko be rezultatų — jo pasišventimo ir darbo dėka kūrėsi aktyvūs kunigų būreliai. Dabartiniame Lietuvos dvasiniame atgimime T. Pranciškaus nuopelnai labai dideli.
T. Pranciškus yra parašęs meile degančias knygas: „Meilės Magnifikat", „Dieviškasis mūsų Bičiulis Eucharistijoje", „Apie maldą", „Konferencijos" ir t.t., be to, yra didelis pluoštas jo eilėraščių.
Vysk. K. Paltarokas šitaip apibūdino T. Pranciškų: „T. Masilionis — retas žmogus, didelis, brangus žmogus . .."
Prel. Elertt taip charakterizavo T. Pranciškaus rekolekcijas: „Pas mus į Vilnių prieškariniais laikais atvykdavo vesti rekolekcijų.vienuoliai iš Krokuvos, Varšuvos, bet šis pranoko visus . .
Kas matė T. Pranciškų, visada žvalų, energingą, pilną didžiausių sumanymų, galėjo ir neatspėti, kad jis buvo labai silpnos sveikatos, ilgai sirgęs džiova. Silpname kūne buvo labai galinga dvasia. T. Pranciškus dažnai klūpodavo prie Tabernakulio ir iš čia semdavosi jėgų savo darbams. Kas jį pažinojo, visi sutartinai teigia: T. Masilionis buvo tikrai šventas kunigas.
Pirmą kartą spalio 12 d. vakare T. Pranciškus ištarė: „Pavargau!" Ligos metu ypač buvo kantrus, nors kentėjo didelius skausmus. „Mano lova tapo kryžiumi", — kalbėjo jis silpnu balsu, bet nedejavo, nesiskundė savo negalėmis. Ir ligoninėje jis buvo visą laiką giedrios nuotaikos ir visus traukė gražiu pavyzdžiu. Iki paskutinio momento jis vis rūpinosi Bažnyčios, Tautos reikalais; skatino kunigus organizuotis, kovoti, nebijoti sunkumų.
J. T. P. Masilionio laidotuves susirinko didelė žmonių minia: daug jaunimo, pasipuošusio tautiniais rūbais, du vyskupai — tremtiniai (vysk. J. Steponavičius ir V. Sladkevičius) ir 135 kunigai, šv. Mišias su kunigais koncelebravo tremtiniai vyskupai; pamokslus pasakė Šeduvos klebonas kan. B. Antanaitis, kun. S. Tamkevičius, kun. J. Lauriūnas, kun. J. Zubrus ir J. E. vysk. J. Steponavičius.
T. Pranciškus palaidotas Sidabravo parapijos bažnyčios šventoriuje.
T. Pranciškus savo gyvenimo didingumu ir šventumu papuošė mūsų Tautą ir Bažnyčią.
