Kaunas. 1981 m. sausio mėn. inžinierius Vytautas Vaičiūnas, gyv. Kaune, Hipodromo gt. Nr. 46 bt. 35, pasiuntė pareiškimą Lietuvos KP CK sekretoriui P. Griškevičiui (nuorašus — Raseinių raj. „Naujas rytas" ir „Komjaunimo tiesos" laikraščių redakcijoms), kuriame pasisako prieš minėtuose laikraščiuose išspausdintą straipsnį „Atviras pokalbis su jaunimu", aprašantį procesiją — eiseną iš Tytuvėnų į Šiluvą.
Pirmosiomis straipsnio eilutėmis autorė E. Skudrienė teigia, jog „tiems, kurie dalyvavo toje sumaištyje, o juo labiau organizatoriams, širdies neskaudina sunkiai dorojamas derlius laukuose. Šiandien jie sotūs". Savo pareiškime inž. Vytautas Vaičiūnas įrodo, jog tikintieji Lietuvoje sudaro didesnę pusę gyventojų, jie dirba gamyklose, žemės ūkyje, tuo pačiu straipsnio kaltinimai pasidaro nepagrįsti.
Tūkstantinė minia, sausakimšai užpildžiusi Šiluvos bažnyčią, liudija, kad „žmogus gyvas ne vien duona. Reikia arti, sėti, pjauti, bet negalima į žmogų žiūrėti kaip į darbinį jautį ar penimą kiaulę". Vytautas Vaičiūnas nesutinka su straipsnio autore, jog pamokslo metu buvo išvardinti blogiausi jaunimo darbai. Tai grynas prasimanymas. Pamoksle buvo kalbama apie besaikį girtavimą ir moralinį palaidumą. Jaunimas buvo raginamas būti šių dienų Valančiais, įsijungti į tautos blaivinimo darbą, susigrąžinti prarastąsias vertybes: jaunuomenės skaistumą ir šeimų patvarumą. „Argi tautos nublaivinimo ir nusikalstinimo darbą reikia nustumti kažkur į kalno papėdę? Ar tai kenkia visuomenės ir valstybės interesams?" — klausia Vytautas Vaičiūnas.
Vytautas Vaičiūnas
Į priekaištą, kad eisenoms reikia gauti leidimą, t.y. suderinti jas su atitinkamomis organizacijomis, pareiškimo autorius atsako, jog leidimai visų pirma neduodami, be to žmonės į šią eiseną atvyko savo noru, niekas jų nevertė. Tai judėjimas, kilęs liaudies gelmėse, ir tie, kurie „egzistuoja liaudžiai ir tarnauja liaudžiai" (LTSR Konstitucija 6 str.), turėtų žinoti, jog negalima eiti prieš liaudies valią.
Vytautas Vaičiūnas rašo, jog kaltinti eiseną Lietuvos TSR BK 195/3 straipsniu būtų didžiausias nesusipratimas, nes maldininkų kolona, eidama dešinės vietinės reikšmės ,kelio puse, negalėjo sukelti „transporto ir valstybinių visuomeninių įmonių ar įstaigų darbo pažeidimo", juo labiau, kad eisenos tapo tradicija — pareigūnai tai žino iš anksto. Ir vis tik, pažymi autorius, 1980 m. gruodžio mėn. LTSR Aukščiausias Teismas nuteisė praeitų metų procesijos dalyvę Jadvygą Stanelytę.
Savo pareiškime Vytautas Vaičiūnas ieško atsakymo, kodėl mūsų šalyje tiek daug geriama ir atsako: „Valstybinis ateizmas užgesino amžinojo gyvenimo viltį, viską sugriauna ir nieko nesugeba pastatyti... Žmogus ant savo moralinių griuvėsių ieško suraminimo butelio dugne".
Pareiškimo autorius kelia žmogaus gyvenimo įprasminimo klausimą. Cituojami Jaselskio žodžiai: „Mokslas dar negali atsakyti į šiuos dalykus, būtent: gyvenimo įprasiminimo, asmenybės tobulėjimo, mirties ir nemirtingumo klausimus". Tai ar turi teisę kelti kitiems prasmės klausimą tie, kurie patys nežino atsakymo, ar turi teisę veržtis į žmogaus vidinę šventovę, sugriauti aukos ir meilės aukurą — Dievo altorių, sunaikinti senąją vertybių skalę, jei neturi kuo jos pakeisti? Ir kuo gi keisti 10 Dievo įsakymų, jei ant jų pastatyti moraliniai žmogaus pamatai?" — klausia Vytautas Vaičiūnas.
