1980 m. gruodžio 15 diena. Vilniuje Aukščiausiojo Teismo posėdžių salėje Nr. 101 daug žiūrovų, o tarp jų ir trijų teisiamųjų — G. Iešmanto, P. Pečeliūno ir V. Skuodžio — šeimos nariai bei artimi giminės. Ant teisėjo stalo pūpso 24 tomai bylos medžiagos. Įveda teisiamuosius. Visi išvargę, bet tvirti dvasia. Įeina prokuroras Bakučionis, teisėjas Ignotas, tarėjai — Didžiulienė ir vyras rusiška pavarde. Teisėjas paklausia, ar kaltinamieji turi pastabų dėl teismo sudėties. Visi trys teisiamieji atsisakė advokatų, nes jie buvo paskirti gruodžio 8 d., tuo pat metu, kai teisiamiesiems buvo įteikta kaltinamoji išvada, ir jie nespėjo susipažinti su byla. Povilas Pečeliūnas dar pažymėjo, kad jis negavo jokios juridinės konsultacijos, nors advokato laukė rugsėjo 9, 11 ir 12 dienomis. Tačiau advokatas Kudaba vis dar neturėjo laiko susitikti su ginamuoju. Doc. Skuodis dar prašė pakeisti teismo sudėtį, nes jie, būdami komunistų partijos nariais, tokio pobūdžio byloje, kaip ši, negali būti objektyvūs. Teismas advokatus nušalino, ir jie nuleidę galvas išėjo iš salės. Be to, dar buvo svarstomas Iešmanto pageidavimas nekviesti sūnaus liudyti prieš tėvą. šį pageidavimą palaikė ir Pečeliūnas su Skuodžiu, šį prašymą teismas atmetė.
Teismui prisistato teisiamieji:
Skuodis, Vytautas, pagal metrikus Vytautas-Benediktas Scot (Scott), gimęs 1929 m. kovo 21 d. Čikagoje, JAV, TSRS pilietis, neteistas, vedęs, išsilavinimas — aukštasis, dirbo Vilniaus Valst. universitete, docentas.
Iešmantas Gintautas gimęs 1930 m. Lietuvoje, TSRS pilietis, vedęs, 20 metų dirbo žurnalisto darbą respublikiniuose laikraščiuose, vėliau knygų rūmuose, baigęs V.V. Pedagoginį institutą, lietuvių kalbos ir literatūros spec.
Pečeliūnas, Povilas, gimęs 1928 m. gegužės 17 d. Panevėžio raj. TSRS pilietis, faktiškai vedęs, nors prieš suėmimą nesuspėjęs apiforminti santuokos. Dirbo Vilniaus 14 pamaininėje vakarinėje vid. mokykloje. Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.
Skaitoma kaltinamoji išvada:
Doc. V. Skuodis kaltinamas tuo, kad sistemingai klausėsi užsienio radijo laidų ir dėl to susiformavo jo antikomunistinės pažiūros, susidomėjęs antitarybinio pobūdžio nelegalia literatūra, šmeižiančia tarybinę santvarką. Nelegalūs leidiniai buvo dauginami; kratos metu rasta rašomoji mašinėlė „Optima". Skuodis kaltinamas „Perspektyvų" leidimu, dalyvavimu „Alma Mater" leidime, kuriame patalpintas Skuodžio straipsnis „kraštotyra — visų mūsų rūpestis". Svarbiausias kaltinimas dėl veikalo „Dvasinis genocidas Lietuvoje" (300 psl.), kuris buvo padaugintas ne mažiau 4 egz. Docentas kaltinamas dėl pareiškimų, rašytų JAV prezidentui Karteriui, Helsinkio Baigiamojo Akto signatarams, Helsinkio grupės Lietuvoje nariams. Tuose rašiniuose varoma šmeižikiška antitarybinė propaganda, siekiant pakirsti tarybinės valstybės pagrindus, iškreiptai ir šmeižikiškai nušviečiami tarybinės tikrovės faktai, siekiama apjuodinti ją prieš JAV, perduodant ten dezinformaciją ir t.t.
Iešmantas kaltinamas antitarybinio turinio eilėraščių, tokio pat turinio straipsnių (Iešmanto teigimu — studijų) rašymu ir pateikimu nelegalių leidinių redakcijoms norint, kad būtų juose atspausdinti. Didesnė dalis straipsnių išspausdinti „Perspektyvose". Iešmantas, kaip ir Skuodis, kaltinamas sistemingu užsienio radijo laidų klausymu, susidomėjimu nelegalia literatūra ir dalyvavimu ją dauginant ir platinant. Kaltinamas tuo, kad savo straipsniuose kėlęs Lietuvos išstojimo iš TSRS idėjas, taip pat str. „Rubikonas" keliamomis idėjomis.
Doc, Vytautas Skuodis
P. Pečeliūnas kaltinamas parašęs eilę straipsnių, kurie pateko į „Perspektyvas", šmeižęs tarybinę santvarką, viename jų liaupsinęs psichinio ligonio R. Kalantos poelgį, kaip protestą prieš žmogaus teisių ir laisvių pažeidimą tarybinėje Lietuvoje. Tuos straipsnius spausdinęs pas D. Keršiūtę rasta mašinėle. P. Pečeliūnas taip pat kaltinamas „Alma Mater" leidinio redagavimu.
