Kun. A. Svarinsko byla — 5465 puslapių!
Iš nuteisimo kaltinamojo akto 1983 m. balandžio 22 d. yra pagrindas kaltinamąjį atiduoti teismui. Į teisiamąjį posėdį netikslinga kviesti liudytojus: S. Sotničenko, S. Matuliauską, P. Milių, A. Macį. Būrį — A. Gudaitienę, J. Bernotaitę, V. Jonaitienę, V. Vileikį, O. Tamašauskienę, A. Juodeikienę, G. Gudanavičių, P. Kačiusį, S. Kaplanienę, E. Matonienę, J. Plitniką, L. Rudžionytę, J. Bagdonienę, S. Sadauskienę, B. Kulpinskaitę, N. Mizarą, Z. Kubilių, Z. Kamarūną, S. Keslerį, R. Znamenskienę, V. Cukurą, kurių parodymais nustatytas aplinkybes galima patikrinti ir kitais įrodymų šaltiniais.
Liudytojai: A. Keina, J. Kauneckas, V. Vėlavičius, V. Stakėnas, L. Kalinauskas, M. Gavėnaitė neparodė apie faktus, kurie susiję A. Svarinskui pateiktais kaltinimais, todėl ir šie liudytojai į posėdį nekviečiami. Liudijančių iš pamokslų buvo 21; 3 neatvyko, iš jų: 11 partinių, 4 komjaunuoliai, 4 nepartiniai.
Dar apklaustas kun. A. Gražulis ir keletas žmonių iš Igliaukos, bet ir jie prieš kun. A. Svarinską nieko neparodė, todėl ir jie nepakviesti į teismą.
Baudžiamoji byla Nr. 09-2-003-83
Tardė prokuratūros ypatingų bylų tardytojas Egidijus Bičkauskas, kilimo jieznietis.
Teisė: LTSR Aukščiausio Teismo pirmininko pavaduotojas M. Ignotas, tarėjai — B. Treinienė ir A. Jašmantas, sekretorė V. Čaikauskaitė. Tardytojui talkiniinkavo 5 saugumo tardytojai: papulkininkis Markevičius, majorai: Pilelis, Rainys, kap. Jurkšta ir vyr. leit. Vydžėnas.
Išnagrinėjus bylą, teisminė kolegija nutarė: teisiamasis A. Svarinskas, siekdamas susilpninti tarybų valdžią ir dangstydamasis tikinčiųjų teisių gynimu nuo 1978 m. iki 1983 m. sausio mėn. sistemingai raštu ir žodžiu šmeižė tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką, ragino prieš ją kovoti. Žemino TSRS tarptautinį prestižą. Pamoksluose tikintiesiems bei taip vadinamo Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto vardu paruoštuose dokumentuose A. Svarinskas pateikdavo iškraipytus arba išgalvotus faktus ir šmeižikiškus prasimanymus, aukštino asmenis, veikusius prieš tarybų santvarką ir skatino pasekti jų pavyzdžiu, ragino laužyti tarybinius įstatymus, reguliuojančius bažnyčios atskyrimą nuo valstybės ir nepaklusti vietinės valdžios organams. Pamokslų iš pradžių buvo 29, bet sugedo užrašytos magnetofono juostelės, todėl paliko tik 18: 4 Kybartuose, 4 Kalvarijoje, 3 Viduklėje, 2 Šiluvoje, 1 Žagarėje, 1 Pagramantyje ir 1 Veiviržėnuose, štai ką apie pamokslus kalba kaltinamasis teismo sprendimas:
Juose teigė, kad valdžios organai administracinėmis priemonėmis varžė pagrindines tikinčiųjų ir bažnyčios teises, ypač diskriminavo tikintįjį jaunimą ir moksleiviją, persekiojo tikinčiuosius ir dvasiškius, sąmoningai nekovojo su dvasiškių ir bažnyčių užpuolimais, nesiekė išaiškinti tikrųjų kunigų žudikų. Neslėpdamas savo priešiškumo tarybinei santvarkai, A. Svarinskas pamoksluose įrodinėjo, kad tarybų Lietuvoje, socialinio gyvenimo būdo pasėkoje plačiai paplitusios tokios moralinės ydos kaip girtavimas, tinginiavimas, alkoholizmas, chuliganizmas, paleistuvystė ir venerinės ligos. A. Svarinskas ragino daugiau jėgų ir laiko skirti vadinamam „Tautos atgimimo" reikalui, propagavo pasipriešinimą tarybinės santvarkos idėjai.
