Žmonijos istorijoje yra buvę daug tarptautinių sutarčių. Vienos garbingos, atvėrusios kelią į taiką ir tautų nepriklausomą gyvenimą, kitos — klastingos, padėjusos įžiebti karus, paglemžti kitų tautų laisvę. Turbūt nerasime žmonijos istorijoje klastingesnio ir melagingesnio suokalbio, kaip Stalino ir Hitlerio, privedusio žmoniją prie žiauriausios katastrofos — II-jo pasaulinio karo, pareikalavusio milijonus nekaltų žmonių aukų.
Slaptaisiais papildomais protokolais prie 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo pakto stalininė Sovietų Sąjunga ir hitlerinė Vokietija, sutrypusios tarptautinę teisę, abipusiai palaimino viena kitos imperialistinius siekius, suderino savo būsimus veiksmus ir nubrėžė ribas vidurio Europos nepriklausomų valstybių užgrobimui įvykdyti. Tokiu būdu Sovietų Sąjunga, kuri savo propagandiniu arkliuku laikė ir tebelaiko tautų laisvą apsisprendimą, kuri pirmoji iš pasaulio valstybių 1920 m. pripažino Pabaltijos valstybių nepriklausomybę, sulaužė savo tarptautinius įsipareigojimus ir 1939 m. okupavo dalį Lenkijos, o 1940 m. dalį Suomijos, Estiją, Latviją, Lietuvą ir dalį Rumunijos.
Jau pirmaisiais okupacijos metais prasidėjo masiniai areštai ir išgabenimai į Sibirą. Pabaltijo tautos niekad neužmirš 1941 m. birželio 14 d. okupantų pravestos gyventojų deportacijos, kuri prilygo tų tautų genocidui. Vien tik iš Lietuvos tą dieną išgabeno apie 40,000 žmonių.
Kaip nebūtų paradoksalu, tautos sunaikinimą pristabdė karas, kilęs tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos. Lietuvos žemę negailestingai trypė raudonieji ir rudieji pasaulio pertvarkytojai. Nemažai nekaltų lietuvių kraujo pareikalavo hitlerinė okupacija. Tačiau aukų skaičiumi toli gražu neprilygo stalininės okupacijos padariniams. Po pergalės prieš Hitlerį Stalinas vėl tęsė Pabaltijo tautų genocidą. Kalėjimuose netilpo suimtieji. Tūkstančiai šeimų, nedarant išimties nei kūdikiams, nei sunkiai sergantiems, buvo vežami į Sibirą vagonuose, skirtuose gyvuliams gabenti. Vieni, neišlaikę antisanitarinių sąlygų, kelionėje pasimirė, kiti žuvo nuo šalčio, bado ir katorginio darbo tremty, o tie, kurie liko gyvi, tik po daugelio metų sugrįžo paliegėliais ir invalidais.
To meto lietuvių tauta, savigynos vedama, pakilo į primestą jai nelygią kovą ne tiek už savo valstybinės nepriklausomybės atstatymą (nors nepriklausomybės troškimas ir nebuvo palaužtas), kiek už teisę ir galimybę žmogui išlikti žmogumi. Lietuviams stalininė okupacinė valdžia sudarė tik dvi galimybes: n u ž m o g ė j i m a s arba k o v a l i g i m i r t i e s. Jėgos buvo nelygios. Todėl kraujuje paplūdusi Lietuva šaukėsi kitų šalių pagalbos. Bet šaukėsi veltui. Nes to meto daugumos valstybių vadovai, laikinų pergalių ir taikos troškulio apsvaiginti, buvo kurti mūsų šauksmui patys ir trukdė tą šauksmą išgirsti savo šalių visuomenei. O okupacinė sovietinė valdžia pasipriešinimo dalyvius už tai vadino ir iki šiol tebevadina "parsidavėliais" užsienio šalių žvalgyboms.
Stalino mirtis sustabdė masinius areštus ir deportacijas. Tačiau ir vėlesnės sovietinės vyriausybės neturėjo geros valios pasmerkti Stalino-Hitlerio 1939 m. suokalbį ir likviduoti jo pasekmes. Priešingai, ano meto lietuvių tautos ginkluotą pasipriešinimą tebevadina banditizmu, o bet kurio žmogaus bandymą nepaklusti režimui — parsidavimu imperializmui ir užsienio žvalgyboms.
Molotovo-Ribentropo pakto su slaptaisiais Papildomais protokolais padarytos lietuvių tautai žaizdos neužgijo. Todėl 1979 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo 40-čio proga grupė pabaltiečių kreipėsi į Sovietų Sąjungos, VFR ir VDR vyriausybes, į Atlanto Chartiją pasirašiusių valstybių vyriausybes bei į SNO Generalinį Sekretorių su prašymu pripažinti tą gėdingą paktą negaliojančiu ir likviduoti jo pasekmes — estams, latviams ir lietuviams atstatyti laisvo apsisprendimo teisę. Prašymas nebuvo išklausytas, o daugelis iš kreipimąsi pasirašiusių pabaltiečių skaudžiai nukentėjo nuo KGB už "Sovietų Sąjungos šmeižimą" ir "istorijos klastojimą". Mat sovietinė vyriausybė iki šiol tebetvirtina, kad Pabaltijo tautos 1940 m. laisvais rinkimais išsirinko sovietinę valdžią ir savo noru įsijungė į Sovietų Sąjungą. Bet toks tvirtinimas yra akiplėšiškas melas, nes minimi rinkimai vyko po to, kai sovietinė kariuomenė okupavo Pabaltijo kraštus, o tarptautinė teisė teigia, kad neįmanoma įgyvendinti tautos apsisprendimo teisės, kai tos tautos gyvenamoje teritorijoje išdėstyta okupacinė kariuomenė. Tą patį teigia ir Leninas savo Taikos Dekrete, kur sakoma: "Jei tautai nesuteikiama teisė laisvu balsavimu, pilnai išvedus prijungiančios arba aplamai galingesnės valstybės kariuomenę, be mažiausios prievartos išspręsti šios tautos valstybinio egzistavimo formos klausimą, jos prijungimas yra aneksija, t.y. grobimas ir smurtas."
