Viduklė.
LIETUVOS KP pirmajam sekretoriui
P. Griškevičiui
Viduklės parapijos tikinčiųjų
Protestas
Mes, Viduklės Romos katalikų parapijos tikintieji, kasdien sunkiai dirbdami tarybiniame ūkyje ir gamyboje, dažnai stokodami elementariausių dalykų, norėtume tik vieno: leiskite mums laisvai praktikuoti tikėjimą ir išauginti vaikus gerais žmonėmis. Tai mes galėsime pasiekti tik auklėdami vaikus Evangelijos dvasioje. Mes matome, kad prievarta primestas ateizmas Lietuvoje veda mūsų Tautą į nuodėmių liūną; mūsų Tauta eina į fizinį ir dvasinį sunykimą.
Mes norėtume tos laisvės, kurią garantuoja LTSR Konstitucija, TSRS pasirašyti tarptautiniai susitarimai, Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija ir Helsinkio Baigiamasis Aktas. Mes, prasti žmonės ir eiliniai piliečiai, įstatymus suprantame šitaip: jei tarybinė valdžia juos pasirašė, tai privalo jų ir laikytis!
Deja, praktikoje dar labai toli iki šio minimumo.
Suminėsime tik keletą religinės diskriminacijos faktų, kurie mus, vidukliškius, vargina.
Mūsų religija reikalauja, kad Vėlinių išvakarėse būtų pagerbiami visi, mirę Kristuje ir palaidoti parapijos kapinėse. Todėl į kapines einame su bažnytine procesija. Kiekvienais metais mūsų parapijos klebonas kun. Alfonsas Svarinskas parašo Vykdomajam komitetui pareiškimą, prašydamas leisti praeiti miestelio gatve 900 metrų iki kapinių. Raseinių rajono vadovai, apsvaigę spec. parduotuvėmis ir spec. pirtimis, diskriminuoja tikinčiuosius ir, matyti, tikisi, kad tokiu būdu lengviausiai išpirks asmenines klaidas ir apsileidimus, todėl atsako tik žodžiu: „negalima", „neduosime" ir pan. Ir taip klebonas, atlikdamas savo pareigas, privalo kasmet mokėti po 50 rublių baudos, kad „negavęs leidimo, organizavo religines eitynes į kapines". Už praeitas Vėlines klebonas, protesto ženklan nemokėdamas 50 rublių baudos, neteko šaldytuvo. Praeitais metais buvo nubausti ir 5 vidukliškiai, kurie, kaip katalikai, dalyvavo religinėje procesijoje: Klimą — žodiniu įspėjimu, o Antaną Čėsną, Petrą Urbutį, Alfonsą Staškevičių ir Juozą Norvilą — po 30 rublių. Todėl pagrįstai kyla klausimas: už ką?
LTSR konstitucijos 32 str. tvirtina: Lietuvos TSR piliečiai yra lygūs prieš įstatymą nepriklausomai nuo . . . santykio su religija, . . . gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. Viduklės ateistai eina į karių kapines gegužės 9-tą ir į katalikų kapines lapkričio 1 d. Ir jiems niekas nedraudžia, nerašo protokolų, neatima šaldytuvų . . . Nejaugi LTSR konstitucija tik maža raudona knygelė, kurios paskutiniame puslapyje pažymėta 10 kapeikų? Mes jau pripratome prie nuolatinių diskriminacijos faktų. Matome, kad rajono vadovai nesilaiko ir kitų tarybinių įstatymų. Kolūkio pirmininko Narušio byla atskleidė daug rajono KP Pirmojo sekretoriaus Zigmo Grimailos nusikaltimų. Jis buvo nuimtas nuo pareigų ir perkeltas į Vilnių. Rajono vykdomojo komiteto pirmininkas A. Skeiveris mūsų kleboną terorizuoja jau eilė metų. Pernai jis įsakė Dujų ūkio direktoriui neduoti klebonui skysto kuro, nors kaip abonentas — klebonas turėjo teisę gauti. Tuo būdu šalo ne tik klebonas, bet ir mes. Mat, Špitolėje žiemą krikštijami vaikučiai, senukai ateina sušilti, nes rajono vadovai du kartus atsakė leisti įvesti šildymą Viduklės bažnyččioje. Gyvuliai stovi šiltuose tvartuose, o katalikams šito neleidžiama! Mes matome, kad tarybinis pasas neapsaugo piliečio nuo tarybinių pareigūnų savivalės, o tarnauja tik milicijos operatyviniams tikslams. Mus ramina gandai, kad ir šitą vadovą greitai nuims. Mat, pernai rugpiūčio 14 d., organizuodami Žaiginy „kiaulių marą", savo mašina užmušė žmogų.