Visų veikla vertinama kaip antitarybinė, pakertanti tarybinės santvarkos pagrindus, šmeižikiška, nes kaltinamieji šmeižikiškai tvirtina, kad taryb. Lietuvoje tariamai nėra demokratinių laisvių, Lietuva tariamai okupuota, tarybų valdžia yra fašistinio pobūdžio, siekianti morališkai ir fiziškai sunaikinti Pabaltijo tautas. Visi kaltinamieji laikomi valstybiniais nusikaltėliais, teigiama, kad jie turėjo nusikalstamus ryšius su JAV „reakcingaisiais" emigrantų sluoksniais ir perdavė savo kūrinius į užsienio spaudą ir radiją.
Bylos sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nėra. Kaltinami už veiklą pagal 68 str. 1 d.
Kaltinamieji nė vienas kaltu neprisipažino.
Teisminis tardymas.
Perskaitomos teisiamųjų charakteristikos. G. Iešmantas ir P. Pečeliūnas charakterizuojami kaip neaktyvūs visuomeninėje veikloje. Doc. Skuodis buvęs aktyvus visuomenininkas.
Pirmasis apklausiamas G. Iešmantas. Jam pateikiami klausimai apie kiekvieną straipsnio parašymo aplinkybes. Kaltinamasis paaiškino, kad eilėraščius rašąs nuo 17 metų. Jų yra daugiau nei 1100, — keli rinkiniai. Teorines studijas rašo nuo 1977 metų, dalis jų rašyta 1978-1979 m.
— Kam perduodavote kūrinius?
— Apie tai nesakysiu, — tvirtai atsako teisiamasis.
— Iš ko gaudavote nelegalius leidinius?
— Apie tai neatsakysiu.
Teisėjas, primena, kad balandžio 1 d. Iešmantas prisipažinęs, kad davęs straipsnius leidėjams, dar vėliau — „Perspektyvų" redakcijai. Čia Iešmantas perskaito pareiškimą, kad parengtinio tardymo metu diduma užprotokoluotų dalykų, — tai tardytojų Urbono ir Kadžio fantazijos vaisius: čia daug kas iškraipyta, pakeista ištisos pastraipos, sakiniai. Todėl Iešmantas atsisako parengtinio tardymo protokolų, kaip kaltinamosios medžiagos ir atmeta ten užprotokoluotus parodymus.
— Kodėl rašote, kad Lietuvoje tarybinė valdžia faktiškai yra fašistinė?
— „Inostranaja literatūra" buvo diskusija apie demokratines laisves. Ten vienas tarybinis mokslininkas tvirtina, kad kur yra pažeidžiamos demokratinės laisvės, ten yra fašizmas.
— Iš kur ėmėte medžiagą kūrybai?
— Poezijai medžiaga — gyvenimas, teorinių veikalų — tarybinė spauda.
— Kaip suprantate spaudos laisve ?
— Jos nėra, greitai nenumatoma ir apie tai kalbėti neverta.
Seka keletas Iešmanto politines pažiūras provokuojančių klausimų. Ir vėl:
— Kodėl parašėte „Rubikoną"?
— Mintis, susiformavusias poetinėje kūryboje, panorau išdėstyti teorinėje studijoje.
Vėl eilė klausimų: kam perdavė literatūrą, kada ir kaip, kokiu tikslu? Į tuos klausimus Iešmantas neatsakinėjo.
Atsakydavo tik į tuos klausimus, kurie lietė jo autorystę ir įsitikinimus. Pasirašydavo slapyvardžiais, kaip ir XIX a. poetai, saugodamasis arešto. Prisipažino, kad retkarčiais klausydavosi užsienio radijo laidų, — betgi tai nedraudžiama.
Doc. V. Skuodžio teisminis tardymas prasidėjo pasiūlymu papasakoti apie savo darbą per 10 metų. Jis buvo klausiamas, kur dirbo iki Vilniaus Universiteto, kokios pareigose, koks disertacijos pavadinimas, kada apgynė, kaip pateko į Vilniaus universitetą, kokias pareigas ėjo, kokie visuomeniniai įsipareigojimai. Docentas į šiuos klausimus atsakinėjo, pažymėdamas, kad turėjo labai daug visuomeninių įsipareigojimų, faktiškai dirbo antrą darbą be atlyginimo. Domėjosi literatūra, istorija ir religijos klausimais.
— Kodėl darbas, kurio rankraštis paimtas X1.24 d. kratos metu, pavadintas „Dvasinis genocidas Lietuvoje"?
— Buvo ir kitų variantų, tačiau šis geriausiai tiko pagal turinį.
Atsakinėti į klausimus apie kitus savo rankraščius doc. V. Skuodis kategoriškai atsisakė. Priminė, kad parengtiniame tardyme į užduotus 668 klausimus teatsakė tik 20 procentų; šios taktikos laikysis ir teisminio tardymo metu. Skuodis pareiškė, kad nepagarbiai kalbėti apie nelegalią spaudą yra amoralu.
