LTSR Saugumo Komiteto Viršininkui
Nuorašai:
Lietuvos vyskupams ir vyskupijų valdytojams Jo Magnificensijai Kauno Tarpdiecezinės Kunigų
Seminarijos Rektoriui Kun. Dr. Viktorui Butkui
LTSR Saugumo darbuotojui Vincui Platinskui
Kunigo Puzono Roko, Juozo s., gim. 1956.VIII.16.,
gyv. Kiaukliuose, Širvintų rajonas
P a r e i š k i m a s
1977 m. gegužės mėn. padaviau Kauno Tarpdiecezinės Kunigų Seminarijos Rektoriui kun. Dr. V. Butkui prašymą priimti mane į Seminariją.
Praslinkus maždaug mėnesiui, gavau kvietimą į Alytaus Eksperimentinių Namų Statybos Kombinato (AENSK) Kadrų skyrių (prieš Seminariją dirbau kombinato lentpjūvėje). Man ten nuvykus, prisistatė Vilniaus saugumietis Vincas Platinskas ir nusivežė mane pokalbiui į Alytaus vidaus reikalų skyrių.
Pasiėmęs keletą švaraus popieriaus lapų jis atsisėdęs priešais mane, pradėjo klausinėti ir visą laiką kažką žymėjosi. Pokalbio pradžia buvo graži, maloni, teiravosi apie darbą, namiškius, ar neturįs kokių nusiskundimų ir t.t. Toliau kalba pakrypo link tikslo. Saugumietis Vincas man nušvietė, kad įstoti į Seminariją yra sunku, esąs didelis konkursas, reikia turėti pažįstamų, sakėsi, kad jis gali man padėti. Pabrėžęs, kad aš buvęs geras ir pavyzdingas pilietis mokykloje ir kariuomenėje, tik aštuntoje klasėje pasielgęs negerai, atsisakydamas ruošti ateistinę temą, išjuokiančią Bažnyčią ir kunigus.
„Žinoma, šis vienintelis išsišokimas nėra rimta kliūtis įstoti", — dėstė saugumietis Vincas. „Bet visa jūsų giminė yra persiėmusį buržuazinėmis, antitarybinėmis nuotaikomis. Negana to, du tavo dėdės ir tėvas nuteisti už tai, kad palaikė ryšius su „banditais". Jie, atrodo, jau pasimokė ir suprato savo kaltę. Bet mums sunku patikėti ir garantuoti, kad toji antitarybinė dvasia nepasireikš tavyje. Jei nori įrodyti mums, kad esi geras tarybinis pilietis, lojalus tarybinei valdžiai, turi parašyti pasižadėjimą".
„Išdavikas niekada nebūsiu! Kaip galima žmoguje sutalpinti dvi priešingybes: klieriką ir saugumietį", — atkirtau susijaudinęs dėl neteisėtų jo reikalavimų.
„Ką tu išsigalvojai! Juk niekas tau ir nesako būti išdaviku!" — piktai kalbėjo Vincas. Tu kaip tik gera padarysi, pranešdamas savo bendraminčių klierikų klaidas, antitarybinius jų išsišokimus. Juk ir Biblijoje parašyta, jog reikia atiduoti kas ciesoriaus — ciesoriui, o kas Dievo — Dievui".
„Jūs norite, kad aš būčiau Judas, išduočiau Kristų, kiščiausi į kitų žmonių sąžinės reikalus. Juk tai nesiderina su katalikiška sąžine. Kokia čia dar gali būti kalba apie bendradarbiavimą! Aš ir be pasižadėjimo būsiu geras pilietis, geras klierikas".
„Kvaily! Kokį čia dar Judą sau įsikalei į galvą! Tu absoliučiai nieko neišduodi ir neparduodi!" — piktai šaukė saugumietis. „Kariuomenėje juk buvai, tai turėtum suprasti, kad čia nebus jokia išdavystė, o tik garbingas tarybinio piliečio pareigos atlikimas. Kas tau davė tokių keistų pamokinimų?!"
„Mano sąžinė tam priešinasi, o ne pamokinimai" — paaiškinau.
„Kokią tu čia sąžinę išsigalvojai?! Jokios sąžinės nėra ir nekalbėk nesąmonių! — šaukė saugumietis Vincas.
„Nežinau, kaip jūs, o aš tai tikrai turiu sąžinę. Ir nesiskaityti su ja negaliu" — atkirtau jam.
