TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui
Marytės Gudaitytės, gyv. Prienų raj., Skersbalio km.,
P a r e i š k i m a s
Dar kartą kreipiuosi į Jus su viltimi, jog mano prašymas bus išgirstas.
1985 m. kovo 27 d. Kauno Prano Mažylio med. mokyklos direktorė pasiuntė mane į Kauno miesto saugumo rūmus pas saugumietį Jocą. Saugumietis pokalbio metu pasakė, jog mokytis toliau negalėsiu, kadangi esu parašiusi kunigams kaliniams S. Tamkevičiui ir A. Svarinskui kalėdinius sveikinimus. Mums kalbantis, įėjo dar vienas saugumietis, ir jis aiškino, jog mokytis negalėsiu, kadangi manimi, kaip med. seserimi, bus negalima pasitikėti, nes savo priešams, taip jie kalbėjo, galėsiu suleisti ne vaistus, bet nuodus.
Mokyklos direktorė Tamašauskienė sakė, kad ji pati manęs iš mokyklos nešalintų, bet to reikalauja saugumas ir ji privalo vykdyti jų įsakymus.
1985 m. 04.09 pgl. įsakymą Nr. 198 buvau pašalinta iš Kauno P. Mažylio medicinos mokyklos už veiksmus, nesuderinamus su tarybinio moksleivio elgesiu.
1985.04.12 su tėvu nuvažiavau į Aukštojo ir spec. vidurinio mokslo ministeriją. Mus priėmė švietimo ministerijos darbuotojas Stanys. Jis paaiškino, jog pašalinta esu teisingai, tačiau sekančiais metais mokyklą galėsiu baigti. Po to mane iškvietė kažkoks pareigūnas pavarde Šnipas. Jis aiškino, jog laiškų rašymas kunigams Tamkevičiui ir Svarinskui yra didelis nusikaltimas. Tai yra jau antitarybinė veikla, o aš ir mano tėvas esame ekstremistai, todėl ir mano pašalinimas iš mokyklos yra teisingas.
Tais pačiais metais gegužės mėnesį rašiau Jums pareiškimą, prašydama leisti baigti mokyklą. Iš švietimo ministerijos gavau neigiamą atsakymą.
1986.04.04. vėl nuvažiavau į Aukštojo ir spec. vidurinio mokslo ministeriją. Stanys liepė važiuoti į Kauno Prano Mažylio med. mokyklą. 1986.04.05. nuvykau ten. Mokyklos direktorės pavaduotojas Grigas sakė, jog šioje mokykloje mokytis negalėsiu ir patarė važiuoti į kurią nors kitą med. mokyklą. 1986.04.11. nuvykau į Utenos med. mokyklą. Mokyklos direktorė, sužinojusi visa apie mane, tik stebėjosi, kaip aš dar galiu dirbti vaiku darželyje, ir mokytis nepriėmė. Liepė kreiptis į Kauno P. Mažylio med. mokyklą.
Todėl prašau Jus, padėkite man užbaigti mokyklą. Aš noriu būti medicinos seserimi ir padėti žmonėms. (Į M. Gudaitytės pareiškimą iki šiol niekas neatsakė, ir kol kas ji neturi jokios galimybės baigti pradėtą mokslą — red. past.).
***
Adutiškis (Švenčionių raj.). Paskutiniu laiku Adutiškyje ypač sustiprėjo moksleivių persekiojimas už religijos praktikavimą. Mokytojai, nesitenkindami ateistine propaganda mokykloje, eina pas mokinių tėvus ir bando juos išgąsdinti, grasindami visokiomis bausmėmis, jei tėvai ir toliau leis savo vaikus į bažnyčią. Ypatingai aršiai tėvus puola mokytojas Krivickas.
***
Aldonos Svirbutavičiūtės straipsnio
"Konfliktas gimtadienio dieną" komentaras
1987 m. kovo 28 d. "Komjaunimo tiesa" ilgu straipsniu atsakė į tikinčiųjų tėvų skundą dėl konflikto Alytaus rajone, Makniūnų kaime, kur 50 vaikų susirinko švęsti seserų Gražulyčių gimtadienio ir buvo grubiai užpulti bei tardyti milicininkų, mokytojų ir kitokio "aktyvo". Laikraščio korespondentė A. Svirbutavičiūtė, pabrėždama "viešumo" ir "demokratėjimo" tendencijas, plačiai komentuoja LTSR prokuroro vyr. padėjėjo J. Bakučionio atsakymą į tėvų skundą. Dėmesį patraukė kai kurios šio komentaro stiliaus ir turinio ypatybės, — apie tai ir norėtųsi padiskutuoti.
