1983 m. gegužės 17 d. į Kauno Kuriją išklausyti Religinių reikalų tarybos įgaliotinio Petro Anilionio pamokymų buvo sukviesti Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos dekanai ir vicedekanai. Įgaliotinio kalba sukosi apie praeitų metų liepos-spalio mėnesiais tarybinei valdžiai atsiųstus Lietuvos kunigų pareiškimus. Pareiškimų svarstyti į Lietuvą vasario mėnesį buvo atvykęs atsakingas darbuotojas iš Maskvos Religijų tarybos. Čia jis susitiko ir kalbėjosi su Lietuvos vyskupais, lankėsi Kunigų seminarijoje, o pasikalbėti su dekanais įgaliojo P. Anilionį. Kadangi pareiškimų, siųstų iš įvairių Lietuvos vyskupijų, reikalavimai analogiški, P. Anilionis darė išvadą ir tvirtino, kad juos inspiravo vienas centras. Susirinkimo pradžioje įgaliotinis pacitavo tarybinės Konstitucijos 50-tą straipsnį, kuriame rašoma, kad LTSR piliečiams garantuojama sąžinės laisvė išpažinti bet kurią religiją arba neišpažinti jokios, praktikuoti religinius kultus arba vesti ateistinę propagandą. P. Anilionis iš kailio nėrėsi, įrodinėdamas, kad vien už tai, jog dvasininkijai ir tikintiesiems leidžiama praktikuoti religinius kultus, jie privalo tylėti, kai ideologiniai darbuotojai veda ateistinę propagandą, nes priešingu atveju, įgaliotinio žodžiais tariant, jau būtų pažeista ateistų sąžinės laisvė. Kažkas yra pasakęs:,,Vilkui avelę leista papiauti, o piaunamai avelei neleista nė bliauti", šitokį principą įgyvendina ir ,,demokratiškiausioji" pasaulyje tarybinė Konstitucija, užgarantavusi ateistinei propagandai laisvę, davusi teisę ateistams griauti religiją visomis moderniausiomis priemonėmis, kai tuo tarpu tikintiesiems, kurie sudaro Lietuvos gyventojų daugumą, palikta teisė tyliai kentėti.
P. Anilionis priekaištavo susirinkusiems dekanams dėl, jo manymu, pareiškime panaudoto netinkamo tono, galinčio užgauti tokius didelius KP CK veikėjus, kaip P. Griškevičių, šepetį, ir jį patį — RRT įgaliotinį. Jo kalboje buvo nuolat kartojama: ,,Neprovokuokite! Nekonfliktuokite padėties! Prievarta nieko nelaimėsite!"
P. Anilionis piktinosi dėl ,,LKB Kronikoje" (Nr. 54) išreikštos minties, jog „Lietuvai reikia vyskupų, kurie sugebėtų eiti su tikinčia tauta į kalėjimus, lagerius, net mirti, o ne tokių, kurie stabdytų iš apačios prasidėjusį dvasinį atgimimą". 1982 rugsėjo 2 d. Vilniaus arkivyskupijos kunigų tarybos kreipimąsi į Vyskupus Anilionis pavadino suįžulėjusios neapykantos prasiveržimu, mat kreipimesi teigiama, kad „nuolaidžiavimas ateistinei valdžiai yra didelė skriauda Bažnyčiai".
