IRINA RATUŠINSKAJA
(buvo teista už religinę, poeziją)
Neapkenčiama mano Tėvyne,
Kas už tavo naktis gėdingiau...
Kada stigo tau išsigimėlių,
Budelių ir vergų tuo labiau!
Kaip trypei tavim įtikėjusius,
Kaip žudei aklam uolume
Parsiduot ir parduot nemokėjusius
Pasmerktuosius mylėt Tave...
Ne, nekaltinu įbaugintųjų —
Tyli tavo lakštučių pulkai
Ko gi stingsta ant kryžių sumintųjų
Tavo ašarų lašai?
Kaip sapnuojas tavi nukryžiuotieji,
Jų pėdom man jau greit
Už tave, prakeiktą, mylėtąją,
Reiks į mirtį išeit.
Tuo keliu iš visų baisiausių —
Neapykantos — meilės riba
Ir išniekinta ir nuskriausta —
Laimink, pamote ir mama!
1987 m.
Rašo kun. Sigitas Tamkevičius:
"Rašau pirmąjį laišką iš Mordovijos. Kaip matai — 'pranašystės' neišsipildė... Į Baraševą atvykau balandžio 10 d., todėl šv. Velykas švenčiau ne ant ratų. Iš Vilniaus į lagerį, kaip ir ankstesniais atvejais, važiavau traukiniu. Trečią kartą turėjau progos ne tik pavargti, bet ir daug ką pamatyti, pamąstyti. Ačiū Dievui už viską o ypatingai už išorinę nelaisvę, kuri moko mane dar labiau branginti vidinę laisvę. Atvykęs pradėjau mokytis siuvėjo amato, bet greitai persikvalifikavau į skalbėjo. Jau daug profesijų išbandžiau savo gyvenime. Kariuomenėje dirbau statybininku, dailide, skardininku, kino mechaniku, bibliotekininku, 1969 m. — melioratorininku, darbininku prie štampavimo staklių. Paskutiniu metu bandžiau savo gabumus, kaip elgtis su šluota, samčiu, na, o dabar — su skalbimo mašina, lygintuvu, ir kt., plius dvidešimt penki metai Kristaus Vynuogyne. Esu įsitikinęs, kad visur ir visada galima gyventi pilnakraujį gyvenimą ir būti naudingu kitiems. Jei Viešpats atsiuntė mane į lagerį, tai suprantama, kad mano gyvenimas čia Bažnyčiai yra reikalingesnis nei laisvėje. Turiu progos kai ką paaukoti Dievui, turiu galimybę savo idealus pastatyti aukščiau už visas kitas vertybes. Nesigailiu, kad grįžau atgal, kitaip pasielgti ir negalėjau. Išorinė laisvė, kurią žmonės taip labai brangina, nėra pati didžiausia vertybė. Vidinės laisvės kaina yra didesnė ir šitos laisvės niekas negali atimti, ją galima tik pačiam prarasti, gyvenant ne pagal sąžinę.
Balandžio 18 d. minėjau savo kunigystės sidabrinį jubiliejų. Dėkojau Dievui, kuris mane taip labai apdovanojo. Kunigystė mane suartino su Viešpačiu, suteikė galimybę pasitarnauti žmonėms, kunigystė man davė daug gerų, taurių žmonių, kurių prisiminimas mane gaivina ir čia, toli nuo Tėvynės. Visa, ką aš per 25 kunigystės metus nuveikiau ir daviau kitiems, labai maža, palyginus su tuo, kiek gavau iš kitų. Nežinau, kaip ilgai ir kokiose sąlygose Dievas leis man darbuotis, bet norėčiau, kad tas laikas būtų pažymėtas šventumo ir aukos ženklu. Man atrodo, kad dabartiniame pasaulyje žodis yra labai nuvertintas, ir žmonių širdis gali pasiekti aukos kalba. Prašau jus ir visus, su kuriais mane suvedė kunigystė, melsti, kad Viešpats laimintų tolimesnį mano kelią. Artėja Sekminės. Visiems linkiu gausių šv. Dvasios dovanų."
