Beveik prieš 2000 metų įvyko didžiausia žmogaus išdavystė: žmogus išdavė savo brolį, nusidėjėlis — Gelbėtoją, mokinys — Mokytoją, kūrinys — savo Kūrėją. Jau pats išdavystės būdas — Judo pabučiavimas — paliko gilią, simbolinę reikšmę visiems laikams. Pabučiavimu žmogus išreiškia savo meilę, prisirišimą, padėką ir draugiškumą, savo atsidavimą ir džiaugsmą. Judo pabučiavimas, deja, neišreiškė nė vieno šių jausmų. Tai veidmainystės, puikybės, išdidumo bei pavydo, žmogaus nupuolimo išdavikiškas pabučiavimas. Tai Adomo nuodėmės dublikatas, kai žmogaus puikybė, kurstoma pavydo, negali pakęsti dieviškojo prioriteto ir didybės.
Tikėjimo broliai ir seserys, atgailos ir susikaupimo valandoje atsigręžkime į save, apmąstykime savo santykius su Kristumi, su savo pašaukimo ir tikėjimo broliais, su savąja Tauta, savąja Bažnyčia. Atverkime savo sielos langus bei duris ir patikrinkime, ar netūno kur dvasios kertelėje užsislėpusi Judo dvasia, belaukianti momento mus galutinai pavergti ir apvaldyti, šėtonui nesvarbu žemiškieji žmogaus nuopelnai ar titulai, jam svarbi žmogaus siela. Jo tikslas, kad žmogus parpuolęs pagarbintų jį, bijotų jo ir tik jam tarnautų. Šiam tikslui pasiekti šėtonui visos priemonės priimtinos.
Jis ateina pas mus kaip draugas, bičiulis, apsaugojantis nuo įvairių nesėkmių, kaip nuoširdžiausias patarėjas ar gelbėtojas. Jis ateina kaip turtas, kaip aukštas postas, kaip hierarchinė pakopa. Jis ateina kaip šaltas praktiškas protas, kaip tariamoji išmintis, kaip baimė prarasti savo laisvę ir žemiškąjį gerbūvį. Pagaliau jis ateina „kaip prieštaravimas pažintai Tiesai", kaip vergiškas nuolankumas blogiui ir visiškas aklumas gėriui ir grožiui.
šėtonas taip supainioja ir aptemdo protą, kad žmogus meilę tiesai ir teisingumui, priešinimąsi blogiui pradeda laikyti nusikaltimu, nes tai nepatinka šėtonui. Kaip taikliai šį momentą dramaturgas Kazys Saja pavaizdavo savo „Devynpėdžiuose", kur žmonės nustojo juoktis, dainuoti, nes taip norėjo jų stabas — jautis. Net ir mūsų tarnavimas Dievui ir Kristaus Bažnyčiai turi atitikti piktojo valią. Mums, apakusiems nuo velnio pinklių, atrodo, kad ir nuolaidžiavimas šėtonui turi pasitarnauti Dievo garbei, Bažnyčios bei tikinčiųjų gerovei. Judas tiesiogiai netroško Kristaus mirties ir tik vėliau pamatė siaubingas savo niekšiškos išdavystės pasekmes.
Ar ne panašiai ir mes taip lengvai sudarinėjame su tamsos kunigaikščiu vergiškas nuolankumo sutartis, tikėdamiesi pergudrauti jį? Bet už apgaulę jis keršija, o mums tada jau sunku kalbėti apie sveikatą, kai sieloje įsiveisęs piktybinis auglys.
Argi ne mes taip bejėgiškai ir vergiškai paklusome reikalavimui, kad pašalinės ir nepageidautinos jėgos tvarkytų mūsų Bažnyčios vidaus reikalus?
Ar ne dėl mūsų kaltės Kunigų seminarija, vaikų katekizacija, religinės literatūros leidyba, kunigų pastoracijos apribojimai, bažnytinės hierarchijos kandidatūrų atranka ir daugelis opiausių problemų atsidūrė pasaulietiškos valdžios kontrolėje?
Ar ne mes kartais atsisakome tikinčiuosius su kryžiumi palydėti į Šventą kalną arba patariame, jeigu bus sunku, paleisti kryžių?
Ar ne mes bijome garsiai ištarti savo brolių, sąžinės belaisvių, garbingų kunigų — Alfonso, Sigito, Jono-Kastyčio — vardus? Bijome paraginti vieni kitus melstis už juos, nes tai nepatinka tamsos viešpačiui.
