TSKP CK Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui
Nuorašas: Lietuvos Vyskupams
Lietuvos kunigų ir tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
Prieš 26 metus Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinis Administratorius vyskupas Julijonas Steponavičius tarybinės valdžios organų patvarkymu ištremtas iš Vilniaus ir priverstinai apgyvendintas už arkivyskupijos ribų — Žagarėje. Vyskupas nubaustas už tai, kad laikėsi Bažnyčios kanonų — atsisakė šventinti kunigais netinkamus kandidatus, nesutiko savo vardu uždrausti kunigams vykdyti vieną iš svarbiausių jų pareigų — katekizuoti vaikus, pašalinti nepilnamečius nuo altoriaus ir iš procesijos. Taip padaryti reikalavo to meto civilinė valdžia. Už šių reikalavimų nevykdymą Vyskupas civilinės valdžios be jokio teisminės bylos nagrinėjimo buvo nubaustas neterminuota ir Baudžiamajame Kodekse nenumatyta bausme.
Šis neteisėtas nutarimas galioja ir šiandien — viešumo ir persitvarkymo laikais. Akademikas Sacharovas, kuris panašiai buvo nubaustas, jau paleistas iš tremties Gorkyje, o vyskupas J. Steponavičius dar ir šiandien laikomas tremtyje Žagarėje.
Prašome jus, Generalini Sekretoriau, patvarkyti, kad vyskupui J. Steponavičiui būtų leista sugrįžti į Vilnių ir netrukdomai eiti Vilniaus arkivyskupijos vyskupo pareigas.
Taip pat prašome, kad būtų paleisti įkalinti kunigai: Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Jonas-Kąstytis Matulionis. Jie nuteisti vien už tai, kad viešumon kėlė mūsų visuomenėje pasitaikančias skriaudas, negeroves — pagrindinių konstitucinių piliečių teisių nepaisymą, girtavimo ir nesąžiningumo plitimo faktus. Šiandien tas pačias negeroves raginama kelti viešumon — už tokią pat drąsą kunigai kalinami.
Prašome jus, Generalini Sekretoriau, liepti atitinkamoms įstaigoms peržiūrėti nuteistų kunigų bylas ir kunigus paleisti laisvėn.
Pasirašė:
Pakruojis — 654 Viduklė — 46 (papildomai)
Žagarė — 1003 Žemaičių Kalvarija — 586
Marijampolė — 2427 (papildomai) Vilnius (šv. Mikalojaus parapija) — 1041 (papildomai)
Garliava — 954 Balbieriškis — 932
Simnas — 4490 Griškabūdis — 1677
Lazdijai — 2790 Krokialaukis — 851
Slavikai — 870 Merkinė — 1064
Alksnėnai — 666 Pivašiūnai — 5560
Rietavas — 1115 Gargždai — 658
Liudvinavas — 856
P. S. Viso po pareiškimu yra pasirašė. 75,000 tikinčiųjų.
"Tiesos" redakcijai
Nuorašai: Lietuvos Katalikų Bažnyčios Vyskupams
ir vyskupijų Valdytojams
Gerbiamoji redakcija!
Š.m. rugpjūčio mėn. 6 d. "Tiesos" numeryje buvo išspausdintas į V. Kazlausko laišką Religijos reikalų Tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotinio Lietuvos TSR Petro Anilionio atsakymas antrašte — "Kodėl vyskupas gyvena Žagarėje?" P. Anilionis, siekdamas pateisinti įvykdytą civilinės valdžios manęs ištrėmimą iš Vilniaus į Žagarę, rašo, kad Religijų reikalų taryba neribotam laikui panaikino man Vilniaus arkivyskupijos valdymo registraciją, o į Žagarę perkėlė mane Katalikų Bažnyčios Lietuvoje vadovai, būtent buvęs Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Valdytojas kan. Juozapas Stankevičius, kurio rašytą 1961 m. sausio 26 d. pranešimą įgaliotiniui apie mano paskyrimą Žagarės altaristu-išlaikytiniu pateikia kaip įrodymą. Tad, pasak P. Anilionio, ne civilinė valdžia nušalino mane nuo Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio administratoriaus pareigų ir ištrėmė į Žagarę, bet dvasinė vadovybė perkėlė mane iš Vilniaus į Žagarę.
Kadangi toks P. Anilionio teigimas neatitinka tiesos ir yra klaidinantis, todėl jaučiuosi įpareigotas pateikti tikrą mano ištrėmimo priežastį ir jo eigą...
1. 1961 m. sausio 4 d. paskambino man tuometinis Religinių kultų įgaliotinis J. Rugienis, kad ateičiau į jo įstaigą, atsinešdamas įgaliotinio išduotą registracijos pažymėjimą. Man atvykus pas įgaliotinį, jis paėmė iš manęs registracijos pažymėjimą ir pareiškė man, kad Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimu esu nušalintas nuo Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio Administratoriaus pareigų ir perkeliamas gyventi į Žagarę, Joniškio raj. Paprašius, kad duotų man Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimo nuorašą arba bent perskaitytų jį, įgaliotinis atsisakė patenkinti mano prašymą, o pasiūlė man Religinio kultų reikalų Tarybos įgaliotinio išduodamą registracijos pažymėjimą, įregistruojantį mane Žagarės bažnyčios altaristų. Kai siūlomą registracijos pažymėjimą atsisakiau paimti, paaiškindamas įgaliotiniui, kad tokius registracijos pažymėjimus jo įstaiga išduoda tiktai gavusi Vyskupo ar Valdytojo pranešimą apie kunigo paskyrimą, tai įgaliotinis man pasakė, kad jeigu reikalingas yra Valdytojo kan. J. Stankevičiaus paskyrimas, tai jis man bus parūpintas. Bet nuvykęs pas Valdytoją kan. J. Stankevičių gauti man paskyrimo į Žagarę, jo negavo, nes Valdytojas pasakė, kad paskyrimo duoti man negalįs, nes tokiam paskyrimui neturįs jurisdikcijos. Tada įgaliotinis J. Rugienis, norėdamas greičiau mane ištremti iš Vilniaus, griebėsi administracinių priemonių, perduodamas mano ištrėmimo klausimą milicijos ir saugumo organams. Milicija išregistravo mane, o saugume buvo man aiškiai pasakyta, kad Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio Administratoriaus poste dirbti negaliu ir kad nedelsdamas turiu palikti Vilnių ir išvykti į man paskirtą tremties vietą, į Žagarę. Be to, dar Saugumo tarnautojai pridūrė, kad delsiant man su išvažiavimu iš Vilniaus