Toliau P. Anilionis nagrinėjo kunigų pareiškimuose esantį sakinį: „Neturime teisės vyskupijų ir parapijų valdymo atiduoti civilinės valdžios sudarytiems komitetams". Čia įgaliotinis pareiškė, kad socialistinėje santvarkoje bažnyčios, jų turtas, meno ir kultūros vertybės yra suvalstybintos, tad jų savininkė yra valstybė. Ji nustato sąlygas, kaip tikintieji tuo valstybės turtu gali naudotis kulto reikalams. Išvardijo 14 Kauno arkivyskupijos ir 2 Vilkaviškio vyskupijos parapijas, kurios ir delsia pasirašyti sutartis su valstybe ir pagrasino, kad jos gali užsitraukti didelių nemalonumų. Savo kalboje pacitavęs kunigų pareiškimo sakinį: „Mes įpareigoti skelbti Evangeliją pamokslais ir katekizacija". Anilionis labiausiai puolė tas bažnyčias, kuriose buvo pagerbti iš kalinimo vietų grįžę politiniai kaliniai ir jiems buvo leista tarti žodį susirinkusiems tikintiesiems. Taip pat įgaliotinis priminė baudžiamojo kodekso straipsnį, kur nurodyta, jog vaikus katekizuoti leidžiama tiktai tėvams. Patarė tėvams įsigyti 1980 m. išleistą katekizmą ir iš jo ruošti vaikus. „Pas mus ne Afrika ar Lotynų Amerika, kur žmonės tamsūs, pas mus skaityti moka visi", — kalbėjo įgaliotinis, — „kunigas gali tiktai patikrinti vaiko žinias ir nemokantį pavaryti". Priminė, kad Lietuvoje kasmet apie 50000 vaikų prileidžiama pirmos išpažinties ir Komunijos. Tik nepasakė, kur šiandien tėvai galėtų įsigyti katekizmo knygelių, išleistų prieš trejus metus ir išdalintų per vieną kitą savaitę.
Kunigų pareiškime sakoma, kad kunigas įpareigotas ne tik savo aptarnaujamos parapijos ribose teikti sakramentus, bet, esant reikalui, ligoniams ir mirštantiems patarnauti kiekvienoje vietoje. Šiuo klausimu Anilionis pareiškė, kad prie jokios valdžios kunigas nebuvo skiriamas visai valstybei, bet tik apribotai teritorijai. Patarnauti mirštančiam galima bet kur, tvirtino Anilionis, tačiau pabrėžė, kad niekas neleis važinėti po svetimas parapijs su antitarybiniais pamokslais, mitinguoti ir skelbti anarchiją
(. ? .)
Jau kelis dešimtmečius Lietuvos Katalikų Bažnyčia skaudžiai kenčia dėl bedieviškos valdžios kišimosi į Kauno Kunigų seminariją, todėl visiems suprantamas kunigų pareiškime prašymas ir reikalavimas panaikinti civilinės vyriausybės nustatytas kliūtis-limitą, leisti patiems vyskupams priimti kandidatus į Kunigų seminariją ir paskirti jai dėstytojus. Anilionis pripažino faktą, kad Lietuvoje kunigų trūksta, ir šiuo metu 139 parapijos neturi savo klebonų, bet čia pat demagogiškai tvirtino, kad limitas yra būtinas, nes į visas aukštąsias ir spec. vidurines mokyklas įstojimas esąs limituotas, todėl netinka vienai Kunigų seminarijai padaryti išimtį, priminė LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojo pareiškimą, kad limitas nebus didinamas, kol respublikoje veiks pogrindinė Kunigų seminarija (tarsi kam neaišku, kad, panaikinus limitą, savaime išnyktų kunigų ruošimas pogrindyje).
Anilionis savo kalboje kaltino klebonus, kurie duoda rekomendacijas stoti į Kunigų seminariją jaunuoliams, jau spėjusiems pasižymėti antitarybine veikla (tokiais jaunuoliais įgaliotinis laiko visus, kurie išdrįsta viešai praktikuoti savo tikėjimą, aktyviai dalyvauja bažnytiniame gyvenime ir su kuriais saugumas neįstengia rasti bendros kalbos).
P. Anilionis teigė, kad jo įstaiga kunigų ir dėstytojų neskirsto — tik išduoda registracijos pažymėjimus. Čia vėl kaltino kunigus ekstremistus, kam jie visur kišasi ir net vyskupus įtaigoja, kad kunigus skirstytų pagal jų norą, kai tuo tarpu visiems aišku, kad vyskupai be valdžios leidimo neturi galimybės jokio kunigo, net eilinio vikaro, nei paskirti į parapiją, nei kitur perkelti.
