Kaunas. 1987 m. balandžio 29 d. į Kauno rajono vykdomąjį komitetą susitikimui su valdžios atstovais buvo sukviesti rajono kunigai. įvairūs pareigūnai pasakojo kunigams apie rajono pasiekimus, tarp jų buvo paminėtas ir toks faktas, kad, sumažinus degtinės pardavinėjimą, rajonas per metus turi du milijonus nuostolio. Po pareigūnų pasisakymų Babtų klebonas kun. Ričardas Mikutavičius paklausė, kodėl kunigai vis dar neturi lygių teisių su ateistais. Lektoriai bandė tai paneigti, sakydami, kad ir į susitikimo prezidiumą pakviestas vienas iš kunigų. Kun. R. Mikutavičius nurodė, kad kunigai nepriimami į paminklų apsaugos draugijas, yra kunigų tarpe ir tokių, kurie neblogai valdo plunksną, tačiau nė vieno jų nėra Rašytojų sąjungoje. Tabariškių klebonas kun. Petras Dumbliauskas iškėlė mintį, kad kunigai nepriimami net į blaivybės draugijas, o čia savo darbu jie tikrai galėtų vaisingai pasidarbuoti visų labui.
Susitikimo metu Kauno rajone dirbantys kunigai išreiškė protestą prieš valdžios įteisintą negimusių kūdikių žudymą, kurių kasmet Lietuvoje nužudoma žymiai daugiau nei žūdavo vyrų karo metais.
***
Kaunas. 1987 m. balandžio 23 d. Susitikimui su RRT įgaliotiniu Petru Anilioniu į miesto vykdomąjį komitetą buvo sukviesti Alytaus rajono kunigai. Atvyko tik keli. Įgaliotinis reikalavo, kad kunigai dėtų visas pastangas, kad Krikšto Jubiliejaus metu nebūtų "išsišokimų."
***
Kaunas. 1987 m. gegužės 13 d. 12 val. į Kauno miesto vykdomojo komiteto patalpas buvo sukviesti Kauno miesto kunigai. Kalbėjo Kauno miesto vykdomojo Komiteto pirmininko pavaduotojas Kazakevičius. Teigiamai įvertinęs pastoracinį kunigų darbą, jo žodžiais — džiaugiuosi, kad tarp mūsų nėra nesusipratimų — lektorius išreiškė viltį, kad nesusipratimų, jis tikisi, nebus ir ateityje. Pavaduotojas Kazakevičius įspėjo kunigus būti budriais artėjant Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejui ir pareikalavo, kad:
— bažnyčiose nebūtų renkami parašai po pareiškimais ar protestais;
— šventoriuose ir bažnyčių prieangiuose nebūtų prekiaujama devocionalijomis;
— Jubiliejinis medalis bažnyčiose būtų iškabintas tik su vykdomojo komiteto leidimu — suderinus vietą, kur jį kabinti.
Baigiantis susirinkimui, pavaduotojas Kazakevičius pasiteiravo, ar nėra klausimų. Klausimų neatsirado. Po lektoriaus kalbos kunigai pradėjo ploti, pats Kazakevičius sudraudė, sakydamas "ploti nereikia."
***
Klaipėda. 1987 m. kovo 25 d. RRT įgaliotinis Petras Anilionis sukvietė Klaipėdos rajono bažnytinių komitetų narius. Savo kalboje įgaliotinis daugiausia dėmesio skyrė Jubiliejinių metų iškilmėms, reikalavo budėti, kad iš tikinčiųjų pusės nebūtų "išsišokimų." Įgaliotinis, kiek įstengdamas, juodino Lietuvos šventuosius. Įtikinėjo susirinkusius, kad šv. Kazimieras ne lietuvis, o lenkas, nemokėjęs net lietuvių kalbos, o būsimas palaimintasis arkivyskupas Jurgis Matulevičius tetarnavęs išimtinai lenkams ir Vilnių atidavęs Lenkijos bažnytinei provincijai, ko net tarybinė valdžia nepajėgia atitaisyti.
