1934 m. liepos 1 d. Lietuva buvo paaukota Švč. Jėzaus širdžiai, šiemet sukanka 50 metų, kai Jėzaus Širdis — Jos Didžioji Meilė veda Lietuvą ir jos Bažnyčią kietu išbandymų keliu. Kai atsigręžiam atgal ir peržvelgiam praėjusius metus, su meile turim dėkoti Jėzaus Širdžiai, kad tokioje sumaištyje, sunkumuose, persekiojimuose, kokių Lietuvos Bažnyčia per 6 šimtmečius nebuvo patyrusi, ji, Dievo meilės remiama, nepasimetė, atlaikė bedievių priespaudą ir liko neparklupdyta.
Prisiminkim Stalino laikus: arkivyskupas M. Reinys, vysk. T. Matulionis, vysk. Pr. Ramanauskas — suimti kalėjimuose, vyskupas Borisevičius — sušaudytas, didelė dalis kunigų eina Gulago keliais, atiminėjamos ir uždarinėjamos bažnyčios, Kunigų seminarijos ir vienuolynai. Tauta lieka be tinkamų vadų, be religinės spaudos, be vaikų katekizacijos. Kunigams uždrausta ne tik katekizuoti, bet ir lankyti tikinčiuosius. Klebonui, norint per atlaidus talkon pasikviesti kunigą, reikia kryžiaus kelius apeiti, norint gauti valdžios leidimą: vienas nelojalus bedieviškam režimui, kito pamokslai per geri ir panašiai. Chruščiovo paskutinių valdymo metų ateistinės psichozės pasėkoj vienintelėj Lietuvoj veikiančioj Kauno Kunigų seminarijoj gali mokytis vos pora klierikų kurse! Du vyskupai — Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius — tremtyje, vietoj jų į Vatikano II-jį visuotinį Bažnyčios susirinkimą siunčiami kapituliniai vikarai ... Ir stebuklas! Tokiomis sąlygomis religinis atgimimas! Pokario metais persekiojamos tautos ir Bažnyčios sūnų ir dukterų kančios sėkla nenuėjo veltui — ji neša vaisių. Ir veltui bedievių pastangos . . . Jau istorija virtusio fakto nuneigti neįmanoma.
Su Lietuvos religiniu atgimimu susiję vardai šiandien gerai žinomi plačiajame pasaulyje: vyskupai — tremtinys J. E. Julijonas Steponavičius bei ilgą laiką buvęs tremties brolis J. E. vyskupas Vincentas Sladkevičius, kunigai-kaliniai — A. Šeškevičius, J. Zdebskis, V. Jaugelis, N. Sadūnaitė, V. Lapienis, G. Stanelytė, A. Janulis, pagrindinių žmogaus teisių gynėjai Helsinkio grupės nariai — V. Petkus, V. Vaičiūnas, M. Jurevičius — ir visa eilė kitų. Tai pogrindžio katalikiškoji spauda, nelegaliai veikiantys vyrų ir moterų vienuolynai, neakivaizdinė kunigų seminarija, Eucharistinis bičiulių sąjūdis, TTGK komitetas, blaivybės akcija, maldos eisenos į Šiluvą, į triskart sunaikintą, bet ir vėl iš naujo kryžiais pasipuošusį Meškuičių piliakalnį ... ir dar daug gražių faktų iš šio 50-mečio minės Tėvynės ir Bažnyčios istorijos. Žinant kokiomis priespaudos sąlygomis visa tai atsirado, išaugo ir išsiskleidė, be Jėzaus Širdies globos, pažadėtos jai pasiaukojusiems, nepaaiškinama.
Lietuvos pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai 50 m. jubiliejaus išvakarėse paaštrėjęs bedievių spaudimas tai tarsi dangaus ženklas, priminimas ir įpareigojimas — neužmikit ant laurų, neužmirškit, kad svarbiausia auka ir ištikimybė, neužmirškit, kad esat Mano tauta ir todėl kartu su Manimi jums reikia kentėt ir aukotis!
Šiandien bedieviai religinį tautos atgimimą bando maždaug 20 metų atblokšti atgal. Suiminėjami ir teisiami uoliausi Lietuvos kunigai, — Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius, — mėginama užgniaužti kunigų vadovaujamą organizuotą vaikų katekizaciją, uždrausti vaikams patarnauti šv. Mišioms, priversti kunigus prašyti leidimo į atlaidus pasikviesti vieną ar kitą kunigą, saugumas bando įsikišti į kunigų tarybų rinkimus, ypač stengiasi, kad jų numatyti kandidatai taptų konsultatoriais, visais būdais bando sumenkinti atlaidų bei minėjimų didžiosiose Lietuvos šventovėse iškilmes, pvz. RRT įgaliotinis P. Anilionis terorizuoja Telšių vyskupą A. Vaičių, kad šiais metais Žemaičių Kalvarijoje nebūtų skelbiama kunigų diena, kad vyskupas ir kunigai kartu su liaudimi neitų Kryžiaus kelio. Esą tai religinių susivienijimų nuostatų laužymas. Kunigams leista tik savo parapijoj melstis, o kartu su žmonėmis apmąstyti Kryžiaus kelią — jokiu būdu negalima. Liaudis Kryžiaus kelią tegul eina viena, o kai ji eis viena, bedieviams drąsiau bus imtis kraštutinių priemonių. Prieš pora metų, kai Panevėžyje valdžios pareigūnas, susikvietęs vyskupijos dekanus, pradėjo jiems aiškinti, kad parapijų bažnytinių komitetų pirmininkais gali būti tik tikintieji, vienas iš kunigų paklausė: „O kas, jei kunigas taip pat tikintis?" Tą kartą pareigūnas atsiprašė, o dabar ir vėl visokiausiais būdais bando kunigą atskirti nuo tikinčiųjų, net melstis kartu su jais draudžia. Tiesa, jei kunigai bus „geri", jei užmirš nuteistus kunigus, — Alf. Svarinską ir S. Tamkevičių, — už juos viešai nesimels, įvairiais raštais neprašys juos paleisti, valdiški bedieviai žada padidinti Kunigų seminarijon priimamų klierikų limitą. Ir kas iš to masalo, jei saugumas į Seminariją stengiasi prakišt vis daugiau savo agentų . . .
Tai tik keletas štrichų pavaizduoti bedievių priespaudai, kurioje šiandien gyvena ir kovoja Lietuvos Katalikų Bažnyčia, švenčianti Lietuvos paaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai 50-metį.
Atnaujindami prieš 50 metų padarytą pasiaukojimą, savo viltj sudedam meile liepsnuojančioj Jėzaus širdy! Su nuoširdžiu tikėjimu kartojam lygiai kaip ir prieš 50 metų:
Jėzaus Širdie, teateinie Tavo karalystė į mūsų brangią Lietuvą! Tam aukosimės ir dirbsim!
