Palanga. 1984 m. lapkričio mėn. žurnalistas Vytautas Miniotas skaitė paskaitą Palangoje. Kalbėdamas apie tarptautinę padėtį, užsipuolė Vatikano radiją, kad jis šmeižiąs tarybinę vyriausybę, skelbdamas, kad ji neleidusi šventajam Tėvui atvykti į Lietuvą per šv. Kazimiero jubiliejų. „Bet tai netiesa. Aš pats klausiau vysk. L. Povilonį, ar jis kvietė šventąjį Tėvą į Lietuvą. Vyskupas L. Povilonis atsakė, kad nekvietęs", — kalbėjo susirinkusiems V. Miniotas.
* * *
Skardupiai (Kapsuko rajonas). 1984 m. iš balandžio 25 d. į 26 d. naktį nežinomi piktadariai, laužtuvu išlaužę duris, įsibrovė į Skardupių bažnyčią, čia išlaužė didžiojo altoriaus tabernakulio dureles ir išnešė Komuninę su švč. Sakramentu. Nusikaltėliai nesurasti.
Gegužės 26 d. Skardupių bažnyčioje įvyko atsiteisimo pamaldos. Klebonas Boleslovas Čegelskas pasakė atitinkamą pamokslą. Po šv. Mišių jaunimas ir suaugę keliais ėjo aplink bažnyčią. Gegužės ir birželio mėnesiais Skardupių tikintieji ir svečiai gausiai rinkosi į bažnyčią, kur drauge su kunigu atsiprašymo intencija dalyvaudavo šv. Mišiose, priimdavo šv. Komuniją.
* * *
Gižai (Vilkaviškio rajonas). 1984 m. gegužės 28 d. naktį buvo apiplėšta Gižų parapijos bažnyčia: išplėštas altorius, su Monstrancija išneštas švč. Sakramentas, paimtas smilkytuvas, iš bažnyčios rūsio išnešta ir vietoje sunaikinta apie 70 litrų įvairių žiemai paruoštų vaisių ir uogų.
Gyvenvietėje tuoj buvo paskleistos kalbos, kad tai bažnyčioje patarnaujančiųjų darbas, gana drąsiai buvo nurodomos net kai kurių uolių ministrantų pavardės, o Vilkaviškio VRS pareiškė, kad pats Gižų parapijos klebonas kun. Algirdas Pasilauskas nori suvaidinti apiplėšimą ir apkaltinti „dorus tarybinius žmones". „Vyrai, nusikaltėliai turi būti surasti, ieškokite nors iš žemės iškaskite, o nusikaltimas turi būti išaiškintas. Kai praeitais metais chuliganai nužudė kun. L. Šapoką, Vatikanas paskelbė, kad tai saugumo darbas. Tas pats bus ir su bažnyčios apiplėšimu", — savo pavaldiniams kalbėjo VRS viršininkas Papečkys. Kriminalinės paieškos inspektorius Abraitis po trijų dienų išaiškino nusikaltėlius, — tai keturi Gižų gyvenvietės komjaunuoliai: Renatas Zališkevičius, Algaudas Klimavičius, Gintaras Valaitis ir Artūras Danielius bei G. Pipynė. Visi, išskyrus R. Zališkevičių, pilnamečiai. Nusikaltimą padarė būdami girti.
1984 m. rugsėjo 4-5 d. įvyko apiplėšusiųjų Gižų bažnyčią teismas. Teismo sudėtis: prokuroras Bogušauskas, teisėja Mickevičienė, advokatai — Šipulskis ir Kilikevičius iš Vilkaviškio bei Bulota ir Šilingas iš Kapsuko.
Jau teismo pradžioje buvo aišku, kad salėje prasidėjo ne teismas, bet eilinė komedija. Prokuroras Bogušauskas kaltinamųjų paklausė vos kelis klausimus, o teisėja Mickevičeinė maždaug valandą laiko kalbėjo apie bažnyčios rūsyje laikomus kompotus ir uogienes, beveik neužsimindama, kad įvykdytas apiplėšimas — išniekintas Švč. Sakramentas, pavogti bažnyčios daiktai, įskaudinti tikintieji. Gižų parapijos klebonas kun. A. Pasilauskas, matydamas tokį teisingumą, po pertraukos į teismo salę negrįžo.
Teismo metu paaiškėjo, kad gegužės 28 d. naktį išgėrusiems jaunuoliams pritrūko pinigų svaigalams, tuomet G. Pipynė pasiūlė įsilaužti į bažnyčios rūsį ir „pasivaišinti klebono laikomu rūsyje vynu bei konjakais". R. Žališkevičius įlindo į bažnyčios rūsį, bet, neradęs jame nei vyno, nei konjako, pradėjo siautėti. Dalį stiklainių sudaužė vietoje, o kitus pasiėmę su savim, — jaunuoliai dar vaišinosi Kolkio sode. Monstranciją su švč. Sakramentu ir kitus bažnytinius daiktus pakišo po sodo namelio pamatais. „Sulaužysime šitą daikčiuką į keletą dalių ir visi turėsime po gabalą aukso", — tarėsi tarpusavyje. Po kelių dienų iš bažnyčios pavogti daiktai atsidūrė vandens tvenkinyje, o kur padėjo švč. Sakramentą, teisiamieji sakėsi neprisimena.