Susirinkime P. Anilionis aiškino, kad kunigams draudžiama lankyti parapijiečius (kalėdoti), nurodė draudimo priežastis:
1. Tame pačiame bute kartais su tikinčiais šeimos nariais gyvena ir netikintieji, tad būtina apginti netikinčiųjų sąžinės laisvę.
2. Įstatymas draudžia aukų rinkimą po namus, o kai kunigas vaikščios pas tikinčiuosius, kas galės nustatyti, ar nebuvo renkamos aukos.
3. Lankymo metu kunigas atlieka liturgines apeigas, o apeigas atlikti leidžiama tik bažnyčioje, kapinėse ir aptarnaujant ligonius. (Reiškia — netikintieji gali kviestis į savo butą ką nori ir kada nori, o tikintiesiems nė kartą metuose negalima pasikviesti kunigą, kad pašventintų jų butą).
Anilionis priekaištavo: „Kažkas stato kryžius ant banditų (partizanų, žuvusių pokario metais, — red. past.) kapų, o paskui kelia triukšmą dėl jų nugriovimo. Be to pabrėžė, kad žemė yra valstybės nuosavybė, todėl statyti kryžius be valdžios leidimo esą negalima.
Įgaliotinis taip ir nepaaiškino, kodėl ateistai Lietuvoje sunaikino tūkstančius kryžių, koplytstulpių, koplytėlių ir kt. liaudies meno paminklų, stovėjusių ne ant partizanų kapų.
Į kunigų pareiškime išreikštą prašymą leisti iškilmingai paminėti šv. Kazimiero 500 metų jubiliejų P. Anilionis atsakė priekaištu, kad yra kunigų, kurie nedalyvauja balsavimuose. Pranešė, kad valdžia negrąžins užgrobtosios Klaipėdos bažnyčios, bet gal leis pasistatyti kitą bažnyčią ir rekonstruoti dabartinę bažnytėlę.
Vyskupą Steponavičių įgalitoinis kaltino, kodėl jis nepanoro eiti į Kaišiadoris, bet, paklausęs nevykusių patarėjų, bevelijo ir toliau pasilikti kankiniu.
Priminė, kad valdiškose šarvojimo patalpose įstatymas draudžia atlikinėti religines apeigas.
Baigdamas Anilionis pareiškė, kad valstybė savo įstatymų nederina prie Bažnyčios kanonų.
Pagaliau įgaliotinis užakcentavo, kad pastaruoju metu visose srityse griežčiau reikalaujama įstatymų vykdymo, todėl bus sugriežtinta ir religinius kultus liečiančių įstatymų vykdymo kontrolė.
Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos
Apaštaliniam Administratoriui vysk. L. Poviloniui
Vilniaus arkivyskupijos Apaštaliniam Administratoriui
vysk. J. Steponavičiui
Kaišiadorių vyskupijos Apaštaliniam Administratoriui
vysk. V. Sladkevičiui
Telšių vyskupijos Apaštaliniam Administratoriui vysk. A.Vaičiui
Panevėžio vyskupijos valdytojui kun. prelatui K. Dulksniui
Vilniaus arkivyskupijos valdytojui kun. A. Gutauskui
Lietuvos jaunimo
P r a š y m a s
1983 metų gegužės 7 dieną Vilniuje Lietuvos TSR Aukščiausias teismas nuteisė Viduklės kleboną, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narį kun. Alfonsą Svarinską 7 metams laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo lageryje, ir 3 metams tremties. Perskaičius jo teismo nuosprendį, toje pačioje teismo salėje buvo areštuotas Kybartų klebonas, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys kun. Sigitas Tamkevičius.
Šie įvykiai giliai palietė ne tik mus — Lietuvos jaunimą, bet ir visus tikinčiuosius. Skaudu, kai tauriausieji Lietuvos ir Katalikų Bažnyčios sūnūs tampa ateistų sauvalės aukomis, bet nepalyginamai dar skaudžiau, kai tyli tie, kurie turėtų šaukte šaukti visam pasauliui . . .