Š.m. vasario 20 d., apie 21 val., po vakarinių pamaldų, iš bažnyčios į kleboniją atėjo būrelis tikinčiųjų su vaikais, norėdami drauge su klebonu pagyventi Užgavėnių nuotaikomis. Ir staiga, visai nelauktai ir netikėtai į kambarį įėjo Viduklės apylinkės pirmininkas Edmundas Kringelis, milicijos įgaliotinis vyr. leit. Butkus ir du kviestiniai: Jonas Remeikis ir Edvardas Lybikis (gerokai įkaušęs!) ir surašę klebonui protokolą, kad klebonijoje buvo apie 30 vaikų ir deklamavo eilėraščius. Suaugusiųjų teikėsi nepastebėti! Šventinė nuotaika buvo sujaukta. Bet dar viskas nesibaigė. Vos išėjus svečiams į gatvę, kelios automašinos, kuriose žmonės atpažino Viduklės mokyklos direktorių Skuodį, mokyklos partorgą mokyt. Mockų, tarybinio ūkio partorgą V. Mačiulaitį ir kitus, siautė iš vieno galo miestelio į kitą stengdamiesi žibintų šviesoje atpažinti tėvus ir vaikus. Žmonės stebėjosi ir piktinosi. Kuomet Kultūros namuose jaunimas kaukia ir rėkia, mušasi ir geria iki sekmadienio 4 vai. ryto, nors šeštadienio 24 vai. turi būti baigti bet kokie renginiai, tuomet nėra nei apylinkės pirmininko, nei milicijos. Žmonės šią operaciją pavadino populiariu vardu „Čilė". Mums atrodo, kad panašios operacijos tarybinei valdžiai garbės nedaro!
Po poros dienų Viduklės vidurinėje mokykloje, prirūkytame kabinete, dviejų uniformuotų milicininkų akivaizdoje, direktorius Skuodis pradėjo tardyti atpažintus vaikus ir reikalauti, kad raštu išduotų savo draugus.
Įdomu, kaip žiūri tarybinė pedagogika į tokius auklėjimo metodus?
Mes norėtume Tamstos, Sekretoriau, paklausti: kas mes esame — Pietų Afrikos negrai ar lietuviai, gyvenantys savo Tėvynėje? Kodėl tikintis žmogus, vaikas ar suaugęs, negali užeiti pas savo dvasios vadą — parapijos kleboną ir drauge pabūti, pakalbėti, padainuoti ar padeklamuoti eilėraštį? Kas čia yra nusikalstamo? Mes nieko nekalbėjome prieš tarybinę valdžią. Tai kodėl gąsdina, tardo mūsų vaikus? Ar tik todėl, kad jie dar nesugadinti? Aukščiau paminėti pareigūnai turėtų daugiau dėmesio kreipti į savo vaikus.
Nenoromis veržiasi iš širdies žodžiai: Viešpatie, kada visa tai pasibaigs?
Šių ir daugelio kitų diskriminacijos faktų akivaizdoje mes, Viduklės R. K. parapijos tikintieji, smerkiame tokį tarybinių pareigūnų elgesį, nesuderinamą nei su tarybine konstitucija, nei su tarptautinės teisės normomis, nei, pagaliau, su elementaraus žmoniškumo normomis, ir reiškiame griežčiausią protestą.
(Pareiškimas sutrumpintas — Red.)
Viduklė 1982.11.28.
Pasirašė 528 tikintieji
* * *
Kelmė
Lietuvos KP pirmajam sekretoriui P. Griškevičiui
Kun. Jono Bučinsko,
Stulgių parapijos klebono ir
kun. Juozo Razmanto,
Žalpių parapijos klebono
Protesto pareiškimas
Š.m. lapkričio 30 d. Kelmės raj. Vykdomasis komitetas nustebino mus nelaukta žinia, kad Kelmės raj. Administracinė komisija (pirmininkė Pliuščiauskienė, sekretorė Dainauskaitė, nariai — Kleivinis, ščeponavičienė, Sadauskas, Žikaris) nubaudė mus po 50 rub. pinigine bauda už tai, kad, „nesuderinę su RVK, organizavo š.m. lapkričio 1 d. demonstraciją į kapines ir tuo būdu pažeidė LTSR ATP 1976 m. liepos 28 d. patvirtintų religinių susivienijimų nuostatų 50 str."