Gynėjai visi iš eilės gynė ir gyrė nusikaltėlius, o patį nusikaltimą apibūdino kaip paprasčiausią jaunuolių išdykavimą — „Išgėrė vyrukai ir nutarė paišdykauti" — kalbėjo advokatai. Tuo tarpu šis jaunuolių „išdykavimas" Gižų parapijos tikintiesiems kainavo apie 1000 rub. Teismas vietoj nusikaltėlių — apkaltino Gižų parapijos kleboną kun. A. Pasilauską ir bažnyčios komitetą, kad ant rūsio langelio neuždeda grotų, kad klebonas bažnyčios rūsyje laiko maisto produktus, o bažnyčia neturi sargo. R. Žališkevičius, A. Klimavičius, G. Valaitis, A. Danielius, G. Pipynė nuteisti dvejiems metams sąlyginai. Teisme jaunuoliai laikėsi ne kaip nusikaltėliai. Eidamas iš teismo salės G. Pipynė pareiškė „Dabar visas Gižų davatkas paskersiu".
Teismo nuosprendžio iki šiol dar negavo nei Gižų parapijos klebonas kun. A. Pasilauskas, nei religinės bendruomenės komitetas.
* * *
Gižai. 1984 m. liepos 15 d. Gižų bažnyčioje įvyko iškilmingos permaldavimo pamaldos. Pamokslą pasakė svečias kun. Petras Našlėnas. Po pamaldų procesija if dalyvavę pamaldose tikintieji keliais apėjo aplink bažnyčią.
* * *
Šimonys (Kupiškio raj.). 1984 m. rugpjūčio 4-5 d. Šimonių parapijos klebonas Laimingas-Feliksas Blynas buvo iškviestas į rajoną pas vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Gudonj. Kabinete kunigo laukė ir Šimonių apylinkės pirmininkas Karuža. Pavaduotojas Gudonis perskaitė kunigui įspėjimo raštą, kuriame jis kaltinamas padaręs nusikaltimą, kad rugpjūčio mėn. 15 d., per didžiuosius Šimonių atlaidus leido kun. Jonui-Kastyčiui Matulioniui Šimonių bažnyčioje laikyti šv. Mišias ir sakyti pamokslą.
Kun. L. Blynas paaiškino, kad jis žmonių iš bažnyčios nevarė ir nevarys tuo labiau kunigo, kuris į atlaidus atvyko kaip parapijietis ir kartu kunigas.
Kadangi pavaduotojas Gudonis nesutiko duoti įspėjimo rašto nuorašo, kun. L. Blynas pasirašyti po įspėjimu atsisakė.
* * *
Spitrėnai (Utenos rajonas). 1984 m. rugpjūčio 12 d. Spitrėnų parapijoje buvo švenčiami šv. Domininko atlaidai ir kun. Sigito Stepšio primicijos. Kun. S. Stepšys baigė Neakivaizdinę Kunigų seminariją, dirbdamas Spitrėnų bažnyčioje sargu — valytojų.
šv. Mišių aukoje dalyvavo daug tikinčiųjų, apie 500 žmonių ėjo išpažinties ir priėmė šv. Komuniją, kun. S. Stepšys suteikė tikintiesiems primicijinį palaiminimą.
Rugpjūčio mėn. 22 d. į Utenos rajono vykdomąjį komitetą buvo iškviestas Spitrėnų bažnyčios klebonas, kun. Vytautas Kapočius. Vykdomajame kunigo laukė komisija, sudaryta iš vykd. komiteto pirmininko J. Balso, prokuroro Levulio ir sekretoriaus Riboko. Pirmininkas J. Balsas priekaištavo klebonui, kad jis be rajono leidimo kažkokiam kunigui S. Stepšiui, kurio pavardė nefigūruoja kunigų sąrašuose, leido bažnyčioje laikyti šv. Mišias ir tuo būdu nusikalto religinių susivienijimų nuostatams. Rajono atstovai barė kunigą, kad jis nepranešęs bažnytiniam komitetui apie būsimas iškilmes. „Tai netiesa, — užprotestavo kunigas V. Kapočius, — prieš savaitę laiko skelbiau iš sakyklos, ir visi tikintieji žinojo, kad bus atlaidai, kurių metu primiciantas kun. S. Stepšys aukos šv. Mišias".
Klebonui kun. Kapočiui buvo perskaitytas griežtas įspėjimas.
* * *
Šakiai. 1984 m. rugsėjo 5 d. į Šakių vykdomąjį komitetą buvo iškviestas parapijos vargonininkas Gintas Gurskis. Vyk. komiteto pirmininkas Zaremba, pavaduotoja Kasparevičienė ir vietos vidurinės mokyklos mokytoja barė vargonininką už bažnyčioje giedantį jaunimo chorą, isteriškai ant vargonininko šaukė mokytoja. Valdžios atstovai vietoje suredagavo įspėjimo raštą, po kuriuo vargonininkas G. Gurskis nepasirašė.
* * *
Šakiai. 1984 m. rugpjūčio 17 d. pavaduotoja Kasparevičienė į vykd. komitetą kvietėsi kleboną dekaną monsinjorą J. Žemaitį, bažnyčios komiteto pirmininką Jeronimą Martinaitį ir vargonininką Gintą Gurskį. Nuvyko tik klebonas. Pavaduotoja Kasparevičienė vėl barė kun. J. Žemaitį už prie altoriaus esančius vaikus ir jaunimą, ypatingai pavaduotojai nepatinka bažnyčioje giedantis vaikų ir jaunimo choras, šį kartą Kasparevičienė grasino visa tai pranešti „aukštesniems organams".