Pabaigoje viena moteris paklausė, kada gi bus grąžinta Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčia. P. Anilionis patarė kantriai laukti, mat, klausimas dar tik sprendžiamas. "Jokie parašai ir jų rinkėjai čia nepadės, — kalbėjo įgaliotinis, — privalote juos sudrausminti ir kantriai laukti."
***
Kretinga. 1987 m. kovo mėnesio pabaigoje Kretingos rajono bažnytinių komitetų nariams kalbėjo RRT įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas. Juozėnas iki šiol negali nurimti ir vis kelia klausimą, kaip prieš metus laiko Kretingos bažnyčios klebonas kun. B. Burneikis galėjęs iškilmingai, su bažnytinėmis apeigomis palaidoti tokį "nusikaltėlį" kaip a.a. Petrą Paulaitį. Pavaduotoją Juozėną kiek ramina tai, kad šiais metais, P. Paulaičio mirties metinėse, prieš šv. Mišias nebuvo paminėtas jo vardas, "ekstremistui" kun. Rokui Puzonui neleista sakyti pamokslo. Tai jau girtina, — kalbėjo Juozėnas, — tačiau komitetų nariai privalo apskritai neleisti bažnyčios patalpas naudoti "valstybiniams nusikaltėliams" pagerbti.
***
Telšiai. 1987 m. kovo 26 d. į Telšių Kultūros namus buvo sukviesti aplinkinių parapijų komitetų nariai, valdžios vadinami "dvidešimtukais". Jiems kalbėjo Petras Anilionis. Susirinkime dalyvavo ir Telšių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja B. Urbelytė. Pagrindinė įgaliotinio P. Anilionio paskaitos tema buvo pasiruošimas Lietuvos 600 metų Krikšto Jubiliejui. Anilionis iškėlė "didžius" valdžios nuopelnus, siekiant padėti Lietuvos Katalikų Bažnyčiai gražiau atšvęsti šią sukaktį. Aiškino, kiek valdžia yra išleidusi maldaknygių, katekizmų, Katalikų kalendorių-žinynų ir t.t., ir kad tai "kiek valdžia leido išsispausdinti, pilnai pakanka tikintiesiems; pažadėjo, kad ateityje bus išleista 50,000 jubiliejinių paveikslėlių... ir visi bus atiduoti tikintiesiems, sau pasiliksime tik pavyzdžius", — dėstė įgaliotinis P. Anilionis. Gyrėsi, kad, vyskupams atsisakius išleisti spalvotus bažnyčių albumus, šį darbą atlikti valdžia patikėjo "Minties" leidyklai. 500 albumų pasirodys jau balandžio mėnesį knygynuose. Priminė, kad neužilgo Vatikane palaimintuoju bus paskelbtas arkivyskupas J. Matulevičius. Akcentavo, kad Vatikane jis vadinamas Džordžu Matulevič, tačiau tarybinės valdžios atstovai bandys užmegzti pokalbį su Vatikanu dėl lietuviškos pavardės "sugrąžinimo." Aiškino, jog pavyko susitarti su dvasininkais, kad šie leistų valdžiai atspausdinti J. Matulevičiaus portretus, ir dabar jie jau ruošiami. Nepamiršo priminti, kad yra duoti keli leidimai bažnyčių remontams ir jų rekonstrukcijoms, o taip pat ruošiami kunigų leidimai į Vatikane vyksiančias iškilmes, įgaliotinis visais būdais stengėsi įtikinti susirinkusius, kad valdžia labai rūpinas, jog Lietuva turėtų šventąjį.
"Taigi, kad Lietuvoje Katalikų Bažnyčia persekiojama — gryni pliurpalai ir melas," — aiškino P. Anilionis.
