Vilnius. Susipažinus su 1985 m. „Katalikų kalendoriumi žinynu", į akis krenta kai kurios klaidos ir skirtumai nuo praėjusių metų „Katalikų kalendoriaus žinyno". Pvz., bendrame Lietuvos vyskupų sąraše nėra pažymėta jų užimamos pareigos kaip anksčiau (t.p. adm.). Tai pažymima tik pradžioje kiekvienos vyskupijos dvasininkų sąrašo. Apie vyskupą Julijoną Steponavičių rašoma tik išvardinant Žagarėje esančius dvasininkus, o jo kaip Vilniaus apaštalinio administratoriaus titulas neminimas, nors praėjusiais metais jis buvo minimas santrumpa bendrame Vilniaus Lietuvos vyskupų sąraše. Taip padaryta RRT įgaliotinio Petro Anilionio nurodymu.
Vilniaus arkivyskupijos teisėjų sąraše turėtų būti ir kun. Donato Valikonio pavardė — faktiškai pareigas jis eina.
tačiau kalendoriuje pateiktame sąraše nepažymėtas. P. Anilionis tikriausiai todėl jo nemėgsta, kad sutrukdė pravesti nekanoniškai rinkimus į Vilniaus arkivyskupijos Kunigų tarybą.
1984 m. išleistame „Liturginiame maldyne" nepažymėtas a.a. kun. Pranciškus Masilionis, kaip giesmės „Radau Bičiulį" autorius. Kun. P. Masilionis taip pat bedievių niekuomet nebuvo mėgiamas.
* * *
Vilnius. 1985 m. birželio 28 d. į Vilnių RRT įgaliotinis Petras Anilionis sukvietė vyskupus ir vyskupijų valdytojus. Jiems kalbėjo pats įgaliotinis, kalbėjo piktai ir agresyviai. Pirmas klausimas, kurį palietė P. Anilionis — kandidatų parinkimas į Kauno Kunigų seminariją.
Valstybė turi teisę kištis — nes Bažnyčia veikia valstybėje, — pabrėžė pradėdamas savo kalbą P. Anilionis. Visa eilė pristatomų kandidatų yra netinkami. Pristatant kandidatus, reikia žiūrėti, kaip jie politiniai nusiteikę, kaip elgėsi jų tėvai vokiečių okupacijos ir pokario metais. (Dabar stojančių kandidatų tėvai tuo metu dažniausiai dar tebebuvo nepilnamečiai arba vaikai, — red. past.), kad nebūtų ekstremistai, štai, — tęsė P. Anilionis, — Saločiuose pas kun. A. Balaišį per primicijas vienas iš sveikintojų kalbėjęs: „Kunigas turi ne tik poterius kalbėti, bet ir būti kovotojas už Bažnyčią ir Tėvynę". Ko jūs norite turėti, — ironiškai klausė vyskupų, — kunigų ar kovotojų? (Čia prisimena Kristaus įspėjimas apie tik poteriaujančius — „Ne kiekvienas, kuris sako, Viešpatie, Viešpatie, įeis į dangaus karalystę . . .", — red. past.). P. Anilionis išvardijo visą eilę, anot jo, netinkamų kandidatų į Kunigų seminariją, kaip pvz., Julius Sasnauskas, veikęs A. Terlecko ir kun. P. Masilionio grupėse ir 1980 metais nuteistas (deja, dar jis nė galimybės neturėjo paduoti pareiškimą į Kunigų seminariją, — red. past.), Saulius Kelpšas — antivalstybinių akcijų organizatorius (pernai kai kurie Seminarijos dėstytojai mėgino jį apkaltinti akcijomis prieš dvasinę vyriausybę, — red. past.), Adolfas Teresius — kun. A. Svarinsko emisaras; netinkamais apšaukti ir Kazimieras Stulgys, Vidmantas Striokas, Lionginas Virbalas, Jonas Vailionis ir kiti dėl pažinčių su uoliais, P. Anilionio žodžiais ekstremistais, kunigais. Vyskupai su tokiais tenesikalba ir tenešventina. Tai asmeniškai primenama vyskupui V. Sladkevičiui, kuris nemažai tokių kandidatų pašventinęs kunigais. Toliau tai nebus toleruojama. Kiek bus pašventinta nelegalių kunigų, tiek bus sumažintas limitas klierikų, tais metais priimamų į Kunigų seminariją. Vyskupai turi užtikrinti, kad būsimieji kunigai nebus ekstremistai. Reikia bausti tuos klebonus, kurie rekomenduoja ekstremistiškai nusiteikusius kandidatus į Kunigų seminariją. Dabar nustatytas limitas kasmet priimti po 30 kandidatų. Netikėkite vyskupu Julijonu Steponavičiumi, kuris teigia, kad dėka raštų, kuriuos jis pasirašė, buvo padidintas limitas. „Jei Seminarijoje susidarys didesnė dalis ekstremistiškai nusiteikusių klierikų, bus keliamas Seminarijos uždarymo klausimas, — gąsdino P. Anilionis, — štai klierikai V. Liuima ir A. Luote nešė antitarybinę literatūrą į Seminariją (t.y., J. Girniaus knygas — „2mogus be Dievo" ir „Idealas ir laikas"), jiems už tai grėsė 7 metai kalėjimo, bet pasitenkinome pašalinimu iš Seminarijos (Seminarijoje įsakyta uždrausti klierikams turėti mašinėle spausdintą literatūrą; dvasiniam skaitymui tegalima turėti spec. disciplinų konspektus ir tarybiniais metais išleistą grožinę literatūrą, — red. past.).
P. Anilionis piktinosi, kad į Seminarijos dėstytojus siūlomi netikę kandidatai, o „tinkamų" (kun. Br. Bulikos) vyskupas V. Sladkevičius nepraleidžia. Esą vyskupų pasiūlyti kandidatai kunigai — M. Petkevičius, Mintaučkis, J. Tunaitis, B. Strazdas — arba seni, arba ligoniai, arba bemoksliai. Čia įsiterpė vyskupas V. Sladkevičius už tai P. Anilionio buvo grubiai išbartas. Buvo pasiūlytas kun. V. Aliulis, kuris nei ligonis, nei senas, nei bemokslis. į tai P. Anilionis atsakė: „Jūs nepažįstate V. Aliulio, jis nemoka bendraut su klierikais. Jis niekuomet nebus įleistas į Seminariją. Be to, jis atsisakė valdžios siunčiamas vykti į Ispaniją, o dabar jam ir taip visko pakanka.
P. Anilionis reikalavo, kad vyskupai nesikištų į Kunigų seminarijos, — į klierikų auklėjimą bei sprendimą apie auklėtinių tinkamumą kunigystei, dėstytojų parinkimą, — esą tai tik Seminarijos rektoriaus reikalas. Seminarija esanti savarankiška įstaiga (Tuo P. Anilionis reikalauja, kad vyskupai nesilaikytų Bažnytinės teisės kodekso 253, 259, 263 kanono, — red. past.).