Užklaustas apie „Alma Mater" leidimą, teisiamasis nieko neatsakė.
Kaltinamas, kad padaugino ne mažiau 4 egz. „Dvasinis genocidas Lietuvoje", paaiškino, kad šis darbas yra mokslinis, bet ne propagandinis, be to, jis dar neužbaigtas ir turėjo būti duodamas recenzuoti. Prokuroras klausė apie metodą, naudotą šiam darbui. Docentas paaiškino, kad pagrindinis metodas — matematinė statistika. O medžiaga, kuri buvo apdorojama šiuo metodu — išrinkta iš spaudos metraščio. Ja ir paremtos išvados, kurias jis pats spausdino rašomąja mašinėle. Išvadose teigiama, kad ateistinių straipsnių lygis itin žemas, nors yra pretenzijų į „mokslinį" ateizmą. Dievo buvimo klausimas liečiamas labai retai. Religingumo tarybinėje visuomenėje bijomasi labiau negu girtuoklystės, paleistuvystės, chuliganizmo ir narkomanijos. Prokuroras Bakučionis atkreipė ypatingą dėmesį į šią išvadą, laikydamas ją šmeižikiška. Taip pat priekaištavo Skuodžiui, kad išvadose nepagarbiai atsiliepia apie kai kuriuos autorius, pavadindamas juos girtuokliais, paleistuviais ir nepagrįstai teigia, jog ateistiniais straipsneliais siekiama užsitikrinti teisę spausdinti savo kūrinius, kaip pvz.. Miškinis, ar geriau apmokamą darbą. Docentas pažymėjo, kad daug ką būtų keitęs redaguodamas, tačiau šie teiginiai yra pagrįsti. Kad tik taip galima paaiškinti faktą, kai autorius tėra parašęs vos vieną ateistinį straipsnelį. Taigi „Dvasinio genocido Lietuvoje" idėjos nepramanytos, o paremtos konkrečia faktine medžiaga.
Į klausimą kokiu tikslu studentams dalino anketas, teisiamasis paaiškino, kad būdamas kuratorių privalėjo išsiaiškinti studentų akademinės grupės interesus. Anketų rezultatais jis buvęs patenkintas, nes dauguma jaunų žmonių žiūri į gyvenimą rimtai; pasisako prieš girtuoklystę, rūkymą, paleistuvystę ir kitas moralines ydas. .
Klausiamas, ar važiavo su P. Pečeliūnu į Kernavę, atsakė, kad, jei* kas kviesdavo, neatsisakydavęs. Ir kai būdavę vietos mašinoje, neatsisakydavęs priimti norinčius. į klausimą, kuo paaiškinti, kad pas jį buvo rasti 7 egz. „Aušros", teisiamasis, išimties tvarka, atsakė, kad pasitaikė proga juos gauti ir laikė tam, kad galėtų iškeisti į kitus leidinius. Nelegalia literatūra V. Skuodis domėjosi dėl sekančio savo numatyto darbo: „šmeižto ir melo samprata tarybinėje propagandoje ir tikrovėje". Dar pateikiami klausimai dėl jam inkriminuojamų laiškų: „Ponui Džeimsui Karteriui", „Lietuvos tikintiesiems", „Lietuvos tikinčiųjų teisių gynimo komitetui", ir „Helsinkio pasitarimo Baigiamojo Akto signatarams". Teisiamasis paaškino, kad juos platinęs, perdavęs į užsienį.
Prie bylos pridėti ir užsienio radijo laidų, kuriose minimas Skuodis užrašai, iškarpos iš užsienio laikraščių.
Prokuroras Bakučionis kaltino doc. V. Skuodį, kad šis šmeižikiškai tvirtinęs, jog prof. Kazlauskas buvo nužudytas. Skuodis pabrėžė, kad laiške apie nužudymą nėra užuominos. Tačiau medikai netiki ta ekspertizės išvada dėl prof. Kazlausko nužudymo, nes jo plaučiuose nerasta vandens, — reiškia jis mirė anksčiau, iki patekdamas į vandenį. Be to yra liudininkų, mačiusių, kad prof. Kazlauskas buvo KGB suimtas.
Gruodžio 16 d.
Povilo Pečeliūno teisminis tardymas.
Pagrindiniai klausimai, kaip, kokiu būdu, iš kur gavęs straipsnius: „Pradedame naują etapą", „Lietuva ir disidentinis judėjimas", „Jau penktas dešimtmetis kaip pasaulis gyvena pagal lozungus", „Aktuali problema" ir t.t. Pečeliūnas aiškina, kad šių straipsnių autoriai jam nežinomi. 1979 m. jis juos rasdavo pašto dėžutėje arba kibire prie durų. Tokiu būdu gaudavęs ir kitą nelegalią literatūrą. Klausiamas, kokiu tikslu savo bute laikė tų straipsnių rankraščius, atsakė, kad norint susidaryti * teisingą pasaulėžiūrą, reikia žinoti viską, ir tą, ką rašo pogrindinė spauda. Teiraudamasis apie kiekvieną straipsnį atskirai, teisėjas stengėsi išgauti iš Pečeliūno prisipažinimą, kad jo pažiūros yra antitarybinės. Todėl citavo kai kurių straipsnių ištraukas, bet teisiamasis tvirtino, kad citatos be konteksto nieko neįrodo. Teisėjas mėgino čia, teisme, išsiaiškinti P. Pečeliūno pažiūras ir netiesiogiais klausimais. Kaltinamasis pareiškė, jog politines pažiūras aiškintis įmanoma nebent namuose, su žmonėmis, kurie pajėgūs suprasti.