Antroje paskaitos pusėje P. Anilionis plačiai ir griežtai pasisakė prieš parašų rinkimą po tekstais, reikalaujant atiduoti Klaipėdos bažnyčią ir į laisvę grąžinti nekaltai nuteistus kunigus — A. Svarinską, S. Tamkevičių, J. Matulionį. Akcentavo, kad parašų rinkimas dar niekada neišsprendė jokio ginčytino klausimo ir ateityje jų rinkimas neduos nieko gero. Anilionio nuomone, teigiamų rezultatų galima tikėtis tik iš valdžios ir vyskupų derybų. Baigdamas pagrasė, kad parašų rinkėjai ateityje bus baudžiami. Po paskaitos tikintieji lektoriui pateikė visą eilę klausimų. Į klausimą, kodėl tikintieji negali maldaknygių laisvai įsigyti knygynuose ar knygų kioskuose, įgaliotinis atsakė, kad dėl to kalti vyskupai, jie pasiima visas maldaknyges ir dar stengiasi pasipelnyti iš tikinčiųjų. Į Gadunavos tikinčiųjų prašymą sumažinti bažnyčiai mokesčius, nes kasmet jie valdžiai turi sumokėti net po 1200 rub., įgaliotinis pareiškė, jog, matyt, tikintiesiems nelabai reikalinga bažnyčia, jei neturi pinigų jai išlaikyti, patarė kreiptis į valdžios organus, kad šie bažnyčią uždarytų. Pasiteiravus, kodėl mokyklose prievartaujami tikintys mokiniai, visokiais būdais verčiami atsisakyti savo įsitikinimų, nelankyti bažnyčios, P. Anilionis atsakė, kad mokytojai taip ir turi elgtis, mat, tai ir yra vadinama antireliginė propaganda.
Tokiais ir panašiais atsakymais RRT įgaliotinis P. Anilionis užbaigė savo paskaitą ir dar kartą pademonstravo "nuoširdų" valdžios rūpinimąsi Lietuvos Katalikų Bažnyčia.
***
Obeliai (Rokiškio raj.). 1987 m. kovo mėnesį iš Vilniaus atvykęs saugumietis kaltino vietos kleboną kun. A. Zuloną, kam dalyvauja Rokiškio dekano kun. J. Janulio organizuojamose "antitarybinėse sueigose". Čekisto vadinamos "sueigos" tai kartas nuo karto dekano sukviečiamos dekanalinės konferencijos. Saugumiečio žiniomis, tokių dalykų nėra kituose dekanatuose, todėl jų turi nebūti ir Rokiškio dekanate.
***
Varputėnai (Šiaulių raj.). 1987 m. gegužės 9 d. Varputėnų bažnyčioje vyko Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejaus paminėjimas. Netrukus po minėjimo aptarnaująs Varputėnus Kuršėnų vikaras kun. Edmundas Atkočiūnas buvo iškviestas į rajono vykdomąjį komitetą, kur pirmininko pavaduotojas Tekorius perskaitė RRT įgaliotinio įspėjimą už Religinių susivienijimų nuostatų pažeidimą Jubiliejaus iškilmėse, mat, be rajono valdžios sutikimo minėjime dalyvavo svečiai kunigai iš kitų parapijų, pamokslą pasakė "ekstremistas" Plungės altaristas kun. Petras Našlėnas, parapijos kapinėse, esančiose netoli bažnyčios, be rajono valdžios leidimo buvo pastatytas ir iškilmių metu pašventintas koplytstulpis; netiko įgaliotiniui ir tai, kad minėjimo metu tikinčiuosius įsijungti į blaivybės sąjūdį ragino neseniai iš sovietinio lagerio sugrįžusi Jadvyga Bieliauskienė.
Pasirašyti po įspėjimu kun. E. Atkočiūnas atsisakė. Po juo pasirašė iš gretimų kabinetų pakviesti du liudininkai.
