Praėjo keletas mėnesių nuo neeilinių Lietuvos Bažnyčiai įvykių: Lietuvos Krikšto 600 metų centrinių Jubiliejaus minėjimų bei arkivyskupo Jurgio Matulaičio paskelbimo palaimintuoju. Iš laiko perspektyvos daugelio mintys vis dar grįžta prie šventės įspūdžių, pergyvenant šventiškai pakilią nuotaiką ir prisimenant tai, kas minėtų švenčių džiaugsmą temdė.
Lietuvos tikintieji tikėjosi, kad į Jubiliejaus iškilmes bent su trumpu vizitu sovietinė valdžia leis atvykti šv. Tėvui Jonui-Pauliui II. Deja, šią teisę. — pasikviesti į Jubiliejų Popiežių — valdžia pripažįsta tik rusų Pravoslavų Cerkvei; jie savo laiku naudojosi ir carų prielankumu. Sovietinė valdžia, atrodo, toliau tęsia senąsias Rusijos imperijos tradicijas — iš visų Sąjungoje esančių religijų išskirtinai privilegijuota rusų Pravoslavų Cerkvė.
Ši tendencija gan ryški ir sovietinės valdžios "dovanoje" Lietuvos Krikšto Jubiliejui — "Minties" leidyklos išleistame leidinyje "Bažnyčia Lietuvoje". Lietuvos Vyskupų konferencijai nesutikus leisti Lietuvos bažnyčių albumą, — neįdedant centrinės Lietuvos bažnyčios — Vilniaus Katedros (paverstos Paveikslų galerija) nuotraukos — valdžia pati ėmėsi šio leidino sudarymo ir leidybos. Albumą paruošti buvo pavesta pagarsėjusiam saugumiečiui, "besirūpinančiam" užsienio lietuviais V. Kazakevičiui bei LKP CK lektoriui J. Sakalauskui — įžūlios ir naivios ateistinės propagandos straipsniais gausiai šelpiančiam rajoninius laikraščius. Atkreipkime dėmesį į pavadinimą "Bažnyčia Lietuvoje" (Ne bažnyčios, religijos Lietuvoje, bet Bažnyčia). Ir sudėtos net cerkvių, žydų sinagogų, machometonų mečečių nuotraukos. Ir viskas apjungta pavadinimu — "Bažnyčia Lietuvoje". Ateityje belieka toje ateistų jau "suvienytoje" Bažnyčioje vadovaujančią rolę pripažinti lojaliausiai, daugiausia lėšų Taikos fondui skiriančiai Pravoslavų Cerkvei, — ir baigsis taip bedieviams nepageidaujama Romos Popiežiaus įtaka Lietuvai.
Šis leidinys ne vienintelis faktas, patvirtinantis, kad sovietinės "Religijų kultų laisvės" sargai nesiliauja apie tai svajoję. Filipinų kardinolą į Lietuvą pakviesti galėjo taip pat tik rusų Pravoslavų Cerkvė.
Šių metų Velykų švenčių metu, Didįjį Šeštadienį, iš Kauno Kunigų Seminarijos oficialiai į pravoslavų velyknakčio pamaldas buvo išleista keturių klierikų delegacija, vadovaujama IV kurso klieriko A. Budriaus. Be ateistinės valdžios pritarimo tokie vizitai nevyksta. Kažin ar tinka į ekumeninį bendravimą siųsti dar nesusiformavusius, savosios teologijos pagrindų neišstudijavusius klierikus? Ypač, kad toje delegacijoje nedalyvavo niekas iš vyresniųjų kunigų, seminarijos dėstytojų. Ar tokių vizitų metu "apdoroti" klierikai, tapę kunigais, nesiims realizuoti didįjį sovietinių bedievių planą — Lietuvos katalikus pajungti Rusijos Pravoslavų Cerkvės globai? Perdaug skaudi Lietuvai buvo istorinė patirtis, kad būtų galima abejingai žiūrėti į jos duotas pamokas.