Pareiškime raginama sustoti, suskaičiuoti beprotnamius, venerinių ligų dispanserius, kalėjimus, nepilnamečių kolonijas ir padaryti atitinkamas išvadas — juk tai valstybinio ateizmo vaisiai. Nepatogu šių dienų statistikos palyginti su prieškarinėmis, tačiau užmerkti akis irgi pražūtinga.
Vytautas Vaičiūnas pažymi, jog neužtenka spaudoje diskutuoti apie veršelių ir paršelių auginimą ir jų priesvorio didinimą. Tauta serga — reikia ją gydyti. „Mokslinės ateistinės" pasaulėžiūros prirašyti vaistai netinka jos prigimčiai — negydo, o nuodija dar sveikas ląsteles. Negalima ramiai laukti Tėvynės mirties.
Dalyvavusius eisenoje iš Tytuvėnų į Šiluvą pareiškimo autorius vadina šių dienų didvyriais, išdrįsusiais išeiti į kovą su blogio pabaisa ir galingai šauktis dangaus pagalbos. Vytautas Vaičiūnas išreiškia įsitikinimą, kad jų balsas tarytum stebuklinga J. Biliūno žiburio šviesa, paliesta drąsuolio, pasieks kiekvieno tautiečio širdį.
***
Inžinierius Vytautas Vaičiūnas 1981 m. vasario mėn. įstojo į Lietuviškąją Helsinkio grupę.
***
Šlavantai. 1981 m. sausio 1 d. tikintieji prie Lazdijų — Veisiejų kelio kryžkelės pastatė kryžių. Sausio 4 d. kun. Juozas Zdebskis ir keturi jaunuoliai, važiuodami į Veisiejus, pastebėjo nuverstą kryžiaus viršūnę. Iššokę iš mašinos, pamatė ją numestą maždaug už penkių metrų, ant likusios kryžiaus dalies karojo užmesta virvė, kryžiaus apačioje buvo matyti pjovimo žymės. Kiek toliau pamatė bėgančius penkis vyrus. Nusikaltėliai matydami, kad juos pavys, iš kelio šoko į suartą lauką. Prisivijus vienas iš nusikaltėlių atstatė pistoletą ir pagrasino: „Norite, vykitės!" Tai buvo Lazdijų KGB etatinis darbuotojas Algis Gylys. Apylinkės pirmininkas Vabuolas pradėjo įtūžusiai spardyti vieną iš vaikinų: „Kas tu toks? Ko tau reikia?! Greitai būsi išaiškintas!" — rėkė pirmininkas. Vaikinams į pagalbą atskubėjęs kun. Juozas Zdebskis apšvietė prožektoriumi nusikaltėlius. Saugumietis Algis Gylys bijodamas, kad nebūtų atpažinti jo bendrininkai, prišokęs prie kunigo, išdaužė iš jo rankų prožektorių ir išsuko lemputę. Nusikaltėliai pradėjo išsisukinėti, jog jie esą nekaltai užpulti, o jaunimas juos kaltino: „Jūs vertėte kryžių!" Vienas iš nusikaltėlių rankoje tebelaikė metalui pjauti pjūklą. Pasimetę ir apstulbinti jaunimo ryžtingumo bei drąsos kryžių pjovėjai pasišalino murmėdami, jog atsiskaitysią. Kun. Zdebskis su jaunimu grįžo prie nuversto , kryžiaus ir, garsiai kalėdami rožančių, parnešė jį į Šlavantų bažnyčią.
„Kol kryžiai bus statomi, nors juos ir griautų, tauta bus gyva", — kalbėjo kun. Juozas Zdebskis. Jaunimas, sugrįžęs į tą vietą, kur žemėje buvo likusi kryžiaus stiebo dalis, surado tik ežero link vedančius pėdsakus . . . Kryžius buvo visiškai nupjautas ir pagrobtas.
Šlavantų tikintieji verkdami bučiuoja išniekintą kryžių, kaip simbolį jau 40 metų trypiamo tikėjimo ir niekinamų tautos tradicijų.