***
Paberžė (Vilniaus raj.). 1987 m. kovo 2 d. Sumos metu į Paberžės kleboniją įsilaužė nežinomi piktadariai ir pagrobė bažnyčios kasos knygą. Iškviesti milicijos pareigūnai po 10 valandų trukusio patikrinimo vagių pirštų antspaudų nerado. Apžiūros pabaigoje pareigūnai paėmė klebono kun. Donato Valiukonio abiejų rankų pirštų antspaudus.
***
Žiežmariai (Kaišadorių raj.). 1987 m. birželio 10 d. naktį buvo apiplėšta Žiežmarių bažnyčia. Nežinomi piktadariai, išmušę bažnyčios lango stiklą ir išlankstė, geležinius rėmus, įsilaužė į bažnyčios vidų. Čia išlaužė zakristijos duris, išplėšė aukų dėžutes ir pavogė tikinčiųjų suaukotas pinigines aukas.
***
Vilnius. Per Lietuvą vilnija nauja pareiškimų-protestų banga. Tikintieji reikalauja leisti J.E. vyskupui Julijonui Steponavičiui grįžti į Vilnių ir netrukdomai eiti savo ganytojiškas pareigas, taip pat iš kalėjimų paleisti nekaltai nuteistus kunigus — Alfonsą Svarinską, Sigitą Tamkevičių, Joną-Kastytį Matulionį.
1987 m. kovo 29 d. parašai po analogiškais pareiškimais buvo renkami šv. Rapolo bažnyčios prieangyje. Šios bažnyčios klebonas kun. Antanas Dilys liepė rinkėjoms išeiti už durų, pareikšdamas: "Ką, norite, kad mane iš Vilniaus iškeltų?" Pagrasino iškviesiąs miliciją. Parašų rinkimas buvo tęsiamas lauke, ant laiptų. Klebonas atėjo pakartotinai, griežtai reikalaudamas pasišalinti: "Ką, gero žodžio neužtenka?" — kelis kartus kartojo kun. A. Dilys. Viena iš parašų rinkėjų paaiškino, kad jos jau išėjusios už durų ir čia renka parašus, kaip klebonas buvo reikalavęs. Kun. A. Dilys patikslino, kad ir šventorius priklausąs bažnyčiai ir parašus "leido" rinkti tik už šventoriaus vartų ar po namus. "Ar jums patiktų, jei aš, atėjęs į jūsų namus, šeimininkaučiau?!" — karščiavosi kun. A. Dilys. Paaiškinus, kad bažnyčia priklauso ir tikintiesiems, kun. A. Dilys aiškinosi, jog neleidžia rinkti parašų todėl, kad valdžia neuždarytų bažnyčios.
***
Vilnius. 1987 m. balandžio 4 d. parašai buvo renkami prie šv. Onos bažnyčios. Pasiūlius pasirašyti į bažnyčią įeinančiam vyriškiui, šis atsakė ir griežtai užprotestavo: "Ar jūs žinote, kas aš toks? Parašus rinkti negalima, — kartojo jis, — tai pakenks klebonui!" Pamaldų metu šis asmuo su kamža patarnavo prie altoriaus.