Įgaliotinis piktinosi, kodėl vyskupai nesudraudžia esktremistų reiškimosi Bažnyčios gyvenime. Štai vyskupas V. Sladkevičius nesutvarkąs kun. Roko Puzono, vyskupas A. Vaičius — kunigų — V. Skipario, ir A. Beniušio. Žagarės bažnyčioje buvęs suorganizuotas spektaklis šv. Kazimiero jubiliejui, Girdžiuose buvo renkami parašai, o Viduklėje prie bažnyčios susikūrė antitarybinis lizdas, kuriam vadovauja moteris. Jei taip bus, reikės pradėt uždarinėti bažnyčias.
Kun. Jonas-Kastytis Matulionis suimtas vėl, nes pamoksle pasakojo įspūdžius iš kalėjimo. Įgaliotinio žiniomis, kun. Joną-Kastytį Matulionį į Kybartus pristatė kunigai — A. Keina ir D. Valikonis. (Tai netiesa, sugalvota P. Anilionio, kad nuteiktų vyskupus prieš šiuos kunigus. Ir deja, tai pavyko, vienas iš hierarchų čia replikavo: „Ach tie veikėjai").
Priekaištavo, kad per brangiai pardavinėjamos oficialiai išleistos maldaknygės, pvz., Joniškyje ir Žvėryno bažnyčioje Vilniuje, o į Taikos fondą mokėti nenori. Kalbėdamas apie Taikos fondą, įgaliotinis skundėsi, kad pakenčiama padėtis yra tik Vilniaus arkivyskupijoje, ten vienai parapijai tenka 93,10 rub., prasti reikalai Kauno, Vilkaviškio vyskupijose, kur parapijai tenka tik 46,20 rub., Panevėžio — 41,60 rub., Telšių — 40 rub., Kaišiadorių — 35,30 rub. Įgaliotinio nuomone, visoms parapijoms Taikos fondui reikėtų skirti po 100 rub.
P. Anilionis barė vyskupus, buvo nepatenkintas, kad vyskupas V. Sladkevičius ne visada praneša, kur ir kada į kokią parapiją važiuoja. Priekaištavo vyskupams, kad jie per vėlai pristato jam peržiūrėti, t.y., cenzūruoti, ganytojiškus laiškus. Neperžiūrėti laiškai nebus praleidžiami į Vatikaną.
Jei Vatikanas reakcingai komentuos apie mirusius kunigus, tai telegramos apie kunigų mirtį taip pat nebus praleidžiamos.
Po konferencijos arkivyskupas padėkojo RRT įgaliotiniui P. Anilioniui „už šį smegenų plovimą."
Kaišiadorys. 1985 m. gegužės 28 d. į Kaišiadorių vyskupijos kuriją atvyko įgaliotinis Petras Anilionis, kur sukviestiems vyskupijos dekanams surengė „konferenciją". P. Anilionis buvo nepatenkintas Giedraičių klebono kun. V. Cukuro elgesiu, kuris, įgaliotinio žodžiais tariant, gegužės 5 d. Giedraičiuose surengė pal. Mykolo Giedraičio 500 metų jubiliejaus minėjimą. „Dar blogiau, — piktinosi įgaliotinis, — pasikvietė ekstremistus kunigus, — Roką Puzoną ir Kastytį Krikščiukaitį, — šie trukdė žmonėms melstis . . . Buvo giedamas Lietuvos himnas „Lietuva Tėvynė mūsų" (himnas nebuvo giedamas) ir Maironio „Lietuva brangi, mano Tėvynė". Kam, girdi, to reikia! Kun. K. Krikščiukaitis Vepriuose per Sekmines pasakė netinkamą pamokslą, kalbėjo žmonėms, kad jo tėvai buvo išvežti į Sibirą, o jis pats badavęs, augęs vaikų namuose, likęs luošas . . . Per pamokslą reikia kalbėti tik apie Dievą", — aiškino dekanams P. Anilionis. Įgaliotinis peikė Panevėžio ir Vilniaus vyskupijų kunigus, kam nesutaria, rinkdami Kunigų tarybas. „Negerai, kad žmonės meldžiasi ne tik bažnyčiose, bet ir miške, — kalbėjo P. Anilionis, — kam reikėjo per Sekmines apvaikščioti Kalnus Vilniaus Kalvarijose, juk Kalvarijų, koplyčios seniai susprogdintos ir nugriautos, tad kam dar vaikščioti po mišką." Paskaitos metu įgaliotinis gyrėsi dekanams žinąs, kas vadovauja Pogrindinei Kunigų seminarijai.
* * *
Kaunas. 1985 m. gegužės 31 d. susitikimui su RRT įgaliotiniu P. Anilioniu buvo sukviesti Kauno ir Vilkaviškio vyskupijų dekanai. P. Anilionis pareiškė skaitysiąs pranešimą apie praėjusių metų ekstremizmo pasireiškimus katalikų kunigų tarpe. Didžiausiais ekstremistais P. Anilionis laiko kun. Roką Puzoną ir kun. Antaną Jokubauską. Esą šie kunigai savo pamokslais — vienas viešai pasakodamas, kaip saugumas jį užverbavo, o kitas neprašytas Vilniaus šv. Teresės bei Petro ir Povilo bažnyčiose atlaidų metu liaupsinęs nuteistus kunigus — patys prašosi į kalėjimą. Įgaliotinis pažadėjo, kad sąlygos atsidurti į kalėjimą jiems bus sudarytos. „Tik pagalvokit, — kalbėjo P. Anilionis, — kun. R. Puzonas Vepriuose per Sekmines žmonėms, susirinkusiems pasisemti šv. Dvasios dovanų, sakė pamokslus ne apie šv. Dvasią, o apie save." P. Anilionio nuomone, šv. Kazimiero jubiliejus praėjęs neblogai, didelio triukšmo nebuvo, išskyrus skandalą, kurį šv. Petro ir Povilo bažnyčioje sukėlęs ekstremistas A. Jokubauskas su savo šalininkais. „Incidento metu suplėšyta kamža, o juk tai valstybės turtas", — tvirtino P. Anilionis. Savo kalboje įgaliotinis lietė vyskupijų kunigų tarybas, jo nuomone, kuriose vyskupijose tvirta ranka, ten viskas gerai. Esą tik dėl silpnos rankos Panevėžio vyskupijoje atsirado dvi tarybos, o Vilniaus arkivyskupijoj net trys. Kalbėdamas apie kun. Joną-Kastytį Matulionį, P. Anilionis teigė, kad jis pats savo elgesiu prašėsi į lagerį. (Keista tačiau po suėmimo tokiais pačiais žodžiais kalbėjo ir kai kurie kunigai.)
Įgaliotinis kaltino kun. Juozą Gražulį, kam viešai ragino tikinčiuosius pasirašyti po raštu, ginančiu suimtą kunigą. Įgaliotinis niekino Neakivaizdinę Kunigų seminariją. „Kokia toji seminarija, ar tik ne vienas kun. Antanas Šeškevičius visas jos mokomasis personalas", — kalbėjo P. Anilionis. Dekanai daugumoje tylėjo. Po paskaitos buvo bendros vaišės.