Kun. Juozas Zdebskis
***
Palomenė (Kaišiadorių raj.). 1981 m. vasario 26 d. Palomenės kolūkio kultūros namuse Kaišiadorių raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Kaubrys ir Palomenės kolūkio pirmininkė Gudaitienė išrinko naują Palomenės parapijos komitetą, o anksčiau buvusįjį nušalino nuo pareigų. Parapijos komiteto pakeitimo priežastis buvo ta, kad jis darė žygių, jog būtų iš Palomenės iškeltas su valdiškais ateistais bendradarbiaująs ir baigiąs iš bažnyčios išvaikyti žmones kun. Paulikas. Kaišiadorių raj. vykdomajam komitetui tiek tiko kun. Pauliko veikla, kad jis ryžosi geriau grubiai įsikišti į parapijos vidaus gyvenimą, negu leisti tikintiesiems pakeisti savo kleboną. Kaišiadorių vyskupijos kunigai stebisi, kad kun. Pauliko netvarko net vyskupijos valdytojas.
***
Vilnius. Eduardas Bulachas (baltarusis, sekmininkas), gyv. Vilniuje, Viršuliškių g. 78-8, protestuodamas, kad sovietinė valdžia neleidžia jam emigruoti su šeima į JAV, 1981 m. vasario 7 d. paskelbė bado streiką. Karinis komisariatas tuojau pašaukė Eduardą pakartoti karinės tarnybos. Medicininės komisjos metu E. Bulachas buvo pasiųstas patikrinimui pas psichiatrą. Antrą kartą vykti pas psichiatrą atsisakė; karinės tarnybos pakartojimui nebuvo paimtas.
Vasario 25 d. Lietuvos TSR Prokuroro pavaduotojas V. Barauskas pranešė, kad E. Bulacho pareiškimas perduotas Vidaus reikalų ministro pavaduotojui V. Žemguliui.
Kovo 7 d. Vidaus reikalų ministerija pranešė, jog Bulacho emigracijos klausimas bus svarstomas tada, kai pristatys iškvietimą iš Izraelio.
Kovo 8 d. Eduardas Bulachas nutraukė bado streiką.
***
Vilnius. 1980 m. Lietuvos TSR KP CK sekretoriui P. Griškevičiui Lietuvos katalikai pasiuntė labai daug pareiškimų, kuriuose prašoma gelbėti tautą nuo alkoholizmo: sumažinti alkoholio gamybą bent 50 procentų, padidinti bealkoholinių gėrimų asortimentą, apriboti alkoholinių gėrimų pardavimo laiką, kiekį, griežtai kovoti su degtinės perpardavimu ir leisti įkurti blaivybės draugiją. Po šitokio turinio pareiškimu pasirašė žemiau išvardintų ir kitų parapijų tikintieji: Adutiškio — 682, šakių — 1881, Alvito — 370, Prienų — 2885, Kybartų — 1015, Miroslavo — 1141. ..
Sovietinė valdžia į visus pareiškimus reagavo kapų tyla.
***
Kaunas. 1980 m. gruodžio 24 d. Kauno miesto tikintieji kreipėsi į Lietuvos KP CK reikalaudami, kad būtų sugrąžintas iš Kauno bazilikos pagrobtas Pažaislio Marijos stebuklingas paveikslas. Milicija vagis seniai sugavo, o paveikslą grąžinti vilkina.
1981 m. sausio 23 d. RRT įgaliotinis P. Anilionis Kauno bazilikos k. parapijos komitetui atsiuntė pranešimą: „Pranešame Jums, kad paveikslas, piktadarių pagrobtas iš arkikatedros, baigus restauravimo darbus, bus perduotas saugoti Kauno arkikatedros religinio susivienijimo organui, tai yra grąžintas į Kauno arkikatedrą."
Turimomis žiniomis pagrobtasis paveikslas dar nerestauruojamas.
***
Prienai. Kleboniškio kaimo (Prienų parapija) tikintieji rašo Lietuvos KP CK sekretoriui P. Griškevičiui:
Mes, žemiau pasirašiusieji Prienų parapijos Kleboniškio kaimo tikintieji, 1981 m. vasario 5 d. pasikvietėme kunigą, kad mus aplankytų ir pašventintų namus. Prisiminę gražias savo tautos tradicijas, nutarėme kunigą pervežti iš namų į namus karieta.
Kai Juozas Kaminskas pradėjo vežioti kun. Antaną Gražulį, prisistatė Šilavoto apylinkės milicijos įgaliotinis ir reikalavo iškinkyti žirgus, nutraukti lankymą, — esą tai yra pažeidinėjami įstatymai. Nieko nelaimėjęs, įgaliotinis, grasindamas pranešti aukščiau, pasitraukė.
