Vilnius. RRT įgaliotinis Petras Anilionis neleidžia dirbti vyskupo Julijono Steponavičiaus patvirtintai Vilniaus arkivyskupijos Kunigų tarybai ir Konsultorių kolegijai. Jis pasiūlė arkivyskupijos valdytojui kun. Algirdui Gutauskui sudaryti kompromisinę Kunigų tarybą ir Konsultorių kolegiją: iš vyskupo patvirtinto Konsultorių kolegijos sąrašo už Kybartų bažnyčioje kun. S. Tamkevičiaus suėmimo metinėse pasakytą pamokslą išbraukti kun. Joną Lauriūną, kun. Algimantą Keiną išbraukti kaip reakcingą ir buvusį TTGKK narį. Iš Kunigų tarybos išbraukti kun. Kazimierą Žemėną, kad būtų vietos įtraukti valdžiai palankius kunigus. Mons. Juzefas Obremski pasitraukė iš kunigų tarybos.
Panaši reorganizacija laukia ir Panevėžio Kunigų tarybos bei Konsultorių kolegijos. Net bemaž ištisai įgaliotinio įstaigos sudarytos Kunigų tarybos yra paralyžuotos — nieko neveikia, nesudaryti statutai. Tarybą posėdžiui turi kviesti vyskupas ar valdytojas, bet jis gali ją kviesti tik suderinęs su įgaliotiniu. Su įgaliotiniu reikalaujama suderinti ir svarstomus klausimus.
* * *
Kam Tai Naudinga?
Pasirodžius „Kronikai", kaip ir reikėjo tikėtis, sunerimo valdiški bedieviai. Kulto reikalų įgaliotinis kreipėsi į vyskupus, kad jie likviduotų „Kroniką". Vyskupai paaiškino, kad „Kronika" gimė be jų žinios ir apskritai jie nežino, kas ją leidžia. Nepasisekus šiam bandymui, saugumas pradėjo kratas ir areštus, pasipylė teismai ir skaudūs nuosprendžiai — keli asmenys neteko laisvės. Saugumiečiai stengėsi užmegzti dialogą su kunigais, kuriuos jie įtarė, galinčiais turėti ryšį su „Kronika", įrodinėjo jiems, kad „Kronika" netarnauja Bažnyčiai, tuo labiau valstybei, o tik sunkina Bažnyčios padėtį. Ir vis tik, nepaisant persekiojimų, kratų, tardymų, areštų, nelengvomis pogrindžio sąlygomis „Kronika" eina toliau, tačiau saugumietiška propaganda taip pat kai ko atsiekė — atsiranda kunigų, patikėjusių eilės metų propaganda ir, sunku paaiškinti, nuoširdžiai, ar tam tikrais tikslais pasisakančių prieš minėtą leidinį.
1985 m. vasario mėnesį Vilniuje, vesdamas kunigams rekolekcijas, prieš „Kroniką" aštriai pasisakė Turgelių dekanato dekanas kun. Kazimieras Vaičionis. Pasak jo, šitas leidinys prieštarauja evangelinei meilės dvasiai, kritika užgauna ateistus. Kun. K. Vaičionis savo kalboje smerkė parašų rinkimą, protestus, memorandumus, teisių gynėjus. Pagal kun. K. Vaičionį, skriaudžiamasis iš meilės skriaudikui privalo tylėti ir negali skųstis, priešingu atveju, pagalbos šauksmas būtų nusikaltimas prieš meilę. Analogiškai, kai vilkas nešasi avį, piemuo vardan meilės vilkui turi tylėti ir ramiai žiūrėti. Vardan meilės chuliganui reikia slėptis už medžio ir negelbėti žmogaus, kai šis jį muša ir spardo . . . Kun. K. Vaičionis nepripažįsta savigynos teisės tikintiesiems ir Bažnyčiai. Kažin ar tokia „meilė" yra evangelinę meilė, kai neginamos brangios vertybės. „Tas laisvės nevertas, kas jos negina", — užrašyta viename paminkle.