Matydamas, jog aš dar vis nesutinku su jo reikalavimais, saugumietis nukreipė kalbą į kitus dalykus. Teiravosi, ar klausau „šmeižikiškų" „Vatikano", „Laisvės" ir „Amerikos balso" laidų. Atsakiau, kad kartais paklausau. Kiek įmanydamas Vincas juodino Vatikaną ir Popiežių. Po ilgų klausinėjimų saugumietis pareiškė:
„Mums reikalingas tik tavo pasižadėjimas raštu, jog būsi lojalus tarybų valdžiai. Tu pats suprask, kad menkas malonumas man su tavimi čia ginčytis ir leisti veltui laiką. Todėl susitarkim taip: imk šį popieriaus lapą ir rašyk, ką aš tau padiktuosiu. Tik tuomet aš garantuoju tavo įstojimą į Kunigų seminariją."
„Ne, nerašysiu! Užtenka to, kiek pasikalbėjome. Aš noriu tik vieno: būti geras kunigas ir tuo pačiu pavyzdingas pilietis. Tik ne išdavikas. Manau, kad neverta vėl iš naujo įrodinėti".
„Tuomet apie įstojimą į seminariją nė negalvok!" — šaukė saugumietis Vincas. „Galėsi sau ir toliau per visą gyvenimą tampyti lentpjūvėje lentas. Tu nemanyk, kad tik ant tavęs vieno užsisėdome ir šito reikalaujame. Juk ir klierikai, ir kunigai gyvenate tarybinėje visuomenėje, todėl turite skaitytis su valstybės reikalavimais."
„Bet juk Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės ir įstojimas į Seminariją turi priklausyti nuo Seminarijos rektoriaus ar vyskupo, o ne nuo jūsų" — bandžiau jam aiškinti.
„Kas tau pripumpavo tiek daug antitarybinės dvasios?! Tu jau spėjai susidėti su kunigais „ekstremistais" ir nori jų pėdomis sekti. Ne, taip nebus! Apie seminariją tuomet užmiršk visiems laikams ir — niekada nesvajok, kad priėmimas į seminariją nepriklausys nuo valstybės. Savo atsisakymu tu nieko nepagąsdinsi — tik pakenksi pats sau ir Bažnyčiai. Nesikarščiuok, vadovaukis savo protu, o ne pamokymais!" — piktai mokė saugumietis.
„Kartais neužtenka žmogiškos išminties. Geriausia klausyti savo sąžinės ir Dievo balso" — pasakiau jam.
„Jei visada paisysi tos sąžinės išvedžiojimų — pražūsi gyvenime, nieko nepasieksi. Tu tik geriau pasižiūrėk į vyresniųjų kunigų gyvenimą ir pamatysi, kad jie mažai paiso, ką liepia sąžinė, o gyvena kaip jiems geriau. Mes tau garantuojame puikią ateitį, padėsime iškilti į hierarkus, galėsi dirbti didesnėje parapijoje, išvažiuoti į užsienį, jei tik būsi protingas. Tad rašyk pasižadėjimą ir viskas bus gerai. Išsiskirsime, kaip geriausi draugai. Kitaip teks visą gyvenimą pyktis. Ir apie savo tėvus, brolius ir seseris pagalvok, kad gali jiems pakenkti. Kada nors tu pats man dėkosi, kad gerai patariau" — įtikinėjo Vincas.
Išvargintas beveik tris valandas trukusio „smegenų praplovimo", norėdamas greičiau juo atsikratyti ir labai trokšdamas būti kunigu, per savo žioplumą sutikau pasirašyti pasižadėjimą būti lojalus ir teikti valstybės saugumo organams informaciją apie antitarybinius išsišokimus Seminarijoje. Tai padariau ne savo noru, bet tik verčiamas moralinės prievartos, kurią panaudojo saugumietis Vincas Platinskas. O prievarta bet kokį dokumentą daro negaliojantį, nes nėra laisvo apsisprendimo.
Išsiskiriant Vincas pareiškė, kad iki Seminarijos mokslo metų pradžios dar teks keletą kartų su juo susitikti, nes gali iškilti kokių nors neaiškumų. Be to, užtikrino neabejotiną mano priėmimą į Seminariją, jam tarpininkaujant per Religijos reikalų įgaliotinį Tumėną. Sekantį susitikimą nurodė, berods, liepos 19 d. Alytuje prie „Dzūkijos" viešbučio. Apie pokalbį uždraudė kam nors pasakoti.
