Vilnius. 1985 m. birželio 19 d. iš Smolensko lagerio po amnestijos buvo paleistas kun. Jonas-Kastytis Matulionis. Laimingu sutapimu tą dieną šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo švenčiamas kun. Stanislovo Valiukėno 50 metų kunigystės jubiliejus; prieš pat Sumą į bažnyčią įžengė tik ką grįžęs į Vilnių labai suvargęs kun. J. Matulionis. Šv. Mikalojaus bažnyčioje jis nuo senų laikų dažnai giedodavo ir buvo visų mėgiamas. Senu papročiu tik ką buvęs lagerininkas kun. M. Matulionis giedojo per iškilmingas šv. Mišias. Daugelis tikinčiųjų nustebo: pažįstamas balsas . . . kun. J. Matulionis . . .bet ne . . .jis kalėjime . . . Iš tikrųjų tai buvo jis . . . Kadangi kunigas yra rimtas ligonis, lageryje jam pripažino pirmą invalidumo grupę, o, be to, straipsnis, pagal kurį buvo teistas, įėjo į amnestiją — jį paleido.
Po iškilmingų šv. Mišių, kai daugelis jau buvo išsiskirstę, prie altoriaus išėjo išvargęs, išsekęs, bet dvasingu veidu buvęs kalinys kun. J. Matulionis. Prisiartinęs prie altoriaus, pabučiavo žemę ir, padėkojęs Dievui už tikėjimo ir kunigystės dovanas, o žmonėms už jų maldas, pradėjo laikyti šv. Mišias. Visiems jautrus, iki ašarų pergyvendavęs dėl kitų nelaimių, kun. J. Matulionis stovėjo prie altoriaus išsekęs, bet nepalaužtas. Bažnyčia verkė, ašaros ritosi pačios, nesulaikomai . . . Verkė moterys ir jaunimas, nesigėdydami braukė ašaras vyrai, tyliai raudojo senutės. Žodžių nereikėjo, — visi matė, ką reiškia sovietinio lagerio siaubas.
O jis ten išbuvo dar tik aštuonis mėnesius ... Po Evangelijos kunigas pasakė vos keletą minčių, bet kiekvienas jo žodis buvo tikras, išgyventas. „Jei žmonės tikrai tikėtų ir mylėtų Dievą, nebūtų lagerių, nebūtų to siaubo, kurį aš mačiau" — kalbėjo kun. J. Matulionis. Prisiminė kun. Alfonsą Svarinską, kun. Sigitą Tamkevičių ir visus kenčiančius už tikėjimą, ragino žmones melsti jiems Dievo palaimos, stiprybės ir laisvės. Jaunimas, susirinkęs švęsti jubiliejų, su džiaugsmu sveikino grįžusį kalinį. Po šv. Mišių dar daug kas norėjo su kun. J. Matulioniu susitikti, pasikalbėti, bet kunigas žadėjo vėliau visus aplankyti, nes dabar turįs prisistatyti į miliciją ir nors kiek pailsėti. Jis kalbėjo: „Dar bus laiko, susitiksime. Noriu aplankyti ir nuraminti seserį, artimuosius, jie daug prisikentėjo."
Birželio 23 d., sekmadienį, kun. J. Matulionis aplankė Kybartus. Jaunimas ir suaugę sveikino sugrįžusį savo kunigą, o jis visiems dėkojo už maldas ir žadėjo neužilgo vėl visus aplankyti.
Praėjo vos savaitė, ir žinia — areštuotas kun. Jonas-Kastytis Matulionis.
Birželio 26 d., apie 12 val., kai kunigas namuose ruošėsi laikyti šv. Mišias, į butą atėjo du nepažįstami vyrai ir užsipuolė buvusį kalinį, kodėl jis neprisiregistravęs. Kun. J. Matulionis paprašė nekviestus svečius prisistatyti. Atvykusieji parodė dokumentus — saugumiečiai! Kunigui paaiškinus, kad dokumentai tvarkomi, jau buvęs milicijoje (o visi žino, jog sovietinėje santvarkoje per dieną niekas neprisiregistruos), čekistai įsakė jam rengtis ir eiti su jais išsiaiškinti. Saugumiečiai leido šeimininkei įdėti vienai dienai maisto, sakė, jog pirmą dieną jam niekas neduos. Buvo aišku, kad kun. J. Matulionis vėl areštuojamas. Daugelis dar vylėsi, kad tai nesusipratimas, klaida, išsiaiškins ir paleis, bet dienos bėgo, o jis sėdėjo Lukiškio kalėjime. Ir vėl su kriminalistais! Saviesiems pasakė, kad naujo teismo nebus, nes jis jau nuteistas, o už ką paleistą kunigą vėl suėmė, taip ir nepaaiškino, tik vienas iš čekistų replikavo: „Vos spėjo grįžti ir jau suruošė naują demonstraciją". Nejau ir šiltas tikinčiųjų grįžusio kunigo sutikimas jau laikomas nusikalstama „demonstracija".
Ar gali dar būti didesnis pasityčiojimas — leisti pajusti laisvės jausmą ir net nepailsėjusį, neatgavusį jėgų, labai išsekusį, faktiškai vos gyvą grąžinti į lagerio košmarą?!