Kun. J. Žemaitis ramiai paprašė, kad be reikalo negąsdintų (paprastai kunigai gąsdinami, kad už „prasikaltimus" valdžiai bus perkelti į mažesnes parapijas — red. past.), nes dauguma kunigų nebijo, jie bijo tik bendradarbiavimo su bedieviška valdžia, bijo koloboranto vardo, nes tai didžiausia juoda dėmė kunigui, o kadangi miestuose ir didelėse parapijose kunigai yra perkrauti darbu, tai iškėlimas į mažesnę parapiją butų tik proga truputėlį pailsėti.
* * *
Utena. 1984 m. rugpjūčio 19 d. Utenos bažnyčioje buvo švenčiami jubiliejiniai šv. Kazimiero atlaidai.} iškilmes buvo pakviestas vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius. Vyskupas laikė Sumą, kurios metu pasakė turiningą pamokslą. Po šių šv. Mišių tikintis Utenos jaunimas šv. Kazimiero garbei surengė montažą, jį papildydami giesmėmis.
Jubiliejinių atlaidų proga Utenos bažnyčios šventoriuje buvo pastatyti trys meniški kryžiai, kuriuos, pasibaigus pamaldoms, vyskupas J. Steponavičius pašventino.
Rugpjūčio 27 d. pas Utenos kleboną — dekaną kun. Joną Pranevičių atvažiavo rajono vykdomojo komiteto pirmininkas J. Balsas ir pirmininko pavaduotojas Povilas Simonavičius. Valdžios atstovai apžiūrėjo naujai pastatytus kryžius, ir, galiausiai, už naujus statinius perskaitė griežtą įspėjimą. Rugpjūčio 30 d. pas dekaną kun. J. Pranevičių atvyko milicijos darbuotojas Pakalnis. Jį domino, iš kur kun. J. Pranevičius gavo kryžiams ąžuolinės medžiagos, kas juos dirbo, kiek kunigas sumokėjo meistrui už darbą. Tas pats Pakalnis apklausinėjo ir Kazimierą Šėžą, dirbusį kryžius. Meistras turėjo aiškintis, iš kur gavo kryžiams medžiagos, kur juos dirbo, kaip klebonas atlygino.
Vėliau rajono vykdomajam komitete K. Šėžai buvo pareikšta kad jis užsiimąs LTSR Ministrų Tarybos uždraustų verslų gaminimu ir, prigrasinę nedrožinėti religinio turinio dirbinių, nubaudė jį 30 rub. administracine bauda.
1984 m. rugsėjo 22 d. Utenos rajono laikraštis „Lenino keliu" išspausdino M. Morkūno feljetoną, pavadintą „Nemurmėti", kuriame autorius, tikinčiųjų vardu piktinasi, kam Utenos kunigai šventoriuje pastatė tris kryžius. Jo nuomone, kryžiai nepuošia šventoriaus. M. Morkūnas savo straipsnyje nuogąstauja, kad greitu laiku per kryžius tikintiesiems Utenos bažnyčios šventoriuje neliks vietos.
„. . . Nežinau kaip jums, o man daugiau negu gėda dėl tokių statinių," — rašo M. Morkūnas. Pirmu nusikaltimu M. Morkūnas, kaip ir Utenos rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Balsas, laiko tai, kad kryžiai buvo pastatyti be rajono valdžios leidimo, kai tuo tarpu iš patyrimo visiems gerai žinoma, kad panašių leidimų niekas neduoda. Autorius savo straipsnyje bando įtikinti skaitytojus, kad tikrieji šeimininkai bažnyčioje yra bažnytiniai komitetai, kurie, jo įsitikinimu, dažnai verčiami „besąlygiškai vykdyti visus nurodymus, o potekstėje — nieko nematyti ir nieko negirdėti", t.y. „nemurmėti".
„. . . Mums labai norėjosi, kad žmonės, lankantys bažnyčią, pajustų, jog šeimininkai yra jie, o ne kas kitas (suprask kunigas — red. past.), — kai kuriems kunigams norėjosi priminti, kad taip pat reikia gerbti ir laikytis žemiškųjų valdžios įstatymų", — baigia savo straipsnį M. Morkūnas.
* * *
Utena. 1984 m. rugpjūčio 31 d. į Utenos rajono vykd. komitetą, buvo iškviestas Utenos bažnyčios vargonininkas Juozas Vilimas. Vykd. komiteto pirmininko pavaduotojas P. Simonavičius klausinėjo vargonininką J. Vilimą, kas iš vaikų ir jaunimo rugpjūčio 29 d. vakare per pamaldas giedojo bažnyčioje. Vargonininkas paaiškino, kad jis bažnyčioje neklausinėja pavardžių, todėl atsakyti į klausimą negalės.
Į rajono vykd. komitetą buvo iškviestas ir Utenos bažnytinio komiteto pirmininkas Algirdas Mameniškis. Rajono pareigūnus domino, kas bažnyčioje suorganizavo jaunimo ansamblį ir kas jame dalyvauja.
* * *
Kiaukliai (Širvintų raj.). 1984 m. rugpjūčio 27 d. į Kiauklių kleboniją atvyko Širvintų rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas D. Tvirbutas. Pareiškė, kad norįs draugiškai pasikalbėti su parapijos klebonu kun. Roku Puzonu. Pradžioje teiravosi, kaip sekas kun. R. Puzonui dirbti Kiaukliuose, ar jau baigia statyti parapijos ūkinį pastatą, ar neturįs kokių bėdų bei nusiskundimų. Klebonas atsakė, kad viskas sekasi gerai.