Kadangi mums abiems kaltinimas raidiškai identiškas, todėl protestą rašome drauge, šio kaltinimo redakcija yra trafaretinė ir rodo autorių nemokšiškumą. Argi galima kulto apeigas laikyti demonstracija? Jeigu iš tikrųjų būtų buvusi demonstracija, tai šj įvykį būtų tyrę kiti organai, o ne administracinė komisija, ir tai tą pačią dieną, o ne po mėnesio.
Jau nuo 835 metų Katalikų Bažnyčia lapkričio 1 d. švenčia Visų šventųjų šventę, o nuo 998 m. lapkričio 2 d.
— Vėlines — visų mirusiųjų pagerbimą Viešpatyje. Todėl Vėlinių išvakarėse einama į kapines pagerbti artimųjų ir visų mirusiųjų (žr. Apeigynas II d., 368 p., Vilnius-Kaunas 1966 m.).
Kun. Jonas Bučinskas, Stulgių klebonas, nuėjęs privačiai į kapines, kartu su visais ten esančiais pasimeldė.
Kun. Juozapas Razmantas, padaręs procesiją šventoriuje, kartu su parapijiečiais nunešė žvakes į kapines ant artimųjų kapų. Pačios kapinės yra kitoje kaimo kelio pusėje. Taigi, ar šiose kolektyvinėse maldose galima įžiūrėti demonstraciją? Be abejo, kad ne. Tai bedievių fantazijos ir baimės padarinys, „kiaulių maro" psichozės tąsa.
Įdomu, kuo remiasi bedieviai, mums drausdami tūkstantmetę tradiciją ir liturginius nuostatus? Jie patys, netikėdami į pomirtinį gyvenimą ir dvasinę nemirtingą sielą, nuo 1966 metų Vėlinių išvakarėse (!) eina į kapines ir pagal savo išmonę gerbia mirusiuosius. Be to, galėjo pasirinkti ir kitą dieną.
Stulgių ir Žalpių kapinėse palaidoti veik vieni tikintieji
— katalikai. Kaip paaiškinti juridine ar žmogiška kalba reiškinį: bedieviai gali eiti į katalikų kapines nebaudžiami, o katalikams — demonstracija ir nusikaltimas. Kaip, kada ir kokiomis priemonėmis reikia pagerbti mirusiuosius mums nurodo Bažnyčia — mūsų dvasinė motina. Todėl bedievių vadovybė mums visai nereikalinga.
LTSR Konstitucija tvirtina „Lietuvos TSR piliečiai yra lygūs prieš įstatymus nepriklausomai nuo kilmės: santykio su religija, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio" (32 str.). Tai kodėl bedieviai ignoruoja šį taip aiškų Konstitucijos straipsnį?
„Sutinkamai su liaudies interesais . . . Lietuvos TSR piliečiams garantuojamos žodžio, spaudos, susirinkimų, gatvės eitynių . . . laisvės" (48 str.). Mūsų parapijiečiai yra kolūkiečiai. Taigi, jie ir yra toji liaudis, apie kurią kalba minėtasis straipsnis. Tai kodėl bedieviai uzurpuoja liaudies teises?
„Lietuvos TSR piliečiams garantuojama sąžinės laisvė" (50 str.). Tai kur gi ta Konstitucijos garantuojama laisvė, jei už kolektyvinę maldą kunigai yra laikomi nusikaltėliais ir baudžiami? Ko verti aukštų tarybinių pareigūnų pareiškimai, kad tarybinė valdžia nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus ir Kanonų sritį? Ko vertas Konstitucijos straipsnis, jei jis neužtikrina to minimumo religinės laisvės, kurią deklaruoja? Kodėl bedieviai savivaliauja ir diskriminuoja tikinčiuosius, jei Konstitucija yra pagrindinis įstatymas? Lietuvos katalikai per kelis pokario dešimtmečius išmoko nukęsti visas nuoskaudas ir, Dievui padedant, iškęs ir ateity!
Manome, kad laikas jau suprasti, jog tikinčiųjų nuolatinė diskriminacija nedaro garbės tarybų valdžiai ir kompromituoja ateizmą. O Bažnyčios ir tikėjimo tikrai nenugalės.