Abejotina, ar tokią „meilę" palaikytų Kristus. Fariziejams Jis turėjo aštrų žodį — „pabaltinti karstai", „veidmainiai". į šventyklą susikrausčiusiems pirkliams Jis parodė rimbą . . ., užstojo apaštalus nuo fariziejų, kaltinusių juos subatos pažeidimu, mat apaštalai skynė ir valgė varpas. Alkanas turi teisę valgyti. Užstojo puolusią moterį — gynė žmogaus teisę į gerą vardą. Jis gynė vaikelių teises, griežtai pasisakydamas prieš nekaltų sielų papiktintojus . . . Evangelija nepataikauja blogiui. Ji giria šv. Krikštytoją, kai jis, gindamas šeimos šventumą, „įžeidė" paleistuvį Erodą ir už tai turėjo mirti. Panašiai elgėsi ir apaštalai. Apaštalams buvo liepta nekalbėti apie Kritų, bet jie atsakė, kad „Dievo reikia labiau klausyti, negu žmonių".
Pagal kun. K. Vaičionį, nusikaltimu prieš meilę būtų galima apkaltinti ir Pietų Afrikos Bažnyčią, kovojančią už negrų teises, ir Čilės dvasininkus, solidarizuojančius su režimo aukomis, kenčiančiomis koncentracijos stovyklose . . . Visi privalome žinoti, kad smerkti veiksmą dar nereiškia smerkti asmenį. Veiksmas gali būti smerktinas, bet asmuo, jį atliekantis, visada lieka vertas pagarbos. Tačiau iš pagarbos asmeniui jokiu būdu negalima sutikti su jo netinkamu elgesiu. „Man draugas yra Sokratas, man draugas — Platonas, bet didžiausias draugas yra tiesa", — taip buvo sakoma jau senovėje. Gerbiamas kunigas nepripažįsta teisės kitiems protestuoti, sau gi daro išimtį — protestuoja prieš ginančius tikinčiųjų teises . . .
Kam naudingi tokie protestai? Bažnyčiai ar tiems, kurie kovoja prieš Bažnyčią?
* * *
TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Pirmininkui K.
Černenkai
Nuorašai:
RRT prie TSRS Ministrų Tarybos Pirmininkui
Kurojedovui
Lietuvos TSR RRT įgaliotiniui P. Anilioniui
Adresas atsakymui: 235610 Telšiai, Spaudos 2, Vyskupijos kurija
Telšių vyskupijos ir Klaipėdos prelatūros kunigų
P r a š y m a s
Jūs labai daug pasisakote apie taiką ir tarptautinį teisingumą, todėl norime atkreipti Jūsų dėmesį į tikinčiųjų patiriamus neteisingumus.
Nors Tarybinė Konstitucija garantuoja visiems piliečiams sąžinės laisvę, bet mes, kunigai ir tikintieji, susiduriame su įvairiausiais nekonstituciniais suvaržymais ir nenugalimais sunkumais. Štai keletas svarbesnių:
1) 1946 m., Vyriausybės patvarkymu, buvo uždarytos trys Kunigų seminarijos; palikta tiktai viena (Kauno mieste) ir ta pati su labai mažu auklėtinių skaičiumi. Tiesa, paskutiniu metu leidžiama kasmet priimti apie 30 auklėtinių, tačiau kunigų skaičius aiškiai nepakankamas. Vien Telšių vyskupijoje ir Klaipėdos prelatūroje iš 142 bažnyčių tik 84 turi savo kunigus, o 58 bažnyčios — be kunigų!
Be to, yra priversti dirbti kunigo darbą ligoniai, nusenę, invalidai kunigai, kuriems normaliose sąlygose priklausytų užtarnautas poilsis. Kunigų skaičius LTSR kasmet labai mažėja — išmiršta 2-3 kart daugiau, kaip įšventinama naujų, jaunų kunigų! Padėtis katastrofiškai sunkėja. Atsiranda savarankiškai baigusių mokslą, valstybės neužregistruotų, vadinamų nelegaliais kunigų. Tai tikrai nenormalu! Kad visa to nebūtų, būtina leisti priimti į Kauno Tarpdiecezinę Kunigų seminariją ne 30 naujų auklėtinių kasmet, bet tiek, kiek Lietuvos Katalikų Bažnyčios episkopatui bus reikalinga. Primename, kad Kauno Kunigų seminarija pilnai išlaikoma vien tikinčiųjų aukomis.
2) Iki šiol ir toliau pasilieka sena, skaudi ir atvira žaizda dėl Tarybų Valdžios neteisėtai atimtos Klaipėdos katalikų bažnyčios.