į Žagarę, būsiu išvežtas į Žagarę taip, kaip buvo išvežtas arkivyskupas Teofilius Matulionis į Šeduvą. Religinių kultų reikalų įgaliotiniui nušalinus mane nuo Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio Administratoriaus pareigų, milicijai išregistravus ir saugumui grasinant prievarta mane išvežti iš Vilniaus į Žagarę, civilinės valdžios verčiamas 1961 m. sausio mėn. 18 d. išvažiavau iš Vilniaus į Žagarę, kur pradėjau tremtinio gyvenimą. Žagarėje apsigyvenau įgaliotinio nurodytame bute, dėl kurio jau anksčiau buvo įgaliotinio susitarta su Joniškio rajono Vykdomojo komiteto pirmininku. Tas P. Anilionio išreklamuotas komunalinis trijų kambarių butas, kurio gyvenamas plotas yra 34 kv. m. yra avariniame name, be patogumų, be vandens, be vonios, be tualeto ir be centrinio šildymo. Vos atvykau į Žagarę, tuojau buvau iškviestas į Žagarės Vykdomąjį komitetą, kur buvo man įteiktas buto orderis ir pasakyta, kad nedelsdamas prisiregistruočiau. Žinodamas, kad, neturint dvasinės vyriausybės paskyrimo ir Religinių kultų įgaliotinio registracijos pažymėjimo, manęs nepriregistruos, o nepriregistruotam galės skirti administracines baudas arba net iškelti teisminę bylą, ir norėdamas eiti Žagarės bažnyčioje dvasininko pareigas, kreipiausi į Kauno arkivyskupijos Valdytoją kun. J. Stankevičių 1961 m. sausio mėn. 23 d. raštu, prašydamas, kad suteiktų man, kaip svetimos vyskupijos dvasininkui, jurisdikciją, parašytų pagal savo nuožiūrą skyrimą Žagarės altaristų ar rezidentu bei parūpintų Religinių kultų reikalų įgaliotinio išduodamą registracijos pažymėjimą. Iš Valdytojo kun. J. Stankevičiaus gavau 1961 m. sausio mėn. 26 d. tokio turinio raštą:
"Jūsų Ekscelenciją paskiriame pagal Jūsų 1961 m. sausio mėn. 31d. prašymą Žagarės altaristu-išlaikytiniu ir suteikiame jurisdikciją Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos teritorijoje adikinėti visas dvasininko pareigas." Neužilgo Kauno arkivyskupijos kurija atsiuntė man Religinių reikalų įgaliotinio išduotą 1961 m. sausio 27 d. registracijos pažymėjimą.
Tad iš to, kas anksčiau pasakyta, aišku, kad ne Katalikų Bažnyčios vadovai perkėlė mane į Žagarę, kaip rašo P. Anilionis, bet ištrėmė civilinė valdžia. Valdytojo kan. J. Stankevičiaus 1961 m. sausio mėn. 26 d. parašytas pagal mano, tremtyje gyvenančio, prašymą paskyrimas Žagarės altaristų buvo ne perkėlimas manęs į Žagarę, bet tik padaryta tremtiniui paslauga, kad galėčiau prisiregistruoti tremties vietoje ir atlikinėti Žagarės bažnyčioje dvasininko pareigas.
2. Tame P. Anilionio atsakyme skaitome: "Vyskupas Julijonas Steponavičius, būdamas Vilniaus arkivyskupijos apaštaliniu administratoriumi, pažeidinėjo įstatymus, nereagavo į jam daromas pastabas." Kokius įstatymus pažeidinėjau P. Anilionis konkrečiai nenurodo. Kadangi savo pasisakymu P. Anilionis turbūt nori nuimti kaltę nuo civilinės valdžios, kuri mane ištrėmė, ir suklaidinti visuomenę, nežinančią mano ištrėmimo priežasties, todėl pareiškiu, kad esu nušalintas nuo Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio Administratoriaus pareigų ir ištremtas į Žagarę ne už valstybinių įstatymų pažeidimą, bet už atsisakymą pažeisti bažnytinius įstatymus, Bažnytinės teisės kanonus. Tai patvirtino ir Saugumo tarnautojai, pas kuriuos buvau iškviestas prieš ištrėmimą. Saugumiečiams pareiškus, kad nedelsiant turiu palikti Vilnių ir išvykti į Žagarę, paklausiau juos, už ką esu baudžiamas, kokį nusikaltimą esu padaręs ir jei esu pažeidęs valstybinius įstatymus, tai tegul tarybinė valdžia iškelia man bylą ir teisia mane. Tada jie man pasakė, kad, girdi, visas reikalas glūdi tame, kad nėra už ką iškelti man baudžiamąją bylą, bet blogiausia yra tai, kad negalima su manimi susikalbėti, nes, girdi, nevykdau valdžios potvarkių, reikalavimų, kurie įgaliotinio man pateikiami.
Tie pateikti reikalavimai arba potvarkiai buvo tokie: uždrausti kunigams katekizuoti vaikus, besiruošiančius Pirmajai išpažinčiai ir šv. Komunijai ir uždrausti grupiniai egzaminuoti jau pasiruošusius vaikus, leidžiant juos tik individualiai egzaminuoti; uždrausti nepilnamečiams vaikams dalyvauti liturginėse apeigose: berniukams patarnauti Mišioms, o mergaitėms — dalyvauti procesijose, barstyti gėles; uždrausti kunigams rengti tikintiesiems rekolekcijas, kviesti kunigus į atlaidus patalkininkauti be rajono valdžios leidimo; lankyti savo parapijiečius — kalėdoti; susirinkti didesniam kunigų būriui į vieną vietą atlikti kunigų rekolekcijas; palikti be parapijos, be kunigiško darbo tuos kunigus, kuriems įgaliotinis atima registracijos pažymėjimą; teikti kunigystės šventimus visiems pristatytiems kandidatams.
Įgaliotinis reikalavo, kad tuos potvarkius paskelbčiau kunigams raštu, nors mane supažindindavo su jais tik žodžiu. Be to, dar pagrasino kad nesilaikantys tų potvarkių kunigai bus baudžiami, o vyskupas, jei nepadės vykdyti tų reikalavimų, bus nušalintas nuo pareigų.
Kadangi tie potvarkiai prieštarauja Bažnyčios teisės kanonams, Arkivyskupijos Sinodo nuostatams ir mano vyskupiškai sąžinei, todėl, nepaisant Įgaliotinio grasinimų, atsisakiau juos skelbti kunigams. Juk atsisakius vykdyti griaunančius religinį ir bažnytinį gyvenimą potvarkius bei Bažnyčios, tikinčiųjų ir savo teisių gynimas nėra įstatymų pažeidimas, nes Lietuvos TSR Konstitucijos 50 str. garantuoja piliečiams sąžinės laisvę, tai yra teisę išpažinti bet kurią religiją ir praktikuoti religinius kultus.