— Tai jūs manote čia tokių sąlygų nėra? — paklausė teisėjas.
— Ne!
Povilas Pečeliūnas
P. Pečeliūnas neprisipažino esąs įvadinio „Alma Mater" straipsnio „Pradedant naują etapą „Alma Mater" gyvenime" autoriumi. Pečeliūnas sakėsi norėjęs pramokti spausdinti mašinėle, todėl savo sužadėtinės D. Keršiūtės mašinėle mėgino atspausdinti rastą blogame stovyje straipsnį. Teisiamasis tekstus persirašydavo įvairiomis aplinkybėmis, ne vien namuose. Paklaustas, kodėl vienas egz. „Pradedant naują etapą" redaguotas, atsakė, kad, būdamas mokytojas (dirbęs stilistu redakcijoje), yra įpratęs redaguoti viską, net laiškus.
— Ar rodėte kam nors straipsnius ar žurnalus?
— Ne, laikiau sau.
Rašinys „Kaip laikytis tardymo metu" Pečeliūną domino kaip bibliografinė retenybė, kaip ir visi kiti pas jį rasti rankraščiai.
Užklaustas apie pažintį su kitais teisiamaisiais pasakė, kad dirbdamas Knygų rūmuose buvo girdėjęs Iešmanto pavardę, o doc. Skuodį pažinojęs iš matymo, be to, jie studijavę vienu laiku. Kad čia visi trys sujungti vienoje byloje, — jis labai nustebo. Nelegalios spaudos platinimo tikslu jie nebuvo susitikę ir tokios pažinties nepalaikė. Paklaustas, iš kur pas jį atsirado 6 egz. ir 24 viršeliai „Alma Mater", atsakė, kad apie juos nieko nežinojęs.
Liudininkų apklausa.
Dobrovolskis Bronius, Vaclovo, švietimo ministerijos skyr. vedėjas. Jis paliudijo, kad kartą Iešmantas, neišleisdamas iš rankų, rodęs, ar tai „Perspektyvose", ar „Rūpintojėlyje" tekstą apie Taškento konferencijos nutarimą įvesti rusų k. mokymą mokyklose nuo I klasės ir darželiuose. Į Iešmanto klausimus B. Dobrovolskis atsakinėjo netvirtai, blaškydamasis.
Dalija Martišiūtė.
G. Iešmantas davęs jai skaityti poezijos rinkinį, o iš prozos „Rubikoną". Visą perskaityti neužteko sugebėjimo — tai buvo sudėtingas filosofinis kūrinys. Dar mačiusi tris „Perspektyvų" numerius, tačiau kas leidžia — nežinanti.
Iešmantas jos klausęs, ar ji negalėtų, ką nors atspausdinti.
Prokuroras stengėsi išsiaiškinti, kas jai buvo įsimintina „Rubikone" ir kaip supratusi, kad tai antitarybinė literatūra?
D. Martišiūtė supratusi, kad ten yra mintys, kurias negalima viešai reikšti.
Marcinkevičienė. Ji pažįstanti Iešmantą, kuris jos prašęs atspausdinti kažkokį rankraštį. Pamačiusi įtartiną tekstą, spausdinti atsisakė.
Iešmantas Rimantas, Gintauto. (Iešmanto sūnus).
Teisėjo parodytus laiškus pripažino savais. Straipsnį „Ką primena kareivio laiškai?" yra skaitęs. Paralelių tarp jo laiškų ir straipsnio yra.
Žvirgždys, Petras, Petro, Slavikų bažnyčios zakristijonas. Pažįstąs P. Pečeliūną nuo 1968 ar 1969 m. kartu dirbo ir kaiminystėje gyveno. Tarp jų vykdavo pokalbiai politinėmis ir socialinėmis temomis. Visose kalbose Pečeliūnas antitarybiškai nusiteikęs į kontraargumentus reaguodavo sava pastovia nuomone. G. Iešmanto jis nematęs ir apie jų santykius nieko nežinąs. Atsakinėdamas į teisiamųjų klausimus Žvirgždys visai susipainiojo.
Stoskeliūnienė Milda, Vaclovo. Ji pažįstanti Saulių — Pečeliūną, probėgomis mačiusi pas vyrą. Kartą nugirdusi pokalbį apie religijos laisvę. Sauliaus žodžiais, nesą religijos laisvės, o ji tvirtinusi, kad taip nėra.
Rabačiauskaitė Aurelija, Napaleono. Ji pažįstanti Iešmantą ir Pečeliūną. Kovo 17 ar 19 d. radusi stalčiuje „Perspektyvas", parsinešusi namo, bet neturėjusi kada perskaityti. Kiek pavarčiusi suprato, kad tai kritiškos mintys, tačiau antitarybinių išpuolių nepastebėjusi.
