Viduklė. Kun. V. Pesliakas gavo vieno vyskupo atsakymą į savo laišką, pasiųstą J. E. vysk. J. Labukui ir keliems kitiems vyskupams.
Čia pateikiamas tas atsakymas, bet vyskupo pavardė neskelbiama.
Mielas kun. Vytautai,
Jūsų pareiškimo vysk. J. Labukui nuorašą š.m. spalio 10 d. gavau. Esu įsitikinęs, kad Jūs, kaip pavyzdingas kunigas ir ištikimas Bažnyčios sūnus, šiuo pareiškimu ne savo vyskupui prikaištaujate ar jam nepaklusnumą reiškiate, bet vien siekiate išryškinti, kokioje skaudžioje būklėje yra mūsų vyskupai, valdytojai, kunigai ir tikintieji dėl grubaus valdžios organų, konkrečiai —- Religijų reikalų tarybos įgaliotinio Rugienio kišimosi į mūsų krašto Bažnyčios vidaus gyvenimą bei jos administracinį tvarkymąsi.
Religijų reikalų tarybos įgaliotinis savo straipsniuose bei pasisakymuose, žinoma, daugiausia skirtuose užsieniui, mėgina save pavaizduoti kaip nekaltą avinėlį. Esą, kunigų skyrimus tvarkanti bažnytinė vyriausybė, ir jis į tai visiškai nesikišąs.
Jūsų atvejis yra naujas papildomas įrodymas, kad jo visi šios rūšies pasisakymai yra tik propagandinis melas ir veidmainystė.
Kieno gi, jei ne Rugienio, valia kun. Šeškevičius, dirbęs Kaišiadorių vyskupijoje, ištremtas į Telšių vyskupiją? Taip pat į Telšių vyskupiją tremiamas Vilkaviškio vyskupijos kunigas Juozas Zdebskis ne vyskupų valia, bet drg. Rugienio grėsmingu parėdymu, kad kitur niekur jam nebūsią leista dirbti.
Įdomu, kokiu būdu teisinsis drg. Rugienis dabar, norėdamas užmaskuoti savo grubų kišimąsi į Bažnyčios vidaus tvarką, kai yra aiškūs kun. Šeškevičiaus ir kun. Zdebskio trėmimo faktai ir kai vyskupas Labukas aiškiai tvirtina: „Rugienis pareikalavo nuimti tave nuo pareigų ir paskirti į Viduklę," gi vysk. Krikščiūnas dar patvirtina: „Dirbi gerai, bet žinok, kad vysk. Labukas dėl tavęs nepaliks dviejų vyskupijų ir nevažiuos į Žagarę.
Mielas kun. Vytautai, galima ginčytis — reikėjo ar nereikėjo tau rašyti šį pareiškimą, bet, manau, jis pasitarnauja Bažnyčios reikalui bent tuo, kad išryškina nepateisinamą valdžios organų kišimąsi į Bažnyčios vidaus gyvenimą. Tie dalykai mums visiems yra labai skaudūs, ypač Tau, nes jie asmeniškai Tave liečia. Bet nenusiminkim, turėkime vilties, kad ateis laikas, kai jie susipras patys sau tuo kenkia ir teiksis sunorminti savo santykius su Bažnyčia, kaip yra padaryta Lenkijoj, Vengrijoj ir kitose socialistinėse šalyse.
Meldžiuosi už Tave. Linkiu Tau dvasinės ištvermės, tvirtybės ir visokeriopos Viešpaties malonės.
1972.XI.2.