Gyvenimas nestovi vietoje. Sovietų Sąjungoje jau girdisi vis drąsesni balsai, reikalaujantys atvirumo politiką ne vien deklaruoti, kaip yra daroma dabar, bet ją ir įgyvendinti tikrovėje — kelti dienos švieson visą tiesą. Gal pagaliau bus suprasta, kad pasaulyje taika ir demokratija yra neišskiriamos. Kur nėra demokratijos, nėra ir laisvės, o be laisvės negali būti taikos.
Tačiau jėgos, trukdančios demokratizacijos procesui Sovietų Sąjungoje dar labai stiprios. Štai keletas tai patvirtinančių faktų:
— Tauriausi mūsų kunigai — Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Jonas-Kąstytis Matulionis tebekalinami.
— Lietuvos patriotai — Viktoras Petkus, Balys Gajauskas (iškalėjęs jau 35 metus), Gintautas Iešmantas, Povilas Pečeliūnas tebekankinami tremtyje.
— Vyskupui Julijonui Steponavičiui tebedraudžiama eiti vyskupo pareigas.
— Daromos kratos pas asmenis, saugumo įtariamus dalyvaujant "LKB Kronikos" leidime.
— Sovietų Sąjungoje, taip įnirtingai ieškančioje karinių nusikaltėlių, pasislėpusių kažkur Vakarų šalyse, nė pirštu nepajudinta, kad būtų nubaustas ar bent išaiškintas nors vienas iš tų daugybės čia dar tebegyvenančių ir net privilegijomis tebesinaudojančių sadistų, organizavusių ir vykdžiusių masines nekaltų žmonių žudynes ir kankinimus Stalino laikais.
— Ryšium su š.m. rugpjūčio 23 d. stalinizmo ir hitlerizmo aukų paminėjimu Vilniuje, Rygoje ir Taline per sovietinę spaudą, radiją ir televiziją pasipylė nuvalkioto melo ir šmeižtų srautas to minėjimo ir jo dalyvių adresu (Pav., apie Nijolę Sadūnaitę, turinčią oficialų 20-ties metų darbo stažą, sakoma, kad ji niekad nedirbo, ir pan.).
— Saugume agentai tebenaudoja terorą ir smurtą. Pav., š.m. rugpjūčio 28-29 d.d. primušti Robertas Grigas ir kun. Rokas Puzonas, Nijolė Sadūnaitė vežiota mašinoje be numerių 30 valandų. Visiems trims buvo grasinama susidorojimu.
Šie ir daugybė panašių faktų rodo, kad melas ir prievarta Sovietų Sąjungoje šaknis suleido labai giliai, kad dar daug reikės ne tik sovietinių piliečių, bet ir viso pasaulio šalių visuomenės pastangų, kad nugalėtų viešumas ir demokratija.
Todėl mes ir kreipiamės į visų pasaulio šalių geros valios žmones, prašydami:
— Nebūkite abejingi neteisybei ir kitų skausmui! Visomis jums prieinamomis informacijos priemonėmis nušvieskite Pabaltijo tautų padėtį ir prašykite savo valstybių vadovus, kad artimiausioje SNO Generalinės Asamblėjos sesijoje būtų iškeltas ir svarstomas Pabaltijo valstybių prievartinio įjungimo į Sovietų Sąjungą klausimas, o tų valstybių piliečiams būtų atstatyta laisvo apsisprendimo teisė.
Tepadeda jums Dievas!
Pasirašė:
Kun. Juozapas Razmantas (Žalpiai)
Kun. Jonas Kauneckas (Skaudvilė)
Kun. Vaclovas Stakėnas (Kriokialaukis)
Kun. Jonas Danyla (Bijutiškis)
Kun. Antanas Gražulis (Alytus)
Kun. Leonas Kalinauskas (Josvainiai)
Kun. Vincas Vėlavičius (Telšiai)
Kun. Kazys Gražulis (Šiauliai)
Kun. Vytautas Prajara (Garliava)
Kun. Petras-Kąstytis Krikščiukaitis (Čiobiškis)
Kun. Rokas Puzonas (Kiaukliai)
Doc. Vytautas Skuodis (TTGK Komiteto narys — Vilnius)
Liudas Simutis (Kaunas)
Nijolė Sadūnaitė (Vilnius)
Liudas Dambrauskas (Kaunas)
Vytautas Vaičiūnas (Kaunas)
Robertas Grigas (Kiaukliai)
Kazimieras Kryževičius (Kaunas)
Jonas ir Jadvyga Petkevičiai (Šiauliai)
Vidas Abraitis (Kaunas)
Petras Gražulis (Sasnava)
Saulius Kelpšas (Garliava)
Bronė Valaitytė (Sasnava)
Aldona Raižytė (Garliava)
