16498 + 14284
1973 m. gegužės viduryje Lietuvos tikintieji pasiuntė TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumui skundą ir du pareiškimus, kuriuos pasirašė keliolika tūkstančių tikinčiųjų. Šie pareiškimai atsirado todėl, kad nesiliauja tikinčiųjų diskriminacija.
Kaip buvo renkami parašai?
Pareiškimų tekstai per rankas pasklido po visą Lietuvą. Kiekviename lape, kuriame turėjo pasirašyti tikintieji, buvo visas pareiškimo tekstas, su kuriuo pasirašantysis turėjo susipažinti. Atsirado labai daug žmonių, kurie, gilaus tikėjimo paskatinti, skaudžiai išgyvendami Tėvynės ir Bažnyčios teisių varžymus, paaukojo daug laiko ir pastangų, kol surinko 30782 parašus. Juk visa tai reikėjo padaryti laisvu nuo darbo metu, nuolat rizikuojant pakliūti į saugumo rankas. Kas nėra rinkęs parašų mūsų sąlygomis, niekada nesupras, kiek didvyriškumo ir pasiaukojimo parodė parašų rinkėjai.
Kaip reagavo tikintieji, jiems pasiūlius pasirašyti? Daugelis entuziastiškai, nesvyruodami pasirašydavo, ypač, jei jiems būdavo aiški parašų rinkėjo asmenybė. Tuo atveju, kai rinkėjas būdavo nepažįstamas, daug kas suabejodavo, ar čia nebus valdžios provokacija, ar nebus pakenkta Bažnyčiai ir tikintiesiems. Kai kurie tėvai iš baimės neleido vaikams pasirašyti.
Buvo aišku, kad prie bažnyčių rinkti parašus — neatsargu, todėl beveik visi parašai buvo surinkti tikinčiųjų namuose. Parašų rinkimas truko apie pusantro mėnesio. Keletas lapų pakliuvo pas neaiškius asmenis, kurie savo nesąžiningumu ar bloga valia juos sugadino, ir todėl dalį parašų teko išbraukti.
Valstybės saugumo organai greitai sužinojo apie parašų rinkimą ir pradėjo gaudyti parašų rinkėjus. Kaune pas V. Grincevičiūtę buvo padaryta krata, nes kažkas įskundė, jog ji rinkusi parašus. Keletą kartų buvo iškviesta tardymui. Tardytojams labiausiai rūpėjo, kas organizuoja parašų rinkimą.
Kapčiamiesčio parapijoje, Lazdijų raj., saugumiečiai gaudė kažkokią moterį, kuri, saugumo žiniomis, rinkusi parašus. Pagauti, atrodo, nepasisekė.
Panevėžio saugumas atėmė lapus iš Steponiškio kaimo gyventojos Rudienės. Moteris buvo tardoma, iš kur gavusi pareiškimų tekstus, taip pat buvo pagrasinta atimti motinystės teises.
Ignalinos rajone kai kurie kunigai buvo tardomi, nes kažkas pranešė saugumui apie parašų rinkimą.
Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas įsakė Lietuvos vyskupams ir valdytojams paveikti per dekanus kunigus, kad šie neprisidėtų ir net kliudytų parašų rinkimą prie bažnyčių.
Daugelyje Lietuvos vietovių, pvz. Klaipėdoje, Kapsuke ir kt. valdžios pareigūnai vietos klebonus perspėjo, kad nebūtų renkami parašai.
Po tokios saugumo reakcijos savaime kilo klausimas: kokia prasmė siųsti pareiškimus su parašais tarybinėms įstaigoms? Ar vien tam, kad, turėdami parašus, galėtų tardyti pasirašiusius, grasindami atleisti iš darbo, iš mokyklos ir t.t. Be to, turėdami savo rankose parašus, saugumo darbuotojai galėtų šmeižti tikinčiuosius, kad parašai buvo suklastoti, kad tiek tūkstančių nepasirašė ir t.t.
Kai kas mano, ar ne geriau būtų iš viso nesikreipti į tarybinės valdžios įstaigas, o bandyti prasiveržti pro „geležinę uždangą" ir kreiptis į viso pasaulio sąžinę.
***
Žemiau pateikiame Lietuvos tikinčiųjų skundo ir dviejų pareiškimų pilnus tekstus.
TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumui
Nuorašas: Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui
K. Tumėnui
Lietuvostikinčiųjų
S k u n d a s
TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1968.IV.12 įsake „Dėl piliečių pasiūlymų, pareiškimų ir skundų svarstymo tvarkos" rašoma: „Dabartinės tarybinės visuomenės vystymosi sąlygomis skundai paprastai yra forma, kuria reaguojama į piliečių teisių ir įstatymo saugomų jų interesų pažeidimo faktus. . . Jie rodo ir tai, kad dar yra rimtų trūkumų daugelio valstybinių ir visuomeninių organų darbe."
