Pastaruoju metu Kompartija ypač domisi moksleivių ir akademinio jaunimo auklėjimu. Spaudos puslapiai mirgėte mirga straipsniais, raginančiais labiau rūpintis jaunimo materialistinės pasaulėžiūros ugdymu, „tarybinio patriotizmo" ir „proletarinio internacionalizmo" principų skiepijimu.
1. Lietuvos praeities neigimas bei niekinimas.
„Per Lietuvos TSR istorijos pamokas reikia ryžtingai šalinti viską, kuo vienaip ar kitaip pasireiškia reakcingų praeities reiškinių idealizavimas. Aiškinant istorinius įvykius Lietuvoje, turi būti konkrečiais pavyzdžiais įrodyta, kad tikroji istorijos kūrėja buvo liaudis, o ne kunigaikščiai — išnaudotojų klasės atstovai." (Tarybinė Mokykla, 1971, Nr. 3).
LKP CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus kovo mėn. kalbėjo respublikos partinio aktyvo susirinkime: „Nerimą kelia tai, kad, nagrinėjant istorinę praeitį, kartais neišvengiama tam tikro jos idealizavimo... Antai, kai kurie Istorijos instituto etnografijos sektoriaus darbuotojai, užuot gvildenę šiuolaikinę tematiką, pradėjo bemaž išimtinai nagrinėti praeities problemas. . . Kritiškai savo darbą turėtų įvertinti ir leidyklos. Kartais jų veikloje buvo pastebimas aškus nuolaidžiavimas kai kurių asmenų perdėtam, dažniausiai dirbtiniam susižavėjimui žila senove. .."
„Tiesa" (1973.111.27) primygtinai reikalavo: „Būtina kovoti prieš pasitaikančias senovės idealizavimo tendencijas."
J. Jurginio ir V. Merkio „Lietuvos TSR istorija", apimanti vos 105 puslapius, be to, iškreipianti daug Lietuvos istorijos faktų, „Tiesoje" (1973.III.10) buvo kritikuojama, kad per mažai kėlusi „idėjinius klausimus", kad „klasinis požiūris į istorinius įvykius vadovėlyje kartais paskęsta antraeiliuose dalykuose".
2. „Patriotinis" ir „internacionalistinis" moksleivių auklėjimas.
Tarybinė spauda ypatingai susirūpinusi „internacionalizmo" ugdymu moksleivių tarpe. „Visoje auklėjimo sistemoje ideologinio poveikio priemonių komplekse pirmą vietą užima tarybinis patriotizmas ir socialistinis internacionalizmas". (Tarybinis mokytojas, 1973.III.21.).
Kas gi yra tas „patriotizmas" ir „internacionalizmas" tarybinėje propagandoje?
A. Sniečkus partinio susirinkimo aktyve kalbėjo, kad „stiprinami ryšiai tarp mokyklų lietuvių ir rusų dėstomomis kalbomis" (pab. — Red.).
„Labai svarbi priemonė, auklėjant mokinius draugystės dvasia, — rusų kalbos mokymasis. Visos TSRS tautos ir tautybės laiko rusų kalbą antrąja gimtąja kalba. . . rusų kalbos mokymasis ugdo mokinių meilę ir pagarbą šiai kalbai, formuoja tautų draugystės, tarybinio patriotizmo ir internacionalizmo jausmus. Dėl to iškyla uždavinys nuolat tobulinti rusų kalbos mokymą" (Tarybinė mokykla, 1973, Nr. 3).
„Tarybinis mokytojas" (1973.11.14) išgyrė Kalesninkų vidurinės mokyklos direktorę S. Lokit ir rusų kalbos mokytojas L. Supron ir V. Voitkun, kurios ypač stengiasi visomis galimomis priemonėmis mokiniams skiepyti meilę rusų kalbai. Tam tikslui šioje mokykloje rengiami revoliucinės dainos koncertai rusų kalba, atmintinai skaitomi rusiški kūriniai ir t.t.
Visose mokyklose įvestas karinis parengimas rusų kalba. Jo tikslas — moksleivių „patriotizmo" ugdymas. „Mokyklų kariniai vadovai su didele meile diegia jaunimui patriotizmo jausmą." (Tarybinis mokytojas, 1973.III.21).
3. Ateistinis moksleivių auklėjimas.
A. Sniečkus, kalbėdamas partinio susirinkimo aktyve, reikalavo stiprinti ateistinį darbą: „Negalima taikstytis su tuo, kai paskiros partinės organizacijos paskutiniu metu pastebimai susilpnino ateistinį darbą. Mūsų laikmetis reikalauja ne tik plačios, bet ir nuolatinės, gilios ateistinės propagandos."
„Tiesa" (1973.III.4) ragina, kad „ateistinį darbą dirbtų visi komunistai, komjaunuoliai, inteligentai."
Kodėl pastaruoju metu tiek daug dėmesio skiriama ateistinei propagandai?
Filosofijos mokslų kandidatė I. Galickaja nurodo, kad jaunimo tarpe yra platinama rankraštinė religinė literatūra, kad kunigai su jaunimu kalbasi religinėmis temomis, lanko tėvus, kad jaunimas pernelyg domisi bažnytine senove, kolekcionuoja šventus paveikslus bei kryžius. (Straipsnis „Jaunimas ir religija", išspausdintas įvairiuose respublikos laikraščiuose).
„Tarybinis mokytojas" (1973.III.30) rašo: „Dvasiškija aktyvina savo veiklą tikinčiųjų tarpe... organizuoja vaikų rengimą katekizacijai, patarnavimą bažnyčioje atlaidų metu, net praktikuoja bendras vaikų ir tėvų ekskursijas..."
Į klausimą, kodėl reikia Lietuvoje kovoti su religija, bene teisingiausiai atsakė A. Sniečkus: „Religiniai prietarai labai dažnai glaudžiai susiję su nacionalistiniais. Tamsybininkai pastaruoju laiku dargi stengiasi bažnytines tradicijas vaizduoti kaip nacionalines."
Ateistinei propagandai keliami nauji uždaviniai.
1. Atlikti sociologinius tyrimus apie žmonių religingumą ir jo priežastis („Tiesa", 1973.III.4).
2. Individualiai dirbti su kiekvienu tikinčiu moksleiviu („Tarybinis mokytojas", 1973.III.30).
3. Įtikinti tėvus, kad jie nekliudytų bedievinti jaunimą (t. p.).
Kaip atsakas į sustiprintą moksleivių bedievinimą ir nutautinimą atsirado Lietuvos tikinčiųjų tėvų ir vaikų pareiškimas LTSR Švietimo Ministerijai.
* * *