***
Vilnius. 1987 m. balandžio 10 d. Vilniuje šv. Teresės bažnyčioje vyko gavėnios rekolekcijos. Parašai už vyskupą J. Steponavičių ir įkalintus kunigus buvo renkami šv. Teresės bažnyčios koridoriuje, jungiančiame bažnyčią su Aušros Vartų koplyčia. Renkančias parašus moteris išvarė šv. Teresės bažnyčios zakristijonas Povilas Stanelis ir jaunuolis, besiruošiantis stoti į Kunigų seminariją. Jie elgėsi labai grubiai, grasino iškviesią miliciją, agitavo žmones nesirašyti po pareiškimu, sakydami, kad parašai renkami, kad būtų uždaryta bažnyčia. Pasiūlius pasiskaityti tekstą, jo net neskaitė. Vienai iš rinkėjų pasakius, kad zakristijonui, kuris taip elgiasi, geriau pritiktų saugumiečio uniforma, o ne kamža, P. Stanelis pasišalino. Jaunuolis ir toliau gąsdino milicija, reikalavo pasišalinti, moterims nepaklusus, naudojo prieš jas jėgą, bandė atimti jau surinktus parašus. Pasiskundus grubiu patarnautojo elgesiu, valdytojas A. Gutauskas atsakė, jog, kai ateisią vyrai, būsią visoms rinkėjoms dar blogiau. Valdytojas A. Gutauskas leido rinkti parašus tik už bažnyčios durų, t.y. lauke, nes šv. Teresės bažnyčia neturi šventoriaus.
Balandžio 10 d. vakare parašai buvo renkami Dievo Apvaizdos bažnyčioje. Ir čia būrys patarnautojų įžūliai reikalavo nutraukti parašų rinkimą, grasino milicija ir net sumušimu. Įžūli jų drąsa rodyte rodo, kad jaunuoliai taip elgėsi ne savo iniciatyva.
***
Skuodas. 1987 m. Didįjį Šeštadienį ir Velykose Skuodo bažnyčioje taip pat buvo renkami parašai po pareiškimu, adresuotu Generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui, prašant leisti iš tremties į Vilnių grįžti vyskupui J. Steponavičiui ir išlaisvinti kalinamus kunigus. Dekanas kun. P. Palšis iš sakyklos perskaitė pareiškimą ir paragino tikinčiuosius savo parašais paremti minėtus prašymus. Tuoj po Atvelykio dekanas kun. P. Palšis buvo iškviestas į rajono vykdomąjį komitetą, kur vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Ložienė išbarė jį už parašų rinkimą. Pavaduotoja pareiškė nesitikėjusi, kad dekanas galįs taip pasielgti. "Valdžios įstaigos žinojo, kad bažnyčiose renkami parašai, bet kad tikinčiuosius iš sakyklos ragintų rašytis pats dekanas — tai jau perdaug ir toleruoti negalima", — karščiavosi pirmininko pavaduotoja.
Išsiskiriant pavaduotoja Ložienė pagrasė dekanui kun. P. Palšiui, kad, jei nepadės šis įspėjimas, teksią susitikti su prokuroru.
***
Kaunas. 1987 m. kovo mėnesį Kunigų seminarijoje vice-formarijumi buvo paskirtas III kurso klierikas E. Merkys, o vice-klebonu klierikas M. Juršėnas. Paskirtose pareigose jie išbuvo tik... vieną dieną. Apie šiuos paskyrimus sužinojęs įgaliotinis P. Anilionis įsakė paskirtas pareigas sukeisti — E. Merkys turįs būti viceklebonu, o M. Juršėnas — viceformarijumi.
Ne tik į kunigų, bet ir į klierikų pareigybinius skirstymus jau ėmė kištis valdžios pareigūnai; ir tai šalyje, kur Bažnyčia atskirta nuo valstybės.
***
Miroslavas (Alytaus raj.). 1987 m. birželio 7 d. per Sekmines Miroslavo bažnyčioje vyko kun. Kazimiero Gražulio primicijos. Tą dieną šventoriuje buvo renkami parašai po kreipimusi į TSKP CK Generalinį sekretorių, prašant paleisti iš tremties vyskupą J. Steponavičių ir įkalintus kunigus; eilę metų Miroslavo parapijoje dirbusį kun. A. Svarinską, S. Tamkevičių bei J. Matulionį. Apylinkės pirmininkas Rubliauskas, vaikščiodamas po šventorių, gąsdino parašų rinkėjus, iš vienos moters atėmė pareiškimo tekstą, po kuriuo jau buvo pasirašę aštuoni asmenys.