Tuo pačiu deklaruojama, kad 1976.VII.28 LTSR ATP patvirtintus „Religinių susivienijimų nuostatus" traktuojame lygiai taip, kaip rašoma Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komiteto dokumente Nr. 5, kuriam solidarizavosi 2 vyskupai ir 520 kunigų. Jie priešingi Bažnyčios teisei (Kanonams), tarybinei Konstitucijai ir tarptautiniams TSRS susitarimams. Todėl mes jų nesilaikysime, nežiūrint aukų, kurių iš mūsų reikalaus Lietuvos bedieviai.
„Spręskite patys, ar teisinga jūsų klausyti labiau, negu Dievo" (Apd. 4, 19). 1981 m. gruodžio 10
Visuotinės žmogaus teisių Deklaracijos diena
(Pareiškimas sutrumpintas — red.)
Kun. Jonas Bučinskas
Kun. Juozapas Razmantas
* * *
Žagarė
Joniškio rajono DŽDT Vykdomojo komiteto pirmininkui
Kun. Gustavo Gudanavičiaus,
Žagarės klebono
Pareiškimas
Gerbiamas Pirmininke, noriu pasiskųsti dėl Jūsų žinyboje dirbančios Žagarės m. VK Pirmininkės Jasienės nekultūringo elgesio.
Jasienė kursto tikinčiuosius prieš kleboną, būtent prieš mane, žemindama mano autoritetą, ragindama neklausyti. Pasikvietusi Žagarės bažnyčios komiteto pirmininką Labanauską, liepė klebono neklausyti, nes klebonas esąs tik pasamdytas kulto tarnas.
Noriu pabrėžti, kad nei Jasienė, nei Žagarės bažnyčios komitetas, nei kas nors kitas manęs nesamdė atlikinėti religines apeigas Žagarės bažnyčioje. Romos Katalikų Bažnyčios struktūra yra hierarchinė, veikianti pagal Kanonus. Pagal šią tvarką, Popiežius skiria vyskupus, o vyskupai — klebonus. į Žagarę mane paskyrė vyskupas. Paskyrė ne tik atlikti kulto apeigas, bet ir vadovauti visam parapijos religiniam gyvenimui: mokyti tikinčiuosius tikėjimo tiesų, aukoti šv. Mišių auką, teikti sakramentus, administruoti bažnyčią. Taigi, klebonas ne tikinčiųjų tarnas, bet vadovas. Taip, kaip Tamsta esate ne rajono tarnas, bet vadovas. Juk iš viso, pagal tarybinę santvarką, tarnų nebeliko. Yra darbininkai, valstiečiai, tarnautojai, darbo inteligentai, įstaigų vadovai. Kam prireikė Jasienei žeminti kleboną prieš parapijiečius — vadinti jį tarnu?
2. Jasienė mane dar ir apšmeižė. Tam pačiam piliečiui, reikšdama savo neapykantą kunigams bendrai, pasakė: „Jūsų klebonas jau atsėdėjo 25 metus ir dar nori atsisėsti".
Ką nors mylėti ar nekęsti — kiekvieno žmogaus asmeniškas reikalas. Į Jasienės meilę nepretenduoju. Bet reikšti neapykantą viešai iškviestam interesantui, netgi ideologiniam priešui — mažiausiai yra nekultūringa. Mano krikščioniškoji pasaulėžiūra liepia nekęsti ydų, bet mylėti žmones, netgi priešus.
Pagal Jasienę, jeigu jau esu „atsėdėjęs" 25 metus, tai turėčiau būti toks banditas, prisidengęs kunigo sutana. Tuo tarpu tai yra tikras, šimtaprocentinis šmeižtas. Aš savo gyvenime niekada nebuvau teistas. Tiesa, tuoj po karo, tame nelaimingame „asmens kulto laikotarpyje", buvau sulaikytas, bet greit be jokio teismo paleistas. Kas davė Jasienei teisę, nežinant tikrų faktų, taip nesiskaityti su žmonėmis?
3. Nesiskaityti su žodžiais, žeminti žmogaus orumą, matyti, — toks jau Jasienės darbo stilius. Žagarės bažnyčios komiteto pirmininką R. Labanauską iškoliojo, vadindama „išsigimėliu". Jeigu žmogus sąžiningai dirba ūkyje, eidamas atsakingas pareigas, jeigu Žagarės tikintieji išsirinko Bažnyčios komiteto pirmininku, tai, matyt, žmogus yra garbingas, o ne išsigimėlis.
Prašau gerb. Pirmininką įspėti Jasienę, kad šmeižtą mano adresu atšauktų. Priešingu atveju pasilieku sau teisę satisfakcijos ieškoti teismo keliu.