Nurodytą dieną apie 16 val. saugumietis jau vaikštinėjo netoli viešbučio. Man atėjus, pasakė, kad pokalbis vyks viešbučio antrame aukšte. Į viešbutį jis įėjo pirmas. Man liepė užeiti į nurodytą kambarį po keletos minučių, nes einančius kartu gali kas nors pastebėti. Susitikime saugumietis Vincas teiravosi, kas naujo, klausė, ar kam nors neišsipasakojau. Atsakiau, kad niekam. Įtikinėjau jam, kad sąžinė per visą tą laiką nedavė ramybės ir dėl to pasižadėjimo. Prašiau tą pasižadėjimą sunaikinti, bet saugumietis pasakė, kad jo neturįs ir kad neverta dėl to jaudintis.
Toliau Vincas pasakė, kad man belieka parašyti savo autobiografiją, pasirinkus kokį nors slapyvardį. Viską žadėjo išsiųsti į Maskvą ir niekas apie tai nesužinos.
„Darykit ką norit, bet daugiau ką nors rašyti atsisakau! Nusprendžiau, kad man su jumis nepakeliui. Kam aš turiu kankintis dėl savo sąžinės priekaištų."
„Tu tikrai kažkam viską išsipasakojai! Tikriausia kam nors iš kunigų! Jei taip, tai bus ir jiems, ir tau blogai. Čia jau be kalėjimo nebeapsieisim. Juk tai paslapties išdavimas! Kaip iš tikrųjų yra? Svolačiau, tu kalbėk! — piktai šaukė saugumietis.
Atsakiau, kad sąžinė neleidžia rašyti tai, kas priešinga mano įsitikinimams, kad mano autobiografiją jie ir taip gerai žino. Tada saugumietis dar labiau supykęs ėmė šaukti:
„Kiek aš dar su tavim čia terliosiuosi ir aušinsiu burną?! Aš tau jau ne kartą sakiau, kad, jei tu mums nedirbsi pagal pasižadėjimą, tai tavo likimas bus nepavydėtinas: būsi sunaikintas ar uždarytas į kalėjimą!"
Šiame susitikime aš buvau išlaikytas vėl apie tris valandas. Jaučiausi nerviškai labai sukrėstas. Matydamas, kad gali blogai baigtis ir, norėdamas būti kunigu, nusprendžiau parašyti autobiografiją, pasirinkti slapyvardį, bet vykdyti negalvojau.
Pagaliau parašiau autobiografiją. Tada saugumietis liepė pasirinkti slapyvardį. Kai ilgai nesugalvojau, jis pats pasiūlė „Vyturio" slapyvardį. Saugumietis liepė parašyti raštišką pasižadėjimą, kuriame nurodoma, kad bet kokius pranešimus, skirtus saugumui, pasirašysiu „Vyturio" slapyvardžiu. Visa tai irgi reikėsią išlaikyti paslaptyje. Susitikimo pabaigoje Vincas pareiškė, kad rugpjūčio 2 d. reikės susitikti Vilniuje. Davė namų adresą ir telefono numerį.
Pasirinktą dieną anksti rytą išvažiavau iš Alytaus į Vilnių. Susitikom prie „Gintaro" viešbučio. Čia jis vėl pirmas įėjo į paskirtą kambarį, o man liepė užeiti po kelių minučių.
Saugumietį Vincą domino mano laikysena. Klausinėjo apie mano pažintį su uoliais kunigais, jo vadinamais „ekstremistais". Teiravosi, ką aš girdėjęs apie ekskunigą Starkų Sidabravo parapijoje metusį kunigo pareigas. Pastaroj iškėlė kaip žmogų be veidmainystės, suradusį tikrąjį kelią. Tuo tarpu kun. A. Svarinską, kun. Sigitą Tamkevičių, kun. Juozą Zdebskį ir kt. apibūdino kaip tarybinės santvarkos šmeižikus.
Šis susitikimas užsitęsė apie dvi valandas. Išsiskiriant kelionės išlaidoms Vincas davė 25 rub., prieš tai liepęs parašyti, kad iš saugumo komiteto aš einamiesiems reikalams paėmiau nurodytą sumą pinigų. Matydamas mano nerimą dėl sutikimo bendradarbiauti, saugumietis dar liepė man atvažiuoti į Vilnių po savaitės, rugpjūčio 9 d.
Paskirtą dieną vėl išvažiavau į Vilnių. Man paskambinus, Vincas nurodė, kad pokalbis vyks netoli rašytojos Žemaitės paminklo esančiame viešbutyje. Į nurodytą kambarį įėjome kaip ir visais atvejais: jis pirmas, aš po kelių minučių. Klausinėjo apie daug ką. Įspėjo mane, kad būčiau atsargus Seminarijoje su kitais klierikais, kad kokiu nors būdu neišduočiau apie bendradarbiavimą. Išsiskiriant vėl kelionės išlaidoms davė 10 rub. ir užtikrino, kad dabar mano įstojimas į seminariją esąs garantuotas, kad nereikią graužtis — viskas būsią kuo geriausiai. Per pirmąsias Kalėdų atostogas žadėjo man paskambinti į namus. Ir vėl teksią susitikti, nes gali iškilti įvairių neaiškumų.