***
Prienai. 1986 m. rugpjūčio 23 d. naktį kelyje Prienai—Kapsukas—Alytus, ant kalnelio netoli naujai nutiesto kelio, tarp pušų, buvo pastatytas medinis kryžius. Kryžius išstovėjo 7 paras, po to valdžios pareigūnų buvo nuverstas.
1987 m. balandžio 30 d. naktį toje pačioje vietoje iškilo antras kryžius, jis išsilaikė nenuverstas 3 paras.
Gegužės 16 d. naktį kryžius buvo pastatytas kelyje Prienai—Kaunas ant vadinamo Nuotakų kalno. Gegužės 19 d. bedieviai jį nuvertė.
Birželio 11d. naktį prie kelio Prienai—Alytus, maždaug 7 kilometre, prie miško ant aukštos kalvos, žmonės pastatė 6 metrų beržinį kryžių; prie kryžiaus buvo užrašas: "Pažiūrėkit, mieli broliai, į tremtinių eisenas per tundras ir stepes, mylimos ir nelaimingos Tėvynės gyvą širdį sopulingai gniaužiančias reples." Birželio 13 d. bedieviai minėtą kryžių supjaustė ir išmetė, pasiėmė tik krucifiksą. Sekančią dieną kažkas supjaustytą kryžių surinko ir išdėliojo žemėje, o šalimais pastatė dar vieną nedidelį kryžių. Po nakties abu kryžiai dingo.
***
Kaunas. Jau daugiau kaip 14 metų praėjo nuo tos dienos, kai 1973 m. kovo 27 d. gydytojui Izidoriui Rudaičiui, gyvenančiam Kaune, Žemaičių g-vėje Nr. 12, buvo sufabrikuota baudžiamoji byla, kurioje jis buvo kaltinamas antitarybine veikla. I. Rudaitis buvo nuteistas kalėti tris metus griežto režimo lageryje su turto konfiskacija. Atliekant bausmę Mordovijos lageryje, valdžios pareigūnai konfiskavo I. Rudaičiui priklausančią automašiną Gaz-21 ir uždėjo areštą indėliui, esančiam taupomojoje kasoje. Grįžęs iš bausmės atlikimo vietos, I. Rudaitis 1976 m. kovo mėnesyje prisiregistravo savo bute, Žemaitės g-vė Nr. 12. 1978 m. su pirmo aukšto šeimininkais savo lėšomis įsivedė gamtines dujas, pastoviai mokėjo priklausančius mokesčius ir gyveno kaip pilnateisis šeimininkas. 1984 m. balandžio 27 d. čekistai, pateikę prokuroro orderį, prisidengę kaltinimu, jog gydytojas I. Rudaitis užsiiminėja automobilių dalių spekuliacija, padarė kratą; kratos metu autodetalių, kaip įprasta saugumiečiams, ieškojo knygų lentynose, asmeniniuose užrašuose, rašomojo stalo stalčiuose. Krata buvo padaryta ir sodo namelyje. Prabėgus maždaug trims mėnesiams po kratos, gydytojas I. Rudaitis buvo iškviestas į Kauno KGB rūmus, kur pareigūnas Rusteika, kaltindamas I. Rudaitį antitarybine veikla, liepė pasirašyti po įspėjimu. Gydytojas dalyvauti šioje melo scenoje atsisakė. Pamatęs, kad piktuoju nieko nesigaus, KGB darbuotojas ėmėsi gudrybių iš griežto pokalbio apie antitarybinę veiklą, perėjo prie konfiskuoto turto sugrąžinimo problemos. Čekistas Rusteika patarė I. Rudaičiui kreiptis į Aukščiausiąjį Teismą dėl pinigų, esančių taupomoje kasoje, susigrąžinimo. Gydytojas kreipėsi į Aukščiausiąjį Teismą ir iš Teismo pirmininko M. Ignoto gavo raštą, kad areštas indėliui jau panaikintas. 1985 m. sausio 28 d. Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojas J. Misiūnas oficialiu raštu Nr. 9-2-4-38-85 pranešė gydytojui I. Rudaičiui, kad, sutinkamai su LTSR BK 50 str. 1 ir 2 punktais nuosprendžio dalis dėl turto konfiskacijos negali būti vykdoma, jeigu ji nebuvo įvykdyta per penkerius metus, skaičiuojant nuo nuosprendžio dienos.
