1987 m. rugsėjo 17 d., 11 val. į Aukščiausią Tarybą susitikimui su respublikos vadovais buvo pakviesti Lietuvos vyskupai bei dekanai. Pirmas tokio lygio susitikimas pokarinėje istorijoje visiems kėlė itin prieštaringas mintis: kas tai — dar rafinuotesnė klasta ar toks madingas mūsuose sovietinis persitvarkymas? Spręskite patys...
Susitikime dalyvavo keturi Lietuvos vyskupai ir nemaža dalis dekanų. Pakvietimo negavo vyskupas tremtinys Julijonas Steponavičius ir vyskupas Romualdas Krikščiūnas, vyskupas Vincentas Sladkevičius, sukrėstas valdžios pareigūnų išpuolių rugsėjo 13 d. Šiluvoje, sirgo, todėl į susitikimą neatvyko. Vilniaus arkivyskupijos valdytojas kun. A. Gutauskas, valdžios skatinimu, tuo metu lankėsi Lenkijoje.
Susitikimą savo pranešimu pradėjo LTSR AT Prezidiumo pirmininkas R. Songaila. Gerą pusvalandį aiškino Bažnyčios atstovams "apie respublikos ekonomikos ir kultūros pasiekimus spalio soc. revoliucijos 70-ųjų metinių išvakarėse, apie šalyje ir respublikoje vykstančius persitvarkymo procesus, apie naujų socialinių klausimų sprendimo kelius ir jų perspektyvas". Pranešimas buvo nuobodus, laikraštinės propagandos stiliaus.
Bažnyčios ir valstybės santykių klausimus bandė aptarti LKP CK sekretorius L. Šepetys. Jo žodžiais, vykstant šalyje persitvarkymui, atsirado galimybė labiau įgyvendinti sąžinės laisvės principą, ir čia pat pasitaisė, jog valstybė nustatys ribas iki kiek šią laisvę toleruos, svarbiausia, kad toji laisvė neprieštarautų valstybės nuostatams. Reiškia — slaptų valstybės išleistų nuostatų, kurie nepalyginamai svaresni ir už konstitucines garantijas, šalyje vykstantys persitvarkymai neliečia. Savo kalboje L. Šepetys pagyrė tuos dvasininkus, kurie "yra lojalumo socialistinės valstybės atžvilgiu pozicijose ir užsiima jiems derančia tikinčiųjų poreikių tenkinimo veikla." Pasidžiaugė, kad gan normaliai praėjęs šv. Kazimiero Jubiliejaus minėjimas. Ir dabar dalyje bažnyčių, nepažeidžiant įstatymų, vyksta krikščionybės įvedimo Lietuvoje 600 m. jubiliejiniai renginiai, — kalbėjo L. Šepetys. Geriausiai, valdžios nuomone, jie praėjo Kauno katedroje ir Vilniuje. Kitose katedrose — patenkinamai: buvę nepageidautinų niuansų — daug jaunimo, montažai, peržvelgiantys krikščioniškos Lietuvos šešių amžių istoriją, giedota "Lietuva, brangi" ir pan. Savo panegyriką baigė žodžiais: "užsienio agentūros, tikriausiai, pasipiktins, jog giriu lojalius dvasininkus." L. Šepetys apgailestavo, kad Vatikano radijas nepalaiko lojalių kunigų ir aštriai pasisako prieš valdžios pareigūnus. Pranešimas įgavo jprastą ir gerai žinomą bedievių lektorių stilių, kai buvo pradėti vardinti kunigų ir tikinčiųjų padaryti "nusikaltimai": blogai, kad 1986 m. per atlaidus Žemaičių Kalvarijoje kun. J. Kauneckas, kun. J. Pakalniškis ir kun. A. Pakamanis savo pamoksluose kalbėjo apie bedievybės demoralizuojančią