3. Pagaliau noriu atkreipti dėmesį į neteisingą P. Anilionio teiginį, kai 1981 m. Popiežius Jonas-Povilas II buvo padaręs sprendimą paskirti mane Kaišiadorių vyskupijos Apaštaliniu Administratoriumi: savo teiginiui įrodyti P. Anilionis pateikia Viešųjų Bažnyčios reikalų Tarybos parašyto vysk. L. Poviloniui laiško ištrauką. Tas Viešųjų Bažnyčios reikalų Tarybos raštas yra Vatikano įstaigos, atliekančios šv. Tėvo pavedimu parengiamąjį vyskupų paskyrimo ir perkėlimo darbą, dokumentas. Todėl tame rašte, kuris buvo atsiųstas ne tik vysk. L. Poviloniui, bet ir man, buvo pranešta, kad šv. Tėvas yra nusprendęs mane paskirti Kaišiadorių vyskupijos Apaštaliniu Adminstratoriumi, o taip pat nurodyta, kad praneščiau Viešųjų Bažnyčios reikalų Tarybai per vysk. L. Povilonį apie to paskyrimo priėmimą. Nedelsdamas parašiau du raštus: vieną — tiesiogiai Viešųjų Bažnyčios reikalų Tarybai, antrą — vyskupui L. Poviloniui. Savo raštuose padėkojau šv. Tėvui už suteikiamą galimybę grįžti į vyskupiškas pareigas ir paprašiau kad būčiau paskirtas Kaišiadorių Vyskupijos Ordinaru, o ne Apaštaliniu Administratoriumi. Kadangi tuo metu buvo daroma pastangų gauti šv. Tėvo paskyrimą trims civilinės valdžios pasiūlytiems kandidatams vyskupais, todėl dar paprašiau Sv. Tėvą, kad nušalintųjų vyskupų: vyskupo V. Sladkevičiaus ir mano sugrąžinimas į vyskupiškas pareigas nebūtų jungiamas su naujų vyskupų paskyrimu, kad pirmiau būtų leista įdarbinu nušalintus vyskupus, paskiriant juos Šv. Tėvui į bet kurią Lietuvos vyskupiją vyskupiškoms pareigoms, o po to būtų vedamos derybos dėl naujų vyskupų Lietuvai paskyrimo. Matyt nesusitarta atskirti sukliudytųjų vyskupų įdarbinimo klausimo nuo civilinės valdžios pasiūlytų kandidatų paskyrimo vyskupais. Dėl to nebuvo nei sukliudytieji vyskupai sugrąžinti į vyskupiškas pareigas, nei nauji vyskupai paskirti. Tik vėliau, 1982 metais Apaštalų Sostui sutikus paskirti Telšių vyskupijai pasiūlytą kandidatą vyskupu, buvo leista grįžu į savo vyskupiją nušalintam Kaišiadorių vyskupijos Apaštaliniam Administratoriui vysk. V. Sladkevičiui. Apie mano sugrįžimą į Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio Administratoriaus pareigas P. Anilionis arba visiškai nenori kalbėti, arba kalbėdamas duoda panašius atsakymus į tą, koks buvo išspausdintas š.m. rugpjūčio mėn. 6 d. "Tiesos" numeryje.
Parašęs Viešųjų Bažnyčios reikalų Tarybai raštą apie šv. Tėvo manęs paskyrimą į Kaišiadoris ir negavęs Šv. Tėvo pasirašyto paskyrimo dokumento, nesijaučiu nusikaltęs Apaštalų Sostui nepaklusnumu, nors tuo kaltina mane P. Anilionis. Panašius Viešųjų Bažnyčios reikalų Tarybos raštus tuomet buvo gavęs vysk. V. Sladkevičius ir trys pasiūlyti kandidatai į vyskupus, kurie nebuvo paskirti vyskupais. Gal įgaliotinis P. Anilionis, pasinaudodamas Viešųjų Bažnyčios reikalų Tarybos jiems atsiųstais raštais, kada nors paskelbs ir apie jų nepaklusnumą Vatikanui?
Jeigu Apaštalų sostas būtų įžiūrėjęs mano laikysenoje nepaklusnumą, kai buvo vedamos derybos dėl mano sugrąžinimo į vyskupiškas pareigas, tai būtų pritaikęs man atitinkamą bausmę, pavyzdžiui, atleisdamas mane nuo Vilniaus arkivyskupijos apaštalinio administratoriaus posto, vienok to nepadarė, nes kasmet esu įrašomas viso pasaulio vyskupijų ir vyskupų sąraše ("Annua-rio Pontificio") kaip Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinis Administratorius (sukliudytas — impedito). Tik P. Anilionis, cenzūruodamas 1985 m. Katalikų kalendorių-žinyną pareikalavo, kad kalendoriuje prie mano pavardės nebūtų Vilniaus arkivyskupijos Apaštalinio Administratoriaus titulo.
Tenka stebėtis, kad atvirumo laikais, kai daug kalbama ir rašoma apie klaidų ir skriaudų atitaisymą, Jūsų laikraštyje buvo atspausdintas tiesos neatitinkantis ir skaitytojus klaidinantis P. Anilionio pasisakymas. Susidaro įspūdis, kad P. Anilionis, duodamas spaudai minėtą pareiškimą, siekia nuimti nuo civilinės valdžios atsakomybę už mano ištrėmimą išteistinti ją, o mane padaryti nusikaltėliu. Ar tokiu elgesiu P. Anilionis nepiktnaudžiauja savo tarnybine padėtimi, skleisdamas dezinformaciją?
Kad būtų atitaisyta P. Anilionio man padaryta moralinė skriauda, prašau Gerbiamą Redakciją išspausdinti savo laikraštyje šitą mano laišką.
Žagarė, 1987.09.08
Su pagarba
Vyskupas Julijonas Steponavičius
***
TSRS Komunistų Partijos Generaliniam Sekretoriui
M. Gorbačiovui
Religijų reikalų tarybos pirmininkui K. Charčevui
LTSR Ministrų Tarybai
Telšių Vyskupui A. Vaičiui
Klaipėdos miesto katalikų religinės bendruomenės
P a r e i š k i m a s
Džiaugiamės, Generalini Sekretoriau, kad Jūsų teisingumo ir demokratėjimo politika, Centro komiteto įsakymu, gražinama Klaipėdos "Taikos Karalienės" bažnyčia, kurią buvome pasistatę savo lėšomis ir kuri 1961 metais, N. Chruščiovo įsakymu, iš mūsų buvo atimta. Prašom paveikti mūsų respublikos darbuotojus, užsiimančius tuo klausimu, kad kuo greičiau būtų išspręstas bažnyčios grąžinimo klausimas, nes tebevargstame teturėdami mažą, vos 214 kv. m. bažnytėlę, esame priversti stovėti lauke, o viduje nuo tvaikumo žmonės alpsta. Todėl prašome:
1. Palikti ir dabartinę bažnytėlę, nes "Taikos Karalienės" bažnyčia turi tik 1500 kv. m. ploto, todėl joje netilpsime. Kai 1954 m. davė leidimą ją statyti, Klaipėdoje gyveno apie 80,000 gyventojų, o dabar jau yra virš 202,000. Mažesni miestai: Telšiai, Panevėžys, Šiauliai turi po dvi bažnyčias, religines bendruomenes ir bažnyčios komitetus. Uždarius dabartinę bažnyčią, tikintieji vėl bus nepatenkinti, nes gatvėje niekas nenori būti, ir kovos už ją.