Nuo 1984 m. liepos mėnesio laikas nuo laiko saugumietis Rusteika lankydavosi gydytojo I. Rudaičio namuose, kur, nepamiršdamas pabrėžti savo draugiškumo jam, klausinėdavo apie pogrindžio spaudą ir kitais KGB dominančiais klausimais. Gydytojui atsakius, kad jis nieko nežino, čekistas išeidavo. Bet štai 1986 m. sausio 9 d. apie 23 val. vakaro atvyko 11-os Butų ūkio valdybos pirmininkas Rugienis, tarnautojas Maskvytis ir milicijos pareigūnas Koreiva, jie atėmė iš gydytojo I. Rudaičio ir jo sūnaus Ąžuolo Rudaičio pasus, namų knygą, abu juos priverstinai išregistravo ir įsakė per tris dienas išsikelti iš buto. Nei tėvas, nei sūnus iš buto neišsikėlė. Sausio 13 d. tie patys pareigūnai jų daiktus iš buto išmetė į laiptinę. I. Rudaitis kreipėsi į Kauno miesto Lenino rajono prokurorą Vilimą, pateikdamas atitinkamus dokumentus ir smulkiai išdėstydamas visus įvykius. Prokuroras, išnagrinėjęs gautus dokumentus, po trįjų dienų įsakė darbuotojui Maskvyčiui atidaryti butą ir išmestus I. Rudaičio daiktus iš laiptinės sukelti atgal į butą. Maskvytis prokuroro liepimo nevykdė. Prokurorui Vilimui leidus, Rudaičiai savo baldus susikraustė patys. Pasirodo, per tą laikotarpį, kai Izidorius ir Ąžuolas Rudaičiai "gyveno" laiptinėje, Butų ūkio valdyba, tarpininkaujant Lenino rajono deputatui Kavoliui, pardavė I. Rudaičio butą D. Mikutėnaitei. Tai buvo atlikta sausio 16 d. Ir štai 1987 m. kovo 2 d. Kauno Lenino rajono Liaudies teismas padarė išvadas, kad Izidorius ir Ąžuolas Rudaičiai įsiveržė į Mikutėnaitės butą. Remiantis 1985 m. sausio 28 d. dokumentu, kuriuo patvirtinama, jog per penkerius metus neįvykdyta turto konfiskacija tampa negaliojančia, aišku, kad butas teisėtai priklauso gydytojui I. Rudaičiui. Butų ūkio valdyba neturėjo teisės parduoti asmeninio buto. Po kiekvieno incidento pas gydytoją I. Rudaitį prisistatęs čekistas Rusteika vis kalbėjo, jog gydytojui būtina kreiptis į KGB, kuri viską sutvarkys jo naudai. I. Rudaitis atsakydavo, kad jis nemano, jog visa tai vyksta be KGB žinios, priešingai — tai jų užmačios. Rusteika nepaliovė įtikinėjęs, kad reikia nenusileisti, nes įstatymas gydytojo pusėje. I. Rudaitis paprašė, kad KGB darbuotojas Rusteika paliudytų teisme, kad jis čia gyveno ir dabar gyvena. Čekistas sutiko, bet, atėjus teismo dienai, atsisakė, neoficialiai motyvuodamas, kad Kauno zonos KGB viršininkas Bagdonas neleidžia. Nežiūrint eilės liudininkų, kurie visi paliudijo, kad gydytojas I. Rudaitis ir jo sūnus Ąžuolas Rudaitis čia pastoviai gyveno, 1987 m. birželio 4 d. Lenino rajono Liaudies teismas, teisėjaujant teisėjai Blazevič, priėmė sprendimą iškeldinti Izidorių ir Ąžuolą Rudaičius iš buto, esančio Žemaičių g-vėje nr. 12, nesuteikiant jokio gyvenamo ploto.