Mes žavimės vyskupais. Jie išdrįso pasakyti tiesą ir iš civilinės valdžios reikalauti neįžeidinėti lenkų tautos religinių jausmų. Kardinolas S. Višinskis kalbėjo: „Atėjo laikas . . . blogio šaltiniui — bedievybei, — ir viskam, kas nesiderina su Kristaus dvasia, pasakyti griežtą ,ne'!"
Džiaugiamės išgirdę ir apie kitų tautų geruosius ganytojus, kur tikinčiųjų padėtis nė kiek negeresnė kaip Lietuvoje. Jų vyskupai gėdingai netyli, o šaukia, nesitaiksto su neteisybe. Pvz. neseniai mirė Čekoslovakijos vyskupas Trochta, visą gyvenimą praleidęs kalėjimuose; čekas kardinolas Beran — Dachau lagerio kalinys ir šiandieninis tremtinys; kardinolas Stepanič — kalinys ir tremtinys; kardinolas Slypyj — daugiau kaip 20 metų praleidęs kalėjime ir dabar gyvena toli nuo savo arkivyskupijos. Jie nebuvo tautos ir valstybės priešai. Jie ne samdiniai, o gerieji ganytojai, kurie gynė Katalikų Bažnyčią, ganomųjų švenčiausias teises ir uoliai ugdė savo tautiečiuose krikščionišką dvasią. Garbė jiems! Jie — Katalikų Bažnyčios pasididžiavimas ir savųjų tautinė garbė!
Džiaugsmas užliejo visų Lietuvos tikinčiųjų širdis, kai 1978 metų lapkričio mėnesį įsisteigė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Tuomet jį sudarė penki kunigai: kun. A. Svarinskas, kun. S. Tamkevičius, kun. J. Kauneckas, kun. J. Zdebskis ir kun. V. Vėlavičius. Šis komitetas iki šiol vertė naują Lietuvos dvasinio atgimimo vagą. Jo veikla nebuvo nei antikonstitucinė, nei antivalstybinė, o grynai religinė. Jis kritikavo (šią teisę suteikia TSRS konstitucijos 49 str.) valstybinių organų veiklą, kuri varžo religinę laisvę; siekė, kad religinė laisvė turėtų tokias teises, kaip ateistinė propaganda; kad Lietuvos tikintieji galėtų laisvai atlikinėti savo religines pareigas, kurių reikalauja iš jų Katalikų Bažnyčia. Jie aiškino tikinčiųjų teises, nežiūrint, ar tai kam patinka ar ne.
Tylėti šiandien, kai tarybinė spauda įrodinėja, jog Lietuvos tikintieji naudojasi pilna religijos ir tikėjimo laisve, yra nusikaltimas, šios spaudos įrodinėjimas yra pasityčiojimas iš Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų. Argi tai religijos laisvė, jei Kauno Kunigų seminarija yra ne vyskupų rankose, o bedievių. To rezultatas — vis dažnėjantis kunigų brokas. Bedieviai nori sugriauti tylinčią Bažnyčią Lietuvoje iš vidaus! Ar tai religijos laisvė, jei vyskupai be Religijų reikalų tarybos įgaliotinio negali teikti sutvirtinimo sakramento kada nori ir kur nori, negali net kunigo paskirti į kitą parapiją. Todėl dažnai dideles, ypač miestų, parapijas aptarnauja ne kunigai — ganytojai, o samdiniai.
Argi tai religijos laisvė, jei pirmoji kunigų pareiga, išplaukianti iš jų pašaukimo ir Kristaus siuntimo — yra mokyti, o jiems neleidžiama ruošti vaikus pirmajai išpažinčiai ir Komunijai — už tai kunigai baudžiami kalėjimu ir kitomis administracinėmis baudomis. Liturginis apeigynas įsako, kad Vėlinėse būtų procesija kapuose, o Katalikų Bažnyčios kanonai reikalauja, kad kunigai lankytų savo parapijiečius — už tai kunigams skiriamos administracinės baudos. Nežiūrint tarybinės spaudos deklaruojamos sąžinės ir religijos laisvės, 1976 metų liepos 26 dieną Lietuvos Aukščiausios Tarybos Prezidiumas išleido „Religinių susivienijimų nuostatus", kurie yra diametraliai priešingi Katalikų Bažnyčios struktūrai, jos dvasiai ir kunigų pasiuntinybei.