Korespondentė savo straipsnį pradeda vienos gimtadienyje buvusios dalyvės mintimis, kad vakarėlyje bus smagu, tėvams leidus pasišokti ir padainuoti. Nusikaltimo sudėties, kaip sako juristai, nepastebėsime. Bet... Kiek toliau cituojamos tėvų laiško nuotrupos: "Gražulytės Janina ir Angelė mūsų vaikus pasikvietė į gimtadienį. Mes išleidome su sąlyga, kad pobūvyje dalyvaus ir suaugusieji, be to, 23 val. vaikai turi būti namuose. 22 val. 10 min. į kiemą atvažiavo mašina... Šį įsibrovimą motyvavo tuo, kad po Alytaus rajono kultūros namus daromas reidas. Po to milicijos majoras pradėjo tardyti ir gąsdinti vaikus, reikalavo pasisakyti pavardes ir vardus... Mes, tėvai, protestuojame prieš tokį pareigūnų savivaliavimą... Kokį vaikai padarė nusikaltimą, švęsdami gimimo dieną be alkoholio, uždaroj patalpoj ir suaugusių priežiūroj? Ką jie baisaus padarė? Ir po skundu 11 parašų.
Nors A. Svirbutavičiūtė, kaip minėta, tepateikė tiktai tėvų laiško ištraukas, čia pat, tarsi išsigandusi nepagrąžintos (o mums, Lietuvos katalikams, tokios įprastos!) tikrovės blyksnio, skuba jį uždengti: "Iš karto pasakysiu — tėvai neteisūs. Jie puikiai žino, kad vaikai pažeidė nepilnamečių elgesio taisykles". Tačiau ir toliau gilinantis į sujauktą ir miglotą straipsnį, "pažeidimo" esmė neišryškėja. Visa sunkioji kaltinimo "artilerija" tai, kad vaikai svečiuose buvo po 22 valandos. Keista — visi juk žinome, ir (sic!) respublikinė bei rajoninė spauda ne kartą reiškė susirūpinimą, kad dauguma vadinamųjų diskotekų, šokių vakarų geriausiu atveju prasideda apie 24 valandą ir tęsiasi iki 3 val. nakties. Ir dalyvauja tenai, deja, ne tiktai pilnamečiai, o apie blaivumą ir suaugusiųjų priežiūrą gal patylėsime — juo labiau, kad apie tą muštynių "kultūrą" ir naktinių orgijų "subtilybes" pusbalsiu pasisako ir oficialūs laikraščiai. Surinkite jūs 50 jaunų žmonių ir suruoškite gimtadienį be alkoholio, kur jaunuoliai linksmintųsi, šoktų suaugusiųjų priežiūroje, patys, vidinio poreikio verčiami, dainuotų liaudies dainas! Ar tai neskamba beveik kaip fantazija mūsų jaunuomenę šiandien niokojančios demoralizacijos fone! Susidūrę su tokiu fenomenu Gražulyčių gimtadienyje, tiek reido dalyviai, tiek korespondentė galėjo nebent padėkoti vakarėlio rengėjams, vaikų tėvams, nebent nusistebėti, kokie motyvai, koks auklėjimo būdas suformavo šį jaunimą tokį kilnų, kokios pasaulėžiūrinės atsparos jį tokį palaiko? Deja, kaip žinome iš tėvų protesto, įvyko visiškai priešingai. Tad kurgi pareigūnų nepasitenkinimo priežastis? Reikšmingomis straipsnio užuominomis, atskiromis frazėmis iš vaikų tardymų lenda yla iš maišo... "Pas Gražulius mes sukalbėjome maldą ir šokome"... "Salėje ant sienos
— medinis kryžius..." "Kas vienijo šio pobūvio dalyvius? Gal giminystė? — Ne. — išsiaiškina straipsnio autorė, mat, dalyvavo ne tik Gražulių šeimos nariai. Tai gal draugystė? Bet draugauti, korespondentės nuomone, leistina tiktai vienmečiams, o čia buvo ir vyresnių, ir netgi nepažįstamų! Štai koks čia kriminalas! Nedrįskite, lietuviai, susirinkti, jei jūs ne vienos šeimos nariai, ir jeigu jus, (o siaube!) galbūt vienija ne giminystė, ne amžius, ne profesija, o ant sienos kabantis Kristaus kryžius! Tai kas, kad Jis
— jūsų blaivumo, jūsų dainos ir tyro jaunystės džiaugsmo šaltinis! Tai kas, kad Jis — jūsų pagarbos tėvams, jūsų ryšio su jais, bendrystės, pasitikėjimo jais versmė! Nedrįskite, o jeigu vis dėlto nepabijosite — jūsų laukia reidai ir tardymai, panašūs į aprašytąjį Makniūnuose. O kažin, kad šitą autorės nustatytą gimtadienių šventimo reglamentą — tiktai šeimos nariai, tiktai vienmečiai, jokių jaunesnių už jaunuolius, jokių nepažįstamų — pritaikytume kultūros namų vakarėliams pagarsėjusiems susitikimams su kareiviais, kuriuos "internacionalinio auklėjimo" pretekstu rengė mokyklos? Kaip matome, vertinimo kriterijai skirtingi, ir tas skirtumas giliu pjūviu skiria mūsų visuomenę. į dvi nelygiai traktuojmamas puses, neapsiribodamas paviršiumi gimtadienio svečių išvaikymu.