* * *
Kretinga. 1985 m. pavasarį P. Anilionio įstaiga atsiuntė į Kretingą savo atstovą skaityti paskaitą bažnyčių komitetų nariams. Paskaitininkas šaipėsi iš pagyvenusių žmonių, kam šie užleidžia vaikams ir jaunimui „tik jiems priderančias vietas" — patarnautojų pareigas prie altoriaus. Esą nepatogu net žiūrėti, kaip pagal vaikų skambučius seni žmonės puola ant kelių. Prelegento nuomone, šv. Mišioms privalo patarnauti seni žmonės, o ne „vaikėzai".
* * *
Telšiai. 1985 m. birželio 4 d. į Telšių vyskupijos kuriją, RRT įgaliotinio Petro Anilionio nurodymu, buvo sukviesti vyskupijos dekanai ir vicedekanai. P. Anilionis, kalbėdamas apie Vilniaus ir Panevėžio vyskupijų Kunigų tarybas, tvirtino, kad kunigai patys tarp savęs nesusitaria, po kelis kartus rinko Kunigų tarybas, todėl šiose vyskupijose ir susidarė nenormali padėtis — vienoje dvi, kitoje net trys tarybos. Įgaliotinis tvirtino dekanams, kad, renkant Kunigų tarybas, Šeduvos (Panevėžio vyskupija) klebonas kan. Bronius Antanaitis elgėsi prieš kanonus ir taip elgtis ragino kitus, įgaliotinio turimomis žiniomis, kan. B. Antanaitis į Vilniaus Aušros Vartus lydėjęs ekstremistą kun. A. Jokubauską, kuris neprašytas atlaiduose kalbėjo iš sakyklos. Telšių vyskupijoje, lyginant su kitomis vyskupijomis yra daugiausia parapijų be kunigų. P. Anilionis išdrįso aiškinti dekanams, jog Lietuvos vyskupai buvo iš anksto susitarę vieną vyskupiją palikti be kunigų, kad paskui galėtų skelbti užsieniui, jog dėl valdžios kaltės vyskupijoje trūksta kunigų. Kun. Palšiui paklausus, kodėl iki šiol nepaleisti nekaltai suimti kunigai, įgaliotinis atkirto, kad jie to norėjo, todėl ir nebus paleisti.
* * *
Biržai. 1985 m. pavasarį pokalbiui į Biržų raj. vykdomąjį komitetą buvo sušaukti rajono bažnyčių dvidešimtukai. Jiems kalbėjo RRT įgaliotinio įstaigos atsiųstas lektorius. Paskaitininkas viešai, paminėdamas pavardę, tvirtino, kad vienas rajone dirbantis kunigas turi meilužę ir vaiką. Visa tai tvirtino, nepaisant, kad tarybinės teismo įstaigos ir net LTSR Aukščiausiasis teismas dėl liudininkų stokos minėtų kaltinimų nepatvirtino. Keista logika . . . Tie, kurie abejoja nuteistų kunigų nuteisimo pagrįstumu, apkaltinami antitarybiškumu, įstatymo negerbimu. (Prieš pora metų per televiziją panašiai kalbėjo ir LTSR Aukščiausiojo Teismo atstovas Ignotas apie tuos, kurie patys viešai meldžiasi už nuteistus kunigus ir ragina už juos melstis kitus.) Tačiau to paties Aukščiausiojo Teismo nuosprendžio, nenaudingo ateistinei propagandai, negerbiąs prelegentas siunčiamas į įvairius rajonus skaityti oficialias paskaitas.
* * *
Šakiai. 1985 m. balandžio 2 d. į Šakių vykdomąjį komitetą buvo sukviesti rajono bažnyčių dvidešimtukai. Susirinkimą pravedė RRT įgaliotinio pavaduotojas Olšauskas. Pradžioje lektorius pasisakė dešimt metų dirbęs teisėju ir savo praktikoje turėjęs keletą bylų, kur reikėjo bausti už religinių kultų įstatymų nesilaikymą, todėl susirinkimo tikslu nurodė būtinybę „išsiaiškinti visus neaiškumus, kad netektų turėti nemalonumų teismuose."
Pavaduotojui Olšauskui nerimą kėlė Pogrindinę Seminariją baigę kunigai, vadino juos apsišaukėliais, nieko nebaigusiais, neturinčiais šventimų. Tai įvairūs nusikaltėliai, neretai už tarybinių įstatymų nesilaikymą sėdėję kalėjimuose arba dar ir dabar juose atliekantys bausmes, o jūs pas juos einate išpažinties! — kalbėjo ir stebėjosi lektorius. Kaip pavyzdį nurodė už Vėlinių procesiją nuteistas kun. Jonas-Kastytis Matulionis. Priminė, kad yra atvejų, jog parapijų klebonai tokius kunigus įdarbina zakristijonais ar vargonininkais ir šie bažnyčioje dirba kunigo darbą. Už tokius įdarbinimus bus baudžiami ne tik klebonai, bet ir komiteto nariai, — gąsdino pavaduotojas Olšauskas. Nurodė, kad komiteto nariai, pastebėję bažnyčioje svetimą kunigą, privalo patikrinti, ar jis turi registracijos pažymėjimą, ir, jeigu jo neturi, išvaryti iš bažnyčios.
Bažnyčia yra maldos namai ir jūs privalote stebėti, kad kunigai nepanaudotų jos antitarybinei propagandai skleisti, kas dažnai pasitaiko, — tęsė prelegentas ir skaitė eilę iš konteksto išimtų pamokslų ištraukų, kuriose pasisakoma prieš ateistų (pareigūnų ar mokytojų) savivaliavimus. Tai Olšauskas vadino grubiais išpuoliais prieš visą tarybų valdžią. Tarp tokių kunigų paskaitininkas paminėjo ir Ukmergės dekaną kun. Danylą bei Josvainių parapijos kleboną kun. Leoną Kalinauską, teigdamas kad jais nepatenkinti net patys tikintieji pareiškimais kreipęsi į vyskupą ir RRT įgaliotinį, kad juos atsiimtų. Olšauskas pyko ant kun. L. Kalinausko, kam šis leidęs bažnyčioje kalbėti po ilgų kalinimo metų į Lietuvą grįžusiam Petrui Paulaičiui. Pavaduotojas charakterizavo P. Paulaitį kaip užkietėjusį tarybų valdžios priešą. Matot, kuo kunigai paverčia ir panaudoja jūsų maldos namus — antitarybinei agitacijai skelsti, salėmis kino filmams demonstruoti, neseniai ir Šakių bažnyčioje buvo demonstruojamas filmas. Ar Šakiuose nėra kino salės, o gal trūksta filmų?! — nervinosi pavaduotojas Olšauskas.