Stoskeliūnas Juozas, Jono (iš Punsko, LLR). Pažįstas Pečeliūną. Apie nelegalius leidinius Pečeliūnas buvo užsiminęs, bet jų nerodė ir nesakė, kas juos leidžia.
Klausonas Ferdinandas, Stasio. Kino studijos Dokumentikos skyr. redaktorius. Pažįsta Saulių ir žino, kad jis Pečeliūnas, tik dabar. Susipažino 1977 m. Nidoje, poilsio namuose. Susitiko 4-5 kartus. Gavo reikiamos literatūros.
Venclovaitė Dalia, Vinco, inžinierė. Pažįstanti Pečeliūną. Gyvendama pas D. Keršiūtę, matė mašinėlę, kuria spausdindavo Keršiūtė. Apie nelegalius leidinius nieko negirdėjusi. Pokalbiai sukdavosi apie produktų trūkumą ir jaunimo moralę.
Ališauskas Vladas, Prano, Proftechninės mokyklos meistras. Jis pažįstas Pečeliūną. Apie nelegalius leidinius išgirdęs iš tardytojo ir dabar iš teisėjo. Pečeliūnas jam padėjęs mokantis. Pas jį vieną kartą klausėsi užsienio laidų.
Keršiūtė Danutė, Vaclovo. Pažįstanti savo sužadėtinį Povilą Pečeliūną. Mašinėlę gavusi 1975-76 m.
— Ką žinote apie nelegalius leidinius?
— Aš turėjau 6 egz. „Alma Mater". Radau pakištus po kilimėliu ties durimis ir paslėpiau P. Pečeliūno bute.
Gruodžio 17 d.
Pagarsinami daiktiniai bylos įrodymai. Daugiausia tai „dokumentai", paimti kratos metu, charakteristikos, įsakymai dėl atleidimo iš darbo, ekspertų liudijimai, nelegalios literatūros charakteristikos, recenzijos, R. Kalantos pomirtinės psichikos ekspertizės nuorašas.
Prokuroro kalba.
Teisiamiesiems — V. Skuodžiui, G. Iešmantui ir P. Pečeliūnui pateikti kaltinimai yra labai sunkūs. Jie kaltinami tuo, kad vedė antitarybinę propagandą ir agitaciją; gamino, platino ir saugojo platinimo tikslu nelegalią antitarybinio pobūdžio literatūrą. Jų veikla kvalifikuojama Baudžiamojo kodekso 68 str. 1 d.
Toliau prokuroras sumini faktus, perskaitytus kaltinamojoje išvadoje. Visi trys kaltinamieji sujungiami per Iešmanto kūrybą. „Jie užmezgė tarpusavio ryšius ir ėmė aktyviai bendradarbiauti". Prokuroro teigimu, kaltinimą remia tik daiktiniai įrodymai. Po suėmimo „Perspektyvos" ir „Alma Mater" nebeišvydo gyvenimo šviesos. „Perspektyvose" šmeižikiškai tvirtinama, kad Lietuva okupuota Rusijos, kad rusinama, liaupsinami nusikaltėliai Petkus, Gajauskas ir visa eilė teistų nacionalistų. Leidinyje „Alma Mater" teigiama, kad jaunimas neturi taurių tikslų ir galimybių įgyvendinti savo siekius.
Prokuroras pasiūlė V. Skuodžiui 6 m. griežto režimo lagerio ir 5 m. tremties. P. Pečeliūnui — 3 m. griežto režimo lagerio ir 5 m. tremties, G. Iešmantui 4 m. griežto režimo lagerio ir 5 m. tremties.
Povilo Pečeliūno gynimosi kalba.
P. Pečeliūnas, panagrinėjęs liudininkų: Zvirgdžio, Stoskeliūno, Stoskeliūnienės parodymus, atskleidė jų prieštaravimus, įrodė, kad jais remtis nėra pagrindo. Kategoriškai atmetė kaltinimą, kad 6 egz. buvo laikomi platinimo tikslu, kad viršeliai yra jo. Priminė, kad parengtinio tardymo metu jis labai išvargo ir fiziškai ir moraliai, tačiau tardytojams nieko nepavyko įrodyti. Surinkta medžiaga nepateisina 68 str. taikymo. Visa, kas pasakyta kaltinamojoje išvadoje ir prokuroro kalboje, tėra tik prielaidos. Absoliučiai neįrodyta, kad jis yra rankraštinių tekstų autorius. Baigdamas kalbą, Pečeliūnas tvirtino esąs nekaltas ir reikalaująs išteisinimo.
Doc. V. Skuodžio gynimosi kalba.
Docentas kalbėjo 6 valandas. Teisėjas kelis kartus reikalavo kalbą trumpinti. Doc. Skuodis tvirtino, kad „jis nenusikaltęs valstybei. Čia esąs konfliktas tarp partijos, save keliančios virš valstybės, ir manęs." Dėl šios priežasties jis ir prašęs pakeisti teismo sudėtį, nes visi partiečiai. Pagrįstai nelaikydamas savęs TSRS piliečiu, spalio 1 d. parašęs pageidavimą, kad jį gintų advokatas iš JAV. Prašymas liko be atsakymo.