Šių metų "Jaunimo gretose" I-me ir Il-me numeriuose su rimtu dėmesiu netgi smulkmeniškai buvo gilinamasi į lietuviškųjų pankų vidaus pasaulį — nuo spalvotų šukuosenų ir kniedžių prismaigstytų striukių iki jų filosofavimų ir receptų, kaip apsisvaiginti pigesne už degtinę "chemija". Štai, atseit, globalinė visuomeninė problema! Ir iš kur? Ir kodėl jie taip?! O ar nors viena žinutė spaudoje paminėjo, kad Lietuvoje yra tūkstančiai katalikų jaunuolių, kurie gyvena pozityviais idealais, moka linksmintis be degtinės, brangina straipsnyje paminėtas liaudies dainas, domisi tautos kultūriniu palikimu ir jį saugo, sugeba skaisčiai mylėti ir kurti darnias, laimingas šeimas? Ar pasidomėjo bent vienas sociologas, bent vienas oficialus leidinys, iš kur jiems tai, kokie pradai žmonėse tokias savybes išugdo, kai aplinka yra atvirai amorali, priešiška? Ne, kur ten, — toli mums iki pankų, o jeigu mumis kas ir susidomės, tai nebent KGB ar panašaus reido dalyviai... Žinoma, mes netrokštame valdiškų pagyrimų — ne dėl jų, o dėl Dievo taip gyvename. O tačiau jau seniai pastebėjome iškalbingų požiūrių nevienodumą — užrašytas ant sienos svetim-kalbis keiksmažodis metų metais puikuojasi centrinėje gatvėje, ir niekam akių nebado, o teužrašo tik kas "Laisvę tikėjimui! Laisvę politiniams kaliniams!" Tą pačią naktį ne tai (sic!) kad tinkas, plytos bus nugremžtos... Dėl šių akivaizdžių traktavimo skirtumų tenka pripažinti: teisūs Gražuliai savo pareiškime rašydami (kuo taip piktinasi korespondentė), kad "tikintieji persekiojami", "terorizuojami", "kur sąžinės laisvė?" Ir neveltui, matyt, tiek nerimo autorės apklausinėjamos mokinukės akyse, kurį Svirbutavičiūtė sakosi pastebėjusi. Straipsnį Svirbutavičiūtė užbaigia ateistinei pedagogikai labai būdingu pagyrimu berniukui, kuris: "Vyras, mat — močiutės įkalbinėjamas eiti į bažnyčią — čiūkšt ir pro langą iššoka". Ir toliau: "Vaikai renkasi kelią. Tegu renkasi kelią. Tegu renkasi savarankiškai. Leiskite jiems pasirinkti tiesų, be klystkelių."
Taip, korespondente, jūsų aprašyti vaikai pasirinko kelią — kaip pati pastebėjote — be alkoholio, su lietuviška daina, tėvų priežiūroje. Ir Jums, ir reido dalyviams jisai pasirodė nelygus, su klystkeliais. Siūlote rinktis kitokį. Tiktai abejotinas tiesumas to kelio — "čiūkšt ir pro langą" — kurį lengvabūdiškai patariate. O jeigu jau pradėjome kalbėti apie kelius, tai leiskite užbaigti puikaus Tengizo Abuladžės filmo "Atgaila" paskutiniu kadru. Prisimenate — prie herojės priklibikščioja senutė ir klausia, ar šis kelias veda į šventovę. Jai atsakoma, kad tai šventovę sugriovusio diktatoriaus vardo gatvė ir į jokią šventovę ji nebeveda. Senutė nustemba: "Tai kam apskritai reikalingas toks kelias, kuris neveda į šventovę?!"