Lektorius teigė, kad atlikinėti religines apeigas kunigai gali tik bažnyčioje ir kapinėse, o lankyti sergančiuosius ligoninėse tik tokiu atveju, jeigu yra atskiros patalpos. Už vaikų katekizaciją, tikinčiųjų lankymą kunigai, anot pavaduotojo, bus taip pat griežtai baudžiami. Galiausiai, pasitelkęs į pagalbą katekizmą ir šv. Raštą, įgaliotinio pavaduotojas bandė įtikinti parapijų komitetų narius, kad kiekviena valdžia yra iš Dievo, todėl būtina ją gerbti ir jos įsakymus vykdyti. Po tokių ir panašių įsakymų bei reikalavimų buvo pereita prie klausimų.
Komiteto nariai nesutiko, kad kunigams draudžiama katekizuoti vaikus, juk jie tam ir mokėsi, kad mus, tikinčiuosius, mokytų, o tėvai neturi pakankamai laiko ir žinių, daug ką pamiršę . . . Kodėl gali mokyti tikėjimo tik tas, kuris tinkamai nepasiruošęs, kaip atrodytų, jei kas nors išleistų įsakymą, draudžiantį daktarams gydyti žmones, o gydymą pavestų apie tai nenusimanantiems asmenims?! — klausė prelegentą susirinkimo dalyviai. Į tokį klausimą pavaduotojas susinervinęs atkirto: Ar tai jums atrodo paradoksalu, ar ne, tai jūsų reikalas, bet įstatymas yra, ir todėl jo reikia griežtai laikytis. O jeigu vaikus pradėtų mokyti tokie kunigai kaip Alf. Svarinskas, S. Tamkevičius ar J. Matulionis ir į juos panašūs, tai kažin ko jie tuos vaikus išmokytų . . . Pats esi baigęs vidurinę mokyklą ir gali puikiausiai savo vaikus mokyti tikėjimo tiesų (tartum mokyklose būtų kalbama ne prieš tikėjimą, o už tikėjimą), o jei to jiems bus dar maža, yra Kunigų seminarija, galės joje mokytis, — atsakė Olšauskas klausimą pateikusiam nariui. Susirinkę tikintieji klausė pavaduotoją, ar ir močiutė negali savo anūkėlio pamokyti, pavaduotojas atkirto, kad ne, teisę mokyti tikėjimo turi tik tėvas ir motina. Iš salės buvo paklausta: Kažin, ar tiesa, kad kunigai pamokslų metu grubiai išsišoka prieš valdžią, kaip jūs pradžioje savo kalboje minėjote, man niekada neteko tokių dalykų girdėti, gal čia tik ateistų išsigalvota?
Pats juk nuvažiuoji ir į Šiluvą, ir į Žemaičių Kalvariją, taigi, girdi, kokia ten antitarybinė propaganda vedama, ir kas tau leido rimtus faktus vadinti ateistų išsigalvojimais, žinok, kad ateistų, kaip ir tikinčiųjų, teises ir garbę gina įstatymas, todėl ir už tokį šmeižtą rinkimo dalyviai, pasipiktinę tokiu pavaduotojo grubumu, pradėjo iš vietų replikuoti . . ., o viena moteris atsistojusi pareiškė: „Jeigu jau jūs, ateistai, taip greitai įsižeidžiate, tai kodėl patys tikinčiuosius užgauliojate? . . . Mano dukrą už bažnyčios lankymą mokytoja, pasistačiusi prieš klasę, išvadino davatka, senbobe, atsilikėle, o po to, nusivedus į mokytojų kambarį, toliau iš jos tyčiojosi ir grasino. Mergaitė parėjo namo verkdama. Kokia šiuo atveju teise buvo vadovautasi?" „Mano sūnų taip pat visaip šantažavo, gąsdino, kad jam visi keliai bus užkirsti, jei nestos į komjaunimą. Ar mokytojai turi teisę taip elgtis?" — klausė vyriškis.
Susirinkimui pasibaigus, rajono vykdomojo komiteto atstovė pareiškė: „Dabar padėkosime mūsų prelegentui už tokį įdomų ir turiningą pasitarimo pravedimą jam paplodami," tačiau „pasitarimo" dalyviai, tarsi negirdėję raginimo dėkoti, skubinosi apleisti salę.
* * *
Skuodas. 1985 m. balandžio 10 d. į Skuodo raj., vykdomąjį komitetą „pasitarimui" buvo sukviesti rajono bažnytinių komitetų atstovai. Paskaitą, dalyvaujant rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojai Ložienei, apylinkių pirmininkams ir kt. valdžios atstovams, skaitė RRT įgaliotinio atstovas Kizas. Lektoriaus tikslas buvo supažindinti su 1984 m. respublikoje įvykdytais religinių kultų nuostatų pažeidimais.
Nuostatų pažeidėjų tarpe buvo minėtas ir Skuodo rajono Mosėdžio parapijos kunigas Pudžemis, pamokslo metu raginęs tikinčiuosius neskaityti ateistinių knygų. Lektorius grubiai šmeižė nuteistus kunigus: Alf. Svarinską, S. Tamkevičių ir Joną-Kastytį Matulionį, o kvietimą už juos melstis laikė nusikaltimu. Kizas su įniršiu puolė Pogrindinę Seminariją baigusius kunigus, vadino juos netikrais kunigais, apsišaukėliais ir reikalavo, kad parapijų vykdomieji organai neleistų jiems sakyti pamokslų bei atlikinėti kitus religinius patarnavimus. Nusikaltimu laikė kalėdinių eglučių prie bažnyčių organizavimą, Vėlinių dienoje procesijas į kapines, parašų rinkimą už nuteistus kunigus, bažnyčių šventoriuose prekybą devocionalijomis, netgi religinių tiesų aiškinimą pamokslo metu. Kizas suminėjo daugybę pavyzdžių, kur kiekvieną kunigo pasisakymą apie ateistų, mokytojų ar valdžios pareigūnų išsišokimą tikinčiųjų atžvilgiu laikė sakyklos naudojimu ne pagal paskirtį ir tuo pačiu grubiu nuostatų pažeidimu.
Rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Ložienė apgailestavo, kad jai nepatogu, jog Skuodo rajone tik evangelikai iš bendruomenėms suaukotų lėšų dalį paskyrė Taikos fondui, ragino jų pavyzdžiu pasekti kitas bendruomenes. Pavaduotoja pris pažino šnipinėjimo tikslu stebėjusi Truikinų parapijos klebono K. Petriko laidotuves, vykusi į Šates sekti, ar bažnyčioje vaikai nemokinami tikėjimo tiesų, stebėti lapkričio 1 d. pamaldas, ar, nebus su procesija einama į kapines. Lektorius Kizas tvirtino, kad vaikus tikėjimo tiesų turi teisę mokyti tik patys tėvai, o sulaukę pilnametystės, jaunuoliai gali mokytis dvasinėse mokyklose. Čia Kizas išvardino visas Tarybų Sąjungoje veikiančias įvairių tikybų dvasines mokyklas, iš kurių vos dvi katalikų — Rygos ir Kauno Kunigų seminarijos, veidmainingai tvirtino, kad auklėtinių skaičius nustato pati Seminarijos vadovybė, o valdžia visokeriopai padedanti, aprūpinti Seminariją reikiamu plotu ir pan.
