(Skausmingos sukaktys)

Kiekvienus Naujuosius Metus žmogus sutinka su tam tikromis viltimis, lūkesčiais, troškimais. Linkima ir tikimasi, kad jie bus prasmingesni, geresni. Net mažai išsivysčiusių tautų papročiuose vyrauja įvairios naujametinės apeigos, kurių pagalba stengiamasi nuvyti Šalin blogį, piktąsias dvasias. Jokie šešėliai neturi temdyti Naujųjų Metų džiaugsmo.

Deja, 1986 m. Lietuvos tikintiesiems atneša ne tik džiaugsmą, džiugią, pakilią nuotaiką, bet ir primena iš daugelio dar vieną skausmingą sukaktį, kurią minėsime sausio 26 d. — tai kun. Alfonso Svarinsko trejų metų nelaisvės sukakus.

Treji metai — labai nežymus žmogaus gyvenimo tarpsnis. Tačiau visai kitaip atrodo, kai šie trys metai sudaro devyniolikos nelaisvės metų tęsinį. Iš trisdešimt vienerių A. Svarinsko kunigystės metų — vienuolika praleista už grotų ir spygliuotų vielų, be teisės vadintis ne tik kunigu, bet ir žmogumi!

 Jis — klerikalinis ekstremistas ir šmeižikas, pavojingas nusikaltėlis ir buržuazinės ideologijos apmokamas tarnas, išsišokėlis ir dar kažin kas, tik ne kunigas, ne žmogus, ginantis tiesą, kovojantiss už Dievo reikalą, už dvasinio tobulėjimo idealus. Svetimųjų pasmerktas, net kai kurių savo pašaukimo brolių išjuoktas ir suniekintas, tačiau tūkstančiams Lietuvos tikinčiųjų ir geros valios žmonėms jis — galingas, nenuilstantis ledlaužis, Dievo vedamas ir globojamas, ištikimų maldomis remiamas, negailestingai laužė ir tebelaužia dvasinio sustingimo, melo, ir neapykantos, prievartinio ateizmo ledus. Jo asmens didybę pripažįsta net patys valdiški bedieviai. Visi tie ankstesni draudimai klierikams lankytis pas jį, dabar rengti jo minėjimus, viešai melstis už jį, pamoksluose teigiamai vertinti jo veiklą ir pastangas, rodo, kad prievartos aparato sargai puikiai supranta kun. A. Svarinsko pavyzdžio jėgą ir įtaigų poveikį blaiviai mąstantiems žmonėms. Todėl ir stengiamasi bet kokia kaina apjuodinti jį, prievarta ir grasinimais įkalti žmonėms, kad kun. A. Svarinskas — tarybinės santvarkos priešas, kad jo gynimas gali būti traktuojamas, kaip politinis nusikaltimas.

Labai apgailėtinai atrodo vis dar tarybinėje spaudoje pasirodančios įvairios melo apraiškos, stengiantis apšmeižti kunigus kalinius ar kitus kalinius bei kitaminčius. Štai neseniai "Kauno tiesos" dienraštyje vienas tokių melo ruporų, KKI marksizmo dėstytojas Jeselskis, bandė įrodinėti, kad kunigų — A. Svarinsko bei S. Tamkevičiaus — veiklą tikintieji patys pasmerkė, kad teismo proceso metu visuomenė nuo jų nusigręžė ir panašiai, įdomu, apie kokius tikinčiuosius ir kokią visuomenę kalba Jeselskis?

Ar tai tie tikintieji nusigręžė nuo A. Svarinsko, kurie, rizikuodami savo gerbūviu ar net laisve, visaip ujami ir net terorizuojami, įvairiom tarybinėm instancijom rašė protesto pareiškimus ir surinko tūkstančius parašų po jais?

Ar tie tūkstančiai pasirašiusiųjų, reikalavusių grąžinti kun. A. Svarinskui laisvę, paliko jį vienui vieną neteisybės kilpose?

Ar kun. A. Svarinską atmetė ta visuomenės dalis, kuri kelias dienas išstovėjo prie teismo rūmų, kentėdama saugumo ir milicijos savivalę, patyčias ir net represijas: gaudynes, prievartinį išvežimą keliasdešimt kilometrų už Vilniaus, areštus po 10 parų ir t.t.?

Pagaliau, ar ir šitie tikintieji ir kunigai, kurie šiandien daugelyje bažnyčių meldžiasi už kun. A. Svarinską ir kt. kalinius, nieko nenori girdėti ir žinoti apie jį?

Tad apie kokį kun. A. Svarinsko atmetimą rašė šis "Tarybinės tiesos ir tikrovės" gynėjas? Jeselskis, tikriausiai, turėjo mintyje tuos teisminio farso pagrindinius veikėjus ir atlikėlius ir tą visuomenės (saugumo ir partinių kadrų), priverstinai į teismo salę suvarytą dalį, kuri savo pritariančiais plojimais stengėsi nusil-pinti sąžinės balsą dėl neteisėto žmogaus pasmerkimo, deja, veltui pastangos!...

Valdiškus bedievius labiausiai iš pusiausvyros išmuša kalinamų, tiek kun. A. Svarinsko, tiek kitų kunigų ir pasauliečių kalinių tvirta, nepalaužiama dvasia, visiškas pasitikėjimas Viešpaties globa ir besąlygiškas atsidavimas Aukščiausiojo valiai. O kaip norėtų matyti juos parblokštus, besimaudančius "atgailos" ašarose. Belaisvių laiškai rodo priešingai: beveik kiekviename jų atsispindi padėka Dievui už suteiktą galimybę kentėti ir aukotis, tobulėti pačiam ir būti pavyzdžiu kitiems. Dievo išpažinimo galimybė suteikta kiekvienam: turtuoliui ir vargšui, mokslininkui ir artojui, valstybės vadovui ir kaliniui. Pareigų Dievui atlikimo vieta taip pat nėra išskirtinė: altorius ir maldos namai, šeima ir darbas, kalėjimas ir tremtis — tai vis neaprėpiami ir neišmatuojami žmogaus veiklos barai dieviškosios minties įkūnijimui. Kristus, siųsdamas apaštalus į pasaulį, kalbėjo:

"...siunčiu jus kaip avis tarp vilkų..."
"...Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas..."
"...Todėl nebijokite jų, juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma..."
"...Nebijokite tų, kurie žudo kūną, o negali užmušti sielos..."

Todėl nė iš vieno kalinamo lūpų nesigirdi nevilties šauksmo ar gailesčio dėl prarasto gyvenimo ir laisvės. Gal ne visi vienodai atsparūs fiziniai iškentėti nelaisvės nepriteklius, tačiau sielos jų ramios ir tvirtos, nes jas stiprina ir globoja pats Kristus, mūsų Viešpats ir mūsų Dievas!

Minint išsiskyrimo su garbinguoju mūsų kun. A. Svarinsku trejų metų sukaktį, pakelkime savo širdis į Viešpatį, kad pajėgtume nugalėti baimę ir netikrumą, kad iš kankinių pasisemtume ryžto ir drąsos, kad visada melstume šv. Dvasią:


"...Galingai protą mūs apšviesk 
Ir širdis meile Tu paliesk, 
Kad nepalūžtų mūs valia, 
Ją stiprink amžina galia.

Atminkime, kad kun. A. Svarinskas ir kiti neša nelaisvės pančius už Dievą, Bažnyčią ir tautą! Telaimina jį Visagalis!