1987 m. gegužės 24 d. Lietuvos Krikšto Jubiliejus buvo minimas Kauno arkikatedroje bazilikoje. Įspūdis gan blankus. Tiesa, šv. Mišias koncelebravo keletas vyskupų, pamokslą pasakė vyskupas Antanas Vaičius. Tačiau Bazilikoje nesimatė jokių Jubiliejinių akcentų. Tikintieji tikėjosi, kad Jubiliejaus iškilmių proga jie galės aplankyti Katedros kriptoje palaidotus tautos ir Bažnyčios didžiųjų vyrų — vyskupų M. Valančiaus, P. Karevičiaus, prel. Maironio karstus... buvo tai žadėta, bet, matyt, skambutis iš kompetentingų" įstaigų... ir Jubiliejaus proga ant kriptos durų grotų uždėta papildoma spyna, kad "išsišokėliams ekstremistams" tikrai nepavyktų prieiti prie tautos didvyrių kapų. Tik būrelis jaunimo prie Maironio kapo sugiedojo "Lietuva, brangi", padėjo gėlių, o didžiajam vyskupui M. Valančiui prie kriptos durų prisegė palmės šaką, kurią uolūs "tvarkos sargai" greitai sulaužė ir numetė.
Jubiliejaus pamaldų metu daug žmonių netilpo į Katedrą — stovėjo lauke, tačiau nieko nematė ir negirdėjo — nebuvo šventoriuje garsiakalbių. Miesto valdžia nedavė, o gal rimtai niekas ir neprašė leidimo iškilmingai jubiliejinei procesijai aplink Katedrą... Leidžiama tik Velykų procesija, bet juk toks Jubiliejus būna tik vieną kartą per šimtmetį, ir dėl jos tikrai nebūtų sugriuvusi sovietinė valdžia! Procesijos Lietuvos bažnyčiose — neatskiriama visų tradicinių iškilmių dalis. Sunkiais carinės priespaudos metais — 1900 m. minint Kristaus gimimo jubiliejų — tokios procesijos Kauno arkikatedroje vyko Jubiliejų pradedant ir baigiant. Taigi, dabar sunkesni Lietuvos tikintiesiems laikai, net tie, lietuviškos spaudos draudimo, Kražių skerdynių laikai.
Birželio 28 d. Jubiliejaus iškilmės vyko Vilniuje. Gerai, kad laiku žodį tarė valdžios nekenčiamas, ekstremistu ir skaldytoju vadinamas vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius. To pasėkoje Jubiliejus buvo švenčiamas ne vienoje šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, bet šešiose. Nesunku įsivaizduoti, kokia "šventinė" nuotaika būtų buvusi, pliaupiant lietui ir miniai stovint surausto, nebaigto tvarkyti šventoriaus purvyne. Jubiliejinių akcentų tikintieji taip pat pasigedo. Šiaulių Šv. Petro ir Povilo parapija pajėgė pastatyti Jubiliejaus proga įspūdingą paminklą, kai tuo tarpu to paties titulo bažnyčia Vilniuje pastatė šventoriuje tik paprastutį kryžių. Amerikos lietuvių liberalų žurnalas "Akiračiai" ir "Gimtasis kraštas" išgyrė kleboną kun. P. Vaičekonį, kaip daug galintį "išpešti iš valdžios Bažnyčios naudai". Šį kartą, matyt, nei plytučių šventoriaus grindiniui, nei leidimo įspūdingesniam paminklui "išpešti" nepasisekė. Todėl nepritiko ir Jubiliejaus pamaldas pradėti panegirika dalyvavusiems iškilmėse RRT Maskvoje pirmininkui K. Charčevui ir jo įgaliotiniui Lietuvoje