* * *
Kaišiadorys. 1985 m. balandžio mėn. 12 d. Kaišiadorių kultūros namuose įvyko rajono parapijų bažnytinių komitetų narių susirinkimas — instruktažas. Susirinkimą vedė RRT įgaliotinio atstovas ir rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Kaubrys. Susirinkimą prelegentai pradėjo standartine kalba apie religijos laisvę ir plačias tikinčiųjų laisves, kurias tuoj pat paneigė nesibaigiančia eile įvairiausių draudimų. „Vaikai, neturintys 18 metų, neturi teisės: patarnauti kunigui Mišiose ir per kitas pamaldas, giedoti chore, dalyvauti procesijose, tai bus griežtai kontroliuojama", — kalbėjo lektorius. Grasino, jog nepaklusnieji bus baudžiami, tik nepatikslino, kas bus baudžiami; vaikai, jų tėvai ar parapijų klebonai. Pasiteiravus, kodėl nepilnamečiai vaikai net be tėvų žinios per prievartą įrašinėjami į spaliukų bei pionierių organizacijas, supykęs lektorius atkirto, kad „čia ne vieta politikuoti, ne tam jus sukvietėme!" Atsakydami į kai kuriuos kitus klausimus, aiškinosi, kad jie nieko nežino, nes viską tvarko Maskva ir Vatikanas . . .
Kiaukliai (Širvintų raj.). 1985 m. kovo 22 d. į Širvintų raj. prokuratūrą buvo iškviestas Kiauklių parapijos klebonas kun. Rokas Puzonas. Prokuratūroje kunigo laukė respublikos prokuroro padėjėjas J. Bakučionis, kuris pateikė kunigui pakartotiną įspėjimą dėl „Religinių susivienijimų nuostatų" pažeidimų. Įspėjime buvo išvardinti kun. R. Puzono „nusikaltimai": grupinis vaikų katekizavimas, Vėlinių procesija į kapines, „valstybinių, itin pavojingų nusikaltėlių garbinimas". Prokurorui J. Bakučioniui ypatingai nepatiko, kad kun. R. Puzonas ragina tikinčiuosius melstis už nuteistuosius kunigus — Alf. Svarinską, S. Tamkevičių, Joną-Kastytį Matulionį — ir mini juos pamoksluose. Užkliuvo pareigūnui ir Kiauklių bažnyčioje esantis stendas su aukščiau išvardintų kunigų nuotraukomis. „Tyliai melstis už juos galima, bet viešai traktuoti kaip Bažnyčios kankinius, jau yra agitacija prieš tarybinius įstatymus. Tuo pačiu jūs parodote, kad norite sekti jų pėdomis", — kalbėjo J. Bakučionis. Kun. R. Puzonas paaiškino, kad Lietuvos katalikai solidarizuojasi su nuteistaisiais ir kad šiandien kiekvieno krikščionio pareiga elgtis taip, kaip elgėsi kalinami kunigai. Po tokių kun. R. Puzono žodžių J. Bakučionis išsiėmė du „LKB Kronikos" numerius ir pradėjo įrodinėti, kad tai tarybinę santvarką šmeižiantis leidinys, o įkalintieji kunigai jį leidę, todėl nuteisti teisėtai. „Bet gi jie dabar kalėjime, o „Kronika" tebeeina. Reiškia, leido ne jie", — pastebėjo kun. R. Puzonas. „Jie bendradarbiavo leidinyje", — pasitaisė prokuroras. Paskaitęs keletą ištraukų iš „Kronikos", kur esama valdžia laikoma okupacine, o kun. Leono Šapokos nužudymas traktuojamas kaip bedievių kerštas, J. Bakučionis bandė tvirtinti, kad tai netiesa.
Į kunigo klausimą, kaip galima katekizuoti vaikus, nenusikaltus tarybiniams įstatymams, J. Bakučionis atsakė, kad galima jų žinias patikrinti tik po vieną. Grupinė katekizacija, prokuroro nuomone, jau esanti užuomazga katalikiškų mokyklų. Kunigui paaiškinus, kad vaikų mokymas yra tiesioginė kunigo pareiga ir kad virš 500 Lietuvos kunigų ir du vyskupai raštu atsisakė laikytis „Religinių susivienijimų nuostatų" ir niekada jų nesilaikys, J. Bakučionis pareiškė, kad niekas į tai neatsižvelgs ir nuostatai nebus atšaukti.
Kun. R. Puzonas atkreipė prokuroro dėmesį į tai, jog ateistai grubiai laužo tarybinius įstatymus, bet niekas jų už tai nebaudžia. Kaip pavyzdį paminėjo, kad Kiauklių aštuonmetėje mokykloje sekmadienio šv. Mišių metu tikintys mokiniai verčiami dalyvauti įvairiuose renginiuose. Nepaklūstantys yra šaukiami į mokytojų kambarį, tardomi, pajuokiami. Tikintys vaikai, neatsiklausus jų ir jų tėvų valios, surašomi į spaliukus, pionierių organizacijas, ateistų būrelius. Paklausus ar tarybiniai mokytojai turi teisę taip daryti, prokuroras J. Bakučionis atsakė, kad tokios teisės niekas neturi, tačiau teigė, kad tai yra tik pavienių mokytojų savivaliavimas. Kunigas R. Puzonas atmetė šį melą, sakydamas, kad tai yra visuotinis reiškinys — su tikinčiu jaunimu taip elgiamasi visose Lietuvos mokyklose.
* * *
Tauragės rajono Vykdomojo komiteto Pirmininkui
Nuorašas:
RRT įgaliotiniui P. Anilioniui
Telšių vyskupijos apaštaliniam administratoriui Vyskupui
Antanui Vaičiui
Batakių R. Katalikų religinės bendruomenės komiteto
P a r e i š k i m a s
1985 m. kovo 15 d. nusiuntėm Jums pareiškimą, prašydami leisti pristatyti prie Batakių R. Katalikų parapijos varpinės priestatą, kad tikintieji turėtų bent pakenčiamas sąlygas dalyvauti pamaldose, bet, deja, iki šiol negavome atsakymo. Todėl pakartotinai primename, kad jau 15 metų neturime tinkamų patalpų pamaldoms. Dažnai, ypač per šventes ir laidotuves, esame priversti per pamaldas būti lauke lyjant, pučiant vėjams ir šaltyje. Juk meldžiamės varpinėje, kurios vidaus plotas tik 25 m!
Girdime, kad rajono vadovai argumentuoja, esą stinga statybinių medžiagų. Tai nesąmonė! Pirma, mums iš valstybinių statybų fondo medžiagų nereikės, o jei ir reikėtų, tai tiesiog nulis, palyginus su Tauragės rajono statybų mastu. Antra, mums pakaks medžiagų, kurios laisvai parduodamos statybinių medžiagų sandėliuose.