Bažnyčia buvo pastatyta su Tarybų Valdžios Ministrų Tarybos sutikimu ir leidimu. Ją statė Klaipėdos dirbantieji, statybą aukomis rėmė visa Lietuvos tikinčioji liaudis. Tik pastačius, prieš pat pašventinimą, bažnyčią Tarybinė Valdžia konfiskavo, nugriovė bokštą ir pavertė ją Valstybine Filharmonija. Visi daugkartiniai Klaipėdos tikinčiųjų prašymai liko neišklausyti. Vargsta tikintieji, kamuojasi Klaipėdoje dirbantieji kunigai, nes pernelyg jau mažas dabartinis Klaipėdos miesto maldos namelis. Žmonės vargsta lauke ant lietaus ir kenčia šalty'., nes bažnytėlėje nėra kur susitalpinti. Todėl labai labai Jus prašome patenkinti Klaipėdos tikinčiųjų nuolatinius prašymus — grąžinti jų darbu ir lėšomis pasistatytą bažnyčią, nes Klaipėdos tikintieji stropiu ir sąžiningu savo kasdieniniu darbu to tikrai nusipelnė.
3) Tarybinė Konstitucija garantuoja visiems savo piliečiams sąžinės laisvę. Deja, dalis vietinės valdžios pareigūnų ateistų, pažeisdami tarybinę Konstituciją, varžo jos garantuojamas religines teises, kaip štai: labai mažai teleidžia religinės spaudos, kuri nepatenkina nei minimalių tikinčiųjų poreikių, draudžia moksleiviams ir tarnautojams lankyti bažnyčią, neleidžia vaikų mokyti religijos, tikėjimo tiesų, kaip tai daroma kitose socialistinėse demokratinėse respublikose.
Todėl tikimės, kad minėtų valdžios pareigūnų antikonstituciniai veiksmai bus sudrausti ir tikintiesiems nebus trukdoma praktikuoti tikėjimą.
4) Paskutiniu metu mus ypač nustebino ir didžiai nuliūdino dviejų mūsų kunigų — Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus — nuteisimas didelėmis bausmėmis, nors jie tik gynė tarybinės Konstitucijos garantuojamas religines tikinčiųjų teises. Šiuo metu už grynai religinę veiklą suimtas kun. Jonas-Kastytis Matulionis.
Todėl mes labai prašome jus, Gerb. Pirmininke, paveikti atitinkamas Valstybės valdžios įstaigas, kad būtų peržiūrėtos kun. Alfonso Svarinsko ir kun. Sigito Tamkevičiaus bylos, kad jie ir kun. Jonas-Kastytis Matulionis būtų paleisti į laisvę ir vėl galėtų laisvai eiti savo kunigo pareigas.
Telšių Vyskupijos ir Klaipėdos Prelatūros kunigai:
Adomas Alminas Stanislovas Anužis Klemensas Arlauskas
Albinas Arnašius Antanas Augustis Brunonas Bagužas
Aloyzas Baškys Antanas Beniušis Petras Bernotas
Domininkas Bivainis Juozapas BukauskasAntanas Binkus
Bronislovas Burneikis Juozapas Butkus Liudvikas Dambrauskas
Stanislovas Ežerinskas Antanas Garjonis Juozapas Gasčiūnas
Kazimieras Gasčiūnas Vincentas Gauronskis Jonas Gedvilą
Algis Genutis Domininkas Giedra Antanas Gylys
Juozapas Grabauskas Jonas Ilskis Antanas Ivanauskas
Aleksandras Jakutis Juozapas Janauskas Petras Jasas
Antanas Jurgaitis Vladislovas Juškys Jonas Kauneckas
Anicetas Kerpauskas Vincentas Klebonas Alfonsas Klimavičius
Bronislovas Latakas Aloyzas Lideikis Petras Linkevičius
Petras Lygnugaris Petras Merliūnas Juozapas Maželis
Juozapas MiklovasVytautas Mikutavičius Julijonas Miškinis
Vytautas Motekaitis Petras Našlėnas Juozapas Ošlauskas
Juozapas Pačinskas Jonas Pakalniškis Algirdas Pakamanis
Jonas Paliukas Petras Palšis Jonas Paulauskas Jonas
Petrauskas Konstantinas Petrikas Tadas Poška Antanas
Petronaitis Kazimieras Prialgauskas Adolfas Pudžemys Alfonsas
Pridotkas Klemensas Puidokas Petras Puzaras Bronius Racevičius Vladas Radveikis Antanas Riekus Kazimieras Rimkus
Jonas RudzinskasPranas Ružė Stanislovas Sakutis
Vincentas Senkus Liudas Serapinas Petras Serapinas
Henrikas Sirtautas Vytautas Skiparis Domininkas Skirmantas
Petras Stukas Liudvikas Šarkauskas Antanas Šeškevičius
Valentinas Šikšnys Zigmas Šimkus Juozas Širvaitis
Juozas Šiurys Vladas Šlevas Juozas Šukys
Henrikas Šulcas Tomas Švambarys Julius Tamašauskas
Feliksas Valaitis Petras Venckus Konstantinas Velioniškis
Leonas VeselisVincas Vėlavičius Jonas Vičiulis
Antanas Zdanavičius Juozas Zeberskis Ferdinantas Žilvys
Kazimieras Žukas Romualdas Žulpa Vytautas Žvirzdinas
parašas neįskaitomas parašas neįskaitomas
1984 m. gruodžio mėn.