įtaką Lietuvos liaudžiai; panašų nusikaltimą 1986 m. padarė ir kun. R. Puzonas Šiluvos atlaiduose; lektorių itin piktino kasmetinės atgailos procesijos keliais apie Šiluvos baziliką, ja tikintieji pakeitė bedievių uždraustas maldingas keliones iš Tytuvėnų į Šiluvą. Tai, anot L. Šepečio, tautos orumo žeminimas; netiko CK sekretoriui L. Šepečiui ir tai, kad keliose Lietuvos bažnyčiose kalbėjo pasauliečiai, ir čia pat nurodė jų pavardes su ateistams neišvengiamais "pagražinimais" — 1987 m. gegužės 2 d. Kuršėnų bažnyčioje buvo leista kalbėli banditei Jadvygai Bieliauskienei, o rugsėjo 13 d. Šiluvos bazilikoje kun. A. Gražulio vairuotojui užkietėjusiam antitarybininkui Petrui Gražuliui. L. Šepetys patarė padaryti rimtas išvadas dekanams Stanislovui Ilinčiui ir Vaclovui Grausliui. Anot L. Šepečio, tikintiesiems reiktų baigti ir su parašų bei pareiškimų valstybinėms įstaigoms vajumi, mat tai erzina tarybinę valdžią, o pareigūnai yra žmonės, kurie nori ramaus ir normalaus gyvenimo. Nerimą kelia ir taip vadinamos vienuoliaujančios moterys. Valdžia nieko neturėtų prieš, jei jos tik melstųsi, o dabar — jos kišasi į bažnytinį gyvenimą, dar kam blogiau — kai kurios, kaip pvz. paminėjo Nijolę Sadūnaitę, pradeda užsiiminėti net politika, — kalbėjo L. Šepetys. Ne geresni reikalai Kauno Kunigų seminarijoje, mat, ją, valdžios duomenimis, kasmet baigia nuo dviejų iki keturių naujų "politikierių". Reikėtų pareikalauti griežtesnės atsakomybės iš klebonų, kurie tokiems antitarybiškumu pasižymėjusiems kandidatams duoda rekomendacijas. Kas jas parašė kun. Antanui Gražuliui, kun. Vytautui Prajarai, kun. Edmundui Atkočiūnui? — nerimo L. Šepetys.
Ko valdžia pageidautų iš Katalikų Bažnyčios? Pirmiausia, — kreipėsi į susirinkusius L. Šepetys, — vengti konfrontacijos Bažnyčios ir valstybės santykiuose, labiau remti Taikos fondą. Nurodė, kad liūdniausia padėtis šiuo klausimu yra Kaišiadorių ir Telšių vyskupijose, geriausia — Vilniaus arkivyskupijoje, bet ir ją lenkia Vilniaus pravoslavai. Reikėtų didesnių įnašų į Kultūros ir naujai įsteigtą Vaikų fondus.
Savo kalboje L. Šepetys pažadėjo, kad Religinių susivienijimų nuostatai ateityje gal bus pakeisti demokratiškesniais; bus grąžinta Klaipėdos Taikos Karalienės bažnyčia, leista rekonstruoti kai kurias kitas bažnyčias; ligoninėse kunigams leidžiama aptarnauti sunkiai sergančius ligonius, o paskutiniu metu kunigai nebaudžiami ir už vaikų patarnavimą Mišiose, jų dalyvavimą procesijose. Taigi, pasikeitimų, ir laisvių "begalės"! Kaip visada ir visur L. Šepetys nepamiršo išvardinti to viso gero, kurį valstybė duoda Bažnyčiai, pradedant leidimu išsispausdinti limituotą kiekį maldaknygių, baigiant vyskupijoms duotais paskirais automobiliais.
Pagaliau klausimų forma, kurią vėliau laikraščiai pavadino "atviru pasikeitimu nuomonėmis", buvo leista kalbėti vyskupams bei dekanams.