Prašome ir reikalaujame nedelsiant aiškiai raštu atsakyti į mūsų 1985 m. kovo 16 d. pareiškimą. Per 10 dienų nesulaukę atsakymo mes kreipsimės į aukštesnes valdžios instancijas.
Mes tokiomis nenormaliomis sąlygomis per 15 metų esame tiek išvarginti, kad negalime nepriminti, jog nenurimsime, kol nebus gautas leidimas pristatyti prie varpinės priestatą.
Argi mes, Batakių R. Katalikų parapijos tikintieji, sąžiningai dirbantys žemės ūkio ir kitus darbus valdžiai, neturime teisės turėti tinkamas patalpas pamaldoms?
Juk mes iš savo rajono vadovų ne išmaldos, lyg elgetos, prašome, o reikalaujame to, kas mums priklauso, į ką turime teisę, ką garantuoja TSRS Konstitucija bei atitinkami įstatai bei potvarkiai.
Batakiai, 1985.VI.il. Pasirašė 15 Batakių parapijos komiteto narių. (Kalba netaisyta — red. past.).
* * *
Generaliniam TSKP Sekretoriui, Dr. M. Gorbačiovui
TSRS Ministrų Tarybai
Religinių Reikalų Tarybai prie TSRS Ministrų Tarybos
Lietuvos TSR Kaipėdos rajono Gargždų parapijos
bažnytinio Komiteto atstovų ir tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
Gerb. Dr. Generalinį Sekretoriau, mes Jus nuoširdžiai prašome, maldaujame leidimo keletą metrų paaukštinti mūsų bažnyčią — baraką, kad ji po 40 metų po karo neatrodytų kaip kolūkio kiaulidė, o kaip tikra bažnyčia, kurioj būtų pakankamai oro, šviesos ir vietos.
Į mūsų prašymą RRT prie Ministrų Tarybos mums davė tokį atsakymą: „Jūsų pareiškimą dėl maldos namų rekonstrukcijos peržiūrėjo Klaipėdos rajono vykdomasis Komitetas. Klausimui išspręsti buvo sudaryta kompetentinga komisija, dalyvaujant Sanitarijos epidemiologijos atstovams ir Jūsų bendruomenės vykdomajam organui. Komisija bendruomenės pastate rekomendavo įrengti ventiliatorių. Skyriaus vedėjas E. S. Golustjanas."
Apie komisiją mes žinom geriau: tai buvo nesusipratimas: užėjo į bažnyčią — baraką trims minutėms ir viską nusprendė, nes jau iš anksto buvo nuspręsta neleisti paaukštinti, o pildyti P. Anilionio valią. Komisija turi viską nuodugniai patikrinti, užrašyti davinius. Sanitarijos-epide-miologijos atstovas turėjo patikrinti kubatūrą, orą ir šviesą, atkreipti dėmesį, kaip veiks ventiliatorius į žmones. Bet nieko nedarė. Nes jau anksčiau (1983.IX.22.) pareiškimu juos prašėm viską patikrinti ir duoti davinius, kad turėtume pagrindą bažnyčią — baraką paaukštinti, bet rajono vykdomasis komitetas jiems uždraudė tai padaryti. Aiškiai matote, kokia buvo „kompetetinga komisija" — tik apgaulė.
Mes kreipėmės į Klaipėdą, mums pranešė, kad visuomeniniame pastate turi būti bent 4 m vienam žmogui, o mūsų bažnyčioje — barake tėra tik 1 m oro. Todėl labai sunku kvėpuoti, žmonės prakaituoja ir vasarą alpsta, o žiemą vanduo teka per sienas.
Bažnyčioje — barake yra lubose skylės ventiliacijai, bet jos mažai tepadeda, o ventiliatorių įvesti būtų neprotinga, nes jis gaudžia kaip sirena, nieko nesigirdi. Taip jis veikia Klaipėdos bažnytėlėje. Mūsiškėje būtų dar blogiau, nes tai žemas barakas. Ventiliatorius žmones išvaikytų iš tos menkutės bažnytėlės. Todėl mes protestuojame prieš pasiūlymą įrengti ventiliatorių, tik paaukštinimas yra vienintelis protingas sprendimas.
Jei komisijoje buvo vienas bažnytinio komiteto atstovas, tai jis niekaip negalėjo nuspręsti už visą komitetą ir už tūkstančius tikinčiųjų, nes jis visai nepasitarė su kitais, todėl mes visi protestuojame prieš jį: pas mus demokratija, o ne aristokratija.
Mes prašome paaukštinimo ne tik dėl oro, bet ir dėl pastato išvaizdos: dabar atrodo kaip kolūkio kiaulidė, o mums reikia pastato, bent kiek panašaus į bažnyčią. Laike karo mes nukentėjome: fašistai sudegino mūsų aukštą bažnyčią. Visas miestas atsistatė, o mūsų bažnytėlė dar tebėra kaip po karo. Dabar 40 metų pergalės sukaktuvės, kaip tik ir tas mažas leidimas būtų valdžios dovana mums, darbininkams laukuose ir fabrikuose. Humaniška valdžia pati pasiūlytų savo darbininkams geresnes gyvenimo sąlygas. Tarybinė Konstitucija pabrėžia: „TSKP egzistuoja liaudžiai ir tarnauja liaudžiai" (str. 6).
Paaukštinimas nebūtų naujos bažnyčios pastatymas: stogas laikosi ant kolonų, tik jas reikia pakelti ir vienas paaukštinti, geriausiai iš oro pusės apmūrijant plytomis; pamatų visai nereikia liesti.
Neleisti paaukštinti — reiškia nieko gero nelinkėti savo darbininkams, kai garsiai kalbama apie religijos laisvę ir žmoniškumą.
Gerbiamas Dr. Generalini Sekretoriau, Jus mes nuoširdžiai prašome parodyt mums žmoniškumo — leiskit į viršų pakelti mūsų bažnyčią — baraką.
Priedas: Gargždų bažnyčios — barako nuotrauka.
Gargždai, 1985.IV.14.
Mūsų adresas: LTRS 235840
Klaipėdos raj. Gargždai
Tilto 1
Bažnytiniam Komitetui
Mūsų parašai už tūkstančius: 651
* * *
Gargždų parapija turėjo aukštą medinę bažnyčią, bet karo pradžioje vokiečiai ją sudegino. Tikintieji iš barako pasistatė laikiną, pasiryžę paskui pasistatyti mūrinę, pasigamino daug didelių cementinių plytų. Bet iki šiol ne tik neįmanoma pasistatyti mūrinę, bet komunistinė valdžia net neleidžia paaukštinti barako, nors tūkstančiai tikinčiųjų maldaute maldauja leidimo jau keletą metų. Neprašo nei medžiagos, nei paramos, o tik leidimo, bet ir to neduoda.
Tuo parodo, kokia yra jų garsiai skelbiama religijos laisvė ir koks humaniškumas. Visa tai matyti iš tikinčiųjų pareiškimų.