Netrukus su įgaliotiniu atvažiavo Prienų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Morkvėnas ir Šilavoto apylinkės pirmininkas Alfonsas Petkevičius, šie iškinkę žirgus nusivarė, o kun. Gražulį nusivežė į seną kolūkio kontorą. Tuo metu Prienų milicijos mašina atvažiavo keli pareigūnai (turbūt pagąsdinimui). Jie budėjo apie porą valandų.
Po gero pusvalandžio kunigą vikarą paleido, bet toliai jis mus lankė pėsčiomis.
Lietuvos KP CK sekretoriai, mes, klebiškiečiai, esame pasipiktinę Prienų raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Morkvėno, Šilavoto apylinkės pirmininko Petkevičiaus ir kitų tarybinių pareigūnų elgesiu ir reikalaujame, kad valdžios pareigūnas netrukdytų kunigams lankytis pas tikinčiuosius.
Pasirašė 70 tikinčiųjų.
***
Šilalė. 1981 m.sausio 24 d. laikraštyje „Komjaunimo tiesa" buvo išspausdintas ilgas Laurinaičio straipsnis „Argi sakykla šmeižtams skleisti?"
Autorius puola Šilalės vikarą kun. Vytautą Skiparį, jog šis tariamai šmeižiąs sovietinę valdžią, tvirtindamas, kad kovoje prieš Bažnyčią Lietuvoje panaudojamas alkoholis ir melas.
Stropiam prievartos ir melo gynėjui Laurinaičiui nepatinka jauno kunigo tiesus žodis, todėl prie jo ir klijuojama „šmeižiko" etiketė.
Šilalės tikintieji viename savo laiške rašo kun. Vytautui Skipariui: „Jūsų drąsus ir tvirtas žodis duoda atkirtį kiekvienai ateistinei nesąmonei.. . Kas išves tautą iš tamsos ir purvo, jei ji neturės savo švyturių? Tokiu švyturiu tautai pats Dievas išrinko Tamstą, gerbiamas kunige."
***
Kėdainiai. 1980 m. gruodžio 3 d. Kėdainių bažnyčios vikaras kun. Kęstutis Daknevičius buvo iškviestas pas rajono vykdomojo komiteto pirrnininko pavaduotoją Juškevičių. Pavaduotojas kaltino kunigą, jog šis sakąs politinius pamokslus. Negalėdamas pasakyti nieko konkretaus, pavaduotojas pareiškė, kad juo gali susidomėti aukštesni pareigūnai. Po raštišku įspėjimu kunigas nepasirašė. ,
Naudodamasis proga, kun. K. Daknevičius prašė, kad iš parduotuvės, esančios šalia bažnyčios, būtų pašalintas alkoholis ir kad būtų kitur nuvežtas alaus kioskas. Kunigas savo reikalavimus motyvavo tuo, kad girtuokliai geria ne tik šventoriuje, bet juos dažnai reikia paprašyti net iš bažnyčios.
***
Užuguostis, šios parapijos klebonas kun. Zenonas Navickas rašo RRT įgaliotiniui P. Anilioniui:
„Tarybų Sąjungos Konstitucijoje yra parašyta, kad tikintiesiems Tarybų Sąjungoje užgarantuojama sąžinės laisvė ir kad tikintieji ir netikintieji prieš įstatymus yra lygūs, kad tikintieji dėl savo įsitikinimų nediskriminuojami. Šitai labai dažnai tvirtina ir paskaitininkai, kaltindami „ekstremistus" kunigus ir Vatikano radiją, jog šie šmeižia tarybinę santvarką įrodinėdami, kad tikinčiųjų teisės Tarybų Sąjungoje yra pažeidžiamos.
Užuguosčio kai kurių komunistinių pareigūnų elgesys rodo, kad Vatikano radijas ir „ekstremistais" pravardžiuojami kunigai nemeluoja. Visi Užuguosčio tikintieji mato, kokie jie yra beteisiai ir kaip yra diskriminuojamas klebonas.