Šis ketvirtasis susitikimas su saugumiečiu Vincu Vilniuje buvo paskutinis, į kurį aš ėjau pagal žodinį iškvietimą. Daugiau nėjau į panašius susitikimus ir ateityje nebeisiu, nes tai nesiderina su klieriko sąžine.
Rugpjūčio 10 d. gavau telegramą, kad esu priimtas į Kauno Kunigų Seminariją. Niekas — nei iš kunigų, nei iš artimųjų nenutuokė, kokie sunkūs buvo „stojamieji egzaminai", privertę daryti sąžinės kompromisus.
Per pirmąsias Kalėdų atostogas, nesulaukęs mano skambučio, saugumietis Vincas paskambino man į namus. Bet, manęs neradęs, namiškiams prisistatė kaip geras mano draugas, kuriam aš turįs paskambinti. Supratau, kas per ,,draugas" skambino. Nesulaukęs iš manęs skambučio per šias atostogas, stengėsi sugauti per kitas, bet vis nerasdavo namuose. Tik antro kurso pabaigoje, per Velykų atostogas, man pakėlus ragelį, Vincas klausė, kodėl aš jam nepaskambinęs. Atsakiau jo nepažįstąs ir nenorįs turėti su juo jokių reikalų. Saugumietis pagrasino, kad tai geruoju nesibaigsią. Tada aš padėjau ragelį, nesileisdamas į jokias kalbas.
1980 m. gegužės 27 d. gavau oficialų pranešimą iš Vilniaus valstybinio saugumo. Jame buvo nurodyta, kad esu kviečiamas liudininku gegužės 28 d. 10 val. pas tardytoją Balčiūną.
Dideliam mano nustebimui saugumo rūmuose vėl pasirodė saugumietis Vincas, o ne tardytojas Balčiūnas. Aš tuoj pareiškiau:
„Esu iškviestas ne pas jus, o pas tardytoją Balčiūną. Ko čia jūs atėjote? — paklausiau jį.
Saugumietis suriko:
„Tu ką, snargliau, rupūže! Nenori jau pažinti manęs?! Spėjai jau pamiršti tai, ką buvai pažadėjęs Alytuje! Nurodinės jis čia man, piemuo! Kalbėsi su manimi ir su tardytoju Balčiūnu."
„Prašau nesikolioti. Jei koliositės, su jumis nekalbėsiu!"
„Žiūrėk, kaip tave išauklėjo visokie Svarinskai ir Tamkevičiai. Tu jau pasidarei labai didelis ponas ir nenori visiškai su mumis kalbėtis," — ironizavo saugumietis.
Matydamas, kad aš nenoriu su juo kalbėtis, pykstu, Vincas telefonu pakvietė kitą, pavardės nepasisakiusį saugumietį, matomai vyresnį pareigūną. Pastarasis atsinešė kažkokius popierius, turbūt mano bylą ir pradėjo vardinti Seminarijoje padarytus „nusikaltimus". Pirmasis „nusikaltimas", kad aš šv. Juozapo dieną 14 min. skaičiau savo kurse referatą apie Rūpintojėlį ir Vytį. Supratau, kad kurse ne aš vienas buvau užverbuotas, dar kažkas yra, kuris uoliai informuoja saugumo organams. Antra. — kad parašiau politiniams kaliniams laiškus. Iš dešimties kaliniams parašytų laiškų tik viena Nijolė Sadūnaitė gavo, nes ji buvo jau tremtyje. Visi kiti buvo sulaikyti Vilniaus saugumo. Ypač saugumiečiams nepatiko Velykinis pasveikinimas:
„Mielas broli (sese) Kristuje, Kristaus kryžiaus istorija nesibaigia Jo mirtimi. Pro kapą turime žiūrėti ir galvoti apie galutinę pergalę ir kryžiaus triumfą" (šv. Velykos, 1979 m.).
Perskaitęs laišką, adresuotą Viktorui Petkui, nepažįstamas saugumietis paklausė, dėl ko aš jam rašiau sveikinimą. Juk jis man nėra joks giminė. Atsakiau, kad jis mano dvasios brolis ir kad kataliko pareiga sušelpti kalinį maistu, drabužiu ar bent laišku.