Teisiamasis pabrėžė, kad jam nebuvo leista pasikonsultuoti su advokatu, kad po kaltinamosios išvados įteikimo buvo atimta pagrindinė pagalbinė medžiaga, skirta gynybai, o gruodžio 11 d. atimta pradėta ruošti ginamoji kalba. Nesu tikras, kalbėjo Skuodis, kad kaltinančioji pusė nepasinaudojo ja, ruošdama savo kalbą, ką supratau išklausęs valstybinio kaltintojo kalbą.
Toliau kaltinamasis plačiai komentavo kaltinimo išvados prielaidas, remdamasis faktais, įstatymais ir dokumentais. Tarp kita ko pažymėjo, kad laisvės, ekonominių ir politinių klausimų kėlimas negali būti traktuojamas kaip nusikaltimas, — TSRS Konstitucija duoda kiekvienam piliečiui teisę teikti pasiūlymus ir kritikuoti. Doc. Skuodis gausiais faktais įrodė, kad prokuroro kaltinimai nepagrįsti, tik subjektyvūs, tik prielaidos. Kalti yra tie, kurie užgniaužia kritiką, siekiančią kelti valstybės prestižą, stiprinti jos ekonominį pagrindą. Baigdamas V. Skuodis pasiūlė jį išteisinti, o. bylą perduoti Konstituciniam teismui.
G. Iešmanto gynimosi kalba.
Teisiamasis savo ginamojoje kalboje taip pat atmetė visus kaltinimus, kaip nepagrįstus, neįrodytus, ypač pabrėždamas, kad už įsitikinimus neteisiama.
Prokuroras replikos atsisakė.
Teisiamųjų paskutinieji žodžiai.
Povilas Pečeliūnas papasakojo apie savo darbą, pagarbą knygoms; paminėjo sunkią savo sveikatos būklę, taip pat, kad jis esąs praktikuojantis katalikas, niekada gyvenime nepardavęs sąžinės, nors buvo tokių galimybių ir jaunystėje, ir dabar. Kas bebūtų, jis jaučiasi esąs teisus ir kantriai iškęs savo likimą.
Doc. Vytauto Skuodžio paskutinis žodis.
Paskutinis doc. V. Skuodžio žodis užtruko dvi valandas. Pateikiame iš atminties užrašytas kai kurias mintis.
Gintautas Iešmantas
„Kadangi prokuroras palietė mano pažiūrų susidarymą, reikia paminėti keletą biografinių faktų. Prisimenu, kai vokiečiai užgrobė Klaipėdos kraštą, mes, gimnazistai, svarstėme, ką galėtume padaryti tėvynei ginti. Tada per kelias valandas pasijutau subrendęs. Netrukus į Lietuvą įžygiavo Raudonoji armija, savo vakarinių sienų išsaugojimo pretekstu užėmusi visą Lietuvą, šis faktas vertė galvoti apie Tėvynės ateitį. Nė vienas Lietuvos sūnus negalėjo likti abejingas jos likimui. Tėvynės kančios tęsėsi II Pasaulinio karo metu Vokietijai išstūmus Rusijos kariuomenę, ir vėl šiai grįžus 1945 metais. Norėdami išvengti karinės tarnybos nepageidautinoje armijoje, daug Lietuvos sūnų išėjo į miškus slėptis nuo prievartos, — jie buvo pavadinti banditais. Visa tai matydamas, aš negalėjau likti abejingas. Tėvynę mylėti ir jausti jos kančias turėtų kiekvienas sąžiningas jos pilietis. Tai joks nacionalizmas. Patriotu privalo būti kiekvienas jos narys. Tuo būdu prokuroro kaltinimas, kad nelegalioje literatūroje liaupsinami nuteisti „buržuaziniai nacionalistai", psichiniai ligoniai (Romas Kalanta), yra šmeižtas.
Kaltinamoje išvadoje nuolat kartojama, kad nelegalioje literatūroje kalbama, jog Lietuva „tariamai okupuota", „tariamai rusinama" ir todėl ji esanti „šmeižikiška". Kadangi aš esu kaltinamas aktyviu dalyvavimu ją leidžiant, dauginant ir platinant, privalau apie tai kalbėti. Kad Lietuva dėl aneksijos tapo Rusijos dalimi, nėra abejonių, nors teisėjas neleido man visus argumentus suminėti. Kad rusinama, taip pat akivaizdu. Taškento konferencijos nutarimai jau įgyvendinami — rusų kalba dėstoma nuo pirmos klasės ir darželiuose. Lietuvos vardas vis rečiau girdėti. Nemaloniai nuteikia, kai troleibuse išgirsti: „Što takoję Litva, ja znaju, o što tekoje Lietuva, neslycnal" — Kas tokia „Litva" aš žinau, o kas tokia „Lietuva", negirdėjau. Ir tai sostinėje — Vilniuje!