Kunigai, atsisakę pasirašyti po pareiškimu:
Jonas Beinoris, Česlovas Degutis, Zenonas Degutis, Edmundas Germanas, Juozapas Gedgaudas, Stanislovas Ilinčius, Kazimieras Macelis, Juozapas Mantvydas, Juozapas Ratalė, Antanas Striukis, Bernardas Talaiškis, Vytautas Kadys.
Renkant parašus, nerasti namuose šie kunigai:
Bronislovas Brazdžius, Anupras Žukas, Anupras Gauronskis, Kazimieras Gylys, Konstantinas Jadviršis, Izidorius Juškys, Stanislovas Vaitelis, Stanislovas Letukas, Juozapas Liutkevičius, Aloyzas Orentas, Pranciškus Šatkus, Pranas Venckus, Vincas Vitkus.
* * *
Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui Petrui Anilioniui
Kun. Juozapo Razmanto, Žalpių klebono, Kelmės raj.,
P a s i a i š k i n i m a s
1984 m. spalio 30 d. Pakražančio apylinkės pirmininkas parodė man Religijų reikalų įgaliotinio P. Anilionio vardu rašytą įspėjimo raštą, kad aš neturiu teisės laikyti pamaldas ir patarnauti tikintiesiems Viduklės bažnyčioje. Toks Religijų reikalų kulto įgaliotinio raštas yra priešingas TSRS Konstitucijai, Helsinkio nuostatams ir Tarptautinėms teisėms bei įstatymams, kuriuos pasirašė Tarybų Sąjungos Vyriausybė.
Vyskupas, paskyręs mane į Žalpius, įpareigojo pagelbėti aptarnauti Viduklės parapijos tikinčiuosius, kada tik jie mane prašys. Buvo pasiūlyta man gyventi Viduklėje ir būti Žalpių klebonu, nes Žalpių Bažnyčiai priklausantis gyvenamas namas — klebonija bedievių atimta ir kunigai turi gyventi supuvusioje, avarinėje lūšnoje, kurios nei taisyti, nei remontuoti neįmanoma.
Beveik pusė Žalpių parapijos yra Raseinių rajono ribose, rubežiuojasi su Viduklės parapija ir nusitęsia arti pačios Viduklės. Žalpių parapijos tikintieji savo mirusiuosius laidoja Viduklės parapijos kapinėse, todėl aš privalau atlikti religines laidotuvių apeigas ir atlaikyti pamaldas mirusių prisiminimo metinėse, trisdešimtą dieną nuo mirties dienos ir kitomis progomis Viduklės bažnyčioje, kada tik manęs prašo ir atvažiuoja parsivežti.
Ką man daryti — patarnauti ar atsisakyti patarnavimų tikintiesiems — nurodo Bažnyčios kanonai. Bausmes dėl galimų ar negalimų patarnavimų skiria vyskupas, o ne vykdomieji komitetai. Jei visa tai nepatinka RRT įgaliotiniui, prašau savo pažiūras derinti su vyskupijos vyskupu.
1984 m. lapkričio mėnesio 5 d. Kelmės rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Lapinskienė, išsikvietusi mane į Kelmę, parodė man iš Raseinių rajono gautą antrą įspėjimą — tokio pat turinio kaip ir pirmasis. Pradžioje pavaduotoja barė mane, kad po pirmo įspėjimo vėl dalyvavau spalio mėn. 26 dienos pamaldose už kun. Svarinską Viduklės bažnyčioje, nors tuo metu dar nebuvau gavęs jokio įspėjimo; pirmą įspėjimą man parodė spalio mėnesio 30 d. Ir matęs įspėjimus, netikiu, kad jie būtų rašyti RRT įgaliotinio, nes pirmasis be jokio antspaudo, o antrame įspėjime išsireiškia: „Liaupsinai nusikaltėlį A. Svarinską . . ." Taip gali išsireikšti tik eilinis žmogus, nepažindamas kunigų, tuo labiau uolaus kunigo Alfonso Svarinsko, o ne aukštas pareigūnas. Be to, nevieno įspėjimo rašto man nedavė nei pasiimti, nei nusirašyti turinio.
