1982 m. gegužės 29 d. Vytautas Vaičiūnas, kalinamas Čeliabinsko srityje, Bakalo mieste, turėjo pasimatymą su broliu ir žmona, o rugpiūčio 11 d. pasimatymo metu per stiklo pertvarą galėjo 1.5 val. kalbėtis su žmona.
Vytauto Vaičiūno sveikata smarkiai pablogėjusi. Neseniai gulėjo ligoninėje, iš kurios buvo išrašytas dar pilnai nepasveikęs, mat lageryje siautė epidemija ir ligoninėje nebuvo pakankamai vietų. Jį beria votys, kojoje didelė žaizda, smarkus viso kūno niežėjimas, o ilgiau pavaikščiojus, tinsta kojos. Pastaruoju metu Vytautas Vaičiūnas sveria 73 kg. (laisvėje svėrė 115 kg.).
Atlikęs trečdalį bausmės, Vytautas Vaičiūnas prašėsi išleidžiamas į laisvas statybas (ši lengvata yra taikoma beveik visiems bendro rėžimo lagerio kriminalistams). Kalėjimo administracija nesutiko išleisti, tvirtindama, jog perdaug silpna sveikata.
— Tuomet duokite papildomo maisto, — kreipėsi V. Vaičiūnas.
— Nepriklauso! — susilaukė atsakymo. Kriminaliniuose lageriuose, praėjus pusei bausmės
laiko, peržiūrimos kalinių bylos, ir, jei kalinys nėra prasižengęs, lagerio teismo yra perteisiamas ir išleidžiamas į laisvę. V. Vaičiūno byla nebuvo peržiūrėta.
Vytautui Vaičiūnui rašomi laiškai jo beveik nepasiekė — iš 12-kos žmonos rašytų laiškų gavo tik 2. Lagerio administracija tvirtina, jog ji atiduodanti visus jam skirtus laiškus.
Vaičiūnienei parašius skundą TSRS generaliniam prokurorui, kad jos vyras negauna jam užsakytos lietuviškos spaudos, faktus tirti buvo perduota Satko miesto prokuratūrai. Po skundo Satko miesto prokuratūra uždraudė V. Vaičiūnui atiduoti net „Komjaunimo tiesą", vienintelį laikraštį, kurį retkarčiais dar gaudavo.
Lagerio administracija teigia, kad jie lietuviškos spaudos aplamai negauna. Reiškia, tiek laiškai, tiek periodinė lietuviška spauda V. Vaičiūno nepasiekia kažkieno spec. įsakymu.
Kartą į mėnesį lagerio parduotuvėje už 7 rb. galima nusipirkti maisto (žinoma, jei kalinys administracijai nėra prasižengęs), tačiau parduotuvėje be prasčiausios rūšies karamelių, duonos ir seno margarino, nuo kurio kaliniai dažnai suserga, nieko nėra.
* * *
Vis rečiau ir rečiau iš Sibiro lagerių Nemuno kraštą pasiekia lietuvių kalinių žodis — apie pusė jų parašytų laiškų dingsta be žinios, nors siunčiami registruoti su registruotais įteikimo pranešimais. Tačiau dar sunkesnė Rusijos toliais yra iš Lietuvos siunčiamų laiškų kelionė: daugiau kaip pusė dingsta, kai kurie iš Vilniaus iki Permės srities kalinių kamerų keliauja pusmetį, o dar kitų laiškų įteikimo pranešimus vilniečiai gauna, bet kaliniai laiškų nebepamato.
* * *
Antanas Terleckas savo 1982 m. rugpiūčio 15 d. laiške rašo:
„. . . Lagerio gyvenimas daug sunkesnis negu buvo prieš 20 ar virš 30 metų".
* * *
Viktoras Petkus savo 1982 m. laiškuose rašo:
„ . . .Ak, . . . kokie naivūs mudu buvome, kai tikėjome, jog po Helsinkio susitarimų Europoje papūs nauji vėjai! . . .
Vasario 7 parašiau Jums laišką, bet užvakar sugrąžino voką su įteikimo pranešimu. Laiškas konfiskuotas dėl tariamai ideologiniai žalingo turinio." 1982 m. kovo 21 d.
„. . . Kažkodėl tarp mudviejų visiškai nutrūko susirašinėjimas: nuo Tavęs tegavau vieną vienintelį sausio 15, šiemetinį laišką. (Iš dešimties laiškų V. Petkų pasiekė tik vienas, — red.). Tau šeštinėse, Sekminėse, Devintinėse ir liepos pirmąją atidaviau pasiuntimui oro paštu registruotus su registruotais įteikimo pranešimais laiškus, bet nesulaukiau net įteikimo pranešimų. Todėl terašysiu tik keletą žodžių.
Sugrįžau iš ligoninės. Siūlai po operacijos dar tebėra neišimti. (Išoperavo nosyje auglį, — red.). Todėl nežinau, kaip atrodys susiuvimas. Kairioji galvos pusė tebemau-džia." 1982 liepos 12 d.
