1982 m. vasario 2 d. Prienų rajono laikraštis „Naujas gyvenimas" persispausdino iš „Tiesos" (1982.1.26) straipsnį „Melas iš sakyklos", nukreiptą prieš Šilalės vikarą kun. Vytautą Skiparį ir pridėjo tokį komentarą: „Prienų bažnyčios vikaras Antanas Gražulis bei Užuguosčio bažnyčios klebonas Zenonas Navickas (kalinės už „LKB Kronikos" dauginimą brolis — Red.), siekdami tikinčiųjų akyse diskredituoti mokytojus, komunistus ir aplamai visus ateistus, naudojasi tais pačiai metodais, kaip ir laikraštyje minimas Šilalės bažnyčios vikaras Vytautas Skiparis".
Prienų parapijos tikintieji nusiuntė valdžios įstaigoms griežto protesto raštą su 1500 parašų. Rašte skelbiama, kad laikraštis neteisingai yra apkaltinęs jų vikarą kun. Antaną Gražulį.
1982 m. vasario 3 d. kun. Antanas Gražulis buvo nubaustas už tai, kad, vykdydamas kunigo pareigas, lankė tikinčiųjų namus.
1485 Prienų tikintieji pasirašė po protesto raštu, kuris buvo pasiųstas Lietuvos KP CK pirmajam sekretoriui Griškevičiui, štai sutrumpintas protestas:
„1982 m. vasario 3 d. Prienų rajono Administracinė komisija nubaudė mūsų parapijos vikarą kun. Antaną Gražulį 50 rub. bauda, kad jis 1982 m. sausio mėn. bėgyje Prienų mieste lankė mūsų šeimas. Tuo būdu jis pažeidė LTSP ATP 1966.V.12 įsaką, kurio niekad neradome paskelbto laikraščiuose ir net nežinojome, kad toks draudimas yra įstatymais pagrįstas, o ne koks nors ateistinis draudimas.
Kun. Antanas Gražulis Administracinės komisijos nuobaudą laikė neteisinga ir apskundė Prienų raj. liaudies teismui. Deja, teismas į šį reikalą pasižiūrėjo tik formaliai. Ir suprantama, tarybiniame ateistiniame teisme kunigas negalėjo laimėti prieš Vykdomąjį komitetą.
Todėl išklausę Prienų raj. liaudies teismo sprendimą, pareiškiame, kad kun. Antanas Gražulis tarybinių įstatymų nepažeidė, o tik vykdė savo, kaip kunigo, tiesiogines pareigas:
Bažnyčios teisių kanonai ir Vilkaviškio vyskupijos sinodo nutarimai reikalauja, kad kunigas kasmet aplankytų savo tikinčiuosius.
Atsakingi tarybiniai valdžios pareigūnai ne kartą deklaravo spaudoje ir per televiziją, kad tarybinė valdžia nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus.
Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija sako:
„Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; šita teisė apima laisvę keisti savo religiją bei įsitikinimus ir laisvę išpažinti savo religiją bei įsitikinimus tiek pavieniui, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai mokant, dalyvaujant pamaldose ir atliekant religines apeigas (18 str.).
Helsinkio Baigiamajame akte pabrėžta, kad „dalyvaujančios valstybės pripažins ir gerbs asmenybės laisvę išpažinti vienasmeniškai arba bendrai su kitais religiją arba tikybą, veikiant pagal savo paties sąžinę . . ." (7 sk.).
Tą patį tvirtina ir Religinės laisvės deklaraciją, kurią praeitų metų Generalinės Asamblėjos sesijoje pasirašė ir Tarybų Sąjunga.
Mes girdime per radiją, kad Tarybų Sąjunga gina Airių tautos katalikus. Tai kodėl Prienų rajono ateistai nesimoko iš aukštesnių savo pareigūnų?
Valstybių, pasirašiusių tarptautinius dokumentus, vidaus teisių kodeksai negali prieštarauti aukščiau minėtiems tarptautiniams įsipareigojimams. LTSR ATP įsakai (1966.V.12. ir 1976.VII.28) negali būti priešingi tarptautiniams susitarimams ir LTSR Konstitucijos 50 str.
Iš savo patyrimo matome, kad Lietuvos ateistai, kurių yra tik mažuma, iki šiol nesugebėjo kovoti su religija ideologiniais ginklais, kaip mokė Leninas. Jie tesugeba kovoti tik grubios prievartos priemonėmis.
Mes tvirtiname, kad tokie bedievių kovos su religija metodai Dievo iš lietuvio širdies neišraus, bet tik parodys jų tikrą veidą.
Bausmė kun. Antanui Gražuliui yra ir mums bausmė. O gal tai yra atlyginimas už mūsų sąžiningą darbą gamyboje ir žemės ūkyje?
Mes kvietėme ir kviesime savo parapijos kunigus, kad pašventintų mūsų namus bei aplankytų mūsų šeimas, nes mes kunigus mylime ir gerbiame, juos išlaikome ir už juos meldžiamės.
Šio grubaus fakto akivaizdoje reiškiame griežčiausią protestą."
* * *
Kun. Antano Gražulio teismas vyko ne teismo salėje, bet mažame kabinete, kuriame galėjo tilpto vos keliolika žmonių. Visi kiti Prienų tikintieji stovėjo teismo koridoriuje.
Teisėja bandė įrodinėti, kad kunigui lankytis pas tikinčiuosius nedraudžiama, tačiau tarybiniai įstatymai tokį kunigo lankymąsi iš namo į namą ir tuojau po Kalėdų — laiko kalėdojimu. Teisėja nesiteikė paaiškinti, kokie tie tarybiniai įstatymai, kurie šitaip supranta kalėdojimą, nes jų iš tikrųjų nėra.
Kun. Antanas Gražulis teisme įrodinėjo, kad Prienų miesto Administracinė komisija jį nubaudusi neteisingai, nes jis iš tikinčiųjų lankymosi metu nepaėmęs jokios aukos. Be to, jis lankėsi tik pas tuos tikinčiuosius, kurie pageidavo. Kun. Gražulis klausė teismą: „Nuo kada tarybinis pilietis negali aplankyti kitą tarybinį pilietį, kai šis pageidauja?"
Reikia atkreipti dėmesį, kad tiek Prienų miesto Vykdomojo komiteto Administracinė komisija, tiek Liaudies teismas parodė didelį nemokšiškumą, nes kun. Antanas Gražulis buvo nubaustas remiantis LTSR ATP 1966 m. gegužės 12 d. įsaku, kuriame nėra nė mažiausios užuominos apie kalėdojimą. Apie kalėdojimo draudimą yra užsiminta tik Religinių susivienijimų nuostatuose, kuriuos LTSR ATP patvirtino 1976 m. liepos 28 d. Tačiau ir nuostatuose nepaaiškinta, kaip reikia suprasti kalėdojimą. Lietuvoje žodį „kalėdoti" visi supranta taip, kaip aiškinama „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne", t.y. „rinkti duoklę". O kunigas Antanas Gražulis, lankydamasis pas tikinčiuosius, aukų nerinko. Todėl teismo sprendimas palikti Administracinės komisijos sprendimą galioti sukėlė tikinčiuosiuose didžiulį pasipiktinimą. „Tai ir valdžia, — kalba prieniškiai, — kad už kunigo apsilankymą pas mus, baudžia 50 rub. bauda!"