Šių metų sausio 29 d. nupirkau plytų klebonijos remontui. Nors plytos buvo teisėtai pirktos iš Prienų prekybos bazės, Višniūnų kolūkio pirmininkas P. Aleknavičius ir Užuguosčio brigados brigadininkas A. Urbanavičius, pasiėmę iš vairuotojo sąskaitos dokumentus, dvi paras vargino jį. Visi Prienų ir Jiezno ūkinių prekių prekybos darbuotojai labai stebėjosi tokiu P. Aleknavičiaus ir Urbonavičiaus elgesiu. Buvo aišku, kad šito priežastis yra ta, jog plytos buvo parduotos kunigui, o ne kokiam komunistui. Aiškiai pramatę, kad nieko nelaimėsią ir bijodami, kad šis incidentas nepasidarytų perdaug plačiai žinomas, Višniūnų kolūkio vadovai sugrąžino vairuotojui dokumentus ir aprimo.
Netrukus Prienų ir Jiezno ūkinių prekių parduotuvių darbuotojai gavo iš Prienų rajono vyriausybės griežtą įsakymą, kad ateityje be paskyrimo dokumentų nepardavinėtų plytų. Aišku, kunigui paskyrimo neduos.
Brigadininkas A. Urbonavičius barė Užuguosčio žmones, kam jie padėję man iškrauti plytas.
Vasario mėn. 1 d., važiuojant pas ligonį, mašina užklimpo sniege. Užuguosčio traktorininkas Aleksas Karvelis, važiuodamas tuo keliu, su traktorių ištraukė iš sniego mano mašiną. Urbonavičius už tai A. Karvelį labai piktai barė ir griežtai įspėjo, kad ateityje kunigui kelyje nepadėtų. Argi tai nėra kunigų diskriminacija? Juk automobilių eismo dalyviams yra patariama vienas kitam kelyje padėti. Nusikaltimą padarė A. Karvelis, ištraukdamas mano mašiną iš sniego dėl to, kad aš esu kunigas.
Vasario 6 d. Užuguosčio brigados brigadininkas Albinas Bražionis po darbo valandų stiklino vėjo išdaužytus bažnyčios langus. Jam bestiklinant, minėtieji — Aleknavičius ir Urbonavičius — įsodinę jį į mašiną, nuvežė jį į Užuguosčio brigados kontorą. Čia barė, kam jis stiklino bažnyčios langus. Jam paprieštaravus, Urbonavičius norėjo Bražionį primušti — Bražionis pabėgo ir baigė tvarkyti langus. Vasario 9 d., buvo sukviestas susirinkimas, Bražionis buvo nušalintas nuo statybos brigadininko pareigų ir gavo griežtą papeikimą, kam stiklino bažnyčios langus. Argi šis grubus, tiesiog chuliganiškas Višniūnų kolūkio vadovų elgesys nėra Tarybų Sąjungos Konstitucijos pažeidimas?
Visiems yra aišku, kad šie aprašytieji faktai yra Užuguosčio tikinčiųjų teisių pažeidimas. Neaišku tiktai, ar čia yra eilinis Užuguosčio komunistų siautėjimas, ar visa tai Prienų rajono valdžios padiktuota. O gal Lietuvos Religijų reikalų taryba yra tokio ideologinio darbo įkvėpėja.
Įgaliotiniai, įrodykite, kad taip nėra, ir užkirskite kelią panašiems reiškiniams ateityje.
Užuguosčio parapijos klebonas kun. Z. Navickas
Užuguostis, 1981 m. vasario 23 d.
***
1980 m. gruodžio 25 d. pasibaigus pamokoms, Užuguosčio parapijos tikintieji su savo vaikais, po skirtų jiems pamaldų, susirinko pas Užuguosčio gyventoją Juozą Juodį, kur jų laukė paruošta Kalėdinė eglutė. Kalėdų senelis pasveikino vaikus su šv. Kalėdomis, įteikė dovanėlių, o vaikai padeklamavo eilėraštukų. Senelis paragino vaikus klausyti tėvelių, gerai mokytis, užaugti dorais žmonėmis ir atsisveikinęs išvyko. Pramogėlė tęsėsi apie 2 valandas. Visi, vaikai ir jaunimas, patenkinti grįžo namo.
Tai nepatiko Užuguosčio komunistams — apylinkės pirmininkei Kurminienei, sekretoriui Rukanauskui, Višniūnų kolūkio pirmininkui Aleknavičiui ir Užuguosčio brigadininkui Urbanavičiui. Negalėdami nubausti aktyvaus tikinčio jaunimo, puolė Juozą Juodį, kam šis leidęs savo namuose susirinkti. Juodžiams buvo liepta parašyti pasiaiškinimą. Apylinkės pirmininkė išreikalavo pažadą daugiau taip nedaryti. Juodienei grasino išmetimu iš Užuguosčio kultūros namų valytojos pareigų.