Ar tai religijos laisvė, jei ja gali pasinaudoti tik eiliniai žmonės, o ką veikti tikintiems inteligentams? Kaip jie gali atlikinėti viešai religines praktikos, jei už tai šalinami iš darbo. O TSRS Konstitucija deklaruoja visų piliečių lygybę, nepaisant rasinių, tautinių ar religinių skirtumų! Pagal statistinius duomenis 1977 metais Lietuvoje buvo tik bendro lavinimo mokyklų mokytojų virš 30 tūkstančių, o kur dar profesinių mokyklų, technikumų, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų dėstytojai ir profesoriai? Argi jie visi bedieviai?
Apie šitokią sąžinės ir religijos „laisvę" kalbėjo ir rašė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų Komitetas. Drąsus ir atviras komiteto narių žodis nepatiko civilinei valdžiai: tarybinė spauda viešai rašo, kad Lietuvoje klesti pilna tikėjimo ir religijos laisvė, o minėtas komitetas išvilko į dienos šviesą tikrąją tarybinės valdžios laikyseną religijos atžvilgiu. Todėl kun. Alfonsui Svarinskui ir kun. Sigitui Tamkevičiui, nesant jokių tikrų nusikaltimų, primetami išgalvoti ir tikrai nepagrįsti kaltinimai — antikonstitucinė ir antitarybinė veikla. Garbingi kunigai nuteisiami sunkia lagerio ir tremties bausme, šmeižiami laikraščiuose.
Mes, Lietuvos jaunimas, laukte laukiame Jūsų, Gerbiami Ekscelencijos, drąsaus žodžio ir pavyzdžio, konkrečios veiklos. Prašome Jus, Katalikų Bažnyčios ir Lietuvių Tautos vardu: „Kalbėkite dabar, kai iš tautos kūno išplėšiami geriausieji sūnūs. Kalbėkite vyskupo Valančiaus, vyskupo Baranausko, vyskupo Giedraičio, arkivyskupo Dievo Tarno Jurgio Matulaičio, arkivyskupo Matulionio, vyskupų kankinių Reinio ir Borisevičiaus, Ramanausko pavyzdžiu". Prašome paskelbti visoje Lietuvoje maldos dieną už tautos didvyrius — kun. A. Svarinską ir kun. S. Tamkevičių. Prašome rašyti civilinės valdžios įstaigoms raštus, prašant, kad minėti kunigai būtų išlaisvinti. Pasirūpinkite, kad kunigų teismuose galėtų dalyvauti visi kunigai ar bent jų atstovai, juk teisiamas kunigas yra vyskupijos šeimos narys. To prašome ne tik mes, to reikalauja iš Jūsų ir II Vatikano susirinkimo dekretas „Christus Dominus", kuriame pasakyta: „Tuos dvasinius vadovus, kurie dėl Kristaus vardo yra šmeižiami, laikomi kalėjimuose (mūsų pabraukta) arba kuriems neleidžiama eiti pareigų, teapsupa (vyskupai) ypatinga meile ir tesirūpina jais tikrai broliškai, kad malda ir darbu būtų lengvinamos ir švelninamos jų nuoskaudos". („II Vatikano susirinkimo nutarimai", Vilnius, 1968, psl. 205).
Pastaba: Didžiai Gerbiamieji Ganytojai, kreipiamės į Jus visus su vienodu nuoširdumu, meile ir viltimi, nors turime tik vieną teksto egzempliorių su parašais, kurį pasiųsime vysk. L. Poviloniui. Tikime, jog suprantate, kaip sunku rinkti parašus iš karto penkiuose egzemplioriuose. Taigi, prašome laikyti visus penkis šio prašymo egzempliorius, lyg jie būtų su parašais. Lietuva, 1983 metų gegužės mėnuo.
Pastaba: surinkta 449 parašai