P. Anilioniui, kurių pagalba visaip varžoma Lietuvos Bažnyčia.
Po Jubiliejaus pamaldų grupelė jaunimo norėjo padėti gėlių prie vieno iš Lietuvos krikštytojų — Vytauto Didžiojo antkapinės lentos Vilniaus Katedroje. Kai susirinko prie uždarytos Vilniaus Katedros — lietuviškosios krikščionybės lopšio — ant durų apdairiai jau buvo pakabinta lentelė "Dėl techninių kliūčių muziejus nedirba". Jaunuolius stebėjo civiliai asmenys, tarp kurių buvo atpažintas saugumietis Rainys. Netrukus prie būrelio prisiartino pikto veido vyriškis ir moteris, kuri, prisistačiusi kaip miesto valdžios atstovė, pareikalavo pasišalinti iš Gedimino aikštės, nes esą būriuodamiesi trukdą nežinia kokiai dainų šventei. Į klausimą, kodėl vieniems piliečiams galima stovėti Gedimino aikštėje, o kitiems draudžiama, civilis atsakė: "Eikite, nes iškviesiu patrulį ir jus tuoj pat išveš". Jaunuolių būrys suklupo prie uždarytų šventovės durų ir tyliai meldėsi, o už nugarų neramūs saugumiečiai murmėjo, "Eikite į maldos namus". Prie Katedros slenksčio liko rymoti įsmeigtos trys baltos gėlės. Jaunimo grupė patraukė Gorkio gatve prie uždarytos šv. Kazimiero bažnyčios, kur juos atsivijo milicijos mašina. Ant uždarytos bažnyčios durų (ateizmo muziejus), kabojo užrašas, kad "muziejus dėl techninių kliūčių šiandien nedirba". Prie katedros besimeldžiančio jaunimo nuotraukos buvo pristatytos į Kauno Kunigų Seminariją, kad seminarijos vadovybė nė vieno iš jų nedrįstų priimti. Šiais metais ne pirmą kartą stojantys Gintas Sakavičius iš Kapčiamiesčio ir Saulius Kelpšas iš Garliavos į seminariją vėl nepriimti. Saugumiečių įgąsdinta vadovybė iš S. Kelpšo nepriėmė net dokumentų.
1987 m. liepos 8 d. Lietuvos Krikšto Jubiliejaus minėjimas vyko Žemaičių Kalvarijoje. Dalyvavo keturi vyskupai. J. Steponavičius, V. Sladkevičius, J. Preikšas bei svečias iš Latvijos — vyskupas tremtinys Dulbinskis, šiais metais švenčiąs savo vyskupystės 40 m. jubiliejų. Pamokslą pasakė J. E. vyskupas V. Sladkevičius, iškeldamas Krikšto reikšmę Lietuvai. Vyskupas atsakė į spaudoje bedievių keliamus priekaištus, kad, iš Maskvos priimtas pravoslaviškas krikštas Lietuvai būtų buvęs naudingesnis nei iš lenkų rankų priimtas — katalikiškasis. Jei taip būtų įvykę, mes, tikriausiai šiandien jau nebekalbėtume lietuviškai.
Kristaus kančios procesijai į kalnus vadovavo J. E. vyskupas J. Preikšas, procesijos metu Skaudvilės klebonas kun. J. Kauneckas pasakė tris pamokslus, iškėlė kryžiaus svarbą lietuvio kataliko gyvenime, žemaičių tvirtumą, ginant ir išlaikant prieš 600 metų priimtą katalikų tikėjimą, ir tą dvasinę tuštumą, kurią sukuria šių dienų jaunimo sielose prievarta ir klasta brukama bedievybė.
Pamaldas filmavo valstybinė televizija, milicininkai ir autoinspektoriai šiais metais Žemaičių Kalvarijoje buvo santūresni ir mandagesni.
