1985 m. spalio mėnesio pabaigoje įvyko daug kartų atidėliotas mokslo metų pradžios tradicinis klierikų susitikimas su RRT įgaliotiniu P. Anilioniu. Savo kalboje P. Anilionis išdėstė svarbesniuosius "religinio ekstremizmo" pasireiškimus Lietuvos Katalikų Bažnyčios veikloje. Pradžioje palietė grynai Bažnyčios vidaus reikalus — pernai metų Kunigų tarybų rinkimus. P. Anilionis, priešingai Bažnyčios kanonams, tvirtino, kad vyskupų konferencija turi teisę visų vyskupijų taryboms primesti bendrą statutą. Viešai buvo puolamas Panevėžio vyskupijos valdytojas prelatas Kazimieras Dulksnys ir Vilniaus arkivyskupijos konsultorius kun. Donatas Valiukonis už pasipriešinimą prieš nekanonišką civilinės valdžios kišimąsi į Kunigų tarybų ir Konsultorių kolegijų sudarymą. Prelatas K. Dulksnys buvo kaltinamas, kad netramdo kunigų, kai jie parodo aktyvumo kovoje su bedievybe, bet tuoj reaguoja, kai krinta įtarimai ant kunigų moralės srityje. Tai, esą, ekstremistų įtaka ir toks valdytojo elgesys, P. Anilionio nuomone, Katalikų Bažnyčios gėda. Kun. Rokas Puzonas buvo puolamas už tai, kad Veprių Sekminių atlaiduose, einant Kryžiaus kelių stotis, pasak įgaliotinio, pasakęs aštuonis pamokslus. Čia pacitavo "Liturginį maldyną", kur sakoma, kad Sekminių procesijoje reikia jungtis mintimis su Jėzaus Motina Marija ir apaštalais, besimeldžiančiais Paskutinės Vakarienės kambaryje. O su kuo jungtis kvietęs savo Kryžiaus kelių pamoksluose kun. R. Puzonas? Su kenčiančiais, anot prelegento, "banditais už antitarybinę veiklą" bei su pačiu kunigu, prisistačiusiu, kaip gimusiu Sibire! — karščiavosi P. Anilionis.
Panašiu tonu įgaliotinis kalbėjo ir apie parašų rinkimą per 1984 m. Kalėdas Šakių bažnyčioje už kun. Jono-Kąstyčio Matulionio išlaisvinimą. Esą, vienuoliaujančioms moterims, parašų rinkėjoms, nerūpi Kalėdos, Kristaus gimimo šventė — joms labiau rūpi kalinys J. K. Matulionis. Parašų rinkimas, užtariant kunigą kalinį, įgaliotinio manymu, nieko bendro neturi nei su Kristumi, nei su religija. Tokie P. Anilionio išpuoliai — tai raginimas pakeisti Kristaus Evangeliją bedievių išcenzūruota evangelija, uoliai skelbtų būsimieji sovietinės Lietuvos kunigai.
Nemažesne, nemalonę užsitraukė ir Pociūnėlių klebonas kun. Antanas Jokubauskas už pamokslus, pasakytus šv. Kazimiero iškilmėse šv. Petro ir Povilo bažnyčioje ir Aušros Vartų atlaiduose Vilniuje. Esą, jis raginęs tikinčiuosius negarbinu šv. Kazimiero, kai yra naujų kunigų-kalinių: Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius.
Lektorius melagingai tvirtino, kad į Aušros Vartų atlaidus kun. A. Jokubauską atvežęs kan. Bronius Antanaitis. Naiviai skambėjo įgaliotinio mintis, neva, kun. A. Jokubausko pamokslo metu, per lietuviškas pamaldas, didesnė klausytojų dalis buvę lenkai, kurie pasipiktinę po pamaldų sugiedota Maironio "Lietuva brangi".
Ar ne per daug sau leido P. Anilionis, tvirtindamas, kad Vilniaus tikintieji pasipiktinę kun. A. Jokubausko pamokslais? Kokią teisę turi ateistas kalbėti tikinčiųjų vardu?!
Stengdamasis įtikinti, kad bedieviška valdžia nebandė trukdyti šv. Petro ir Povilo bažnyčios remonto darbų šv. Kazimiero jubiliejaus iškilmėms, įgaliotinis pareiškė, jog tai galima įrodyti bažnyčios kunigų susirašinėjimais su valdžios įstaigomis bei registruotais kunigų telefoniniais pokalbiais (tai koks telefoninių pokalbių slaptumo užtikrinimas!).
Blogiausia, kad esktremizmas pasireiškiąs ir Kauno Kunigų seminarijoje — aiškino įgaliotinis P. Anilionis. Būtent, toks ekstremistinis išpuolis buvęs — bandymas į Seminariją įnešti literatūrą, kurią Lietuvos TSR Aukščiausiasis Teismas yra pripažinęs antitarybine (t.y., J. Girniaus "Žmogus be Dievo"). Ekstremistų kunigų veikimo stilius toks pat, kaip ir Lenkijos kunigų ekstremistų, pvz., ir Lietuvoje, ir Lenkijoje ekstremistų klebonų tvarkomose bažnyčiose leidžiama kalbėti pasauliečiams — Viduklėje Nijolei Sadūnaitei, Josvainiuose — Petrui Paulaičiui. Tai, esą, įrodymas, kad visa ekstremistų veikla vyksta pagal slaptas JAV ir Vakarų valstybių ardomųjų centrų instrukcijas. Deja, ši "instrukcija", dėl kurios taip piktinosi P. Anilionis, visiškai neslapta — tokią galimybę nurodo Bažnytinės teisės kanonų kodeksas (žr. can. 759 ir can. 766).
Pabaigoje P. Anilionis įrodinėjo, kad Bažnyčios nenuolaidumas pasaulietinei valdžiai nieko gero religijai neatnešė ir neatneš.
Skaudu, kad kai kurie Seminarijos dėstytojai P. Anilionio kalboje neįžvelgia nieko priešiško tikėjimo mokymui, atseit, klierikų padaryti bedieviais P. Anilionis nebando. Bet ar kas nors iš vadovybės paaiškino, kad šie įgaliotinio "mokymai" nesuderinami su Kristaus Evangelija, krikščioniška morale, Bažnyčios kanonais? Ar šiais pokalbiais neluošinamos dar tvirto tikėjimo pagrindų neturinčių jaunų kandidatų į kunigus sielos?