2. Leisti tuojau sudaryti grąžinamos "Taikos Karalienės" bažnyčios religinę bendruomenę ir patvirtinti bažnyčios komitetą. Dabar veikiančios bažnytėlės komitetas ir klebonas yra tiesiog perkrauti darbu ir tikinčiųjų aptarnavimo rūpesčiais, todėl neturi ir neturės galimybės rūpintis grąžinamos bažnyčios atstatymu ir tikintieji, laukdami kokios paslaugos, yra priversti gaišti laiką ir valandas laukti, o tai netiesiogiai atsiliepia ir į darbo našumą. Todėl Klaipėdai būtina turėti dvi parapijas — dvi religines bendruomenes.
3. Leisti vyskupui paskirti grąžinamai bažnyčiai kleboną, kuris rūpintųsi bažnyčios atstatymu; pageidaujame skirti kun. Bronių Burneikį, kuris šią bažnyčią statė, nes niekas negalės šio darbo geriau atlikti.
4. Bažnyčią norime atstatyti ūkiniu būdu už valstybės skiriamas lėšas, mes, tikintieji, prisidėsime neapmokamu darbu.
5. Kaip jau yra pranešta, bažnyčia grąžinama ne po dviejų metų, bet iki 1988 metų liepos 1 dienos arba anksčiau, todėl prašome kaip galima greičiau grąžinti abu pastatus kartu: bažnyčią ir gyvenamąjį namą.
Tikimės, kad šie mūsų prašymai bus išklausyti ir baigsis mūsų vargai. Būsime labai dėkingi.
Priedas: 69 lapai su 17,600 tikinčiųjų parašų.
Klaipėda, 1987 m. rugpjūčio 31 d.
P.S. Klaipėdos tikintieji kartu su bažnytiniu komitetu parašė pareiškimus Lietuvos bei Klaipėdos miesto valdžiai, kuriuose džiaugiasi valdžios sprendimu atitaisyti tikintiesiems padarytą skriaudą, tačiau jiems kelia nerimą ir nepasitikėjimą tai, jog nuo žodžių pereiti prie darbų ketinama tik po dviejų metų. Pareiškimuose rašoma: "Mes, Klaipėdos katalikų religinės bendruomenės komitetas ir tikintieji, su džiaugsmu sutikome žinią, kad nuspręsta atiduoti mums Taikos Karalienės bažnyčią. Tačiau šis sprendimas sukėlė ne tik džiaugsmą... Mums kelia nerimą sprendime numatytas bažnyčios grąžinimo dvejų metų laikas. Mūsų manymu, bažnyčios atidavimo klausimas ne naujas, todėl ir jos grąžinimo terminas pernelyg ilgas. Kuo dėti mes, kad taip ilgai nebuvo atitaisyta padarytoji klaida, kodėl mes, ir priėmus iš esmės gerą naują sprendimą, dar turėsime dvejus metus kęsti šią skriaudą? Tai sunkiai suprantama, turint galvoje ir naują visuomenės persitvarkymo metą. Įsivaizduokime, ko būtų verti vyriausybės priimami nutarimai įvairiais persitvarkymo klausimais, jeigu jų įgyvendinimas prasidėtų ne tuoj pat, o po poros metų! Persitvarkymo idėjos turi liesti ne tik materialinę, bet ir dvasinę sferą. Kalbėdami apie bažnyčios greitą grąžinimą, kaip tik turime galvoje tikinčiųjų dvasinių poreikių patenkinimą, kuris taip pat būtinas, kaip būtina materialinė visuomenės atnaujinimo programa.
Prašydami Taikos Karalienės bažnyčios greitesnio sugrąžinimo, turime galvoje ir jos pagalbines patalpas — kleboniją ir šventorių, be kurių bažnyčia negali normaliai funkcionuoti, nes ten yra sanitariniai mazgai — trys garažai — sandėliai, bažnytinių rūbų skalbykla, džiovykla ir butai kunigams.
Mus jaudina dabartinis bažnytėlės likimas. Ji turi būti palikta Klaipėdos katalikams. Manytume, kad tai savaime suprantama, nes išaugęs Klaipėdos miesto gyventojų, vadinasi, ir tikinčiųjų skaičius — faktai kalba patys už save. Jeigu prieškarinėje Klaipėdoje buvo 51,000 gyventojų ir veikė 5 bažnyčios, tai pastaruoju metu gyvena apie 102,000 katalikų. Kodėl juos aptarnauti būtų lemta tik vienai bažnyčiai? (Kalba netaisyta — red. past.).
Vien tik šiais metais, reikalaujant sugrąžinti Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčią, po pareiškimais pasirašė apie 170,000 tikinčiųjų.
***
Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Kurijai
Nuorašai:
Kun. Antanui Gražuliui, Alytaus II parapijos vikarui
Alytaus dekanui kan. J. Berteškai
Kun. A. Liesio, Alytaus II parapijos altaristo,
P a r a i š k a
1987 m. rugsėjo 23 d. gavau Jūsų raštą, parašytą 1987 m. rugsėjo 21 d. Nr. 888. Mane skiriate eiti Alytaus II parapijos klebono pareigas, kol iš JAV sugrįš klebonas kun. Pr. Račiūnas. Šių pareigų prisiimti negaliu. Negaliu dėl sekančių priežasčių:
1. Neturiu sveikatos, todėl nepajėgsiu klebonauti tokioje didelėje parapijoje.
2. Pagal Bažnyčios kanonus, kleboną reikale vaduoja vikaras. Ir šiuo atveju, klebonui išvykus į JAV, klebonavimo pareigos savaime, be jokio skiriamojo rašto turėtų tekti vikarui kun. Antanui Gražuliui, kuris yra sveikas ir pajėgus jas eiti. Kurija, prieš rašydama man šį paskyrimą, manęs nepaklausė, ar aš pajėgsiu klebonauti, be to, kurija šį paskyrimą parašė klebono kun. Pr. Račiūno neprašoma (tai man pasakė pats klebonas kun. Pr. Račiūnas). Todėl man visiškai aišku, kad šį paskyrimą Kurija parašė nelaisvai, bet pagal Religinių kultų įgaliotinio P. Anilionio diktatą. Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir P. Anilionis neturi jokios — ne tik moralinės, bet ir religinės — teisės vyskupams diktuod kunigų skirstymus, todėl aš protestuoju prieš šį valdžios kišimąsi į Bažnyčios reikalus ir nesutinku su šiuo P. Anilionio padiktuotu paskyrimu.