Užuguosčio tikintieji pasipiktinę tokiu apylinkės, atitinkamų darbuotojų elgesiu.
***
Vilnius. 1981 m. vasario 16 d. Nijolė Sadūnaitė išsiuntė pareiškimą Lietuvos TSR Ryšių ministerijos Pašto valdybos viršininkui, nuorašą — Vilniaus Centrinio pašto viršininkui, kuriame rašo: „Norėčiau sužinoti, kokiu pagrindu yra sulaikomi ir neįteikiami man mano adresu siunčiami laiškai ir grąžinami siuntiniai? Nuo 1980 metų liepos mėn. 9 dienos nesu gavusi nė vieno laiško iš užsienio draugų, nors tikrai žinau, kad jie man rašo.
TSRS Konstitucijos 56 straipsnis skelbia, kad piliečių asmeninį gyvenimą, susirašinėjimų, telefoninių pasikalbėjimų ir telegrafinių pranešimų slaptumą saugo įstatymas. Paaiškinkite, prašau, kodėl šis įstatymas (šiuo konkrečiu atveju) yra taip grubiai laužomas?
***
Lietuvos TSR Ryšių Ministerijos, specialios gamybinės techninės laboratorijos viršininkas A. Idkinas atsakė, kad „sutinkamai su Pasaulinės pašto konvencijos nuostatais, paieškojimą turi daryti pats siuntėjas... Siuntėjui pranešama, kodėl siunta nepasiekė adresato... Jūs tiksliai galite iš siuntėjų sužinoti, kur sulaikomi, kaip Jūs rašote, laiškai ir kodėl grąžinami Jūsų adresu siunčiami siuntiniai".
Kaip gali siuntėjai pranešti, jei nė vienas laiškas iš užsienio N. Sadūnaitės nepasiekia?
***
Nijolė Sadūnaitė, būdama Sibire — nutrėmime, iki liepos 7 d. gaudavo kas dieną po 10-20 laiškų iš 20 užsienio valstybių. Jai rašė daugiau nei 250 užsienio draugų. Tik grįžus į Lietuvą 1980.VH.9, korespondencija buvo visiškai nutraukta — ji nebegauna nė vieno laiško, nors visiems draugams (kai kuriems net po kelius kartus) rašė iš Vilniaus.
***
Vilnius. Vilnietis Jonas Sadūnas savo pareiškime LTSR Saugumo komitetui rašo:
„1980 metų liepos 9 d. mano sesuo Nijolė Sadūnaitė sugrįžo iš nutrėmimo Bogučanuose į Vilnių. Nuo tada aš nebegaunu laiškų iš užsienio. Nurodysiu tik vieną pavyzdį. Visai nutrauktas susirašinėjimas su Hieronimu, gyvenančiu Izraelyje. Jo paskutinis, mane pasiekęs laiškas buvo rašytas 1980 m. gegužės 8 d. Fr. Hieronimas savo pažįstamai, gyvenančiai Lietuvoje, 1980 m. rugpjūčio 15 d. rašytame laiške nurodė, kad 1980 m. birželio 18 d. parašė man laišką. Bet aš to laiško negavau. Minėtai pažįstamai taip pat rašė, kad negauna mano laiškų, nors aš 1980 m. liepos mėnesį parašiau Jam keturis laiškus.
Vėliau Fr. Hieronimui siunčiau registruotus laiškus su įteikimo pranešimais (1980 m. spalio mėnesį parašiau 6 laiškus), bet negrįžo nė vienas įteikimo pranešimas, kuris patvirtintų, kad mano laiškas pasiekė Fr. Hieronimą.
Taip pat negavau Fr. Hieronimo 1980 m. kovo mėn. mano vardu išsiųstos banderolės su elektriniu papuošalu, kuris buvo skirtas mano seseriai Nijolei Sadūnaitei.
Šventų Kalėdų ir Naujųjų Metų proga jau keletą metų ' iš užsienio gaudavau po keliasdešimt pasveikinimų, o šiais metais negavau nė vieno pasveikinimo, net iš giminių, gyvenančių užsienyje . . ."
Valstybinio Saugumo komitetas tyli, o jo darbuotojai ir toliau konfiskuoja visus laiškus; siuntinių likimas nežinomas.
***
Vilnius.