* * *
Lietuvos TSR Ministrų Tarybai
Klaipėdos rajono Gargždų parapijos bažnytinio Komiteto ir tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
Šių metų rugpjūčio 19-os dienos pareiškimu kreipėmės į Jus, prašydami leidimo paaukštinti mūsų bažnyčią — baraką. Gavome pranešimą, kad religijų kultų įgaliotinis P. Anilionis Jūsų jam persiustą pareiškimą nesvarstęs, „pagal priklausomybę" tiesiog persiuntė Klaipėdos rajono Vykdomajam Komitetui. Tą jis padarė ir su pareiškimais iš Maskvos.
Sužinoję, kad visos instancijos sprendimą pavedė Klaipėdos rajono Vykdomajam komitetui, būreliais bent 10 kartų (viso 61 asmuo) ėjome maldauti leidimo pas pirmininką, o ypač pas pavaduotoją. Žadėjo iššaukti kultų įgaliotinį, liepė laukti, nebeeiti, vis delsė. Nesulaukę pareiškimo, vėl nuėjome. Pavaduotojas A. Leita žodžiu pareiškė, kad leidimo neduoda, nes neturi medžiagos. „Galite rašyti net į Maskvą, vis tiek leidimo nebus."
Kiekvienas gyvis kovoja už savo egzistenciją, tai darome ir mes, nes gyvenimas mus verčia: mums reikia oro, šviesos ir žmoniškos bažnyčios, ne žemo barako. Todėl iš naujo kreipiamės į jus, prašydami leidimo. Net religijų reikalų prie Ministrų Tarybos SSSR Komiteto pirmininko pavaduotojas, pamatęs mūsų bažnyčią — baraką, pasakė tai ne bažnyčia, ją reikėtų perstatyti.
Mes prašėme ne medžiagos, o tik leidimo pakelti aukštyn, o medžiagos mes turime, kaip rašėme paskutiniame pareiškime. Paaukštintume savo lėšomis. Tai kodėl neleisti savo darbininkams žmoniškiau įsikurti?
Dabar mūsų barakėlis atrodo kaip Amerikos negrų kvartalas šalia daugiaaukščių valdžios namų. Argi ne gėda taip elgtis su tikinčiasiais?
Tarybinė Konstitucija įsako: „Pareigūnai privalo nustatytais terminais svarstyti piliečių pasiūlymus ir pareiškimus, į juos atsakyti ir imtis reikiamų priemonių" (49 str.). O kas svarsto mūsų pareiškimus? Viena instancija perduoda kitai, ir viskas sukasi ratu: Klaipėdos Vykdomasis Komitetas, gavęs per įgaliotinį P. Anilionį iš visų instancijų mūsų grąžintus pareiškimus, vėl šaukiasi įgaliotinio, kad dalyką išspręstų, nors jis jiems visa perdavė „pagal priklausomybę". Kada mes gavome apsvarstytą atsakymą raštu ir nustatytu terminu? Atrodo, lyg būtume beteisiai.
Todėl kai kurie tikintieji net sako: „Neprašykime paaukštinti, jie ir tą pačią atims, kaip paėmė Klaipėdoje", o Konstitucija 49 str. teigia: „Kiekvienas TSRS pilietis turi teisę valstybiniams organams pateikti pasiūlymus dėl jų veiklos gerinimo, kritikuoti darbo trūkumus".
Mes tikime, kad LTSR Ministrų Taryba turi daugiau galios už Klaipėdos rajono Vykdomąjį Komitetą, todėl labai prašome atsižvelgti į mūsų prašymą ir leisti paaukštinti bažnyčią — baraką, kurį matote nuotraukoje.
Nebekartosime motyvų paaukštinimui, nes juos išdėstėme paskutiniame pareiškime 1984.VIII.19. Tą pareiškimą, po kuriuo pasirašė 1094 asmenys, pridedame kartu su nuotrauka. O dabar pasirašo tik bažnytinio Komiteto ir tikinčiųjų atstovai už tūkstančius.
Gargždai, 1984.XII.6.
Pasirašė 495 tikintieji.
* * *
Marcinkonys (Varėnos raj.). 1985 m. sausio 29 d. buvo laidojamas Marcinkonių parapijos klebonas kun. E. Pakalka, parapijoje išdirbęs 45 metus. Kad kunigo laidotuvėse nedalyvautų vaikai ir jaunimas Marcinkonių vidurinėje mokykloje buvo organizuojamos talkos ir pan. renginiai; ypač aktyviai reiškėsi mokytoja Severiną.
Vilnius. 1985 m. balandžio 28 d. šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo minima 40 metų nuo kun. Alfonso Lipniūno mirties. į šv. Mišias rinkosi tikintieji, atvažiavo kun. A. Lipniūno giminės, pažįstami ir nemažai jaunimo iš įvairių Lietuvos vietų. Iškilmingų šv. Mišių metu kun. Vaclovas Aliulis papasakojo susirinkusiems apie kun. A. Lipniūno gyvenimą, jo veiklą, charakteringus asmenybės bruožus — tvirtą tikėjimą, karštą artimo meilę, neblėstantį entuziazmą net sunkiosiose gyvenimo valandose. Po šv. Mišių jaunimas sukalbėjo šiais progai skirtą maldą, pagiedojo keletą giesmių ir padėjo ant altoriaus gėles. Pasibaigus minėjimui, kažkas iš draugų padalino minėjimo dalyviams kun. A. Lipniūno nuotraukų.
Šiauliai. 1985 m. kovo 15 d. naktį buvo nusiaubtas Kryžių kalnas — sužalotos Jėzaus širdies ir Marijos statulos, sulaužyta apie 50 kryžių bei koplytstulpių, išdaužyti stiklai altorėliams ir paveikslams. O kas suskaičiuos tūkstantines sumas mažų pastatomų, pakabinamų kryželių bei rožančių, kurie tvarkingai sudėti arba meniškai sukabinti ant didesnių kryžių slėpė savyje žmonių skausmą ar bylojo jų dėkingumą? Kovo 15 d. naktį jie buvo negailestingai išmėtyti ir suminti sniege.
* * *
Žarėnai-Latveliai (Šiaulių raj.). 1985 m. gegužės 16 d. per Šeštines nuniokotose Mielaičių kapinaitėse susirinko apie 30-ties maldininkų būrelis. Kaimiečiai, inteligentai, vaikai ir jaunimas klaupė ant buldozeriais išraustos žemės, jau spėjusios pasipuošti naujais kryžiais, ir kalbėjo skausmingąją šv. Rožančiaus dalį, giedojo švč. M. Marijos litaniją, giesmes. Pasimeldus vienas jaunuolis skaitė eiles:
(. . .) Čia rymojo Kristus, rankom surankintom,
Medžių koplytėlių varganuos namuos,
Bet ir jam pastoge nutarė atimti
Taip, kaip ir lietuviui toliuos svetimuos. ('. . .)
