Neseniai knygynuose pasirodė K. Bagdonavičiaus feljetonų pamfletų rinkinėlis „Dialogai" (Vilnius, Vaga, 1984 m.). Iš šios knygutės Lietuvos tikintieji sužinojo, kaip, pasiremiant Kauno Kunigų seminarijos Rektoriaus interviu, Londono dienraštyje „Guardian" iškreiptai vaizduojama Bažnyčios padėtis mūsų krašte (243 psl.).
Štai rektorius dr. kun. V. Butkus pasakoja, kad 1982 metais kovo mėn. buvusi pašventinta nauja Seminarijos bažnyčia. Tai netiesa. Ta bažnyčia nėra nauja. 1982 m. Seminarijai buvo grąžinta švč. Trejybės bažnyčia, kuri iš jos buvo atimta prieš 20 metų. Per tuos metus iš nuostabios bažnyčios beliko tik sienos sugriauti gražiausi altoriai, sunaikinti meniški paveikslai ir statulos. Bažnyčia buvo paversta knygų bazės sandėliu.
Manoma, kad atgauti bažnyčią yra padėjęs a.a. kard. Alfredas Bengsas, kai jis lankydamasis Lietuvoje, buvo nustebintas menka Kunigų seminarijos koplytėle, kurioje trūko ir šviesos, ir oro, ir vietos.
Kun. V. Butkus teigia, jog Lietuvoje yra laikomos pamaldos jaunimui. Iš tiesų valdžia leidžia tokias pamaldas tik Kunigų seminarijos auklėtiniams. Visiems žinomi faktai, kaip sovietinė valdžia reaguoja į jaunimo rekolekcijas, į Kalėdų eglutes vaikams, mokslo metų pradžios paminėjimą, šv. Mišių auka jaunimui. Visa tai skelbiama ne tik religinių susivienijimų nuostatų pažeidimu, bet net antitarybine veikla. (Taip buvo kaltinamas ir kun. Sigitas Tamkevičius teisme). Rektorius toliau pasakoja: „. . . tikintiems jaunuoliams leidžiama patarnauti prie altoriaus". Tai labai klastingas pasakymas. Atkreipkite dėmesį — nesakoma vaikams, bet jaunuoliams. Religinių susivienijimų nuostatai tai leidžia tik jaunuoliams, sulaukusiems 18 metų. Jei Lietuvoje vaikai patarnauja prie altoriaus, tai tik dėl to, kad yra kunigų, kurie tų nuostatų nepaiso, bet vadovaujasi Kristaus žodžiais „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane".
Džiaugiamasi tarsi 22 seminaristai, 1982 metais priimti į Kunigų seminariją, jau sudaro labai didelį skaičių. Prieš karą Lietuvoje buvo ne viena seminarija ir į jas buvo priimama žymiai daugiau jaunuolių. Be to, iš 22 klierikų neaišku kiek iš jų pasieks šventimus. Tikriausia jų bus žymiai mažiau, nei tais metais mirs kunigų. Tokia padėtis kartojasi metai iš metų, nepaisant viso sovietinės valdžios „gerumo". Ar tai normalios Bažnyčios darbo sąlygos?
Tame pačiame straipsnyje spausdinamas Vilniaus šv. Rapolo parapijos klebono Antano Dilio pasisakymas prieš Lenkijos Katalikų Bažnyčią. Iš kur kun. A. Dilys žino, kad Lenkijos kunigai daugiau užsiima nacionalizmu ir mažiau kalba apie Dievą? šį kaltinimą mes girdim bedievių spaudoje taikomą ir uoliesiems Lietuvos kunigams.
Nežiūrint praeityje buvusių nesusipratimų, Lietuvos tikintieji palankiai vertina ir domisi kaimynų lenkų pastangomis taip pat nelengvomis sąlygomis išsaugoti tikėjimą savo tautoje.