Pirmas kalbėjo Lazdijų dekanas V. Jalinskas, jis iškėlė valdžios nepraleistų į Kunigų seminariją jaunuolių klausimą. Ar nebūtų galima kandidatų į Seminariją klausimą spręsti be RRT Įgaliotinio įstaigos įsikišimo? — pasiteiravo kun. V. Jalinskas. L. Šepetys užsiminė, kad dar daug biurokratiškumo yra drg. P. Anilionio įstaigoje. Tuo tarpu P. Anilionis reagavo replikuodamas, kad kitaip negalima, nes net ir tikrinant, dar į Seminariją patenka tokie kaip Edmundas Atkočiūnas, Antanas Gražulis, Vytautas Prajara ir į juos panašūs. Tauragės dekanas kun. Puzaras paklausė, kodėl negalima prie bažnyčių steigti blaivybės brolijų. Atsakė, kad tai būtų blaivybės darbo suskaldymas, todėl ir neleistina. Gana plačiai pasisakė Saldutiškio dekanas Z. Navickas. Jis pastebėjo, kad šis, kaip ir kiti panašaus pobūdžio susitikimai — monologinio tipo: iš esmės juose nesidomima dalyvių nuomonėmis ir pageidavimais, kad pranešime ir vėl minėti Religinių susivienijimų nuostatai niekais paverčia Konstitucijos garantuotą sąžinės laisvę, kad jų laikytis neįmanoma, nenusižengiant kunigiškai sąžinei, kad atėjo laikas tuos nuostatus peržiūrėti iš pozicijų, kurios atitiktų visų piliečių, tame tarpe ir tikinčiųjų, lygiateisiškumą; kad neleistų spaudai grubiai ir suktai išgalvotais kaltinimais užsipulti tikėjimą, šmeižti kunigus ir tikinčiuosius, kaip pvz., nurodė "Tarybinėje moteryje" išspausdintą ir liūdnai pagarsėjusį V. Balkevičiaus straipsnį apie Dievo Motiną Mariją, Jurginio ir Lauraičio — apie šv. Kazimierą bei palaimintąjį Jurgį Matulaitį, išpuolius "Tarybinėje moteryje" prieš Deltuvos parapijos kleboną kun. Eugenijų Bartulį bei rajoniniame laikrašty prieš jį patį. Kun. Z. Navickas bandė sužinoti, kokiu konkrečiu įstatymu ar nuostatu remiantis buvo saugumo pagrobti ir terorizuoti kun. Rokas Puzonas, Robertas Grigas bei Nijolė Sadūnaitė, reikalavo, kad pagaliau liautųsi nepagrįsti priekaištai ir užpuldinėjimai vyskupams, kaip šių metų Šiluvos atlaiduose rajono vykdomojo komiteto pavaduotoja su RRT įgaliotinio įstaigos inspektoriumi kitų kunigų ir patarnautojų akivaizdoje užsipuolė išeinantį laikyti pamaldas vyskupą V. Sladkevičių su grasinimais, kad "jei nesutvarkys kun. R. Puzono, reiksią vyskupijai paieškoti kito šeimininko". Apart išsisukinėjimo, į šiuos klausimus atsakyta nebuvo. Esą nuostatai, valdžios vadovų supratimu, geri, gal būsią dar pagerinti; apie kokį nors tikinčiųjų ar kunigų terorizavimą nieko negirdėjo ir tuo netiki, esą, vežioti per naktį kunigą ir kitus asmenis aukštesni pareigūnai, duoti nurodymo tikrai negalėję, pažadėjo, kad Deltuvos atvejį jie dar bandys tirti, o apskritai, kuo nusikalto kun. E. Bartulis, L. Šepetys nežinąs. (Spaudoje buvo nurodyta, kad kun. Z. Navickas susitikime "pakartojo perdėm melagingus radijo "balsų" pasakojimus apie neva brutalų valdžios elgesį su kai kuriais ekstremistiškai besielgiančiais dvasininkais ir bendruomenių nariais."; "Gimtasis kraštas", 1987 m. spalio 7-14 d.) Klausimas pakibo ore, kai Skuodo dekanas kun. P. Palšis pasidomėjo, kodėl valdžia delsia užregistruoti Klaipėdos bažnytinį komitetą, kuris pagaliau galėtų perimti grąžinamą bažnyčią ir pradėti remonto darbus. Tiesa, buvo bandyta aiškinti, kad viskas susitvarkysią kažkaip savaime, bet kaip — taip ir liko neaišku. Panevėžio dekanas kun. J. Antanavičius ragino liautis saugumui varginti kandidatus į Seminariją, neversti klierikus veidmainiauti ir priverstinai įsigyti imunitetą prieš bet kokį autoritetą, kun. J. Antanavičius nurodė eilę konkrečių atvejų, kaip persekiojami ir dvasiniai traumuojami tikinčių tėvų vaikai, kad jie, mokytojų įbauginti, bijo užeiti net į šventorių. "Nėra reikalo moksleiviams lankytis bažnyčios šventoriuje", — atsakė valdžios atstovas, o dėl viso kito — kalti patys kunigai, klierikai ir Seminarijos vadovybė.