Lietuvos TSR Prokurorui
1980 m. liepos 8 d., baigusi nutrėmimą Sibire — Bogučanuose, gavau pasą ir per Rygą išskridau į Vilnių. Liepos 9 d., vos nusileidus lėktuvui Rygoje, stiuardesė liepė visiems keleiviams paruošti pasus ir bilietus, kuriuos, išlipant iš lėktuvo, tikrino trys uniformuoti milicijos darbuotojai. Patikrinę mano pasą, mane sulaikė ir, pasakę, kad yra neaiškumų, įsodino į šalia lėktuvo stovinčią „Volgą", kurioje manęs laukė du saugumo darbuotojai ir jų vairuotojas iš Vilniaus. Kartu su manimi sulaikė atvykusį manęs parsivežti į Vilnių giminaitį. Vietoje to, kad mes parskristume lėktuvu iš Rygos į Vilnių per 1 vai., turėjome praleisti 5 vai. saugumiečių „Volgoje". Kas davė jiems teisę naudoti grubią moralinę prievartą — be jokios tam priežasties sulaikyti mus milicijos pagalba ir dar meluoti, kad yra neaiškumų, kurių taip ir nebuvo. Parvežė į Vilnių, jie taip ir nepasakė, kodėl buvome jų Rygoje sulaikyti ir kas jiems buvo neaišku. Tuo jie pademonstravo savo sauvalę, prisidengdami melu ir sulaikydami mus kaip nusikaltėlius. Pasirodo, ir po 6 metų Lietuvoje niekas nepasikeitė, čia taip pat, kaip ir anksčiau, grubiai pažeidinėjamos elementariausios žmogaus teisės, tyčiojamasi iš žmogaus orumo, kada tik to panori saugumo darbuotojai, kuriems viskas leidžiama.
Reiškiu protestą ir pasipiktinimą tokiu jų elgesiu.
N. Sadūnaitė.
1980 m. liepos 21 d.
1980 m. liepos 30 d. N. Sadūnaitė gavo tokį atsakymą:
„Pranešu, kad Jūsų 1980 m. liepos 28 d. pareiškimas, kurį rašėte Respublikos Prokurorui, prokuratūroje gautas ir tikrinamas".
Pasirašė LTSR prokuroro padėjėjas 3-os klasės valstybinis justicijos patarėjas
A. Kirijenka
Jau praėjo 8 mėnesiai, kaip LTSR Prokuratūra „tikrina" ir tyli.
***
Telšiai. 1980 m. gruodžio mėn. vykusiuose 'namų savininkų susirinkimuose saugumo darbuotojai aiškino anksčiau slepiamus kai kuriuos kun. Šapokos nukankinimo ženklus: kunigo sprande rasta didelė žaizda, sulaužytas šonkaulis, šitai buvo daroma todėl, kad, valdžios pareigūnams slepiant nusikaltimo detales, žmonės pradėjo kaltinti, jog kunigas nužudytas KGB agentų.
***
1980 m. gruodžio mėn. Telšių vyskupijoje naujai buvo apiplėštos dvi bažnyčios: užlipę statomo bokšto pastoliais, nusikaltėliai įsilaužė į Kretingos bažnyčią ir nuo sakyklos pavogė meniškas 8-nių apaštalų figūras; iš Kaunatavos bažnyčios pavogtas kryžius, išlaužtas tabernakulis.
***
Kybartai. 1980 m. gruodžio 17 d. „Šilupės" kolūkio gamybinio pasitarimo metu Kybartų miesto K. Donelaičio vidurinės mokyklos direktorius J. Dirvonskis (ateistinės - veiklos tarybos pirmininkas) savo kalboje skundėsi, jog vis darosi sunkiau kovoti su kunigais, mat jie žymiai geriau už juos žino marksizmą, be to, aiškino, kad kunigų „ekstremistų" sukurstyti žmonės surinko 150 tūkstančių parašų dėl Klaipėdos bažnyčios susigrąžinimo; rašo nepagrįstus skundus. Direktoriaus žodžiais kalbant, Lietuvoje yra 150 kunigų „ekstermistų", iš jų aršiausi — penki, o labiausiai — Kybartų bažnyčios klebonas kun. Sigitas Tamkevičius ir Viduklės klebonas kun. Alfonsas Svarinskas.
