Š.m. rugsėjo 24 d. iš Bakalo lagerio, atsėdėjęs bausmę, į laisvę buvo paleistas inž. Vytautas Vaičiūnas. Prie lagerio garbingą kalinį pasitiko jo brolis ir jaunimas, atvažiavę iš Lietuvos. Tėvynėje sugrįžusį šiltai pasveikino jaunimas ir bičiuliai.
Inž. V. Vaičiūnas grįžo pavargęs, bet stipria dvasia. Lageris buvo bendro režimo, dėl nešvaros ir gausybės parazitų nuolatos kildavo epidemijos dezinterijos, kurių metu inžinerius vos išliko gyvas.
Šiuo metu V. Vaičiūnas gyvena Kaune.
* * *
1983 m. liepos mėn. 27 d. Anastazas Janulis iš Baraševo lagerio etapu buvo išvežtas į Permės persiuntimo punktą, iš kur, apiforminus dokumentus, liepos 29 d. buvo leista jam grįžti į Lietuvą. Grįžęs į Lietuvą, A. Janulis apsistojo anksčiau gyventoje vietoje Kaišiadoryse. Rugpjūčio 2 d., nuėjus į Kaišiadorių raj. Pasų skyrių registruotis, Pasų stalo tarnautojas, matyt, iš anksto informuotas apie būsimą Janulio apsilankymą, nusiuntė jį pas vedėją, o ši — į kriminalinės paieškos vyr. inspektoriaus kabinetą. Sutvarkęs dokumentus, vyr. inspektorius atvirai pareiškė, kad A. Janulis būsiąs stebimas ir davė suprasti, kad nuo jo paties elgesio priklausys, ar jam bus uždėta administracinė priežiūra. Pasibaigus pokalbiui su inspektoriumi, A. Janulį pas save pasikvietė saugumo viršininkas; kabinete su juo buvo dar vienas čekistas. Į primygtinai kartojamą klausimą, ar imsis ir toliau pogrindinio darbo, A. Janulis paaiškino, kad tiek tardyme, tiek teisme į šį klausimą atsakęs, jog visada elgsis pagal savo sąžinę ir įsitikinimus, tą patį gali pakartoti ir šiandien, sugrįžęs iš lagerio. Saugumo viršininkas panoro įtikinti A. Janulį, kad dėl blogų valstybės ir Bažnyčios santykių esą kalti kunigai ekstremistai; kunigus — Alfonsą Svarinską ir Sigitą Tamkevičių — bandė apkaltinti antitarybinių pamokslų sakymu. į bandymą ,,LKBK" ir kitus pogrindžio leidinius apšaukti šmeižikiškais, A. Janulis pateikė visą eilę konkrečių faktų, kurių liudininku pats buvęs. Pasakojo, kad pats dalyvavęs Kalvių klebono kun. Z. Neciunsko laidotuvėse ir savo akimis matęs, kaip karstas su velionio kunigo palaikais buvo vežamas iš Kalvių į velionio gimtinės parapijos kapines. Kaišiadorių raj. vykdomojo komiteto pareigūnų įsakymu vietiniai pareigūnai iš prieš šventorių esančios aikštės nuvarė net tris karstui vežti paruoštus — papuoštus sunkvežimius. (Vieną nuvarius, tikintieji, kol bažnyčioje vyko pamaldos, parūpindavo kitą . . .). Po pamaldų paaiškėjo, kad nėra su kuo vežti karstą. Nesant kitos išeities, karstą teko vežti kun. A. Svarinsko lengvosios mašinos bagažinėje . . .Vaizdas buvo stulbinantis . . . Akivaizdžią diskriminaciją, piktinančią ne tik tikinčiuosius, matė žmonės net trijų rajonų, per kurių teritoriją teko važiuoti į numatytas kapines. Saugumo viršininkas bandė pateisinti įvykį, pavadindamas jį smulkiu nesusipratimu, vietinių organų persistengimu, tvirtino, kad kažkas už tai buvo nubaustas . . . Pokalbiui einant į pabaigą, čekistas įrodinėjo, kad Lietuva sovietiniais laikais yra labai daug pasiekusi, kad tikintiesiems pakankamai išleidžiama religinės literatūros ir panašiai, ir žmonės džiaugiasi laisvu prisijungimu prie Sąjungos. A. Janulis priminė, kad ir šioj srityj jis yra gyvas liudininkas ir yra pafyręs, kaip tada buvo balsuojama, priminė deportacijas . . .
Matydamas, kad pokalbis nesiriša, saugumietis pasiteiravo, kaip A. Janulis žiūri į spaudoje publikuojamus straipsnius apie nuteistuosius, pvz. apie kun. A. Svarinską. A. Janulis atsakė, jog į straipsnius apie kitus žiūrįs taip, kaip ir į straipsnį apie save, paskelbtą jį nuteisus, tai yra kaip grubią falsifikaciją faktų, stengimąsi kuo labiau apšmeižti ir apjuodinti išgalvotais, nebūtais dalykais.
Atsisveikindami saugumiečiai išreiškė viltį, kad šis pokalbis nebūsiąs paskutinis. A. Janulis savo ruožtu taip pat išreiškė viltį, kad jam neteks su jais pyktis dėl bereikalingų iškvietinėjimų.