Religijų kulto įgaliotinis turėtų būti tarpininku tarp šiandieninės ateistinės valdžios ir mūsų, beveik visos liaudies ir jos kunigų, objektyviai nušviesti saujelei ateistų kunigų darbą, o ne vykdyti neapykanta pasižymėjusių saujelės ateistų interesus.
Taip, kun. A. Svarinskas „prasikaltėlis" bedieviams. Tikintiesiems kun. A. Svarinskas yra vienas iš uoliausių kunigų, vienas iš dvasingiausių, atliekančių ne kulto tarno, o katalikų kunigo pareigas, realius daiktus ir įvykius iškeldamas į tiesos matą ... Už tai jis kankinamas, tačiau kankinių kančios ir kraujas stiprina šventą Tikėjimą.
Nacių laikais kunigai gelbėjo, slėpė žydus, rusų belaisvius, išpirkinėjo jaunimą iš Reicho armijos . . . šiandien kovojama už kiekvieną moralinę tiesą.
Kadangi abu įspėjimo raštai siųsti ne man asmeniškai, o Raseinių rajono Kelmės rajonui ir man jie neatiduoti — duoda progos abejoti, ar jie rašyti RRT įgaliotinio ar tos pagiežiškos saujelės ateistų. Įspėjimuose esu baramas, kad prasikaltau, nesilaikydamas Religijų susivienijimo nuostatų 19 straipsnio. Religijų susivienijimų nuostatai yra priešingi Tarybų Sąjungos Konstitucijai, Helsinkio nutarimams, Tarptautinei Teisių Deklaracijai ir Bažnyčios kanonams. Tai ne įstatymai, o pagalys, duotas bedieviams pulti tikinčiuosius, niekinti šventoves laužyti kryžius . . . Prieš juos pasirašė Vyskupai ir 520 kunigų. Jei pasirašiusieji jų laikytųsi, būtų veidmainiais.
Kelmės rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Lapinskienė patarė man susiderinti su Raseinių rajonu, gauti leidimą religiniams patarnavimams, tačiau leidimus parapijoje pagal Bažnyčios kanonus duoda parapijos klebonas, o ne vykdomieji komitetai. Dar nebuvo girdėta, kad vykdomieji komitetai ką nors leistų, tai yra linkėtų gero Bažnyčiai. Priešingai, jie tik draudžia, kiršina kunigus, skirstydami juos į lojalius ir ekstremistus, siunčia šnipus į bažnyčias sekti, kokie kunigai atlieka religines apeigas, kokius pamokslus sako, kas iš vaikų ir jaunimo dalyvauja pamaldose, patarnauja šv. Mišioms.
Taip, ateistams viskas galima. Nereikia jiems leidimų įžeidinėti tikinčiųjų religinius jausmus, niekinti šventoves, laužyti kryžius bei koplytstulpius, niekinti senkapius, sunaikinti juose esančius architektūrinius paminklus (kaip Panų kalne ir kt.). Bedieviškai propagandai galima gadinti, klaidinti tikinčiųjų vaikus bei jaunimą, o tikintiesiems nieko negalima. Negalima mokyti vaikus tikėjimo tiesų, negalima vaikams lankytis bažnyčiose, aktyviai dalyvauti pamaldose, patarnauti šv. Mišioms, negalima dalyvauti giedojime bei procesijose. Už tai vaikai persekiojami, baudžiami, baigus vidurinę mokyklą, neprileidžiami prie egzaminų . . . Net laidojant mirusius, ateistai mokytojai, padėjus vainikus, vaikus išvaiko iš bažnyčios.
Tikintiesiems kliudoma lankyti šventas vietas: Šiluvą, Žemaičių Kalvariją, Kryžių kalną ... Iš vairuotojų atimamos teisės už tai, kad jie nuveža tikinčiuosius į minėtas šventoves bei jose vykstančius atlaidus.