Religijų reikalų tarybos pirmininkas V. Kurojedovas rašo: „Ypač jautriai reikia reaguoti į tikinčiųjų skundus, kad pažeidžiamos jų teisės. Visus skundus reikia apsvarstyti ir išspręsti griežtai laikantis TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1968.IV.12 įsako." („Religija ir įstatymas", 1971, p. 24.)
1973 m. kovo mėn. pradžioje mes, Lietuvos tikintieji, sumanėme kreiptis į tarybinės valdžios įstaigas Lietuvoje, prašydami nutraukti religingų moksleivių diskriminaciją, neversti jų kalbėti bei elgtis prieš savo įsitikinimus, objektyviai dėstyti mokyklose istoriją ir nevaržyti pačios būtiniausios religinės literatūros leidimo. Kad tarybinė vyriausybė žinotų Lietuvos tikinčiųjų nuomonę, po skundais, adresuotais LTSR Švietimo Ministerijai ir Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui, buvo renkami parašai. Jei tikėti tarybine spauda, tai visi tie, kurie praneša valdžios organams apie esamas negeroves, reikalauja jas šalinti, — stiprina socialinį teisėtumą, dalyvauja valstybės valdyme ir yra dori bei pagarbos verti žmonės. (Plg. „Švyturys" 1973, Nr. 6 p. 8-10.)'
Tačiau vos apie parašų rinkimą sužinojo Valstybės saugumo pareigūnai, prasidėjo „raganų medžioklė": kratos pas nekaltus žmones, tardymai ir grasinimai kalėjimu. Šitaip elgėsi Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Lazdijų, Ignalinos ir kt. saugumiečiai. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas įsakė Lietuvos vyskupams ir valdytojams, kad per dekanus ir kunigus kliudytų žmonėms rinkti parašus. Saugumiečiams pavyko dalį parašų atimti.
Nepaisant šito „jautraus reagavimo į tikinčiųjų skundus", po pareiškimu, adresuotu LTSR Švietimo Ministerijai, pasirašė 14284 tikintieji, o po pareiškimu Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui — 16498 tikintieji.
Kadangi Valstybės saugumo pareigūnai tikinčiųjų kreipimąsi į tarybinę vyriausybę įvertino kaip politinį nusikaltimą ir terorizuoja parašų rinkėjus, todėl pareiškimų originalus su visais parašais aukščiau paminėtoms įstaigoms pasiųsti susilaikom. Tai bus padaryta tik tuo atveju, kai tikintieji įsitikins tarybinės vyriausybės gera valia ir kai valstybės saugumo pareigūnai nesikiš į tikinčiųjų religinius reikalus.
TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumas pageidavo pareikšti nuomonę apie Liaudies švietimo įstatymų pagrindų projektą, kurį š.m. balandžio mėn. pradžioje pateikė TSRS Ministrų Taryba. Projektas visiškai nesiskaito su tikinčiųjų tėvų ir jų vaikų teisėmis. Jis orieštarauja 1960 m. gruodžio 14 -15 d. Paryžiaus „Konvencijos dėl kovos su diskriminacija švietimo srityje" penktam straipsniui, kuris reikalauja tėvams „. .. užtikrinti vaikų religinį ir moralinį auklėjimą sutinkamai su jų įsitikinimais". Mūsų, tikinčiųjų, pareiškimas LTSR Švietimo Ministerijai pakankamai supažindins tarybinę vyriausybę, koks mokymas ir auklėjimas tikinčiųjų tėvų vaikų yra pageidaujamas Lietuvoje.
Priedas: Pareiškimo tekstas LTSR Švietimo Ministerijai.
Pareiškimo tekstas Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui.
1973 m. gegužės mėn. 14 d.
LTSR Švietimo Ministerijai
Lietuvos moksleivių ir jų tėvų
P a r e i š k i m a s
Mes, moksleiviai ir tėvai, gerai suprasdami mokyklos tikslus bei pareigas jaunajai kartai, dažnai nusiviliame, nes moksleiviams teikiama ne tai, ko iš tikrųjų reikia.
„Visuomenės mokslo" vadovėlyje rašoma: „Patriotizmas yra vienas geriausių žmogaus prigimties pasireiškimų. .. Jis pasireiškia meile kraštui, kuriame gimėme ir užaugome, meile jo istorijai.. ." Kaip mokiniams pažinti Lietuvos praeitį, jei J. Jurginio „Lietuvos TSR istorija" yra per trumpa — vos 100 puslapių— ir vienašališka, o A. Gaigalaitės „Lietuvos TSR istorija" (148 p.) pasakoja vien apie revoliucinį judėjimą ir pokario metus? Tuo tarpu „TSRS istoriją" sudaro keturios dalys — viso 650 puslapių. Todėl moksleiviai, daug žinodami apie Pugačiovą, Petrą I ir kt., beveik nieko nežino apie garbingą Lietuvos praeitį.
Pati didžiausia blogybė yra prievarta mokiniams skiepijamas ateizmas. Kalbama, kad religija Tarybų Sąjungoje yra privatus, kiekvieno piliečio reikalas, kad TSRS Konstitucija visiems garantuoja sąžinės laisvę, bet gyvenimo praktika byloja kitką.