Nelegalią literatūrą aš gerai žinau. Ja domėjausi dėl savo sumanyto darbo „šmeižto ir melo samprata tarybinėje propagandoje ir tikrovėje". Nežinau, kada jį būčiau parašęs, nes mažai turėjau laisvo laiko. Mano interesai buvo platūs. Būdamas docentu universitete, turėjau Gamtos apsaugos komiteto nario pareigas. Nemažai pastangų įdėjau, kad būtų išsaugotas Vilniaus senamiestis, kur ketinta įrengti požeminius garažus. Be to, ketinta iškasti šachtą prie Marcinkonių, kuri grėsė visai pietryčių Lietuvai, šiuo klausimu irgi teko pasisakyti. Daug laiko ir jėgų reikėjo atiduoti Gamtos apsaugos skyriaus organizavimui ir administravimui, šį darbą, tolygų tiesioginėms docento pareigoms, dirbau be atlyginimo.
Savo karjerą pradėjau pečkuriu universitete, — toliau pasakojo doc. Skuodis. — Tuo laiku man buvo pasiūlyta 1000 rub. atlyginimas ir „geras darbas". Jau tada galėjau pasirinkti lengvesnį gyvenimą, bet nuėjau sunkesniu keliu, kuriuo mane vedė sąžinė.
Prokuroras tvirtina, kad mano antitarybinės pažiūros susidarė sistemingai klausant užsienio radijo laidų. Mano amžiaus žmogui nurodinėti, ką turiu klausyti, ką skaityti, mažiausiai, yra naivu. Be jau minėtų istorinių įvykių, mano pažiūroms formuotis įtakos turėjo ir gilus požiūris į gyvenimą. Gilindamasis į istorinį materializmą, jame radau daug spragų ir nenuoseklumų. Filosofinės studijos man padėjo sugrįžti į Katalikų Bažnyčią, nors prieš tai apie 15 metų buvau indiferentu. Dabar esu tvirtai tikintis Katalikų Bažnyčios narys. Jau 10 metų nesislapstydamas dalyvauju religinėse apeigose. Kažkodėl ilgą laiką su tuo buvo taikstomasi, nors mano darbavietėje tai buvo žinoma.
Teismo nuomone, — kalbėjo kaltinamasis, — kad „Dvasiniame genocide Lietuvoje" šmeižikiškai tvirtinama, kad Lietuvoje yra tikėjimo persekiojimas, kad ateizmas žemo lygio, kad baisiausias partijos priešas — katalikybė, kad girtuokliavimas, chuliganizmas, venerinės ligos, abortai, narkomanija yra didžiausios tarybinės visuomenės ydos. Esą šios išvados nepagrįstos ...
„Dvasinis genocidas Lietuvoje" — ne propagandinis rašinys, tai studija, mokslinis darbas, šis darbas atliktas 1977-1979 metais, o ne 1975-1979 m., kaip stengiasi teigti kaltintojas.
Į Tikinčiųjų teisių gynimo komitetą kreipiausi dėl „Dvasinio genocido Lietuvoje", norėdamas šiuo darbu prisidėti prie komiteto veiklos ir šį darbą paskyriau Komiteto nuožiūrai. Manau, kad ši studija atskleidžia tikrąją Lietuvos katalikų padėtį okupuotame krašte.
Be to, esu parašęs laišką TSRS premjerui L. Brežnevui apie savo pažiūras, paaiškinęs, kaip atsidūriau dabartinėje padėtyje. KGB darbuotojai kratos metu tą laišką paėmė, šis laiškas mane išteisintų, ir prašau prijungti jį prie bylos (Teisėjas prijungti atsisakė — Red. pastaba).
Baigdamas dar noriu pasakyti, kad valstybės įstatymams nesu nusikaltęs. Nei „Alma Mater", nei „Perspektyvose", kurių leidyba ir dauginimas bei platinimas man inkriminuojami, nieko šmeižikiško nėra. Visa nelegali literatūra kelia idėjas pagerinti esamą visuomeninę būklę, kritikuoja, bet nesiekia pakirsti santvarkos pagrindus. Prokuroro kaltinimas baisus, tačiau išgirdęs ir mirties nuosprendį, sutikčiau jį ramiai, kaip Lietuvos sūnus, kurio gyvenimas priklauso Tėvynei ir jos žmonėms. Baigiau!"
Gruodžio 22 d.
Iešmantas paskutiniame žodyje, sakė, kad jo baigiamuoju žodžiu yra jo kūrinys „Mintys paraštėse". Teisiamasis įsitikinęs, kad iškęs nuosprendžio pasekmes. Kalbą užbaigė eilėmis draugams.
15,00 vai. buvo perskaitytas nuosprendis.
Doc. Vytautui Skuodžiui paskirta aukščiausia bausmė — 7 metai griežto režimo lagerio ir 5 tremties; Gintatui Iešmantui — 6 metai griežto režimo lagerio ir 5 tremties; Povilui Pečeliūnui — 3 metai griežto režimo lagerio ir 5 tremties.