Atviras laiškas TSRS Generaliniam Prokurorui
Nuorašai:
Lietuvos Vyskupams ir Vyskupijų Valdytojams
1987 m. rgupjūčio 28 d., apie 17 val., Nijolė Sadūnaitė važiavo lengva mašina Kauno link. Už Vievio mašiną sustabdė 6-7 milicininkai ir keli civiliai apsirengę asmenys. N. Sadūnaitei praplikęs civilis ir milicininkas liepė išlipti ir sėsti į šalia punkto stovintį šviesiai gelsvos spalvos be numerių "Žigulį". Kai N. Sadūnaitė paklausė, kokiu pagrindu ją sulaiko, civilis piktai suriko: "Žinojai, kad neturi teisės išvažiuoti iš Vilniaus... Vien už sekmadienio demonstraciją (rugpjūčio 23 d. vilniečiai prisiminė Hitlerio-Stalino aukas ir N. Sadūnaitė pasakė kalbą). Ją per maža sušaudyti..." Nijolę Sadūnaitė. pasodino tarp milicininko ir saugumiečio, kuris 1987 m. balandžio 1 d. ją areštuotą vežė iš Antakalnio į KGB rūmus. Kalbėjosi tik rusiškai. Civilis ir vėl lietuviškai ėmė grasinti, esą disidentams reikią Stalino. Visus demonstrantus jis, saugumietis, pats iššaudytų... Į Vilnių nevežė, o šunkeliais, miškais Baltarusijos link. Apie vidurnaktį sugrįžo į Vilnių. Valakampių paplūdimyje iš krūmų atėjo pamaina — trys civiliai žmonės, esą KGB juos vadina jaunesniais Dzeržinskio broliais su neišsivysčiusiomis smegenimis. Jie vėl nuvežė į Baltarusiją iki Molodečno miesto. Apie 14 v. sugrįžo į Valakampius, kur po kiek laiko iš krūmų atėjo dar viena pamaina, kuri N. Sadūnaitę vežiojo po Lietuvą— Ignaliną, Sniečkų, Zarasus, Uteną ir t.t. iki 23 val. Milicija du kartus stabdė "Žigulius" be numerių, bet kai tik vairuotojas parodydavo dokumentą, tie atiduodavo pagarbą ir praleisdavo. Ignalinoje pažeidė eismo taisykles, bet patikrinęs dokumentus milicininkas vietoj nuobaudos atidavė pagarbą ir nuvažiavo. 23 val. nuvežė prie pat N. Sadūnaitės buto durų, liepė, kad naktį niekur neišeitų, o sekmadienį neišvažiuotų iš Vilniaus. Visą naktį N. Sadūnaitės butą saugojo du vyrai, kurie rūkydami vaikščiojo po langais.
Tą pačią dieną apie 23 val. Širvintų raj. Kiauklių parapijos zakristijonas Robertas Grigas su vilniečiu Algirdu Masilioniu pavežėjo į namus klebonijoje dirbusį darbininką. Grįžtant atgal, M-asilionio "Žigulį" sustabdė priešais lengvojoje mašinoje važiavę 5 tipai, kurie vėliau net nemėgino slėptis esą KGB darbuotojai. Šie jėga ištempė iš automašinos Masilionį ir Grigą. Pastarąjį įstūmė į "Žigulį", prieš tai keletą kartų kirto Robertui, taip, kad lūžo vienas iš krūminių dantų, pasimetė batas. Nusivežė, Grigą į Širvintas, saugumiečiai apie kažką tarėsi su milicija, važinėjo po įvairius miesto užkaborius, vėl tarėsi su milicininkais, demonstratyviai klausė vienas kito, ar paėmė kastuvą, grasindami nužudyti ir užkasti, nuvežė į kažkokį mišką. Pastovėję apie pusvalandį miške, vežė toliau, kad nepažintų vietovės, iš Grigo atėmė (ir vėliau negrąžino) akinius. Smurtininkai kalbėjosi lietuviškai rusišku žargonu. Apie 8 val. ryte sustojo nepažįstamame mieste, ėmė aiškinti, kad jų akcija tai "įspėjimas" už dalyvavimą taikos demonstracijoje Vilniuje. Paryčiui du iš jų kažkur nuėjo, o likę snaudė. Grigas šoko iš automašinos ir, galvodamas, kad jis kur nors Rusijoje, bėgo rusiškai šaukdamas: "Aš esu Grigas Robertas, Lietuvos pilietis. Jeigu mane kas nužudys, žinokite, kad tai KGB darbas." Užklausti praeiviai atsakė, kad naktiniai grobikai atvežė į Joniškį (Kauno arkivyskupijos). Robertas Grigas nubėgo į bažnyčią, kur rado zakristijoną, o po kiek laiko atėjo du kunigai — klebonas Juozas Dobilaitis ir vikaras Alvydas Grabnickas. Tikintieji davė bėgliui batus, striukę (buvo vienmarškinis) ir pinigų sugrįžti į namus. R. Grigas atliko išpažintį, dalyvavo šv. Mišiose, priėmė šv. Komuniją ir po to, važinėdamas po Lietuvą, informavo apie KGB veiksmus.
Kadangi jau kelios dienos Kiauklių klebonijoje buvo atjungtas telefonas, klebonas Rokas Puzonas iš kitur paskambino į Širvintų miliciją, pranešdamas apie brutalų R. Grigo pagrobimą. Milicijos skyriuje atsakė, kad, matyt, "kas nors pajuokavo..." Tada kun. R. Puzonas su svečiais — Vytautu Bogušiu, Juliumi Sasnausku, Algirdu Masilioniu, Andriumi Tučkumi — dviem "Žiguliais" išvyko į Vilniaus KGB išsiaiškinti Roberto likimo. Abi jų mašinas visą kelią lydėjo "Volga" be numerių. Vienoje iš Šeškinės sankryžų R. Puzono automašiną 30 min. po vidurnakčio sustabdė inspekcijos "Žiguli" Nr. 112. Vienas iš inspektorių rusiškai pareikalavo dokumentų ir atidaryti bagažinę. Tuo metu pasirodė "Žiguliai" ir anoji "Volga". Iš jų išlipo saugumiečiai. Sie griebė kun. R. Puzoną tempti į VAZ 210011 LTD 32-37. Tada V. Bogušis ėmė šaukti autoinspektoriams: "Vyrai, kodėl jūs vykdote šio kagėbisto nurodymus?! O tu, kagėbiste, neapsimesk manęs nepažįstąs". Tada saugumietis ėmė koliotis necenzūriniais žodžiais ir kelis kartus smogė V. Bogušiui. Autoinspektoriai ir trys saugumiečiai tempė kunigą į automašiną. Siam priešinantis, jie kelis kartus kirto, kun. R. Puzonas pargriuvo. Pakėlę nuo žemės, nusitempė į savo mašiną, o klebono "Žiguli" įsakė nuvaryti į inspekciją. V. Bogušis ir A. Masilionis tą pačią naktį per pietų Lietuvą pasiekė Kaišiadoris. Čia jie informavo vyskupą Vincentą Sladkevičių apie įvykusį faktą.
