Kūčios
Gimtoji žeme, tu šviesios paguodos viltį
Kaip motina slepi savy,
Tą baltą Kūčių vakarą girdžiu vaikus šauki —
Mintimis skrendu, tave, Tėvyne, apkabinti,
Kalbuos su Tavimi.
Pasitinka toliai — Gedimino miestas,
Bokštų kryžiai, Vartų Motina istorijos nakty —
Tūkstantmylį kelią eiti pasiryžęs, suklumpu,
Bučiuoju grindinį, smiltelę gimtąją, —
O Tu vis mane šauki . . .
Lyg regiu — gimti namai ... ir kūčių stalas,
Baltutė staltiesė, plaukai motutės spindi sidabru,
Rasotos akys tokios geros,
Sudėtos rankos maldai po darbų . . .
O Lietuva! Baltam sapne regiu tave!
Tu vis šauki pareik, gana!
Pro sidabro snieginius, ledinius,
Pro storas užtvaras vielų varpeliai skamba —
Piemenėlių Mišios — budinčio spyna —
Ir vėl tylu, kurčiai tylu . . .
O kalinio dalia skurdi pastogė, diena be gero žodžio,
Ledinis šaltis širdyje . . .
Tą baltą vakarą žvaigždė Betliejaus
Į ją šviesos įliejo
Ir laisvės dienos tolumoj
Suspindo lyg svaja . . .
Dagys
* * *
1984 m. rudenį kaliniams — kun. Alfonsui Svarinskui, Baliui Gajauskui ir Viktorui Petkui — nebuvo leista pasimatyti su artimaisiais. V. Petkui susitikti su savaisiais neleista iš eilės net penkis kartus. Taigi, jau daugiau dveji metai niekas iš savųjų jo nematė, nebuvo leista perduoti drabužių. Jau metai laiko, kai į Lietuvą neatkeliavo nė vienas V. Petkaus laiškas. Į savųjų laiškus jokio atsakymo. 1983 m. paskutiniuose laiškuose V. Petkus rašė, jog šlubuoja sveikata, kankina pastovus maudžiantis galvos skausmas.
Pašto siuntų dokumentai byloja, kad kalėjimas jas gauna, bet ar pasiekia kalinį — neaišku.
Kalėjimo administracijos atsakymai į užklausimus apie kalinamą V. Petkų — nieko nepasakantys trafaretai.
Iš kun. Sigito Tamkevičiaus laiškų:
„. . . Ačiū už sveikinimus, linkėjimus, maldas. Ačiū visiems, kurie sveikina ir meldžiasi. Koks neįkainojamai brangus šis dvasinis bendravimas. Nuolatos jaučiu tą nematomą, bet labai brangią paramą, kuriai atstumai ir užtvaros — nėra kliūtys. Rugsėjo mėnuo man primena labai brangias akimirkas, kai lankydavome Šiluvos Mariją, kokios mielos būdavo kelionės. Kaip gera būdavo Šiluvoje praleisti pusdienį laiko. Sugrįždavome truputį pavargę, bet dvasiniai praturtėję, pakvėpavę ta atmosfera, kuri kelia ir daro mus žmonėmis pagal Jėzaus mintį ir širdį. Antri metai lankau Šiluvos Mariją mintimi ir širdimi. Nešu po jos kojų tuos pačius rūpesčius ir džiaugsmus, kaip anuomet. Ir lygiai kaip anksčiau jaučiu jos laiminančią ranką . . .
Viešpats Jėzus Kristus, kuris nuolatos stiprina mane, tebūnie ir jūsų tvirčiausia atrama. Su juo ramiai galima eiti per gyvenimą, jausti, kad kasdieną vis nyksta mumyse marus žmogus, kad artinamės prie savo kelionės tikslo — amžinybės."
1984.9.25.
Rašo kun. Alf. Svarinskas:
„Dėkingas visiems, kurie mane prisimena. Viešpaties parama man labai reikalinga, — juk žmogiškos jėgos labai ribotos.
Pas mus šįmet ankstyvas ruduo. Spalio 7 d. iškrito sniegas ir prasidėjo šalčiai. Dabar daug sniego ir vakar ryte -22 C. šiandien jau antras atlydys . . .
Dirbu statybose po atviru dangumi. Sunkoka! Jau 60 metų, darbiniai akiniai +5,5, o aš neturėjęs kirvio rankose. O visur reikia įpročio, įgūdžių. Linksmai priimu naują kryžių — bus Dievui didesnė auka. šiaip sveikata nieko, tik širdis nemėgsta kilnoti sunkumų. Jei stipriai pavargsta (tai būna ne kasdien), tai naktį neužmiegu. Koja nevargina. Daug vaikštau, darau gimnastiką. Su dantimis ne didelė bėda: du pašalino ir įstatė plieninius, bet sulaužiau tiltą apatinį, ir jau dveji metai vis negaliu sutvarkyti. Bet tai dar pakenčiama.
Nupirkite akinius ir atsiųskite, užrašę: „akiniai", tada neužsiskaitys banderolė, nes man priklauso tik dvi banderolės per metus . . .
Šiaip nuotaika gera. Skaitau, mokausi kalbas ir tikiu tvirtai Dievo Apvaizda.
Atleiskite, kad mano laiškuose tik materialiniai poreikiai ir nieko dvasiško. Yra širdyje daug dvasiško, bet norisi, kad nors vienas laiškas per mėnesį pasiektų Jus.
Štai turiu ir dar vieną prašymą. Lapkričio 2 d. man pranešė, kad atimtas man trumpas pasimatymas gruodžio mėnesį. Broliui parašiau 1 d., todėl galiu pranešti tik per Jus — tegul neatvažiuoja. Labai jam dėkoju už brolišką meilę ir krikščionišką pareigingumą. Tegul Viešpats jam atlygina. Tikriausia susitiksime negreit. Reikia taip gyventi, kad amžinybėje susitiktume, o tai visų svarbiausia!
Broliškas sveikinimas visiems kolegoms ir parapijiečiams."
1984 .XI.