J. E. vyskupui A. Vaičiui grįžus iš Romos, įgaliotinis P. Anilionis gąsdino susišauksiąs į Kuriją Telšių vyskupijos dekanus ir įspėsiąs už "nusikaltimus" Kalvarijos atlaidų metu; įgaliotiniui ypatingai kliuvo kun. J. Kaunecko pasakyti pamokslai bei Lietuvos himnas, sugiedotas, baigus kalnų procesiją, kunigų trečiadienyje.
***
Arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacija — sena Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir lietuvių tautos viltis. Apie jos išsipildymą š.m. birželio 28 d. visam pasauliui paskelbė Popiežius Jonas-Paulius II. Turėti savo užtarėją ir tarpininką prie Viešpaties sosto — brangi dvasinė vertybė. Džiugu, kad naujasis mūsų tautos palaimintasis žvelgia į mus ne iš amžių dulkėmis nuklotų istorijos puslapių, ne legendomis ir padavimais tapusių tolimų prisiminimų. Jis gyveno ir dirbo, galima sakyti, mūsų laikais. Jo kilnaus ir prasmingo gyvenimo žingsnius, jo tvirtą ir pasiaukojantį kilimą aukštyn į altoriaus garbe stebėjo nemaža dalis dar gyvų liudininkų. J. Matulaičio asmenybė kėlė ir kelia didžiulę nuostabą ir susižavėjimą. Deja, ne visiems!
1987 m. birželio 30 d. Kauno "Tiesoje" atspausdintas J. Sakalausko straipsnis "Ką laimina Vatikanas?" Straipsnio autorius, klausdamas, už kokius nuopelnus arkivyskupas paskelbtas palaimintuoju, pats atsako: "skiriant šventuosius ir palaimintuosius visais laikais pirmiausia šlovinamas neišpasakytas jų pamaldumas, siejamas su asketizmu, žemiškjo gyvenimo išsižadėjimu. Vėliau, kylant kultūrai kai žmonės ėmė nebesižavėti tokiais religingumo pasireiškimais, dangaus išrinktiesiems imta ieškoti populiaresnių nuopelnų". Pagal J. Sakalauską, Vatikanas nesidrovėjęs palaimintąja paskelbti Žaną d Ark, šventuoju Maksimilijoną Kolbę ir pagaliau "po ilgų paieškų" pasirinkti arkivyskupą J. Matulaitį. J. Sakalauskas niekaip nesupranta šio pasirinkimo, mat ark. J. Matulaitis "...uoliai perėmė klierikalinę sociologiją, paremtą pop. Leono XIII enciklika 'Rerum novarum', telkė darbininkus į krikščioniškas draugijas, organizavo studentų katalikų sąjūdį.
Vilniuje, esant V. Kapsuko vyriausybei, nors ir neminėdamas bolševikų, pamoksluose kėlęs jų nedorybes ir suktybes ir, tikriausiai, ne be vyskupo žinios Vilniuje įvyko keletas viešų klierikalų išpuolių prieš Tarybų valdžią. "Iš tikrųjų, kaip katalikų kunigas išdrįso užsiimti šitokia veikla? Juk jei būtų studijavęs marksistinę-lenininę filosofiją, telkęs darbo liaudį į komunistines draugijas, redagavęs marksistinį laikraštį, iškėlęs bolševikų nuopelnus lietuvių tautai ir pajungęs Bažnyčią valdžios interesams (kaip pravoslavai) šiandien jis puikuotųsi socialistinio darbo didvyrio vardu."