Kai plieniniai traktoriai kapines užgriuvo,
Trupindami kaulus iš tėvų karstų,
Ko kazoko kardas perkirtęs nebuvo —
Užbaigė aklumas ainių nevertų.
Skeldėjo po vikšrais spinduliai mediniai,
Traiškė koplytėles smurto samdiniai,
Bočių testamentą pelkėse skandino,
Rasomis raudojo laisvės kankiniai.
Bet žaizdotos širdys vėl augina Vilti
Ir nulaužtas kryžius skelbia — prisikels!
Trečio ryto aušrą ragina pamilti, —
Sibiro ledynus Lietuva pakels!"
Besirenkančius ir besiskirstančius tikinčiuosius įdėmiai stebėjo ir fotografavo keturi civiliai, vienas iš jų — Šiaulių saugumietis Slankauskas. Įžūlumo saugumiečiai nerodė ir laikėsi iš tolo, artyn priėjo tik žmonėms baigus melstis ir pradėjus tyliai tarpusavyje kalbėtis.
Prie didžiausiojo kryžiaus, šalia uždegtų žvakių, buvo sudėti čia palaidotų žmonių kaulai, išrausti, griaunant kapinaites. Tarp išlaužyto miško iškilo atstatyti kryžiai — žemaitiško gajumo, ištikimybės tikėjimui ir tautai viltis. Sugiedoję „Marija, Marija", žmonės išsiskirstė.
* * *
Tryškiai (Telšių raj.)- 1985 m. gegužės 2 d. naktį nežinomi piktadariai išplėšė Tryškių bažnyčios šventoriuje esančias Kryžiaus kelio stočių koplytėles. Koplytėlių langai atplėšti, kai kurių sudaužyti, iš rėmelių išplėšti paveikslai išmėtyti šventoriuje. Paveikslai buvo piešti ant drobės, kopijuoti iš italų dailininko tapytų Kryžiaus kelio stočių.
Genių km. (Alytaus raj.). 1985 m. sausio 15 d. pas Baciuškus, gyvenančius Genių km., prisistatė saugumietis. Čekistą domino, kur dirba Baciuškų sūnus Algis. Motinai pasakius, kad sūnus dirba Alytaus Mėsos kombinate, saugumietis pareiškė, kad jis dirba ne tik Mėsos kombinate, bet ir antraeilėse pareigose — platina religinius laikraščius. Motina pradėjo verkti ir kartoti, kad tai netiesa. „Mes žinom, kad jis geras darbininkas, tikintis, tegul sau eina į bažnyčią, poteriauja, tik tegul neužsiima įtartinais darbais", — kalbėjo saugumietis motinai. Išeidamas čekistas pagrasino: „Susirinksim visus po vieną!" Gyvenvietėje saugumietis apklausinėjo žmones, ar Baciuškai turi užsienyje giminių, ar gauna siuntinius, ar dažnai pas juos lankosi kunigai. Kolūkio kontoroje saugumietis pareiškė: „Anuliuosim Gražulius, toks pat likimas laukia ir Algio, tik gaila, kad toks jaunas."
* * *
Pabaiskas (Ukmergės raj.). 1985 m. prieš Velykas
Pabaisko apylinkės pirmininkas Boškevičius kreipėsi į tos pačios apylinkės sekretorę Janiną Jankauskaitę, liepdamas jai Velykų rytą nueiti į bažnyčią ir bent apytikriai suskaičiuoti, kiek žmonių dalyvauja pamaldose, kiek prie bažnyčios stovi lengvųjų automobilių, apie ką pamoksle kalbės parapijos klebonas. J. Jankauskaitė tai padaryti kategoriškai atsisakė. Tuomet pirmininkas kreipėsi į savo brolį, mechaninių dirbtuvių darbininką Boleslovą Boškevičių, kad jis, pats dalyvaudamas pamaldose, viską sužinotų ir apie tai praneštų raštu. B. Boškevičius, būdamas tikintis, pirmininko pavedimo tiksliai neįvykdė.
* * *
Miroslavas (Alytaus raj.). 1985 m. balandžio 7 d., per Velykas, Miroslavo bažnyčioje tikintieji rinko parašus po pareiškimu, adresuotu Lietuvos prokurorui, reikalaujant, kad būtų išlaisvinti kunigai — Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Jonas-Kastytis Matulionis bei kiti, nekaltai kaltinami už tikėjime.
Renkant parašus, į bažnyčios šventorių atėjo Miroslavo apylinkės pirmininkas Jurgis Grubliauskas. Pasikvietęs į šalį parašų rinkėjus, pirmininkas įrodinėjo jiems, kad rinkti parašus už kalinamus kunigus ir kitus asmenis yra nusikaltimas. Rinkėjams paaiškinus, kad ginti nekaltai kalinamus kunigus ne nusikaltimas, o kiekvieno doro žmogaus pareiga. J. Grubliauskas iš šventoriaus pasišalino. Kiek vėliau J. Grubliauskas telefonu pranešė rajono valdžiai apie parašų rinkėjus, o pats, sugrįžęs į šventorių, toliau draudė rinkti parašus.
* * *
Kaunas. 1985 m. balandžio 8 d. Kauno miesto vaikų darželio Nr. 46 auklėtoja Aldona Raižytė buvo atleista iš pareigų; į darželį ji buvo įsidarbinusi vos prieš kelete mėnesių. A. Raižytė jau ir anksčiau yra buvusi išmesta iš vieno Kauno miesto vaikų darželio.
Praėjus kelioms savaitėms, po vakarinių pamaldų, Petrašiūnų bažnyčios šventoriuje stoviniavo būrelis vaikų bei jaunimo, šventoriuje buvo ir A. Raižytė. Pamačiusi vaikus, prisistatė Kauno miesto Panemunės rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Bužinskienė. Paklausinėjusi, ką jie čia veikia, užsipuolė A. Raižytę: „Kaip drįsai įsidarbinti vaikų darželyje su tokia savo ideologija?,/ Bužinskienė kaltino A. Raižytę, kad ji moko vaikus katekizmo, gąsdino, jog tuoj pat sustatys aktą, pradėjo skaičiuoti vaikus, bet greitai apsigalvojo, tik pažadėjo kitą kartą į bažnyčią ateiti kartu su milicija . . . Pavaduotoja pasiūlė A. Raižytei, viską gerai pergalvojus, ateiti į vykdomąjį komitetą, patarė jai įsidarbinti, tik jokiu būdu ne vaikų įstaigose. A. Raižytė padėkojo už patarimus ir pasakė, kad, jeigu dėl tikėjimo negali dirbti pagal specialybę, dirbs bažnyčioje valytoja.
* * *
Lietuvi, atmink kad:
kun. Alfonsas Svarinskas, kun. Sigitas Tamkevičius, kun. Jonas-Kastytis Matulionis, doc. Vytautas Skuodis, Viktoras Petkus, Vladas Lapienis, Romas Žemaitis, Jadvyga Bieliauskienė, Povilas Pečeliūnas, Gintautas Iešmantas, Julius Sasnauskas ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai tikėti ir gyventi!