„Deja, ne viskas gerai", — pataisė pavaduotojas D. Tvirbutas, — „visų pirma, Vilniaus centrines instancijas pasiekė žinia, kad Kiauklių bažnyčioje yra viešai iškabintos nuteistųjų kunigų — Alf. Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus — nuotraukos. O tai jau yra antitarybinė agitacija. Maldos namuose netinka laikyti nuotraukas tų, kuriuos valstybė nuteisė, ir nesvarbu, ar jūs, kunigai, pripažįstate juos kaltais ar ne" — kalbėjo pavaduotojas. Kun. R. Puzonas paaiškino, kad čia nėra jokio nusikaltimo, o nuotraukas kaip tik labiausiai tinka laikyti maldos namuose, nes tikintieji ir kunigai už nuteistus kunigus pastoviai meldžiasi, o melstis kol kas niekas nedraudžia. Paveduotojas Tvirbutas patikslino, kad žmonės tyliai, privačiai melstis už kunigus gali tiek, kiek tik nori, svarbu, kad nuotraukos nekabėtų viešai, o klebonas neragintų tikinčiųjų melstis už nuteistuosius. Pavaduotojas Tvirbutas pareiškė kun. R. Puzonui, kad jeigu jis nenukabins nuotraukų tyliai, niekam nežinant, tai jie (t.y. valdžios pareigūnai) nukabins su triukšmu. Be to, pavad. D. Tvirbutas perspėjo kun. R. Puzoną už vaikų mokymą, pagrasino, kad ateityje jis gali būti baudžiamas už religinių susivienijimų nuostatų pažeidimą.
Galiausiai D. Tvirbutas pareiškė norą pats nueiti į bažnyčią ir apžiūrėti nuotraukas. Apžiūrėjęs pasakė, kad būtina jas pašalinti, nes kitaip būsią blogai. Klebonas neprižadėjo. Pokalbis užtruko pusę valandos.
* * *
Pociūnėliai (Radviliškio raj.). 1984 m. rugsėjo 12 d.
Pociūnėlių klebonas kun. Antanas Jokubauskas iš Kauno arkivyskupijos kurijos gavo sekančio turinio raštą — nuorašą —
Jo Ekscelencijai Kauno Arkivyskupijos ir Vilkaviškio
vyskupijos Apaštaliniam Administratoriui vyskupui L. Poviloniui
Nuorašai:
Vilniaus Arkivyskupijos valdytojui kun. A. Gutauskui
LTSR Religinių reikalų įgaliotiniui drg. Anilioniui
P a r e i š k i m a s
Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčioje 1984 m. rugpjūčio 19-26 d. vyko šv. Kazimiero 500 metų mirties Relikvijų pagarbinimo atlaidai, kuriuose gausiai dalyvavo tikintieji, kunigai bei kunigų seminarijos auklėtiniai. Pamaldos vyko sklandžiai, pagal iš anksto nustatytą programą. Tačiau 1984 m. rugpjūčio 27 d. vakare, 21 vai., pasibaigus šv. Mišioms, nespėjus chorui pradėti paskutinės giesmės, mums nežinomas asmuo, apsivilkęs kamža, įsilipo į sakyklą ir pradėjo sakyti pamokslą. Kadangi jis sutrukdė pamaldų tvarką, niekieno neprašytas ir nesiklausęs mūsų bažnyčios klebono, savavališkai, nekreipdamas dėmesio į klebono perspėjimą, atliko religinį aktą (sakė pamokslą) — buvome priversti išjungti mikrofonus ir elektros šviesą. Tačiau pamokslininkui nekreipiant dėmesio, pasiuntėme su kamžomis apsivilkusius vyrus, kad paprašytų „pamokslininką" išlipti iš sakyklos. „Pamokslininkas", matyt, buvo atvykęs su kitais asmenimis, kurie jį saugojo, kalbant sakykloje. Tie asmenys, keletas vyrų ir moterų, mūsų tvarkdarių neleido prie sakyklos. Pradėjo juos stumdyti, suplėšė kamžas, elgėsi chuliganiškai. Asmuo, nebaigęs pamokslo, buvo priverstas išlipti iš sakyklos. Savo elgesiu jis sukėlė sąmyšį bažnyčioje. Buvo sutrukdyta atlaidų rimtis ir dėl to negalėjome tinkamai užbaigti tos dienos vakarinių pamaldų.
Kaip paaiškėjo vėliau, minėtas asmuo buvo Jūsų Ekscelencijai pavaldus kun. A. Jokubauskas, kuriam Vilniaus arkivyskupijos valdytojo potvarkiu praeitų metų rudenį buvo atimta teisė mūsų arkivyskupijos bažnyčiose atlikti bet kokias liturgines apeigas.
Kreipiamės į Jūsų Ekscelenciją, prašydami drausti kun. A. Jokubauską už tai, kad jis mūsų bažnyčioje sukėlė sąmyšį, tegul mūsų atsiprašo ir teatlygina už suplėšytas kamžas. Jei kun. A. Jokubauskas nesutiks tai padaryti, mes kelsime ieškinį civiliniame teisme.
Su gilia pagarba Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčios vykdomojo organo pirmininkas (J. Zygmuntas) —(Parašas)
Nuorašas atitinka originalą
Kaunas, 1984 m. rugsėjo 10 d.
Nr. 894
Parašas kancleris kun. A. Bitvinskas
* * *
Pociūnėliai. 1984 m. rugsėjo 20 d. Radviliškio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Krikštanas telefonu kvietėsi Pociūnėlių parapijos kleboną kun. A. Jokubauską atvykti į rajoną susipažinti su RRT įgaliotinio Petro Anilionio įspėjimo raštu.
Kunigas A. Jokubauskas atsisakė atvykti į rajoną, o įgaliotinio įspėjimo raštą patarė jam atsiųsti paštu. Pavaduotojas Krikštanas nesutiko su tokiu kunigo pasiūlymu.