Plėtodamas antitarybinę veiklą, A. Svarinskas kartu su kitais asmenimis, neturėdamas jokių įgaliojimų ir valdžios organo leidimo, 1978 m. lapkričio 13 d. pasivadino Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetu. Jo vardu platino tekstus. 1978 m. lapkričio mėn. — 1982 m. rugsėjo laikotarpy paruošė nemažiau kaip 51 dokumentą.
Tuo tikslu 1978 m. lapkričio 22 d. Maskvoje V. Kapitančiuko bute, taip vadinamo „Krikščioniškojo komiteto" narių suruoštame susirinkime su buržuaziniais valdžios atstovais, A. Svarinskas perdavė buržuaziniams korespondentams pirmuosius 4 „Katalikų komiteto" dokumentus, o 1979 m. birželio mėn. Kaune, A. Znamenskio bute, perdavė JAV turistui Voldemarui Cukurui tris „Komiteto" dokumentus (Nr. 12,15,17) . . .
Užsienio buržuazinės propagandos organai šmeižikiško „Katalikų komiteto" raštus plačiai panaudojo veiklai prieš Tarybų santvarką, talpino įvairiuose leidiniuose, transliavo antitarybinėse radijo laidose.
A. Svarinskas 1978 m. lapkričio 22 d. dalyvavo kuriant ir pats pasirašė bendrą kitaip vadinamo „krikščioniškojo komiteto" raštą, adresuotą Popiežiui Jonui-Pauliui II, kitiems Krikščionių bažnyčios vadovams ir bendruomenių komitetams, ginantiems tikinčiųjų teises, JAV prezidentui D. Karteriui. Šiame dokumente teigiama, kad Tarybų Sąjungoje persekiojami tikintieji. Užsienio institucijos provokuojamos kištis į TSRS vidaus reikalus, siekiama skatinti propagandinę kompaniją prieš TSRS. A. Svarinskas tuo pačiu tikslu 1978 m. gruodžio 3 d. pasirašė, kaip prisijungęs katalikų komiteto narys, taip vadinamos Maskvos grupės Helsinkio susitarimus TSRS remiantį dokumentą Nr. 69 pavadintą: „30 metų Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai", šiame kreipimesi, adresuotame Pasaulio visuomenei, tendencingai teigiama, kad Tarybų Sąjungoje pažeidžiama sąžinės laisvė ir kitos konstitucijos garantuotos pilietinės teisės.
Antitarybiniais tikslais A. Svarinskas 1982 m. vasario mėn. sukūręs paskelbė Viduklės bažnyčioje tikintiesiems bei, pats pasirašęs, suorganizavo parašų rinkimą po pareiškimu, adresuotu LKP CK Pirmajam Sekretoriui. Pareiškime rašė apie tariamą tikinčiojo jaunimo terorizavimą bei persekiojimą Lietuvos miestuose ir rajonuose, po juo renkami parašai. Rašto tekstas buvo patalpintas „Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos" Nr. 54. Išplatintas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
A. Svarinskas 1980 m. įsigijo ir laikė pas save namuose penkias antitarybinio straipsnio, patalpinto antitarybiniame rinkinyje: „Kontinent" fotokopijas bei taip vadinamo Tatjanos Velikanovos gynimo komiteto informacinio biuletenio Nr. 2. Tris minėtas straipsnių fotokopijas 1980 birželio 17 d. savo bute Viduklėje platinimo tikslu perdavė Gustavui Gudanavičiui.