Reikia manyti, kad po 1984 m. kratos ir grasinimų čekistai, matydami, jog gydytojas I. Rudaitis nepalūžo (rašė prisiminimus, sekė (sic) politinius įvykius, gyveno tikro kataliko-lietuvio gyvenimą; lankantis čekistui Rusteikai, pokalbiai taip pat nevyko KGB norima linkme), nutarė senelį gydytoją dar labiau pašantažuoti — o gal palus, pradės gailėtis buto, išsigąs ir saugumas galės susikalbėti ar neatlaikys tokio moralinio ir materialinio šantažo. Žinoma, kaip ir visada, žarijas saugumas žarsto kitų rankomis. Ir šiuo atveju: Butų valdyba, milicija, deputatas Kavolis ir kt. — tai tik įrankiai jų rankose. Prokuroras Vilimas pradžioje dar bandė Butų valdybai iškelti baudžiamąją bylą, tačiau jam buvo išaiškinta, kad I. Rudaičio negalima ginti — jis sovietinės valdžios priešas.
TSRS įstatymai stovi ant slidaus pagrindo, todėl juos nesunku pasukti ten, kur nori KGB. Taigi, šantažas prieš gydytoją I. Rudaitį tebesitęsia.
***
Veiveriai (Prienų raj.). 1987 m. birželio mėnesyje Veiverių bažnyčios šventoriuje buvo pastatytas kryžius Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejui atminti. Tuoj po kryžiaus pastatymo Veiverių klebonas kun. K. Skučas buvo iškviestas į rajono vykdomąjį komitetą, kur buvo išbartas, kad be valdžios leidimo pastatė kryžių. Kunigas paaiškino, kad šventoriuje ir kapinėse, kiek jis žinąs, kryžius galima statyti ir be specialaus valdžios leidimo, jis taip jau daręs ankstesnėse savo parapijose ir niekas už tai jo nebaudė.
"Todėl, kai už šį nusikaltimą būsite iškeltas į kitą parapiją, teks pranešti to rajono valdžiai, kad jūs esate užkietėjęs įstatymų laužytojas," — pareiškė vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, kartu paaiškino, kad leidimą statyti kryžių, tikriausiai, jei tik būtų laiku kreipęsis, būtų gavęs, ir kaip pavyzdį paminėjo Prienų kleboną kun. Užupį, kuris
1984 m. yra kreipęsis į rajono valdžią, kad šventoriuje leistų pastatyti koplytstulpį, esą toks leidimas buvo duotas, tik klebonas vėliau persigalvojo ir koplytstulpio šventoriuje nestatė — jį pastatė pačioje bažnyčioje, o leidimas galioja net ir dabar — praėjus trims metams, jis vis tebeguli pas rajono architektą.
1984 m. leidimo statyti koplytstulpį Prienų klebonui niekas nedavė. Išgirdęs tokius valdžios pareigūnų plepalus, kun. Užupis nuskubėjo pas rajono architektą — gal bent po 3 metų galės šventoriuje pastatyti koplytstulpį šv. Kazimiero Jubiliejui atminti. Rajono architektas paaiškino, kad visos kalbos apie buvusį ar esamą leidimą tik muilo burbulas.
Lietuvi, nepamiršk, kad
Kun. Alfonsas Svarinskas
Kun. Sigitas Tamkevičius
Viktoras Petkus
Balys Gajauskas
Gintautas Iešmantas
Povilas Pečeliūnas
Kun. Jonas-Kąstytis Matulionis
ir kiti, neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti.