Dar "moksliškiau" šį klausimą nagrinėja birželio 19 d. "Komjaunimo tiesoje" str. "Iš kur šventieji ir kam jie?" Vilniaus Pedagoginio instituto doc. J. Stankaitis. J. Stankaitis arkivyskupo J. Matulaičio bruožus — materialinių gėrybių saikingą vertinimą, asketizmą, klusnumą, kantrybę, atlaidumą priešams vadina "su žmogiškuoju orumu objektyviai nesutaikomais ir socialiai reakcingais bei žalingais bruožais". (Kokia įmantri filosofiška leksika!) J. Stankaitis tvirtina, kad šventuosius Vatikanas skiria pagal įvairias politines bei diplomatines situacijas. Tokiu būdu, teigia straipsnio autorius, atsiradę šv. Ignacas Lojolą, šv. Kazimieras, apie 100 Amerikos šventųjų, Afrikos, Kinijos, Ugandos misionieriai, net Maksimilijonas Kolbė. (Eilinis bedievių paradoksas — smerkia fašizmą ir niekina jų aukas). O labiausiai "reakcinę politinę prasmę turįs ark. J. Matulaičio paskelbimas palaimintuoju" — piktinasi J. Stankaitis, nes kaip toks "aršus reakcijos tarnas, revoliucinės kovos slopintojas, antisocialistinių sąjūdžių steigėjas, klerikalinis antikomunistas ir net tarpininkas tarp fašizmo ir Bažnyčios galėjo būti iškeltas į altorių garbę".
Didesnių nusikaltimų vargiai beprigalvosi, nebent "tunelio kasimas iš Bombėjaus į Londoną" (pagal Abuladzės filmą "Atgaila").
Iš tiesų, arkivyskupo J. Matulaičio asmenybė gali sukelti dvejopą įspūdį: teigiamą ir konfliktinį. Teigiamą tiems, kurių pačių elgesys pasižymėjo ir pasižymi išmintimi, konfliktinį — kai patiems vertintojams trūksta takto, išminties bei teisingumo. Daugelis amžininkų stebėjosi arkivyskupo Jurgio Matulaičio išmintimi, teisingumu, jo broliškumu. "Jis turėjo visų naštas pakelti ir Galingajam nunešti, kad likusiems būtų lengviau", — sakė Vaižgantas. Jo gyvenimas rėmėsi artimo meile, o tautiniuose dalykuose — tiesa ir teisingumu. Paskirtas Vilniaus vyskupu, taip kalbėjo: "Esu pasiruošęs visiems lygiai patarnauti. Kristus mirė už visas tautas, už visus luomus ir klases, kryptis bei pažiūras. Tad ir mano pareiga tarnauti visiems, ypač liaudžiai, iš kurios esu paimtas ir vėl jai skiriamas. Mano dirva — Kristaus karalystė. Mano partija — Kristus!" Jeigu jo elgesį su artimu galima vadinti tobulu, tai su priešu — heroišku. O priešų jis turėjo visais laikais ir daug, tačiau ir aršiausi ne kažin ką galėjo jam prikišti, juo labiau kerštingumo: "Reikia tik džiaugtis ir Dievą garbinu, kad esame verti nukentėti dėl Jo vardo ir Bažnyčios", — ne kartą sakė arkivyskupas. Vaižganto žodžiais, jis kiekviename žmoguje — auklėtiniame, nusikaltėlyje ar prieše — pirmiausia ieškojo gėrio "deimančiukų". Pats arkivyskupas rašė, kad "prieš Dievą lengviau bus išsiteisinti dėl per didelio gailestingumo, negu dėl per didelio griežtumo". Arkivyskupas J. Matulaitis gyveno ir dirbo dviem realybėm — Bažnyčiai ir tautai — sakė kun. S. Yla. Jis siekė, kad visos jėgos būtų paaukotos Bažnyčios labui ir jos klestėjimui. Tėvynės ir tautos meilė privaloma kiekvienam krikščioniui, tai prigimtinė teisė, kurią savo pavyzdžiu patvirtino pats Kristus. Arkivyskupas Jurgis Matulaitis vadovavosi obalsiu "Rikiuotis ir pasišvęsti aukotis". To paties linkėjo ir visiems savo tautiečiams: gyventi nepajudinamu tikėjimu, vienybėje su Dievu, atsižadėjus savęs, pasišventus Dievo garbei ir artimo meilės paslaugoms, veržliai ir drąsiai ginti Dievo ir Bažnyčios reikalus ir nuolat tobulinti savo vidinį pasaulį.