,,Tu negalvok, kad mes esame kvaili ir nesuprantame, kas yra toje religinėje mintyje paslėpta. Kokios, po velnių, tu pergalės ir triumfo linki tam „banditui"! — nervinosi saugumietis.
Ir, kiek galėdamas, saugumietis juodino Viktorą Petkų, Petrą Paulaitį. Kai bandžiau jam prieštarauti, liepė man nutilti. Panašiai ir mano tėvą išvadino „banditu". Sakė, kad ir aš jų pėdomis seku.
Po to įėjo tardytojas Balčiūnas. Jį domino klausimai: ar aš pažįstąs Anastazą Janulį, ar jis neatveždavo į Seminariją pogrindinės spaudos? Atsakiau, kad artimai nepažįstu, tik girdėjęs apie jį, ir kad į Seminariją niekada jis nieko nebuvo atvežęs. Tardytojas pyko, grasino baudžiamuoju straipsniu už melagingus parodymus. Tvirtino, kad Janulis prisipažinęs, jog man į Seminariją atveždavęs pogrindžio leidinių. Viską paneigiau. Tardymas užtruko vieną valandą. Tardytojui Balčiūnui reikalaujant ir gąsdinant išmetimu iš seminarijos, po tardymo protokolu pasirašiau.
Jam išėjus, vėl „auklėjo" saugumiečiai. Teiravosi, kas daugiau per spalio šventes himno metu sėdėjo. Atsakiau, kad nemačiau. Klausė, ko važiavęs pas kun. Alfonsą Svarinską ir S. Tamkevičių, ką ten kalbėjomės. Atsakiau, kad čia mano sąžinės reikalas. Tada vienas iš jų ėmė šaukti, kad tokiems, kaip aš nevieta Seminarijoje, nes ten ir bręsta tokie, kaip Svarinskas, Tamkevičius. Liepė man rašyti pasiaiškinimą dėl visų tų „nusikaltimų", padarytų Seminarijoje per trejus metus. Rašyti kategoriškai atsisakiau, nes nelaikiau tai nusikaltimais. Išsiskiriant pasakė, jog būsią blogai, jei nevykdysiu tai, ką pažadėjau. Ir jei toliau save taip vesiu, teks palikti Seminariją. Sakė, kad vasarą teksią dar susitikti.
Iš viso tą dieną saugumo rūmuose buvau išlaikytas penkias valandas. Pagrindinis iškvietimo tikslas ne tiek tardyti dėl Janulio bylos, kiek įbauginti mane. Mane „auklėjo" tardytojas Balčiūnas ir dar keturi saugumiečiai.
Jums, viršininke, ir visiems saugumo darbuotojams noriu priminti SNO Visuotinės Žmogaus teisių deklaracijos, priimtos 1948 m. gruodžio 10 d., 12 ir 20 straipsnius, kuriuos pažeidė saugumietis Vincas Platinskas bei kiti jūsų darbuotojai:
12 straipsnis skelbia, kad „negalima savavališkai kištis į nė vieno žmogaus asmeninį ir jo šeimos gyvenimą, negalima kėsintis į korespondencijos slaptumą arba į jo garbę ir reputaciją. Kiekvienas žmogus turi teisę, kad įstatymas jį saugotų nuo tokio kišimosi arba tokių pasikėsinimų".
20 straipsnio 2-oje dalyje skelbiama: „Niekas negali būti verčiamas stoti į kokią nors organizaciją".
Baigdamas šį atvirą laišką jums, Viršininke, prašau ir reikalauju;
1) 1977 m. birželio mėn. parašytą mano pasižadėjimą bendradarbiauti su valstybės saugumo organais laikyti negaliojančiu, nes buvo panaudota moralinė prievarta,
2) nešantažuoti ir neversti bendradarbiauti su saugumu jaunuolių, trokštančių būti kunigais,
3) leisti Lietuvos vyskupams, valdytojams ir Seminarijos vadovybei laisvai, nepriklausomai nuo Religijos reikalų įgaliotinio, spręsti apie kandidato į kunigus tinkamumą,
4) palikti visišką laisvę kiekvienos vyskupijos vyskupui ar valdytojui laisvai paskirti ar iškelti kunigą į bet kurią parapiją.
Kreipdamasis į jus, remiuosi LTSR Konstitucijos 47 straipsniu, kuris leidžia pateikti valstybės organams pasiūlymus, kritikuoti trūkumus.
Kiauklių klebonas kun. Rokas Puzonas
Kiaukliai 1984.XII.25.