Žagarė, 1981.12.29.
Kun. G. Gudanavičius,
Žagarės klebonas
Kai skundas buvo tiriamas, pirmininkė Jasienė savo žodžių išsigynė.
* * *
Kupiškis
Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Preizidiumo
pirmininkui
Nuo Kupiškio RK bažnyčios vikaro
kun. Krumpliausko Stanislovo,
gyv. Kupiškis, Komjaunimo 5
Skundas
Laikraščių antraštės, plakatai, šventiniai šūkiai skelbia, kad TSRS Konstitucija humaniškiausia pasaulyje.
Taigi aš, kunigas, esu pilnateisis TSRS pilietis, baigęs Lietuvos tarybinę vidurinę mokyklą, atlikęs karinę prievolę, — baigęs Kunigų seminariją Kaune; turėčiau laisvai tarnauti tikintiesiems. Taigi aš turiu atlikti pareigas taip, kaip reikalauja Bažnyčios Kanonai, ir atlikti apeigas, kaip nurodyta Apeigyne.
Nežiūrint į tai, Administracinė komisija prie Kupiškio raj. LDT Vykd. komiteto (pirmininkas B. Paldauskas, sekretorė I. Skardžiūtė, nariai — V. Semėnas, K. Lunius, V. Barzdžiūkienė) nubaudė mane 40 rb. administracine bauda už tai, kad atlikdamas savo pareigas, 1981 m. lapkričio 1 d., Visų šventųjų šventėje, ėjau melstis į kapines.
TSRS Konstitucija 39-ju straipsniu skelbia, kad garantuojamos piliečių teisės bei laisvės. Tai kodėl aš esu varžomas atlikti apeigas? Komisija rėmėsi LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Įsaku „dėl religinių susivienijimų nuostatų", išleistų 1976 m. liepos 28 d., kurie yra savaime prieštaraujantys TSRS Konstitucijai ir diskriminuojantys tikinčiuosius. Tačiau tų pačių nuostatų 51 straipsnis leidžia atlikti religines procesijas, kurios yra neatskiriama pamaldų dalis. Visų šventųjų dieną lapkričio 1 d., visi tikintys iš bažnyčios eina į kapines melstis už mirusius — tai neatskiriama pamaldų dalis. Tas pamaldas atlikti nurodo Bažnyčios Kanonai ir Apeigynas, išleistas 1966 m. tarybinėje spaustuvėje, 368 psl. Komisijos nutarime buvo konstatuota, kad „suorganizavau" religinę procesiją, tačiau visiems aišku, kad tą dieną nuo neatmenamų laikų yra tradicija bendrai eiti į kapines ir kartu su kunigu jose melstis. Ar ne paradoksalu — kapinėse melstis galima, o eiti kartu į jas su tikinčiais draudžiama. Ar tai nėra tikinčiųjų išjuokimas? Be to, tą dieną procesiją atlaikė ir netikintieji, tačiau jų niekas nebaudžia.
TSRS Konstitucijos 52 straipsnis garantuoja sąžinės laisvę ir draudžia kurstyti nesantaiką ir neapykantą ryšium su religiniais tikėjimais. Kaip suprasti Kupiškio raj. V. Rekašiaus, vid. m-klos direktoriaus pavaduotojo, komunisto Bočiulio elgesį? Jis tikinčiųjų tėvų vaikus — mokinius palikinėja po pamokų 2 ar 3 vai., visaip terorizuoja ir kamantinėja, kad jie einą į bažnyčią ir dalyvauja apeigose. Tai paliudyti gali kiekvienas vaikas ir jų tėvai. Siunčia mokytojus į bažnyčią sekti auklėtinius, verčia mokinius rašyti rašinius, liečiančius įsitikinimus, kaip pav. „Koks tavo požiūris į religiją" ir t.t. Ar tai nėra tikinčiųjų tėvų ir vaikų sąžinės jausmų įžeidimas? Ar nėra neapykantos kurstymas prieš tikinčiuosius? Ar prieš įstatymą jie nėra visi lygūs? Tai kodėl jis tokios komisijos nėra baudžiamas? Jam yra suteikta laisvė žeminti, išjuokti ir niekinti tikinčiųjų tėvų vaikus.