Man atrodo, kad bedieviams per daug leidžiama — net mokyti vyskupus, kokios jų pareigos bei teisės, nurodinėti kunigams, kada, už ką, kaip ir kur melstis — atlikinėti religines apeigas.
Viso to akivaizdoje, kai Tarybų Sąjungos Konstitucija, Helsinkio nutarimai, tarptautiniai susitarimai ir visi Tarybų Sąjungos įstatymai užtikrina pilną tikėjimo ir religinių apeigų atlikimo laisvę, aš, kad ir būdamas vyresnio amžiaus, atlikdamas religines apeigas, padėdamas kaimynams aptarnauti tikinčiuosius, jiems asmeniškai prašant, nors ir ne savo parapijos bažnyčioje, nesu prasikaltęs tikintiesiems nei bažnyčios kanonams, ypač kai Lietuvoje jau daugiau kaip 160 bažnyčių yra be kunigų, kai daugeliui jaunuolių, norintiems būti kunigais, pastojamas kelias Kunigų seminarijon. Todėl nesu užsitarnavęs tokių griežtų įspėjimų su gąsdinimais taikyti griežtesnes priemones, tik neparašyta, kokios tos priemonės bus — kaip kun. A. Svarinskui, ar kaip kun. Papeliuškai.
Jei esu kuo prasikaltęs dėl kunigo darbo liturginių apeigų, krikščioniškos moralės (net mylėti prieš 's, melstis ir nekeikti už persekiojimus), maldomis remti kalinius ir klystančius, prašau įspėti mane per tiesioginį Vyskupą, o ne per rajonų vykdomuosius komitetus".
Keliose vietose pataisyta kalba (red. past.).
Vyriausiam Lietuvos Prokurorui
Nuorašai:
Lietuvos Vyskupams ir Valdytojams;
RRT įgaliotiniui Petrui Anilioniui;
Saugumo komiteto pirmininkui;
Kun. Antano Yliaus, Joniškio bažnyčios altaristos,
gim. 1909.IV.21. gyv. Joniškis Tarybų 2c,
P a r e i š k i m a s
.jpg)
1974 m. Šiaulių miesto ir rajono prokuroras Leonavičius man tvirtino, kad prokuroras prižiūri ir budi, kaip vykdomi įstatymai. Įstatymai gi draudžia šmeižtą, melą. Už tuos veiksmus baudžia.
Tai turėdamas galvoje, kreipiuosi į vyriausiąjį Lietuvos Prokurorą, prašydamas atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:
„Lietuvos Tarybinėje enciklopedijoje", Vilnius 1981 m., VIII t. 319 p. parašyta: „Už meilužės nužudymą prel. Konstantinas Olšauskis 1929 m. nuteistas penkiems metams kalėti. 1931 m. amnestuotas".
Pagal knygą J. Kauneckis „Prelatas Olšauskis", Vilnius 1962 paruoštas filmas „Devyni nuopolio ratai". Minėtos enciklopedijos ir knygos leidėjams būtų nedovanotina gėda, jei jie nežinotų, kad prelato K. Olšauskio byla buvo ne kriminalinė, o politinė. Juk prelatas K. Olšauskis nuteistas be jokių jo nusikaltimų įrodymų. Tai pripažino buvęs ministras Žilinskas; Aukščiausiojo teismo pirmininkas Grigaitis ir teismo patarėjai, kad jie nuteisė prelatą K. Olšauskį be jokių nusikaltimo įrodymų. Jis nuteistas pagal jam ir Katalikų Bažnyčiai priešiškos spaudos sukeltą psichozę, kuriai pritarė tuometinė valdžia.
Tai bjaurus ir nedovanotinas šmeižtas, klaidinantis ir gadinantis visuomenę, o ypač jaunimą. Dėl to prašau ir reikalauju teisės, teisybės bei teisingumo vardu įpareigoti atitinkamas instancijas išbraukti iš enciklopedijos minėtą žinutę, uždrausti demonstruoti sukurtą filmą ir išimti iš apyvartos minėtą knygą apie prelatą K. Olšauskį, atitaisyti teismo, knygos bei filmo padarytą moralinę žalą. Tokios knygos ir filmai tarybų valdžiai tikrai garbės nedaro.
Jūs, kaip įstatymų saugotojas, turite budėti, kad tarybų valdžios prestižas nebūtų žeminamas tokiomis knygomis ir filmais. Istorija tokių dalykų nedovanos."
1984.X.25.