Įprastinis "smegenų praplovimas", atrodo, tuo turėjo ir baigtis, bet deja, ...šaliai persitvarkant, vien "praplovimu" nepasitenkinta. Neužilgo respublikiniuose laikraščiuose — "Tiesa", rugsėjo 18 d., "Gimtasis kraštas", spalio 7-14 d., kiek vėliau ir "Valstiečių laikraštyje" — pasirodė aptariantys minėtą susitikimą straipsniai ir žinutės, aišku, su atitinkamais nutylėjimais, pagražinimais ir net grubiais iškraipymais.
***
Lietuvos TSR Telegramų Agentūrai
Nuorašai:
Lietuvos Vyskupams ir vyskupijų Valdytojams
Mes, žemiau pasirašiusieji, iškviesti susitikimui į LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumą, vykome geranoriškai nusiteikę, tikėdamiesi galėsią pasisakyti mums rūpimais Bažnyčios ir Valstybės santykių klausimais. Buvome nustebinti tuo, kaip nušvietė šį susitikimą masinės informacijos priemonės.
Informacijos priemonės nurodė, kad kalbėjo Valstybės vadovai, kunigai ir vyskupai. Tikrumoje kalbėjo tik LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas R. Songaila ir Respublikos Aukščiausios Tarybos pirmininkas, LKP Centro Komiteto sekretorius L. Šepetys, o leidus klausti, klausimus pateikė visa eilė kunigų ir vyskupas. Savo klausimuose jie palietė Bažnyčios ir Valstybės santykių žaizdas. Kaip suprasti tokį informacijos pranešimą, kad vyskupas A. Vaičius, Kunigų seminarijos rektorius V. Butkus ir dekanas P. Palšis (laikraštyje parašyta "Paisys") pritarė susirinkime iškeltoms mintims, kai tikrumoje visi tik kėlė jiems ir Lietuvos Bažnyčiai rūpimus klausimus.
Š.m. rugsėjo 18 d. "Tiesa" perdavė Eltos pranešimą, kad vyskupas A. Vaičius, Kunigų seminarijos rektorius V. Butkus, dekanas P. Palšis padėkojo "už sąlygas atlikti religines apeigas". Tokio padėkojimo išvis nebuvo. Argi reikalinga dėkoti už įstatymais garantuotas teises? Šitokiu išsireiškimu tarsi pasakyta, kad tikintieji teisę į religines apeigas gauna tik kaip ypatingą vadovų malonę. Tai, matyt, suprato ir patys korespondentai, nes vėliau "Valstiečių laikraštyje" šitos frazės jau nebuvo. Reikėtų tokio lygio susitikimus nušviesti objektyviai ir teisingai.
Telšiai, 1987 m. rugsėjo 20 d.
Pasirašė:
Vyskupas Antanas Vaičius
Telšių vyskupijos dekanai:
Kun. Bernardas Talaišis Kun. Jonas Gedvila
Kun. Kazimieras Gaščiūnas Kun. Petras Palšis
Kun. Bronislovas Burneikis Kun. Petras Puzaras
Kun. Juozas Pačinskas Kun. Jonas Bučinskas