Ar ne mes įvairiais, mūsų manymu diplomatiniais, sumetimais vedame nelygiateisius dialogus su abejotinos sąžinės žmonėmis, o vėliau verkšlename, kad mus apgavo?
Ar ne mes sąmoningai klaidiname Šventąjį Sostą dėl dabartinės Lietuvos tikinčiųjų padėties arba bent nuslepiame tiesą?
Argi ne mes raginame nekalbėti apie dabartį, nematyti mūsų Bažnyčios žaizdų ir sopulių?
Argi ne mes savo broliams ir sesėms duodame klaidingus bei sėjančius paniką patarimus, atitinkančius Bažnyčios priešų interesus?
Argi ne mes . . .?
Taip, Viešpatie, mes! Tavo atpirktieji vaikai, Tavo broliai ir seserys, Tavo mokiniai! . . .
Mes, kurie einame greta Tavęs, bet Tavęs nepažįstame. Mes, kurie panorome Adomo nuodėme ir Judo dvasia atsikratyti vien tik savo jėgomis, pamiršę Tavo žodžius: „Be manęs jūs nieko negalite padaryti".
Mes, Viešpatie, leidome pirkėjams ir veidmainiams apsigyventi Tavo namuose. Mes tie, kurie bėgame nuo Tavo kryžiaus, nors pasižadėjome jį nešti kartu su Tavimi.
Jeigu mus persekios ir šmeiš, Tu Viešpatie, žadėjai mums gausų atlyginimą danguje. Bet kol aš delsiau pasitikėti Tavo pažadais, kiti pasirūpino manimi. Vieno šiuolaikinio poeto žodžiais jie pasiūlė man:
„Postas, pinigai, pripažinimas ... ir didelė garbė, —
Viskas bus pasiūlyta šią naktį tau
Už palygint be galo mažą kainą —
Už tikėjimą, kuriuo tu gyvenai,
Už tikėjimą, kurs nedavė tau nieko,
Be žaizdų, bei sielvarto ir skausmo . . ."
Ir aš sutikau, nes man priminė:
„Tu žinai, kas lauks Tavęs šią naktį,
Jeigu tu ramiai atsisakysi visko . . ."
Žinoma, mane truputį neramina įspėjimas:
,,. . . Bet, ar tu žinai, kas lauks tavęs,
Jei visa tai tu pasiimsi? . . ."
Savajam atpirkimo kelyje Tu, Viešpatie, nesinaudojai jokiais diplomatiniais triukais, nepasidavei piktosios dvasios vilionėms, neparpuolei ir nepagarbinai savo gundytojo, nors jis žadėjo Tau visus žemės turtus, džiaugsmus ir malonumus. O mes, pamiršę pirmųjų krikščionių dvasią ir atsidavimą Tau, neretai labai lengvai sutinkame smilkyti svetimam stabui.
Sekdami Kristaus kančios kelią, tikėdami Šventosios Dvasios veikimu, mūsų nuodėmių atleidimu, amžinojo gyvenimo viltimi, nebūkime akli ir kurti išganingam kvietimui: „Ateikite pas mane visi". Mes dažnai meldžiamės, kad mūsų Tautos sūnus arkivyskupas Jurgis Matulevičius greičiau būtų paskelbtas šventuoju, tačiau nenorime suprasti jo žodžių, kaip palaiminga būti paprastu skuduru, išvalančiu nors ir nedidelę Bažnyčios kertelę . . . Mes panašiai kaip kadaise šv. Pranciškus dar nesuvokiame raginimo: „Atstatyk griūvančią mano Bažnyčią" prasmės.
Ir vis tik yra daugybė nuostabiai gražių pavyzdžių, kada suklupę vėl pajėgia atsikelti, praradę tiesos kelią su atgailos ašara akyse, su sunkiu atodūsiu dėl beprasmiškų klaidžiojimų vėl jį suranda.
Mes, Viešpatie, trokštame būti kartu su Tavimi! Ateik, padėk mums! Savo dieviškosios šviesos spinduliu išsklaidyk Judo dvasios šešėlius. Nusiplovę klystkelių dulkes ir išvalę sielos kerteles, mes vėl trokštame būti prie tavo stalo ir girdėti Tavo balsą: „Aš esu Gyvoji Duona! Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Sek mane!"