Alytus. 1984 m. šv. Kalėdoms II Alytaus bažnyčios šventoriuje buvo ruošiama Kalėdinė eglutė. Renginys, nors ne pirmi metai kai ruošiamas, nepatiko miesto valdžiai. Alytaus miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Laukienė klebonui kun. P. Račiūnui šaukė: „Tarybų valdžia galinga! Mes priemonių turime, susitvarkysime!" Galiausiai valdžios pareigūnai sutiko leisti ruošti bažnyčioje Kalėdinę eglutę.
Tą dieną, kai vyko šventė, Alytaus miesto mokiniams buvo daromi įvairiausi trukdymai: mokyklose buvo rengiami įvairūs renginiai, mokiniai iki vakaro buvo išlaikyti mokyklose, buvo grasinama neiti į bažnyčioje organizuojamą eglutę. Nežiūrint trukdymų, vaikų ir jaunimo prisirinko keletas tūkstančių. Nemaža jų dalis ėjo išpažinties ir priėmė šv. Komuniją.
Tuo laiku, kai vyko pats renginys, iš kiekvienos mokyklos į bažnyčią buvo atsiųsta po kelis mok' tojus sekti savo mokyklos mokinius. Saugumo ir civilia apsirengę milicijos darbuotojai nuo renginio pradžios iki jo pabaigos budėjo šventoriuje.
1985 m. vassrio mėn. 14 d. administracinė komisija prie Alytaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto: pirmininkas — B. Butvilienė, sekretorius — J. Lelienė, nariai — J. Smilčienė, A. Petraitienė, A. Ivanauskas, išnagrinėjusi viešame posėdyje administracinę bylą Nr. 124, nustatė, kad kun. Antanas Gražulis, Antano, 1984 m. gruodžio mėn. 15 ar 18 d. (neįskaitoma, nors iš tikrųjų tai įvyko gruodžio mėn. 26 d.) Alytaus bažnyčios šventoriuje surengė ikimokyklinio amžiaus vaikams Kalėdų eglutę, ko pasėkoje sukėlė triukšmą ir pažeidė viešąją tvarką. Tuo būdu pažeidė Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo įsaką 1966 m. 05.12. Vadovaudamasi Administracinių baudų skyrimo ir išieškojimo nuostatais, patvirtintasis Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1962 m. sausio 19 d. įsaku, komisija nutaria: skirti kun. Gražuliui Antanui, Antano, administracinę nuobaudą 50 rub.
* * *
Alytus. 1985 m. sausio 14 d. Alytaus miesto ir rajono autoinspekcijos darbuotojai atvyko į II Alytaus bažnyčios kleboniją ir pareiškė, kad klebono kun. P. Račiūno automašina „Niva" vakar, t.y., sausio 13 d. prie parduotuvės „Žuvintas" buvo padaryta avarija. Kartu su autoinspekcijos darbuotojais išsiaiškinimui į autoinspekciją važiavo jaunuolis Petras Gražulis. Jam buvo paaiškinta, kad reikia važiuoti į vidaus reikalų skyrių. Ten Alytaus VRS teismo pirmininkas P. Gražulį nubaudė dešimčia parų už tariamą chuliganizmą.
Tokiu būdu saugumo darbuotojai suvedė sąskaitas su jaunuoliu P. Gražuliu, nes jis rinko parašus už kunigus — Alfonsą Svarinską, Sigitą Tamkevičių, Joną-Kastytį Matulionį ir jaunuolį Romą Žemaitį.
* * *
Leipalingis (Lazdijų rajonas.).
Respublikos Prokurorui
Pil. Roberto Grigo, Antano s., gyv. Lazdijų raj.,
Leipalingyje, Naujosios 13,
P a r e i š k i m a s
Šių metų spalio 12 d. turėjau išskristi iš sostinės aerouosto reisu Vilnius — Novosibirskas. Kontrolės punkte mane sulaikė milicijos ir saugumo darbuotojai, padarė asmeninę ir rankinio bagažo kratą. Jos metu pareigūnai neaptiko nieko, ką draudžia pervežti oro laivyno taisyklės. Vietoj atsiprašymo neprisistatęs civilis pareiškė konfiskuojąs laiškus, adresuotus:
618801 Permės sritis, Čusovoj rajonas, Polovinka, VS 389/39 kun. Sigitui Tamkevičiui;
618236 3 Permės sritis, Čusovoj rajonas, Kučino, VS 389/36, kun. Alfonsui Svarinskui;