Įgaliotinis P. Anilionis įspėjo kun. Jokubauską už pamokslą, pasakytą rugpjūčio 23 d. Vilniaus šv. Petro ir Povilo bažnyčioje šv. Kazimiero jubiliejinių metų užbaigimo dienomis (Žr. „LKBK Nr. 64") ir už rugsėjo 10 d. Šiluvos atlaiduose pasakytą pamokslą, kur kun. A. Jokubauskas aiškino tikintiesiems Marijos garbinimo reikšmę šių dienų gyvenime, paminėjo kunigus kalinius — Alf. Svarinską ir kun. S. Tamkevičių — jų sudėtą auką už tikėjimą ir tiesą.
* * *
Valkininkai (Varėnos raj.). 1983 m. gegužės 13 d. Valkininkų parapijos klebonas kun. Alg. Keina buvo iškviestas pas Varėnos raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Stasį Lankelį. Pavaduotojas supažindino kun. A. Keiną su RRT įgaliotinio Petro Anilionio įspėjimu, šiuo įspėjimu kun. A. Keina kaltinamas '.'
a) atlikdamas Aušros Vartų koplyčioje religines apeigas (laikydamas šv. Mišias) pažeidė religinių nuostatų 19 str. (pastaraisiais metais Vilniuje, Aušros Vartų koplyčioje, kartą per mėnesį vykdavo rožančiaus perdavimo pamaldos, kurių metu kun. A. Keina laikydavo šv. Mišias, pasakydavo pamokslą, kartu su tikinčiaisiais kalbėdavo rožančių — red. past.);
b) šių apeigų metu sako nereliginio turinio pamokslus;
c) dezinformuoja tikinčiuosius.
Kun. A. Keina paprašė pavaduotoją S. Lankelį konkrečiai nurodyti, kokius jis yra pasakęs nereliginio turinio pamokslus, kaip ir kur dezinformuoja tikinčiuosius? Pavaduotojas paaiškino, kad jis įpareigotas supažindinti tik su įspėjimo tekstu.
Tų pačių metų birželio 23 d. kun. A. Keina buvo pakartotinai iškviestas į rajoną ir supažindintas su antru panašaus turinio įspėjimu:
a) atlikdamas apeigas Aušros Vartų koplyčioje (laikydamas šv. Mišias) pažeidė religinių nuostatų 19 str.;
b) sakąs nereliginio turinio pamokslus;
c) šv. Teresės bažnyčios ir šios koplyčios bažnytinis komitetas uždraudęs kun. A. Keinai koplyčioje laikyti šv. Mišias, bet jis neklausąs minėto draudimo.
„Tai melas. Komitetas nei įspėjo, nei draudė", — užprotestavo kun. A. Keina ir paprašė nurodyti, kada jis sakęs nereliginio turino pamokslus. Sekė jau žinomas pavaduotojo Lankelio atsakymas įpareigotas supažindinti tik su įspėjimu.
Prieš šį įspėjimą, gegužės 29 d., Vilniuje Aušros Vartuose susirinkusiems tikintiesiems kun. Keina šv. Mišių metu aiškino Kristaus žodžius „Būkite tobuli, kaip ir jūsų Dangiškasis Tėvas yra tobulas", akcentuodamas vidinį žmogaus grožį, jo prasmę ir vertę gyvenime.
Rugsėjo 9 d. vėl ta pati istorija — kelionė pas pavaduotoją S. Lankelį ir toks pat įspėjimas, tik vietoj „sakąs nereliginio turinio pamokslus" — „pamokslų metu liaupsina nuteistus kunigus — Alf. Svarinską ir Sigitą Tamkevičių"; kaltinimas, kad neklauso bažnytinio komiteto ir Aušros Vartų koplyčioje laiko šv. Mišias.
Kiek anksčiau RRT įgaliotinis Petras Anilionis, išsikvietęs Aušros Vartų komitetą, reikalavo neleisti kun. A. Keinai koplyčioje laikyti šv. Mišias, sakyti pamokslus. Komiteto pirmininkas griežtai atsisakė tai vykdyti, primindamas pareigūnams, kad Aušros Vartų koplyčioje laikyti šv. Mišias gali ir laiko visi norintys Lietuvos kunigai, o kun. A. Keina nei tikintiesiems, nei komitetui nėra nusikaltęs. Pareigūnai reikalavo, kad pirmininkas pasirašytų, jog komitetas neleis kun. A. Keinai koplyčioje laikyti šv. Mišias.
Pirmininkas pasirašyti atsisakė.
Kun. A. Keinai paprašius leisti nusirašyti įspėjimo tekstą, pavaduotojas S. Lankelis pasiūlė „išmokti įspėjimą mintinai".