* * *
Per visas teismo dienas nemažas būrys teisiamųjų draugų, pažįstamų ir tikinčiųjų nuo ryto iki vakaro budėjo Aukščiausiojo Teismo vestibiulyje. Į salę jų niekas neįleido, nes nuolat budėjo saugumiečiai ir milicija. Saugumiečiai įdėmiai sekė kiekvieną įėjusį. Milicija ir saugumiečiai visokiais būdais norėjo įbauginti atėjusius: tai ką nors grubiai užlaužę rankas nusivesdavo, tai įžūliai priėję fotografuodavo, neklausdami sutikimo. Saugumiečių nuotaikas gerai charakterizuoja jų replikos esantiems teismo vestibiulyje: „Jei būtų mano valia, juos visus susodinčiau į kalėjimą!", „Į teismo salę pateksi tik per mano lavoną!" Labiausiai juos erzindavo, kai pamatydavo susikaupusį veidą. Saugumietis, budintis prie durų, tuojau pradėdavo drastiškai šaukti: „Melstis negalima! Iš veidu matau, kad meldžiatės!"
Gruodžio 19 d. doc. Skuodžio dukros teismo salėje įteikė tėveliui gėlių. Už tai jos buvo grubiai apstumdytos ir sekančią dieną net per nuosprendžio paskelbimą jos nebuvo įleistos į salę ir visą dieną išstovėjo teismo vestibiulyje.
Todėl žmonės pradėjo rašyti protesto raštus.
LTSR Prokurorui
Protestas
1980 m. gruodžio 17 d. Vilniaus Aukšč. Teisme buvo teisiami Povilas Pečeliūnas, Vytautas Skuodis ir Gintautas Iešmantas. Nors teismo procesas buvo vadinamas viešu, bet į teismo salę suinteresuotų ir teisiamųjų pažįstamų neleido. Karolis Kamandulis bandė įeiti į salę, tada budintis saugumietis trenkė kumščiu ir užrėkė: „Eik po velnių! Ką, nori su kunigais sėdėti?" Ir, užlaužę rankas, rnilicininkai, vienas iš jų vyr. ltn. uniforma, nusivedė į kabinetą ir prigrasė, kad greičiau eitų namo, nes, priešingu atveju, bus sustatytas protokolas ir reikės valstybei mokėti baudą.
Mes protestuojame, kad į atvirą teismo procesą neleidžiami žmonės ir Aukščiausio Teismo vestibiulyje be jokios priežasties stumdomi ir gąsdinami bausmėmis.
Ar nevertėtų bent sostinėje parinkti tokius pareigūnus, kurie nekompromituotų tarybinių įstatymų ir gerbtų tarybinius piliečius.
Pasirašė: R. Matulis, Kun. A. Svarinskas, O. Kavaliauskaitė, A. Ragaišienė, Kun. S. Tamkevičius, J. Sadūnas, Ardzijauskas, M. Jurevičius, B. Briliūtė, G. Rickevičius, Dubauskaitė, N. šukevičiūtė, J. Judikevičiūtė, Kerbelytė, K. Kamandulis, R. Teresiūtė, Meškauskaitė, M. Gavėnaitė, N. Sadūnaitė.
* * *
Respublikiniam Prokurorui J. Kaireliui
Skundas
1980 m. gruodžio 15-19 dienomis Aukšč. Teismas nagrinėjo doc. Vytauto Skuodžio, lituanisto-mokytojo Povilo Pečeliūno ir žurnalisto Gintauto Iešmanto baudžiamąją bylą.
Teisminio proceso metu liudininkė Danutė Keršiūtė (Povilo Pečeliūno sužadėtinė) teisiamiesiems įteikė po gėle, už ką buvo suimta, apkaltinta nepadoriu elgesiu ir nubausta 7 parom arešto.
Nuo kada gėlės įteikimas pasidarė nepadoriu, bausmės vertu, elgesiu?
Per šį teismą Petras Cidzikas kaip žiūrovas norėjo dalyvauti atvirame teismo posėdyje. Pirmą kartą, gruodžio 16 d., jį, ramiai sėdintį vestibiulyje, milicininkai grubiai paėmė taip, kad buvo net sudaužytas jo rankinis laikrodis, ir išvedė į kiemą. Ten milicininkai norėjo jį pasodinti į teisiamiesiems skirtą vežioti mašiną, bet kareiviai priimti nesutiko. Tada jį prigrasinę paleido. Gruodžio 18 d. Petras Cidzikas vėl ėjo į Aukščiausiąjį Teismą, tačiau ant teismo pastato laiptų buvo sulaikytas ir išvežtas. Jo likimas ligi šiol mums nežinomas.
Mes protestuojame prieš Danutės Keršiūtės ir Petro Cidziko neteisėtą suėmimą, reikalaujame tuojau paleisti ir nurodyti Aukščiausiam Teismui, kad visi norintys dalyvauti galėtų patekti į atvirus teismo procesus.
Mes labai susirūpinę suimtųjų likimu.
Pasirašė: A. Kerbelytė, D. Meškauskaitė, E. Šuliauskaitė, A. Tučkus, J. Volungevičius, M. Jurevičius, L. Sasnauskaitė, R. Kobkaitė, R. Tamašauskaitė, J. Bukaveckaitė, V. Bogušis, S. Kelpšas, B. Mališkaitė, A. Raižytė, kun. S. Tamkevičius, O. Kavaliauskaitė, A. Žilinskas, J. Judikevičiūtė, N. Sadūnaitė, Skuodienė, G. Skuodytė, D. Skuodytė, Iešmantienė.