Kun. R. Puzoną trys saugumiečiai vežiojo po Vilniaus ir Trakų rajonus. Kunigui reikalaujant vežti į KGB ar milicijos skyrių, pagrobėjai atsakė: "Greit pamatysi, kur mes tave nuvešime". Per Vilnių, Nemenčinę, Pabradę, Švenčionis nuvežė į kažkokį Baltarusijos mišką. Ten kelis kartus sustoję tarp savęs tarėsi. Vienas iš saugumiečių grasino: "Nusibodo tau žmoniškas gyvenimas, paragausi šuniško". Atvežę į Svyrių miestelį, apie 11 val. paleido: "Grįžk į namus kuo nori. Sį kartą gavai nuo mūsų tik tiek. Jeigu per pamokslus toliau minėsi Ribentropo-Molotovo paktą, bus tau liūdniau. Važiuok tik į namus, niekur neužsuk." (...)
Per pamokslą kun. R. Puzonas papasakojo parapijiečiams, dėl kurių priežasčių jis buvo daugiau kaip parą dingęs.
Kadangi dar rugpjūčio 30 d. nebuvo jokių žinių apie Roberto Grigo likimą, keturi vilniečiai — N. Sadūnaitė, A. Terleckas, V. Bogušis, P. Cidzikas — pasiuntė M. Gorbačiovui telegramą.
Nijolė Sadūnaitė, Vilnius, Architektų 27-2
Robertas Grigas, Širvintų rajonas, Kiaukliai
Kun. Rokas Puzonas, Širvintų rajonas, Kiaukliai
Algirdas Masilionis, Vilniaus, Ramunių 29-A
Vytautas Bogušis, Vilnius, Savičiaus 13-8
Vilnius-Kiaukliai
1987 m. rugsėjo 1 d.
***
Širvintų rajono vykdomojo komiteto pirmininko
pavaduotojui D. Tvirbutui
Kiauklių parapijos tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
Pavaduotojau, mes sukrėsti ir įskaudinti pareigūnų elgesio su mūsų klebonu kun. Roku Puzonu ir zakristijonu Robertu Grigu. Rugpjūčio 28 d. naktį saugumo darbuotojai juos užpuolė, mušė ir, prievarta įtempę į mašinas, visą naktį grasindami vežiojo. Taip elgėsi neparodę nei dokumentų, nei prokuroro nutarimo. Tai chuliganizmas! Imkitės priemonių, kad tokie užpuldinėjimai baigtųsi, o grobikai atsakytų prieš įstatymą. Be to, rugsėjo 11d. į kolūkio kontorą iš darbo buvo iškviesti trys bažnytinio komiteto nariai. Jiems pareigūnas padiktavo "protokolą", pagal kurį zakristijonas R. Grigas atleidžiamas iš darbo nuo rugsėjo 19 d., nes, pasak jų, zakristijonas užsiiminėja veiksmais, nieko bendro neturinčiais su religinių apeigų atlikimu. Kontoroje grasino bažnyčios uždarymu ir klebono areštavimu, jei nenutrauks darbo sutarties su R. Grigu. Mes, dauguma bažnytinio dvidešimtuko narių ir Kiauklių tikintieji, pareiškiame: zakristijonu negali dirbti tik toks žmogus, kuris nedorai elgiasi, neatlieka savo prisiimtų pareigų. Roberto Grigo dorovei ir pareigų atlikimui mes jokių priekaištų neturime, esame juo patenkinti. Priverstinį sutarties nutraukimą, kaip be mūsų žinios padarytą, laikome negaliojančiu. Jei pas mus liaudies valdžia, prašome skaitytis su daugumos nuomone.
1987 m. rugsėjo 17 d.
Pasirašė: 102 Kiauklių parapijos tikintieji, iš jų — 12 bažnytinio komiteto narių.
***
TSKP CK Generaliniam Sekretoriui
Michailui Gorbačiovui
Nuorašas:
Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams
Žagarės parapijos ir visos Lietuvos tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
Nuo senų laikų Žagarės Senosios bažnyčios rūsyje tikinčios liaudies buvo lankomi ir gerbiami XVII amžiaus mergelės, skaistybės kankinės Barboros Žagarietės palaikai. Pasimelsti prie tikėjimo ir doros didvyrės kapo vykdavo žmonės iš visos Lietuvos. 1961 m. N. Chruščiovo pradėtos ateistinės kampanijos metu Žagarės bažnyčia buvo atimta ir uždaryta.
1963 m. B. Žagarietės palaikai iš uždarytos bažnyčios rūsio buvo paimti valdžios pareigūnų ir nežinia kur išvežti.
Girdėjome, kad Rusijos Krikšto 1000 metų sukaktį minint, tarybinės valdžios paimti kai kurių pravoslavų šventųjų palaikai buvo sugražinti tikintiesiems.
Prašome, kad šiais metais, minint Lietuvos Krikšto 600 metų sukaktį, būtų grąžinti Barboros Žagarietės palaikai mūsų Bažnyčiai.
1987 m.
Pasirašė:
Vyskupas Julijonas Steponavičius
Kun. L. Jagminas Kun. V. Brusokas Kun. G. Gudanavičius
Kun. V. Tamoševičius Kun. L. Baliūnas Kun. J. Boruta
Kun. J. Dobilaitis Kun. A. Pakamanis Kun. K. Žukas
Kun. Kl. JakaitisKun. B. Antanaitis Kun. B. Stasuitis
Kun. J. Gedvilą Kun. P. Ščepavičius Kun. P. Matulaitis
Kun. A. Jokūbauskas Kun. V. Požėla Kun. J. Povilaitis
Kun. V. Polikaitis
ir apie 4720 tikinčiųjų iš visos Lietuvos.
***
Atviras laiškas Širvintų rajoninio laikraščio
"Lenino vėliava" redakcijai
Gerb. Redakcija,
Širvintų rajono laikraščio rugpjūčio 13 d. numeryje pasirodė žinutė, perspausdinta iš Kapsuko spaudos organo "Naujasis kelias" tendencingai nušviečianti kai kuriuos Palaimintojo Jurgio Matulaičio šventės momentus. Rašoma: "Grupė asmenų susibūrė sankryžoje netoli bažnyčios ir ėmė giedoti. Surinkę aplink save smalsuolius, jie trukdė žmonėms išvargusiems nuo spūsties bažnyčioje, išeiti į miestą. Po kiek laiko tuos "giesmininkus" jau buvo galima pamatyti šventoriuje. Ten kai kurie iš jų bandė šūkalioti, kad jiems trūksta laisvių. Sunku buvo suprasti, ko siekė tie asmenys. Bet kurgi tai matyta, kad keletas savavaliautojų galėtų nedraudžiami gadinti pakilią šventinę dalyvių nuotaiką". Toliau valdžios atstovai raginami uoliau tramdyti panašius "išpuolius", "viešosios tvarkos pažeidimus". Redakcija prieraše teigia iš kompetentingų organų sužinojusi, kad vienas iš "pažeidimo" organizatorių buvo Robertas Grigas, Kiauklių zakristijonas, nebe pirmą kartą kurstantis tikinčiuosius antivisuomeniniams veiksmams ir jau anksčiau teisingumo organų įspėtas. Širvintų rajoninio laikraščio redakcija nuo savęs dar pridėjo, kad minėtas pilietis rimtų išvadų nepadarė, kad jo priešįstatyminė veikla verta griežtesnio teisėtvarkos organų įvertinimo ir tikinčiųjų pasmerkimo, nes "religinės apeigos nieko bendro neturi su visuomeninės tvarkos pažeidimais bei priešiškais tarybinei santvarkai išpuoliais".