1983 m. gruodžio 19 d. kun. Keina buvo iškviestas į LTSR prokuratūrą, kur prokuroras]. Bakučionis supažindino jį su nauju įspėjimu. Jame kun. A. Keina kaltinamas prisijungimu prie TTGKK, kuris veikė be įgaliojimų ir civilinės valdžios leidimo; kad prisidėjo prie šio komiteto raštų kūrimo ir platinimo, pasirašė po 16 komiteto dokumentų. Įspėjime pabrėžiama, kad TTGKK dokumentai — tai šmeižtai prieš tarybų valstybės elgesį su tikinčiaisiais, kun. A. Keina kaltinamas prisidėjęs prie TTGKK dokumentų perdavimo į „Kroniką" ir užsienį. Nurodyta, kad kun. Keina pamoksluose nuteikia tikinčiuosius prieš tarybinę santvarką ir jos teisingumo organus. Tame pačiame įspėjime kun. A. Keina kaltinamas religinių kultų įstatymų ir kulto tarnautojų etikos taisyklių pažeidimu, paminėta, kad už minėtus prasižengimus jis net 10 kartų buvo įspėtas ir baustas administracine tvarka. Kunigas pareikalavo, kad prokuroras Bakučionis konkrečiai nurodytų, kada ir už ką jis buvo net 10 kartų baustas ir įspėtas. Pats kun. A. Keina žino dvi administracines baudas po 50 rub. už vaikų patarnavimą šv. Mišiose ir tris minėtus įspėjimus dėl šv. Mišių laikymo Vilniaus Aušros Vartų koplyčioje. į minėtą klausimą prokuroras atsakė „Nežinau, man davė tokią buchalteriją". Kun. A. Keina pasidomėjo, kokiais veiksmais jis yra pažeidęs „kulto tarnautojo etikos taisykles". „Jūs raginote tikinčiuosius melstis už nuteistus kunigus", — pareiškė prokuroras J. Bakučionis.
* * *
Josvainiai (Kėdainių raj.). 1984 m. spalio 8 d. Josvainių parapijos klebonas kun. Leonas Kalinauskas buvo iškviestas į apylinkę ir supažindintas su RRT įgaliotinio Petro Anilionio pakartotinu įspėjimu.
Įspėjime pažymėta, kad Josvainių klebonas L. Kalinauskas yra pažeidęs religinių susivienijimų nuostatų 19 straipsnį, nes šių metų rugsėjo 26 d. atliko religines apeigas ir sakė pamokslą Viduklės bažnyčioje. Pamokslas buvęs nereliginio turinio — tuo bažnyčią kun. L. Kalinauskas panaudojęs priešingiems tikslams, o ne tikinčiųjų religiniams poreikiams tenkinti. Už įstatymo pažeidimą bus imtasi griežtų paveikių priemonių.
Kadangi religinių susivienijimų nuostatai yra antikonstituciniai ir priešingi Katalikų Bažnyčios Kanonams, kun. L. Kalinauskas kartu su 520 Lietuvos kunigų ir dviem vyskupais yra pasirašęs LTSR vyriausybei pareiškimą — atsisakymą paklusti religinę laisvę varžantiems nuostatams, kurią pati Konstitucija savo piliečiams garantuoja.
* * *
Pabaiskas (Ukmergės raj.). 1984 m. lapkričio 1 d. Pabaisko parapijos tikintieji kartu su klebonu kun. Petru Tavoraičiu gedulingoje procesijoje ėjo į kapines pasimelsti už mirusius. Tai nepatiko rajono valdiškiems bedieviams. Ukmergės raj. saugumo viršininkas, atvykęs į apylinkę, klausinėjo žmones „Kaip klebonas organizavo Vėlinių procesiją, kas nešė kryžių ir vėliavas, ką žmonės giedojo, eidami į kapines, ar kapinėse buvo sakomas pamokslas?"
Lapkričio mėn. 14 d. parapijos klebonas kun. P. Tavoraitis buvo iškviestas pas Ukmergės rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Perednį. Drauge su pavaduotoju kabinete buvo rajono prokuroras ir vienas civilinis asmuo. Pareigūnai kaltino ir barė kun. P. Tavoraitį už Religinių susivienijimų nuostatų pažeidimą, priminė, kad kunigas neatvyko „pasitarimui" į rajoną, kai buvo kviečiami visi rajono kunigai, ir labai blogai, kad klebonas nė vienais metais nedalyvauja rinkimuose. Kunigui P. Tavoraičiui priminus, kad nebalsuoti nėra joks nusikaltimas, prokuroras su tuo sutiko, tačiau pirmininko pavaduotojas Perednis toliau aiškino, kad kunigai privalo būti sąmoningais tarybiniais piliečiais, o tai geriausiai esą galima parodyti dalyvaujant rinkimuose.
* * *
Alytus. 1984 m. spalio 20 d. Alytaus „Medvilnės" kombinato vairuotojas Jonas Ribokas asmeniniais reikalais važiavo į Šiaulius. Kadangi autobuse buvo laisvos vietos, vairuotojas sutiko priimti į Kryžių kalną vykstančios II-ojo Alytaus bažnyčios choristus. Choristai su savimi turėjo nedidelį kryžių. Paskutinius du kilometrus iki Kryžių kalno maldininkai ėjo pėsti, garsiai kalbėdami rožančių. Kryžių kalne choristus atidžiai stebėjo valdžios pareigūnai, o kiek vėliau grįžtančius autobusu maldininkus lydėjo net iki Šeduvos kryžkelės, ties kuria susistabdė, atėmė choristų sąrašą, vairuotoją kaltino, kam vežęs kryžių.
1984 m. lapkričio 2 d. į Alytaus saugumą apklausai, kodėl davė vairuotojui J. Ribokui autobusą, buvo iškviestas „Medvilnės" kombinato viršininkas Vladas Motiejūnas.
Lapkričio 18 d. saugumas įsakė vairuotoją J. Riboką trims mėnesiams pažeminti pareigose.
Minėtos parapijos klebonas gyrėsi kunigams nesutikęs vykti į Kryžių kalną, kadangi choristai su savimi vežęsi kryžių.