1987 m. gegužis
Iš kun. Jono Kastyčio Matulionio laiškų:
"(...) Dėkoju už gimtojo žodžio šviesą. Iš Tėvynės rašo lietuviškai, kai kuriuos laiškus gaunu. Jūsų laišką buvo persiuntę Čitos ligoninėn, kurion išvežė be mano sutikimo. Prieš tai sakė, kad nedaug liko ir keliauti nėra reikalo. Po to kažkam kliuvau ir išsiuntė (nuo kovo 9 d. iki balandžio 22 d.) tik vienas Dievas žino, ką buvo sugalvoję ir kodėl siuntė... Galvojau negrįšiu ne tik Tėvynėn, bet ir lagerin, ligoninėje buvo kritiška sveikatos būklė. Atsidaviau Dievo valiai. (...) Lagerio buitis ir gyvenimas senose vėžėse, jums gerai žinomose. Gyvenimas čia sunkus, slogus. Galite įsivaizduoti, kokie mieli man laiškai keliauninkai, pagaliau suradę ir pasiekę mane. Nors tarp lagerio ir Čitos tik 180 km., trys valandos kelio, bet laiškai keliavo ir grįžo atgal daugiau nei mėnesį. (...)
Šiandien mane iškvietė pasiimti iš Prancūzijos siunčiamos banderolės, kuri visuomet naujiena ir nuostaba. Ta pačia proga klausiau cenzorės ir dėl religinių paveikslėlių. Atsakė: 'Neduosime. Atsiimsite tik išeidami. Toks administracijos įsakymas.' Keistoka, kad, kai muziejai pilni religinių paveikslėlių, knygynuose galima rasti religine tema atvirukų, man jų turėti uždrausta. Ir ką gi — 'perestroika.' Esant tokioms aplinkybėms, siųsti religinius paveikslėlius nėra prasmės. Ir jūs (...) ne kartą patyrėte, kaip gera nieko neturėti, būti turtingu Dievu. Visur ir visada Viešpačiui padėka ir paklusnumas. Jo valios vykdymas daugiau nei pareiga. Tenebūna paklusnumui ribų. (...) Po kelių dienų Romoje pasauliui bus paskelbtas arkivyskupo Jurgio Matulaičio šventumas. Lietuva švęs Krikšto Jubiliejų. Šventėse ir iškilmėse dvasia būsiu su visais — Sibiro tyloje melsiuos, aukosiu ir giedosiu: Tave, Dieve, garbiname', 'Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė', 'Marija, Marija'... Jos Sibire-Užbaikalėje niekada neskambėjo. Dėkoju Viešpačiui, kad mane pasiuntė į šitą žemės kraštą Jį pagarbinti, padėkoti, atsiprašyti ir aukoti niekada čia neaukotų šv. Mišių auką." 1987 m. gegužis-birželis
***
Viktoras Petkus nuo 1987 m. balandžio 7 d. teismo keliu perkeltas į griežto režimo zoną ir nuo to laiko, nors pagal įstatymus turėjo galimybę į mėnesį parašyti po du laiškus, teparašė tik gegužės 28 d. Trumpame rusų kalba rašytame laiške (rašė rusų kalba, kad cenzoriai nesutrukdytų adresatui gauti laiško) V. Petkus parašė tokią frazę: "...tik šiandien vos-vos susigaudžiau savo mintyse..."
Iš teksto ir kitų kalinių patirties, atrodo, kad V. Petkus buvo paveiktas vaistais.
Rašo Gintautas Iešmantas:
"(...) Mano gyvenimas bėga dabar jau įprastu ritmu, niekas jame iš esmės nesikeičia, nebent tai, kad vasario mėnesį — apie tai jūs tikriausiai girdėjote — parašiau laiškus TSRS ir LTSR Aukščiausioms Taryboms. Jais norėjau paaiškinti savo poziciją, kodėl atsisakiau rašyti pareiškimą, įsipareigojantį ateityje nepažeidinėti įstatymų. Be to, laišku LTSR Aukščiausiajai Tarybai, kuris buvo pakankamai platus ir išsamus, turėjau ir tikslą priminti apie save visiems, kurie dedasi kovoja už persitvarkymą. Galvojau, tegul žino, kad ir aš šiuo klausimu turiu nuomonę, dar vis egzistuoju, netiesa ir neteisingumas manęs nepalaužė ir t.t., todėl atsakymų į tuos laiškus visiškai nesitikėjau gauti.