Apie tai su Jumis ir norėtų pasikalbėti kaltinamasis — Kiauklių zakristijonas. Pirmiausia stebina skundą parašiusių S. Butkausko ir dar keturių nežinomų (jų pavardžių laikraščiai nespausdino) kapsukiečių nelogiškumas. (...) Sankryžoje ir šventoriuje Lietuvos Himną giedojo ir jam plojo ne "grupė" asmenų, o didelė dalis šventės dalyvių, taigi, naivu tvirtinti, kad tai gadinę jų nuotaiką. Beje, ko verti centrinės ir respublikinės spaudos pasisakymai prieš cenzūrą, išmetusią už borto daugelį nacionalinio-kultūrinio palikimo lobių, jeigu Vinco Kudirkos "Tautiška giesmė" ir toliau kai kam kelia nepaaiškinamą baimę, laikoma "viešosios tvarkos pažeidimu"? Veltui pastangos — vis tiek absoliuti tautos dauguma brangina per kančias išsaugotąsias dvasines vertybes. Kuo jos labiau draudžiamos, tuo brangesnės. "Lietuvių tauta niekada nebus ateistinė, nes ateizmas naikina aukščiausias vertybes ir apriboja akiratį materialiniais dalykais".
Ir dar noriu atkreipti dėmesį į sąvokos "antivisuomeniniai veiksmai" sąlyginumą. Marijampolės bažnyčios šventoriuje tiems, kurie norėjo klausytis, kalbėjau apie tai, kas skaudina mano ir visų sąmoningų katalikų širdis. Tai galiu, prisiimdamas pilną atsakomybę, pakartoti ir dabar: nepaisant džiaugsmo dėl Arkivyskupo Jurgio paskelbimo Palaimintuoju, mes liūdime dėl trijų neteisėtai įkalintų kunigų — Sigito Tamkevičiaus, Alfonso Svarinsko, Jono-Kastyčio Matulionio — bei kitų lietuvių, nuteistų vien už taikų savo pažiūrų išreiškimą; mes liūdime prie uždarytų bažnyčių, ypač Lietuvos krikščionybės lopšio — Vilniaus Katedros, dėl šv. Kazimiero bažnyčios, grubiai pasityčiojant iš tikinčiųjų, paverstos ateizmo muziejumi; mes liūdime dėl jaunimo, kuriam nusikalstamai atimta galimybė pažinti Kristaus mokslo grožį ir universalią harmoniją, dėl jaunimo, kuris tuo būdu stumiamas į bedievybės, narkomanijos, prostitucijos ir "pankizmų" glėbį. Mes be pykčio, o tik su užjaučiančia meile kreipiamės į visus — tiek brolius katalikus, tiek į dūstančius moralinių klaidų tamsoj bendraamžius, tiek į mus persekiojančius pareigūnus ir sakome — pamąstykite apie tai! Tik dora Lietuva bus laisva Lietuva! O dora Lietuva bus tik su Kristumi! Tokie yra ir mano įsitikinimai. Už kiekvieną čia parašytą žodį esu pasiruošęs eiti į kalėjimą, nes laikau juos tiesa. Tarptautinė teisė, tokie dokumentai, kaip Visuotinė Žmogaus Teisių Deklaracija, Helsinkio baigiamasis paktas, galų gale normalus bendražmogiškas supratimas garantuoja žodžio laisvę, galimybę laisvai suformuoti savo nuomonę, dalintis ja su kitais, kritikuoti kitu žmonių ar grupių nuomones. Iš šventės dalyvių plojimų sprendžiu, kad pasipiktinusių išsakytomis mintimis nebuvo, bent jau nė vienas nepriėjo ir savo nepasitenkinimo neišreiškė. O dėkojo ir visišką solidarumą išreiškė daugiau negu keturi marijampoliečiai — ir ne tik marijampoliečiai. Tai suprantama, nes kalbėti apie neteisingumą mes, katalikai, turime rimto pagrindo. Trys nuteistieji kunigai, jau prieš 10 metų drąsiai kalbėjo apie katastrofišką alkoholizmo plitimą — ir buvo vadinami tarybinės santvarkos šmeižikais. O šiandien iš Gorbačiovo tribūnos girtavimas smerkiamas ne mažiau aštriomis frazėmis, pradėtas leisti žurnalas "Blaivybė ir kultūra" (kol kas, deja, tik rusų kalba). Minėtieji kunigai demaskavo mokyklinę praktiką prievarta surašinėti moksleivius į ateistines organizacijas, nesidomint jų pažiūromis ir net nesistengiant įtikinti privalomąja ateizmo "tiesa". Už tokias mintis juos kaltino švietimo sistemos juodinimu. Nūdienė "Komjaunimo tiesa" betgi atvirai rašo apie procentomaniją, kuri iki šiol suvarydavo į komunistines organizacijas didžiumą jaunuolių, visai nepriklausomai nuo jų pažiūrų. Pasiskaitykite 6-me "Moksleivio" numeryje Vilniaus 47 vid. m-los komjaunimo sekretorės Daivos Česnulevičiūtės apmąstymus: "Ar maža ką mes mokomi paneigti, o ne pažinti? Kad leidote kalbėti, išklosiu dar vieną abejonę. Ar mūsų pasaulėžiūros pamatų kertiniai akmenys — ne neigimas? Kad nėra dievo, mes jau žinom nuo pradinių klasių. Ar buvo tas "nėra" kaip nors aiškinamas? Ne. Reikėjo įsidėmėti lyg įsimintiną žodžių rašybą. (...) Visa mūsų materialistinė pasaulėžiūra gulė lig šiol ant labai netvirtų mokslo žinių pamatų, užtat ir išklibti jai taip paprasta". Pasirodo, ir čia vadinamieji šmeižikai buvo teisūs. Tą patį atrastume paanalizavę kiekvieną kaltinimą jiems ir mums, savo teises ginantiems Lietuvos katalikams. Bet tai, kaip Jūs gerai žinote, nereiškia, kad jie bus išlaisvinti, o mums negrės areštai. Nereikia gąsdinti. Aš tai suprantu. Visa mano kaltė — kad išklojau savo abejones ir nerimą, nelaukdamas leidimo kalbėti, kaip "Moksleivio" minima vilnietė, išklojau — pasinaudodamas prigimtine kiekvieno žmogaus teise pasmerkti melą ir smurtą. Jūs vadinate tai "antivisuomeniškais veiksmais" ir grasinate teisėtvarkos organais, nors neraginau nei daužyti langų, nei užkabinėti praeivius, priešingai, kviečiau atleisti, melstis už persekiojančius Bažnyčią ir tautą, nuginkluoti juos kankinių ištverme ir gerumu (kaip skelbė Palaimintojo Matulaičio šūkis šventovės frontone — "Blogį nugalėti gerumu"). Nejaučiu Jums pagiežos. Tai, kad dalyvaujate savo tautiečių įskundinėjimo ir siundymo kampanijoje (kaip sukrečiančiai tą reiškinį atskleidžia puikus Abuladzės filmas "Atgaila"), gali būti ne jūsų asmeninė kaltė, o auklėjimo, aplinkos, perdėto paklusnumo padariniai. Tačiau pabandykite suprasti — grėsmė visuomenei kyla ne iš tų, kurie laikosi savo pažiūrų ir jas gina, kiek tai bekainuotų.