* * *
Žalioji (Vilkaviškio raj.)- Važiuojant iš Vilkaviškio į Kudirkos Naumiestį prie kelio matosi kapinės. Jose mažutė koplytėlė, prieš ją Dievo stalas — grotelės, šalia jų kapinėse esantis akmeninis aukuras, o už jo suolai vienoje ir antroje pusėje, kiek toliau, kairėje pusėje, yra dvi klausyklos. Tai Žaliosios lauko bažnyčia. Pamaldos čia vyksta kiekvieną sekmadienį ir per šventes. Daromos procesijos. Viskas taip, kaip ir kiekvienoje bažnyčioje. 1984 m. lapkričio 1 d. sueis šešeri metai, kai Vilkaviškio rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo Juozo Urbono nurodymu Žaliosios Katalikų Bažnyčioje įrengtas malūnas, o žmonės priversti į jį vežti susimalti grūdus. Rūmokų eksperimentinis ūkis neleidžia žmonėms naudotis valdišku malūnu. Malūnu paversta Žaliosios bažnyčia neremontuojama — stogas kiauras, lubos nuo vandens bėgimo į vidų supuvusios. Tikintieji, matydami apgailėtiną savo buvusios bažnyčios padėtį, nutarė pareiškimu, per Kauno Arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštalinį administratorių Liudviką Povilonį kreiptis į Religinių reikalų tarybos įgaliotinį Petrą Anilionį, reikalaudami grąžinti bedievių atimtą bažnyčią ir patvirtinti jų religinę bendruomenę, kuri prieš tikčnčiųjų valią be jokio nusikaltimo įstatymams buvo panaikinta.
J. E. Kauno Arkivyskupijos ir Vilkaviškio Vyskupijos
Apaštaliniam Administratoriui Vyskupui Liudvikui Poviloniui
Nuorašas Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui Petrui Anilioniui
Žaliosios Katalikų parapijos tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
Mes, Žaliosios katalikų parapijos tikintieji, pasiremdami Religinių susivienijimų nuostatais, jau maždaug šešeri metai, neturėdami bažnyčios, meldžiamės kapinėse.
Mūsų kantrumu stebisi net netikintieji. Ne vienas iš jų stebisi ir kalba „Nejaugi įstatymai draudžia turėti bažnyčią? Žmonės taip vargsta. Tikėjimas juk nevaržomas. Nesuprantame, kam ūkiui reikalingas malūnas toje bažnyčioje. Nejau ūkis neturi lėšų malūnui pastatyti? Ar galima taip išjuokti tikinčiuosius?
Žmonės mus užjaučia, o Religijų reikalų taryba visus mūsų prašymus atmetė. Ką daryti? Nutarėme vėl kreiptis į Jus, kad mums būtų atiduota atimtoji bažnyčia su pastatu kunigui gyventi ir patvirtinta mūsų religinė bendruomenė.
1984 m. 08.17.
Po pareiškimu pasirašė 237 Žaliosios parapijos tikintieji
* * *
TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininkui Drg. K. Černenkai
Religijų reikalų komiteto prie TSRS Ministrų Tarybos
Pirmininkui Drg. Kurojedovui
Lietuvos TSR Ministrų Tarybai
Kaišiadorių vyskupijos Vyskupui V. Sladkevičiui
LTSR Alytaus rajono, Ryliškių parapijos,
bažnytinio komiteto ir tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
Drg. Pirmininke, mes kreipiamės į Jus svarbiu prašymu leiskit mums vietoj sudegintos bažnyčios bent laikinus maldos namus įsigyti. Mūsų didelę medinę bažnyčią, kaip visi pamatuotai teigia, 1953.XII.4. sudegino partorgas Poltorackas, Ryliškių vid. mokyklos direktorius Bernatonis ir jo pavduotojas Baublys Milius ir aktyvistas Naudžiūnas davę padegimui benzino. Valdžia to dalyko netyrė.
Po sudeginimo kreipėmės į Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Pušinį, kad leistų pamaldas laikyti Klepočių kaime, V. Pakalos name. Tuoj leido. Kadangi buvo maža patalpa, prašėme įgaliotinį, kad leistų pastatyti bažnytėlę. Leido ir paskyrė medžiagos. Sudėjom pinigus ir nusipirkome 93 rąstus, 17 lentų ir kt. 1959 m. norėjome statyti, bet vietinė valdžia nedavė sklypo, o medžiagą patys išsivežė sau.
To neužteko. „Nemuno" kolūkio pirmininkas Prusevičius pasiuntė du chuliganus į mūsų laikinąją bažnytėlę pas V. Pakalą, ir jie dienos metu, šeimininkui priešinantis, paėmė iš altoriaus švenčiausiąjį su indais ir nuvežė Alytaus rajono pirmininkui, kuris visa tai atidavė Nemunaičio bažnyčiai. O vietinė valdžia nebeleido rinktis į laikinąją bažnytėlę. Vieni tikintieji važiavo į Alytų melstis, kiti kitur, o dauguma negalėjo kitur išvažiuoti, todėl susirinkdavo privačiuose namuose tai vienur, tai kitur. Tai tęsėsi iki 1983 m. lapkričio mėnesio. Tada atvyko Alytaus rajono pirmininko pavaduotojas Makštutis su Raitininkų apylinkės pirmininke Angele Prieskieniene į invalido Vytauto Pakalos namus Ryliškiuose, kur buvo mūsų pamaldos. Už tai jie šeimininką nubaudė 50 rub. bauda, išskaitydami iš invalido pensijos kas mėnesį po 5 rub. Jo sesuo Bronė išsigando ir net pamišo, iki šiol dar pilnai nepasveiko. Nuo to laiko niekas mūsų nebepriėmė į savo namus melstis, nes bijojo valdžios.