* * *
Rašo Vytautas Skuodis:
„. . . Mano gyvenimo rutina tokia pati. Nuo šeštadienio iki trečiadienio imtinai, nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro ištisai dirbant skalbykloje ir pirtyje, laikas praeina labai greitai. Sekmadieniais tiktai džiovinu lauke tai, ką išskalbiu šeštadienio vakare ir naktį. Na, o likęs laikas — nuo trečiadienio popietės iki penktadienio vakaro — taip pat pralekia kaip žaibas, beskaitant gausiai susikaupusią periodiką. (. . .) Skalbimas reikalauja apytikriai 56 val. per savaitę. O po tokio darbo trečiadieniais jautiesi kaip sudėvėtas kaliošas.
(Vytautas Skuodis yra paskelbęs, jog, kiekvienų metų birželio 15 d. protestuodamas prieš Lietuvos okupaciją, sausai badaus. Šių metų birželio 15 d. vakare, apie 21 val., jį ištiko mikro infarktas, red.). Tik pusvalandį pagulėjus pirtyje ant cementinio barjero prie atviro langelio ir galvą padėjus ant apversto tuščio kibiro, blogumas praėjo, šį kartą apsiėjau be lašo vandens. Matyt tą dieną buvau gerokai pavargęs." 1982 m. liepos 9 d.
* * *
Vytautas Vaičiūnas savo laiškuose rašo:
„. . . Jau antri metai nešioju kalinio pančius, bet laisvos dvasios skrydžio niekas negali surakinti, todėl džiaukimės Viešpatyje ir gyvenkime susitikimo viltimi, kuri mums, tikintiesiems, šviečia, ir net mirties šešėliai negali jos užtemdyti. Man Dievas leido eiti aukos keliu, todėl už Jūsų paramą, bendradarbiavimą, aukas ir maldas nuoširdžiai dėkoju.
Perduokite mano nuoširdžiausius linkėjimus visiems mylimiems Lietuvoje. Sakykite, kad mano medžiaginės dalies beliko tik pusė (jo buvusio svorio, — red.), bet dvasia laisvai jau pakyla į dangaus žydrynę. Esu pasiruošęs viską iškęsti, viską pernešti bei išsaugoti Kristų. Dėkoju Jums už paramą. Aš gyvenu Viešpaties atneštoje ramybėje." 1982 m. liepos mėn.
* * *
Iš Juliaus Sasnausko laiškų:
„. . . Atostogos jau baigiasi. Jeigu ne mama, jos būtų buvusios labai nelinksmos . . . (Pagal sovietinius įstatymus nutremtieji, kurie nepažeidė nutrėmimo režimo, turi teisę po metų nutrėmime sugrįžti keliolikai parų atostogų į Tėvynę. Juliui Sasnauskui be jokio motyvo neleido išvažiuoti iš nutrėmimo Parabelyje ne tik į Tėvynę, bet net neleido išvykti į Tomsko r. ligoninę sudėtingai kojos kelio operacijai, — red.). Kada aplink tirštėja vakaro sutemos, reikia gyventi aušros viltimi ... O Apvaizda tikrai leis bent dalį tų vilčių realizuoti.
. . . Nuo pirmadienio žadu gulti ligoninė. (Parabelyje, — red.). Turbūt gerai kitąsyk atsidurti ligoninėje, idant pamatytum, koks trapus tas mūsų buvimas ir kiek daug aplink didesnių nei tavo nelaimių . . . Tebus visur Dievo valia! Mintis apie jus visus, jūsų šventa malda mane palaiko ir palaikys.
. . . Dėkoju Dievui už visas žmogiškas širdis, kurios spinduliuoja Meilės Dvasią į mūsų tarpą. Tebus visiems atlyginta iš Gerojo Ganytojo rankų." 1982 m. liepos mėn.
* * *
Rašo Anastazas Janulis:
„. . . Dažnai mes, nors ir nenorime, nusilenkiam tam biauriam papročiui ir ne kartą į rankas, kuriose ką tik buvo rožančius, imame stikliuką! šį šventą Visų šventųjų vakarą aš norėčiau, atsiklaupęs ant kelių, sušukti savo tautiečiams, savo tautai: Kur eini, mano tauta?! Sutikčiau mirti čia nelaisvėje, kad tik mano brolių tautiečių rankose nebūtų stiklelio!" 1981 m. lapkričio 7 d.
„. . . Ką aš galiu papasakoti apie savo pilką kasdienybę. Sunku gyventi toli nuo Tėvynės? O, taip! Nelengva apsieiti be sakramentų, altoriaus, na, ir vargonų? Žinoma! Nejauku jaustis nuolat apsuptam — lyg erškėčių vainiku — penkiomis įvairios rūšies tvoromis? Aišku!
Bet žmogus — ne gyvulys: jis žino, jog geriau supančiotos kojos, negu pažabota dvasia. Neveltui šv. Povilas sako, jog Meilė padaro žmogų laisvą. Dėl to, žvelgdamas į praeitį, dabartį ir ateitį, aš galiu nemeluodamas tarti:
— Džiaukis, siela, atgavėjus, pareigą atlikus.
Kam gyvenimas — gavėnia, tam mirtis — Velykos!
šauk Hosanna! — kūno kančiai; Aleliuja! — mirčiai.
Išbučiuok nelaisvės pančius, jie — Apvaizdos kirčiai.
. . . Tapau antros grupės invalidu. Tegul niekas negalvoja už mane prašyti malonės! Privalau išgerti taurę iki dugno."
1982 kovo 28 d.
* * *