431200 Mordovijos ATSR, Tenguševo rajonas, Baraševas, ŽZ 385/3-4, Jadvygai Bieliauskienei.
Šiems žmonėms aš kartu su didele lietuvių tautos dalimi esu dėkingas už gėrį, pasėtą širdyje. Neteko girdėti, kad rašyti laiškus politiniams kaliniams oficialiai būtų uždrausta. Atsakydami į protestus, krėtėjai paskelbė, kad laiškas, esą, turi būti siunčiamas iš ten, kur jis parašytas . . . Kadangi 54 Konstitucijos straipsnis, garantuojantis susirašinėjimo slaptumą, iki šiol nėra atšauktas, prašau paaiškinti, kokiu juridiniu pagrindu vyksta grubus pareigūnų savivaliavimas. 1984 m. spalio mėn. 15 d.
R. Grigas
* * *
1984 m. gruodžio 24 d. R. Grigas gavo raštišką kvietimą pas Lazdijų rajono prokurorą Žiautį. Kviečiamajam neatvykus, gruodžio 26 d. buvo gautas pakartotinas kvietimas. Prisistačius prokuroras pirmiausia pasiteiravo, kodėl R. Grigas neatvyko pagal pirmą iškvietimą. Išvkiestajam paaiškinus, kad tokią dieną jis niekada kviečiamas neatvyks, prokuroras Žiautys pareiškė, kad tikintiesiems sudarytos visos sąlygos švęsti religines šventes, pagal prokurorą, už religinių švenčių dienas tikintieji gali atidirbti kitomis dienomis. R. Grigas nesutiko su prokuroru, jo žodžiais, nei prokuroras Žiautys, nei jis pats nėra maži vaikai ir puikiai žino, kad už religinių švenčių šventimą žmonės atleidinėjami iš darbų. „Ieškote, ko nepametę. Paties tėvas, kol dirbo mokytoju, buvo reikalingas ir kun. Juozui Zdebskiui, ir kun. Ignui Plioraičiui, o kai išmetė iš darbo — niekam nereikalingas. Toks likimas laukia ir tavęs", — aiškino R. Grigui prokuroras Žiautys.
R. Grigui paprašius kalbėti apie iškvietimo tikslą, prokuroras Žiautys perskaitė Vilniaus prokuratūros atsakymą į K. Grigo skundą dėl laiškų, adresuotų kun. Sigitui Tamkevičiui, kun. Alfonsui Svarinskui ir J. Bieliauskienei, konfiskavimo. Prokuroras Bakučionis savo raštu pranešė, kad R. Grigo laiškai, konfiskuoti Vilniaus aereuosto kontrolės punkte, išimti neteisėtai, muitinės tarnybos pagalbiniai darbuotojai įspėti ir ateityje nurodyta griežtai laikytis darbo taisyklių, o patys laiškai pasiųsti adresatams.
Žiautys kaip garantiją nurodė prokuroro Bakučionio atsakymą į skundą. Nusirašyti atsakymo tekstą ar duoti jo kopiją prokuroras atsisakė. Vietoj leidimo, atsakymą perskaitė antrą kartą. Prokuroras Žiautys, motyvuodamas tuo, kad jo kabinete ir jo kėdėje pašalinių asmenų nebūna, atsisakė R. Grigui parodyti savo asmenį liudijantį dokumentą. Bet tai buvo netiesa, paskui R. Grigą į kabinetą įėjo neprisistatęs darbuotojas, kuris tylomis stebėjo visą pokalbio eigą.
* * *
Zarasai. 1985 m. vasario 16 d. Zarasuose buvo laidojama Kalesnykų klebono kun. Jono Vaitonio motina. Iš Kalesnykų atlydėjusiems tikintiesiems buvo užsakyti kuklūs pietūs valgykloje. Susirinkus laidotuvių dalyviams pietų, restorano darbuotojai grubiai įspėjo, kad, jeigu tikintieji žegnosis ar melsis prieš valgį, bus išvaryti.
Įdomu, kokiomis instrukcijomis remdamiesi restorano darbuotojai turėjo teisę uždrausti melstis prieš valgį? Juk visai neseniai, atvykęs iš Maksvos TSRS RRT pirmininkas Konstantinas Charčevas Kauno Kunigų seminarijoje padrąsino prie jo nedrįstančius prieš valgį žegnotis dvasiškius. Kodėl viršūnės kalba vienaip, o vadovai gauna kitokias instrukcijas?