Religingi moksleiviai ne kartą yra išjuokiami, barami už religinę praktiką; jų karikatūromis „puošiami" mokyklų sienlaikraščiai. Iš mokinių atiminėjami medalikėliai ir kryželiai. Kartais mokytojai tikinčius mokinius net iš bažnyčios išveda, pvz. laidotuvėse.
Religingi moksleiviai yra verčiami kalbėti ir rašyti prieš savo įsitikinimus, piešti antireligines karikatūras. Atsisakiusiems veidmainiauti rašomi dvejetai arba vienetai.
Mokytojai verčia religingus mokinius stoti į ateistines organizacijas ir būrelius ir dėl to daugelis paskatinami veidmainiauti.
Dalis mokytojų pamokas panaudoja ateistinei propagandai. Ateizmas mokyklose ir už jų sienų skelbiamas panaudojant net apgaulę, pvz., rodant „stebuklus", piktai išjuokiant bei sąmoningai iškreipiant katalikų tikėjimą.
Kartais elgesys mažinamas iki patenkinamo vien už lankymąsi į bažnyčią. Į charakteristikas įrašomi religingų moksleivių įsitikinimai, ir tuo apsunkinama jiems įstoti į aukštąsias mokyklas.
Moksleiviai dažnai turi atsakyti į religinius įsitikinimus liečiančius anketų klausimus. Mums nesuprantama, kodėl prievarta braunamasi į sąžines? Dalis moksleivių, nenorėdami atskleisti savo įsitikinimus, veidmainingai atsako į tuos klausimus. Kam tai naudinga?
Paminėjome tik kai kuriuos moksleivių sąžinės prievartavimo atvejus, bet ir jie verčia manyti, kad tarybinei mokyklai labiausiai rūpi ne mokymas ar auklėjimas, o subedievinimas. Toks „auklėjimas" griauna mokyklos autoritetą, o mokiniams daro neatitaisomą žalą.
Mums jau nusibodo prievartinis bedievinimas, ir tai iššaukia reakciją — nusigręžti nuo jėga peršamų idėjų. Kodėl šitaip elgiamasi mokyklose, jei TSRS Konstitucija skelbia sąžinės laisvę?
Todėl mes prašome Švietimo Ministeriją užkirsti kelią šiems žalingiems reiškiniams mokyklose, kad niekas moksleiviams nekliudytų naudotis sąžinės laisve.
1973 m. kovo mėn. 14284 parašai.
N. B. Moksleivių pasirašė apie 25 procentai.
(Pareiškimas Rrt įgaliotiniui):
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui
K. Tumėnui
Lietuvos tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
1973 kovo 1 laikraštyje „Gimtasis kraštas" skaitėme vyskupo R. Krikščiūno pareiškimą:
„Katalikai Lietuvoje leidžia sau reikalingas knygas. Neseniai atspausdinome „Romos Katalikų Apeigyną Lietuvos Vyskupijoms", „Maldyną", II Vatikano Susirinkimo Nutarimus" ir kitas knygas. Štai, dar spaustuvės dažais tebekvepia labai reikšmingas leidinys— „Šventojo Rašto Naujasis Testamentas".
Mes, tikintieji, panorome įsigyti „Šventąjį Raštą". Deja, vietos kunigai mums paaiškino, kad „Šventojo Rašto" gavę tik po kelis ar keliolika egzempliorių — maždaug 300 tikinčiųjų po 1 knygą.. .
Jei katalikai Lietuvoje leidžia sau reikalingas knygas, tai kodėl pokario metais neišleido pačios reikalingiausios knygos — katekizmo? Kodėl „Šventojo Rašto" buvo išleista tik 10000 egzempliorių? Kodėl mes savo akyse nematėme „II Vatikano Susirinkimo Nutarimų", negalėjome gauti „Maldyno", nors maldaknygę privalo turėti kiekvienas katalikas? Maža to, kodėl patys negaudami „Šventojo Rašto", girdime, kad kažkas jo tūkstančius egzempliorių siunčia užsienio lietuviams? Nejaugi mums reikės gimines užsienyje prašyti, kad prisiųstų Lietuvoje išspausdintą „Šventąjį Raštą"?
Kadangi mums paaiškėjo, kad religines knygas labai mažais tiražais leidžia ne katalikai, bet, vyskupui prašant ir Jums, Įgaliotini, tarpininkaujant, tarybinė valdžia, todėl prašome pasirūpinti, kad būtų leista pakartotinai išspausdinti „Šventąjį Raštą" ir „Maldyną", kurių pakaktų kiekvienai katalikiškai šeimai įsigyti bent po vieną egzempliorių. Be to, prašome leidimo išleisti plačiam katekizmui. Priešingu atveju mums bus sunku patikėti bet kokiomis kalbomis apie reikalingiausių katalikiškų knygų leidimą Tarybų Lietuvoje.
1973 m. kovo mėn. 16498 parašai.