A. Svarinskas teisiminiame posėdyje savęs kaltu neprisipažino. Jis parodė, kad pasakė jau minėtus pamokslus, kaip „Katalikų komiteto" narys dalyvavo pasirašant bei pats pasirašė 52 dokumentus, 4 iš jų Maskvoje perdavė užsienio korespondentams. Be to, pasirašė „Krikščioniškojo komiteto" raštą Popiežiui Jonui-Pauliui II, Maskvos grupės Helsinkio susitarimus TSRS remiantis dokumentu Nr. 69. Parašė, perskaitė Viduklės bažnyčioje, pats pasirašė pareiškimą LKPCK Pirmajam sekretoriui ir organizavo parašų rinkimą po juo.
Tačiau A. Svarinskas tvirtino, kad prieš tarybų valdžią nekovojo, jos nešmeižė ir nežemino, o tik norėjo kad tie visi perlenkimai, kurie anot jo, yra Lietuvoje, būtų pašalinti. Tuo klausimu jis kreipdavosi į rajono įstaigas, tačiau atsakymo negaudavo, o priešingai, būdavo baudžiamas administracine tvarka. Jis skaitė, kad Bažnyčia yra diskriminuojama, todėl, sakydamas pamokslus, dalyvaudamas „Katalikų komiteto" veikloje bei pasirašydamas jo, o taip pat ir kitų dokumentus, gynė Bažnyčią ir tikėjimą. A. Svarinskas tvirtino, kad pamoksluose nešmeižė tarybinės valstybės ir visuomeninės santvarkos, o tik kėlė pasitaikančius trūkumus, nurodė, kad daugelis piktam panaudoja tarybinius įstatymus ir pažeidinėja konstitucines piliečių teises. A. Svarinskas nurodė, kad jau minėtų dokumentų į užsienį neperduodavo, o tik pasiųsdavo adresatams. Apie tai, kad jie panaudojami antitarybinei propagandai bei skelbiami „LKB Kronikoje" — nežinojo. A. Svarinskas prisipažino, kad namuose saugojo „Kontinento" straipsnių fotokopijas. 3 iš jų davė Gustavui Gudanavičiui, tačiau tai nėra antitarybinio turinio literatūra. A. Svarinskas kategoriškai neigė, kad „katalikų komiteto" dokumentus perdavė JAV piliečiui V. Cukurui išvežti į užsienį.
Teisiamajam A. Svarinskui kaltė įrodyta. Liudytojai: P. Žukauskas, Č. Valaiša, R. Lipinas, J. Černiauskaitė, Cemnolonskis, A. Didrevičius, V. Vidra, J. Rasimavičius, M. Budinienė, B. Arlauskienė, V. Labeikis, N. Bernotienė, S. Stropus ir kiti įrodė, kad jie išklausė A. Svarinsko pamokslus . . .
. . . Šių pamokslų turinys, o taip pat ir idėjos yra šmeižikiško pobūdžio. Antai pamoksle, kurį 1982 m. rugpiūčio 22 d. pasakė Veiviržėnų bažnyčioje, A. Svarinskas tvirtino, kad pas mus bedieviai Bažnyčią surišo ir muša. „Ir sako, kad tai ideologinė kova! Ne! Daiktus vadinkime savais vardais. Tai ideologinis chuliganizmas, kuris tęsiasi keturis dešimtmečius Lietuvoje".
Pamoksle, kurį jis 1982 m. birželio 24 d. pasakė Kybartų bažnyčioje, šmeižikiškai tvirtino, kad valdžios organams, kuriuos jis vadino „bedieviais", patinka neblaivi tauta". Todėl teigė: „Jeigu mūsų tauta bus ištisai ,trezvilka', tai mes nieko nepadarysime . . . Jeigu lietuviai bus blaivūs, jie pradės galvoti ne apie rašalą, bet apie dvasines vertybes."