Prašau, Jus Pirmininke, atkreipti dėmesį į man ir tikintiesiems daromas skriaudas ir priversti, kad būtų laikomasi TSRS Konstitucijos ir 1975 m. rugpiūčio mėn. 1 d. pasirašytų Helsinkio Baigiamojo Akto tikėjimo ir sąžinės laisvę liečiančių straipsnių. 1981 m. gruodžio 12 d. Kupiškis
Kun. St. Krumpliauskas
Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininko
atsakymas:
1982 m. vasario 13 d. Kupiškio rajoniniame laikraštyje „Komunizmo keliu" buvo atspausdintas šmeižikiškas straipsnis „Ko siekia vikaras St. Krumpliauskas?"
1982 m. vasario 18 d. kun. Krumpliauskas Kupiškio prokuratūroje buvo raštiškai įspėtas, kad apšmeižęs mokyklos direktoriaus pavaduotoją A. Bočiulį ir pažeidi-nėjęs „Religinių susivienijimų nuostatus".
* * *
Telšių vyskupijos ir Klaipėdos Prelatūros
valdytojui kunigui Antanui Vaičiui
Pareiškimas
1982 m. sausio 26-tą dieną „Tiesoje" pasirodė straipsnis: „Melas iš sakyklos".
Perskaitę šį straipsnį, mes, Šilalės tikintieji, pasipiktinome dar vienu bedievių išpuoliu prieš mūsų vikarą kun. Vytautą Skiparį.
Visas straipsnis rodyte rodo tikrąjį bedievių veidą — šlykštų melą, klastą, neapykantą. Nėra pasaulyje kitos tokios organizacijos, kuri prilygtų bedieviams jų barbariškumu, chuliganizmu spaudoje ir gyvenime.
Savo pamoksluose kun. V. Skiparis niekada nešmeižia ir nemeluoja, kaip rašoma tame straipsnyje, bet sako tiesą; iškelia bedievių daromas skriaudas tikintiesiems, gina mūsų, tikinčiųjų, vaikus, neleisdamas mokytojams tyčiotis iš jų.
Straipsnyje cituojami Šilalės bažnytinio komiteto kasininko žodžiai: „Neteko girdėti, kad žmones kas nors persekiotų už jų religines pažiūras".
Šitaip gali kalbėti tik bedieviai ir jų talkininkai. Tikintieji to niekada nesakys, nes savo kailiu patiria ir iškenčia bedievių daromas skriaudas, šmeižtus, pajuoką.
Toliau tame straipsnyje kasininkas Juozas Štombergas sako: „Mes, tikintieji, patenkinti savo religinių bendruomenių nuostatais".
Prieš tuos nuostatus pasisakė 2 Lietuvos vyskupai ir 522 kunigai. Prieš juos pasisakė ir visa tikinčioji lietuvių tauta. Prieš juos pasisakome ir mes, Šilalės tikintieji, — nereikalingi mums jokie bedievių sukurti nuostatai, griaunantys Bažnyčią.
J. Štombergas sako, kad „Šilalės tikintieji ne kartą perspėjo V. Skiparj, prašė jo neužgaulioti nereligingų žmonių, mokytojų".
Tegu Štombergas nekalba tikinčiųjų vardu. Mes, tikintieji, džiaugiamės, kad kun. V. Skiparis duoda atkirtį siautėjantiems bedieviams ir mokytojams. Ir niekada neteko girdėti, kad kunigas ką nors užgauliotų. Priešingai, jis ragina visus tikinčiuosius melstis už bedievius, daryti už juos atgailą.
Skaitydami straipsnį, „Tiesoje" randame bažnytinio komiteto pirmininko Juliaus Aužbikavičiaus žodžius: „Mūsų bendruomenės tikintieji kreipėsi į bažnytinę vadovybę, prašydami paskirti vietoje V. Skipario kitą kunigą, kadangi jis skleidžia nebūtus dalykus".
Matyt Aužbikavičius nebeskiria tikinčiųjų nuo bedievių. Tikintieji niekada nesikreips į Bažnytinę Vadovybę su prašymu iškelti savo gynėją, šito gali prašyti tik bedieviai ir tokie jų talkininkai, kaip J. Štombergas ir J. Aužbikavičius.
Mes, žemiau pasirašę tikintieji, prašome Jūsų Prakilnybės pašalinti iš Šilalės bažnytinio komiteto Julijoną Aužbikavičių ir Juozą Štombergą. Nereikia mums samdytų bedievių, nereikia mums kovotojų prieš Bažnyčią. Mes išsiilgę laukiam kovotojų už Kristaus reikalą, kovotojų už Bažnyčią ir tikinčiuosius. 1982.II.3.
Pasirašė keli šimtai Šilalės tikinčiųjų.
* * *