Lektorius džiūgavo, jog KGB trukdė paminėti DLK Vytauto 550 m. sukaktį. Tvirtino, kad Lenkijoje Popiežiaus remiami religiniai fanatikai vykdo ardomąją veiklą.
Direktorius sakėsi ūkio vadovams padavęs tikinčiųjų vaikų sąrašus (tų tėvų, kurie dirba minėtame „Šilupės" kol.). „Jei sekmadienį žmonės nueina į bažnyčią, ne į darbą, galite nutraukti procentus, o vaikams mes nieko negalime padaryti" — apgailestavo direktorius J. Dirvonskis.
***
Betygala (Raseinių raj.). 1980 m. lapkričio mėn. pas Betygalos bažnyčios valytoją Oną Petrauskaitę atvyko pilietis iš Raseinių, prisistatė kaip saugumo darbuotojas, bet pavardės nepasisakė. Teiravosi, ar ši nepažįstanti kun. Alf. Svarinsko, ar nežinanti, kas galėjo perduoti žinias į Vatikaną apie tikinčiųjų mokinių persekiojimus mokykloje. Nieko neišgavęs, čekistas išvažiavo. Po keleto dienų, apie antrą valandą nakties, chuliganai pradėjo daužytis į O. Petrauskaitės buto langus, gąsdinti ir dažais ištepliojo jos buto duris. Kaimynystėje, už sienos, gyvenantis milicijos įgaliotinis į neįprastą triukšmą visai nereagavo ir chuliganų nesulaikė.
Tą pačią naktį chuliganai siautėjo ir prie Betygalos zakristijono Vytauto Dulkės namo: daužė į langus ir dažais ištepė jo namo duris.
Betygalos tikintieji susirūpinę, jog chuliganų niekas nesudraudžia.
***
Kaunas. Prieš metus laiko Kauno mieste, Meskupo gatvėje, pastatytas laidojimo biuras su trimis šarvojimo salėmis. Daugelis Kauno miesto gyventojų gyvena ankštuose ar daugiaaukščių namų butuose, todėl, mirus artimam asmeniui, naudojamasi laidotuvių biuro paslaugomis, išsinuomuodami šarvojimo salę. Kauno tikintieji skundžiasi, jog šarvojimo salėje negalima uždegti žvakių, pakabinti ar pastatyti prie pašarvotojo galvūgalio kryžiaus ar švento paveikslo, negalima giedoti, o laidotuvių metu administratoriai neįleidžia į salę kunigo. Drąsesni kunigai, kurie į salę įeina, po to kviečiami į Vykdomąjį komitetą pasiaiškinti, kodėl nepaklausė draudimo.
***
Rainiai (Telšių raj.). 1980 m. gruodžio 24 d., vykstant rajono partinei konferencijai, buvo nupjautas ir sunaikintas kryžius, stovėjęs toje vietoje, kur 1941 m. tarybiniai pareigūnai labai žiauriai nukankino 73 vyrus. Tikintieji juos vadina žemaičių kankiniais. Žmonės, juos gerbdami, prie kryžiaus dažnai atnešdavo gėlių. To negalėjo pakęsti komunistai, kurių nusikaltimą primindavo šis kryžius, pastatytas maždaug prieš pusę metų.
***
Kelmė. 1981 m. kovo 3 d. naktį piktadariai nusiaubė Kelmės kapines — sudaužė 32 paminklus.
***
Bukonys (Jonavos raj.). 1981.1.1 buvo apiplėšta Bukonių bažnyčia: išlaužę tabernakulio dureles, piktadariai išniekino Švš. Sakramentą, pavogė komuninę, žvakides, keletą paveikslą.
***
Vilėkai (Ignalinos raj.). 1980 m. rudenį ateistiniai vandalai nudaužė nuo kryžių visas Nukryžiuotojo figūrėles, esančias Ignalinos raj., Dysnų apylinkės, Vilėkų kaimo kapinėse.
***
Kupreliškis (Biržų raj.). 1981 m. vasario 13 d. Kupreliškio parapijos tikintieji išsiuntė pareiškimą RRT įgaliotiniui P. Anilioniui, kuriame reikalaujama, kad į kunigų seminariją galėtų įstoti tiek kandidatų, kiek, Bažnyčios nuožiūra, jų reikia aptarnauti tikinčiuosius. Taip pat reikalaujama netrukdyti eiti savo pareigas kunigams, baigusiems neakivaizdines teologines studijas ir gavusiems kunigystės šventimus. Pasirašė 500 tikinčiųjų-
***