Pamoksluose A. Svarinskas gynė ir aukštino asmenis, veikusius prieš tarybų santvarką, skatino sekti jų pavyzdžiu, ragino pažeidinėti tarybinius įstatymus, reguliuojančius Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, nepaisyti valstybės interesų, o daugiau laiko ir jėgų skirti „Tautos atgimimo" reikalui, štai pamoksle Kybartuose 1982 m. balandžio 24 d. A. Svarinskas, nuteikdamas klausytojus prieš tarybinę santvarką, teigė, kad ši medžiaga (kalbama apie LKPCK 1982 m. IV plenumo medžiagą) rodo, jog bedieviai tautą atvedė į fizinę ir dvasinę aklavietę.
Nedviprasmiškai kviesdamas klausytojus į kovą prieš tarybinę santvarką, pamoksle Varduvos bažnyčioje 1980 m. liepos 2 d. tvirtino . . . „Matydami šitą sunaikinimą, nenurimkime, bet priešingai, — stokim į kovą. Ne tas yra kilnus krikščionis, kuris moka nupiešti dabartines gyvenimo negeroves, bet tas, kuris moka už tiesą dirbti, kovoti, aukotis, o jeigu, reikia — ir mirti. Ir dabar yra daug Bažnyčios vaikų įvairiuose kalėjimuose, lageriuose ir liudija gyvą tautos tikėjimą".
1981 m. vasario 21 d. pamoksle Kybartuose A. Svarinskas kvietė . . . „Broliai, mes išeiname sukurti naująją žemę, naująją Lietuvą. Išeiname sukurti savo Tėvynės ateitį . . . Mes išeiname į didžią kovą ir Dievo malonė laimina" . . .
A. Svarinskui dalyvaujant, paruošti bei jo pasirašyti „Katalikų komiteto" dokumentai yra šmeižikiško pobūdžio. Juose bandoma sukompromituoti tarybinius įstatymus, reguliuojančius bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, giriami Petkus, Jakuninas, Dudko, Skuodis, Sasnauskas — nuteisti bei itin pavojingi valstybės nusikaltėliai, pritariama jų nusikalstamai veiklai, o už jų suėmimą ir nuteisimą kaltinami tarybiniai teisingumo organai, šiuo dokumentu įrodinėjama, kad Lietuvoje persekiojami tikintieji ir dvasiškiai, dvasiškai luošinami vaikai ir jaunimas, ateistinio auklėjimo išdavoje vyksta asmenybės degradavimas ir vystosi amoralumas. Daugelyje šių dokumentų prašoma užtarimo, pagalbos tariamai kenčiančiai lietuvių tautai.
A. Svarinskas savo bute laikė platinimo tikslu Abdu-zachmanovo Avoropamovo straipsnius „Ribentropo-Molotovo faktų ,užkulisinę istoriją'." Abramo, Terzo „Žmonės ir žvėrys", pagamintus iš rinkinio „Kontinent" kopijas ir buvusio Vengrijos kardinolo Mincenti memuarus: „Naujųjų išbandymų akivaizdoje".
Teisminė kolegija nusprendė:
Alfonsą Svarinską, Vaclovo sūnų, pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso 68 str. I dalimi, ir nubausti laisvės atėmimu septyneriems metams. Paskirti A. Svarinskui papildomą bausmę — nutrėmimą trejiems metams.
Laisvės atėmimo bausmę atlikti A. Svarinskui, paskirti griežto režimo pataisos darbų kolonijoje, bausmę skaičiuojant nuo 1983 m. sausio 26 d.
Priteisti iš A. Svarinsko 161.67 rub. teismo išlaidų valstybei.
Nuosprendis galutinis, kasacine tvarka neskundžiamas ir neprotestuojamas.
Pirmininko pavaduotojas M. Ignotas
* * *