Ir vis dėlto atsakymai atėjo. Tiesa, atsiliepė ne adresatai, o atitinkamos prokuratūros. Jos sudėjo, kaip įprasta sakyti, taškus ant visų "I". Manau, kad įdomu, koki tie atsakymai, todėl pateikiu vieną po kito.
Pirmiausia TSRS Prokuratūros raštas:
"Ryšium su jūsų 1987.02.01. laišku, gautu iš TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo, pranešu, kad asmenų, nubaustų už antitarybinę agitaciją ir propagandą, nuo tolimesnės bausmės atleidimo klausimą TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumas svarsto tik tada, kai nubaustieji į jį kreipiasi, prašydami pasigailėti. Skyriaus vyr. prokuroras J.E. Ovcarov." Taigi, visi tie nekalti pareiškimai dėl paleidimo, įsipareigojant nepažeidinėti įstatymų, aukštųjų instancijų, traktuojami kaip malonės prašymai. Ir kitaip politiniai kaliniai nepaleidžiami. Žinoma, nėra taisyklės be išimties... Taip atrodo mielaširdiškumas, nuėmus nuo jo apgaulės skraistę!
O ką byloja "lietuviškieji" pareigūnai?
"Pranešu, kad jūsų laišką, rašytą 1987.02.19., adresuotą Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumui, Respublikinė prokuratūra gavo ir aš jį peržiūrėjau. Laiške išdėstyti argumentai neatitinka bylos medžiagai ir įrodymams ir neduoda juridinio pagrindo imtis priemonių jus paliuosiuoti nuo tolimesnės bausmės atlikimo, teismo nuosprendžiu paskirtos 1980 m. gruodžio 28 d. Dėl to jūsų laiškas lieka be pasekmių. Lietuvos TSR prokuroras A. A. Novikov."
Komentarai, kaip sakoma tokiais atvejais, nereikalingi. Nebent būtų galima pridurti tai, kad pats atsakymas atskleidžia seną, naftalinu trenkiantį mąstymo pobūdį, prieštaraujantį persitvarkymui net savo biurokratiniu stiliumi. Bet ko ir tikėtis iš novikovų!... Jie gi yra ryškūs P. Griškevičiaus "nacionalinės" politikos vaisiai. Ar skaitėte jo pranešimą LKP CK Plenume (Tiesa, kovo 14)? Jei ne, paskaitykite, Ten atskleidžiama tikroji visuomenės gyvenimo internacionalizavimo esmė. Laikraščiuose taip pat kalbama ir apie persitvarkymo priešus. Televizijos komentatorius Bovinas juos vadina "koncervatoriais", kiti — "biurokratais", R. Vanagas "Literatūroj ir mene" juos pavadina apibendrintai "Fedka". Kaip matome ne "fedkos" svarbiausia kliūtis, tai konkretūs aukšti pareigūnai ir įstaigos. Bet aš jau nukrypau nuo temos. Norėjau tik paprasčiausiai informuoti, o įsileidau į nepageidautinus samprotavimus. Dar užpyks mūsų viešpačiai.
Mano padangėje jau irgi pavasarėja. Pučia pietų vėjas, šiandien prasidėjo atlydys, matyt, reiškiantis pavasario pradžią. Tiesa, visas kovas buvo gražus, saulėtas, be vėjo. Dienomis saulutė, kuri čia labai kaitri, jau ėmė nors ir nežymiai, tik atokaitose, tirpinti sniegą. Suskambėjo zylės giesmelė. Ką atneš šis pavasaris? Kol kas nieko nesitikiu.
Kaip rodo prokuratūrų atsakymai, nėra ko ir tikėtis. Bet... ką čia ir kalbėti. Pagaliau, gyvename ne tam, kad ko nors tikėtumėmės. Malonių laukimas mums yra svetimas. Dėl to ir einame tokiais erškėčiuotais keliais. Sunku, bet gera, kai žinai, kad gyveni teisingai. Tada visuomet širdyje ir sieloje pavasaris."
1987.03.29.
***
Tremtyje esančio Balio Gajausko adresas:
682460
Chabarovskij kraij
T. Čūmikanskij r-on
P. Čūmikan, ūl. Sovietskaya-4
Balys Gajauskas