Grėsmė visuomenei kyla iš struktūrų, gimdančių tokius Varlamus Aravidzes, struktūrų, skelbiančių "pažeidėjais" visus, nepriimančius vienintelės leistos, savo nežmoniškumą šimtąkart įrodžiusios doktrinos. Nesinori tikėti, kad iš Šiaurės pokario metais neparplaukė rąstas ir su kokio nors Jūsų giminaičio pavarde (žr. filmą "Atgaila"). O kas liečia tikinčiųjų pasipiktinimą, tvirtinimą, kad religinės apeigos neturi nieko bendra su visuomenine veikla, tai geriausiai paaiškintų negrų teisių gynėjo, Pietų Afrikos Respublikos arkivyskupo Desmond Tutu mintis — "Bažnyčia, kuri gina skriaudžiamųjų ir vargstančiųjų reikalus, neišvengiamai sueina į konfliktą su valdžia, kuri ją kaltina kišimusi į politiką. Bet Bažnyčia negali laikytis pasyviai neteisingumo akivaizdoje".
Kiaukliai, 1987.VIII.13. Robertas Grigas
***
1987 m. rugsėjo mėn. 5 d. Širvintų rajoninio laikraščio "Lenino vėliava" žurnalistas S. Jonaitis savo straipsnyje bandė atsakyti į Roberto Grigo atvirą laišką redakcijai:
Rugsėjo 22 d. laiške redakcijai R. Grigas nesutinka su tokiu tarybino žurnalisto atsakymu: "Vietoj to, kad pateiktumėte pilną laiško tekstą ir tada su juo diskutuotumėte, kaip to reikalauja viešumo sąvoka, jūs išsirenkate keletą minčių ir bandote jas neigti. Neskaičiusiam atsiųstojo teksto, iš S. Jonaičio atsakymo aplamai sunku susigaudyti, apie ką ten kalbama. Tai negarbingas pokalbio būdas, ir jei jis bus kartojamas, diskusija neteks prasmės.
Spausdinkite viską, tegul žmonės turi galimybe, palyginti vienos ir kitos pusės argumentus. Taip suprantu demokratizaciją", — rašo Robertas Grigas.
Savo laiške R. Grigas atsako ir į naujai primetamus kaltinimus. Cituojame kai kurias laiško vietas:
Klausiate "Kada ir kur tikintieji buvo smerkiami ir kritikuojami už dalyvavimą religinėse apeigose?" Jeigu norite liudininkų, galiu atvažiuoti į redakciją su būriu savo vienmečių, kurie papasakos, kokia "Kritikos sistema — ir tai antikonstitucine sistema — mokykla, darbavietė ir pan. reaguodavo į jų dalyvavimą religinėse apeigose. Kokių tik patyčių, spaudimo ir baudimo metodų nesugalvojama! Dar pikčiau atsakoma į piliečių bandymus taikiai pareikšti nesutikimą su valstybine ideologija ar amoraliais valstybės veiksmais. Didelis skaičius jūsų tautiečių tai padarė rugpjūčio 23 d. prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Po to rugpjūčio 28 d. naktį, nepateikę dokumentų, kaltinimo nė prokuroro sanckijos, saugumo darbuotojai chuliganiškai užpuolė, įgrūdo į mašinas ir grasindami visą naktį vežiojo kun. Roką Puzoną ir mane. Vilnietę Nijolę Sadūnaitę panašiai pagrobę vežiojosi apie 30 valandų. Tuo dar kartą įrodė, kad prieš mūsų tiesą, prieš žodį, Jūs teturite vieną argumentą — kumštį, grasinimą nužudyti, kaip buvo daroma man. (...)
Ir be reikalo jūsų laikraštis žodžius "stalinizmo aukos" rašo kabutėse. Hitlerizmo aukos suskaičiuotos, pagerbtos monumentais, rudojo maro pasmerkimą saugo muziejai, kariniai nusikaltėliai nubausti Niurnbergo teisme. O kodėl gi vien bandymas prabilti apie žmones, nekaltai žuvusius vadinamais "asmenybės kulto" laikais, sukelia tokį nepasitenkinimą? Ar apie tuos nusikaltimus viskas pasakyta?! Ne — tai pripažįsta ir mūsų spauda, apgailestaudama dėl "baltų dėmių" istorijos vadovėliuose. O nedemaskuotas blogis neištaisomas. Nežmoniškumas turi būti išvilktas į dienos šviesą ir pasmerktas, ar jis dangstytųsi juoda svastika, ar raudona žvaigžde. Jūs paniekinamai ir grasinamai puolate mus, kalbančius apie Lietuvos Nepriklausomybę, kad mes norime "ponų ir klebonų" Lietuvos. Šie dalykai "ponų santvarka" ir Lietuvos Nepriklausomybė neturi nieko bendro. Teisė Lietuvai išstoti iš TSRS garantuojama 69 Konstitucijos straipsnyje. Kodėl šio klausimo kėlimas laikomas nusikaltimu, nediskutuojamu?!
Kaltinate, kad ginu "buržuazinę kultūrą". O kas gi nustatinėja, kokia kultūra yra "buržuazinė", kokia "pažangi"? Kaip žinome iš tarybinės spaudos, Kampučijoje socializmo vardan buvo sunaikintas praktiškai visas turtingas istorinis šalies palikimas, apskelbus jį "buržuaziniu". Pasirodė, kad sunaikintosios vertybės sudarė tautinės kultūros aukso fondą — deja, dabar nesugrąžinamą. Ar kai kurie šios tragedijos niuansai nepasikartoja ir Lietuvos istorijoje? Kas gi turi visažinojimo dovaną spręsti, kas liaudžiai priimtina, kas nepriimtina? Leiskite liaudžiai pačiai pasirinkti.