Štai tos būdingos šventumui savybės ir gairės, atvedusios arkivyskupą J. Matulaitį į altorių garbę. Tai didingas ir garbingas kelias, priartinęs arkivyskupą prie Viešpaties sosto. Tai sunkus, kartais atrodantis beviltišku, bet daug žadantis šventojo kelias.
1987 m. liepos 12 d. Marijampolės bažnyčioje vyko arkivyskupo J. Matulaičio paskelbimo palaimintuoju iškilmės. Beveik tris dienas prieš iškilmes bažnyčioje buvo vedamos rekolekcijos. Rekolekcijas pravedė Šakių dekanas kun. J. Žemaitis. Šeštadienio vakare vyskupas J. Preikšas pašventino naujai įrengtą palaimintojo Jurgio Matulaičio koplyčią ir ta proga pasakė atitinkamą pamokslą. Sekmadienį Sumą koncelebravo visi Lietuvos vyskupai ir apie 80 kunigų. Pamokslą pasakė vyskupas A. Vaičius. Vyskupas perteikė tikintiesiems savo įspūdžius iš Lietuvos Krikšto minėjimo ir pal. Jurgio Matulaičio beatifikacijos iškilmių Romoje, perdavė šv. Tėvo raginimą atkreipti ypatingą dėmesį į vaikų ir jaunimo religinį auklėjimą.
Į iškilmes jau iš vakaro suplaukė minios žmonių. Pagrindinių pamaldų metu minia netilpo ne tik bažnyčioje, šventoriuje, bet ir aplinkinės gatvės buvo užpildytos maldininkais. Gaila tik, kad nemaža dalis maldininkų neturėjo galimybės atlikti išpažinties — išpažintis buvo klausoma tik bažnyčioje. Pamaldoms pasibaigus, svečiai kunigai skubėjo į savo parapijas, todėl atkakliausiems, po pamaldų patekusiems į bažnyčią, teko stovėti eilėse prie klausyklų net iki vakaro.
Besiruošiant iškilmėms, klebonas Leščinskas "atitinkamų organų" buvo prigrasintas, kad iškilmės niekuo nesiskirtų nuo eilinių atlaidų. Tačiau šį bedievių pageidavimą išpildyti buvo neįmanoma — visa Lietuva jautė šventinį pakilimą.
Trukdymų buvo įvairių, pvz., prieš iškilmes parapijos klebonas Leščinskas sutiko, kad visas tris iškilmių dienas po sumos iki vakarinių pamaldų prie palaimintojo arkivyskupo J. Matulaičio karsto organizuotai melsis ir giedos jaunimo ir šiaip maldininkų grupės. Iškilmių dienoms atėjus, visus popiečius bažnyčioje griaudėjo smarki vargonų muzika, adiekama altaristo kun. Gracijaus Sakalausko. Paruoštų programų atlikti buvo neįmanoma. Specialiai iš Telšių atvykusiam katedros chorui buvo neleista sutartu laiku pagiedoti Kryžiaus kelio kalnus. Tik šeštadienio vakare, įsikišus kunigams, ta galimybė buvo suteikta. Bet kokie pasiūlymai dėl bažnyčios papuošimo ar pamaldų paįvairinimo susilaukdavo bedievių įgąsdinto klebono atsako: "Tik per mano lavoną!"
Ir vis tiek iškilmė paliko neišdildomą įspūdį, sutvirtino lietuvių tautos prisirišimą prie 600 m. branginto katalikų tikėjimo.
Pamaldoms pasibaigus, tikintieji dar ilgai nesiskirstė iš bažnyčios ir šventoriaus. Susibūrę grupelėmis, jie bendrai meldėsi, giedojo tautines ir religines giesmes, skaitė specialiai jubiliejui ir palaimintajam arkivyskpui Jurgiui Matulaičiui skirtas eiles.