Nuo 1983 m. gruodžio mėn. pradėjom rinktis į Bogonių kapines. Taip meldėmės per visą žiemą sekmadieniais ir šventėmis, taip darome ligi šiol. Vietoj altoriaus pastatome stalą, prie kurio kunigas atlaiko šv. Mišias. Kai kunigo nebūna, ant stalo padedame kunigo arnotą ir kryželį, kalbame Mišių maldas ir giedame.
Bet 1984 m. kovo 5 d. Alytaus rajono pirmininko pavad. Makštutis ir apylinkės pirmininkė A. Prieskieniene atsivežė darbininkų, į sunkvežimį sukrovė mūsų kapinėse esančius 4 suolus, 10 kėdžių, stalą — altorių, klausyklą, kur kunigas klausydavo mūsų išpažinčių, nukapoję stulpelius, kuriais, buvo paremtas stogelis iš kartono apsaugoti kunigą nuo lietaus, įkėlė į sunkvežimį ir išvežė.
Mes vistiek su skaudančia širdimi susirinkdavome melstis, vėl įsitaisėme stalą — altorių ir stogelį. Bet 1984 m. birželio 6 d. Makštučio atsiųsta mašina iš Alytaus vėl viską išvežė. O birželio 17 d. atvyko trys milicininkai, norėjo išsivežti kunigą, bet mes jo nedavėme. Prisistatė ir Makštutis, mums draudė kapinėse melstis. Tą patį jis kartojo birželio 24 d., atvykęs pas bažnytinio komiteto pirmininką K. Karvauską. Mes žinome, kad įstatymas kapinėse melstis leidžia, todėl iki šiol tai ir darome, nes neturime galimybės kitur atlikti savo bažnytines pareigas, o be jų mes, kaip katalikai, negalime gyventi. Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę.
1982 m. 7 asmenys buvo nuvykę pas įgaliotinį P. Anilionį, prašė leisti įsigyti maldos namus ir atvykti kunigui, bet jis pasielgė ne taip, kaip Pušinis — neleido. 1984 m. gegužės 24 d. pas įgaliotinį vėl buvo nuvykę tuo tikslu 6 asmenys, o 30 d. — du, bet jokių rezultatų. Kreipėmės ir į Alytaus rajono pirmininko pavaduotoją Makštutį, du kart, bet be rezultatų. Birželio pradžioje įgaliotiniui vėl parašėme pareiškimą, o liepos 17 d. gavom atsakymą raštu: jis neturįs teisės spręsti šį klausimą, į tai atsakys Alytaus rajono LDZ vykdomasis komitetas. Bet jis ligi šiol dar mums nieko neatsakė.
Mes pirmieji sukūrėme kolūkius ir visas jėgas į juos sudėjome, o dabar ir mūsų vaikai juose dirba. Bet kodėl su mumis elgiasi taip nežmoniškai. Ar mes beteisiai?
Įgaliotinis mums buvo leidęs net maldos namus pasistatyti, o ką padarė vietiniai valdžios atstovai? Išvarė iš maldos namų, sudeginę mūsų bažnyčią atėmė nupirktą medžiagą bažnytėlei statyti, uždraudė ir privačiuose namuose melstis, net iš kapinių gainioja. Niekas mūsų teisių negina, esam atiduoti kitų savivalei. Ar tarybinė Konstitucija jau nebegalioja? Ji garantuoja sąžinės laisvę, o mes patiriame tik žiaurią nelaisvę. Ar yra pasaulyje kitas toks kraštas, kur taip būtų elgiamasi su tikinčiaisiais? Kur tikintieji žiemos šaltyje kapinėse klauso šv. Mišių ir klūpo sniege? Tai primena pirmųjų krikščionių katakombas, kada eiti į Mišias, reiškė eiti į mirtį. Ar tie valdininkai, kurie su mumis taip elgiasi, negriauna paties komunizmo?
Mūsų parapija seniai valdžios užregistruota, turi pilną komitetą, todėl turi pilną teisę turėti ir savo bažnyčią. Ar mes kalti, kad neprotingi valdžios atstovai mūsąja sudegino? Įgaliotinis Pušinis labai protingai pasielgė, leisdamas pasistatyti naują bažnyčią, paskirdamas medžiagą ir tuo atitaisydamas kitų nežmoniškumą. O ką daro dabartinis įgaliotinis ir Makštutis?
Todėl mes kreipiamės į Jus ir tikimės, kad mus suprasite ir apginsite mūsų teises. Mes dabar prašome bent leisti išsinuomuoti laikinus maldos namus, kad nereikėtų kapinėse vargti. Yra šalia sudegusios bažnyčios mūsų statyta klebonija ir špitolė. Valdžia labai teisingai pasielgtų, mums vieną iš jų atiduodama, laikiniems maldos namams, kol pasistatytume bažnytėlę, kuriai leidimą yra davęs įgaliotinis Pušinis ir jo oficialiai niekas nėra atšaukęs. Taip pat prašome vietinius valdininkus priversti mums grąžinti atimtą statybinę medžiagą, kurios dokumentus turime.
Rusijoje dabar užregistravo daug religinių bendruomenių, joms leidžia pasistatyti arba nusipirkti maldos namus ir pasikviesti kunigą, pav., Karagandoje, Aktiūbinske, Pavlodare, Omske ir kitur. Ar pas mus kita valdžia ir kita Konstitucija? Prašom ir mums leisti pasistatyti nuolatinį maldos namą toje vietoje, kur stovėjo anoji (jos laiptai yra likę), arba Bugonių kapinėse.
Labai prašome dalyką patiems išpsręsti ir neperduoti mūsų iš naujo vietinių terorizmui.
Ryliškiai, 1984 m. spalio 14 d.
Mūsų adresas
Alytaus raj., Ryliškiai, Karoliui Karvauskui
