Lazdijai. 1987 m. gruodžio 12 d. Lazdijų raj. Veisiejų miestelio Vykdomojo komiteto patalpose Lazdijų raj. vykd. k-to pirmininko pavaduotojas Vanagas sušaukė Lazdijų rajono kunigus ir perspėjo juos, kad kunigai nusikalsta, kviesdami kunigus į atlaidus prieš tai nesuderinę su rajono valdžia. Taip pat negalima šventoriuje be leidimo statyti kryžių, kaip pvz. padarė Lazdijuose kun. Vincentas Jalinskas.
Lazdijų raj. pavad. Vanagas piktinosi, kad tikintieji, susirinkę Rudaminoje, garsina, jog kun. Juozapas Zdebskis buvo nužudytas. Vanago nuomone, tam įrodymų nėra, o nelaimių pasitaiko visur ir visiems. Tad šito daryti nereikėtų.
Kunigai savo ruožtu pavad. Vanagui iškėlė netinkamą mokytojų elgesį. Kai laidotuvių metu mokytojai prievarta išvaro mokinius iš bažnyčios. Taip pat pareiškė, kad organizuoti ekskursijas nėra nusikaltimas, todėl ir Lazdijų bažnyčios sargas Alvydas Vainoras, suorganizavęs ekskursiją į Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos atlaidus bei Žemaičių Kalvariją, yra neteisingai nubaustas 50 rub. bauda.
* * *
Šiauliai. 1987 m. gruodžio mėn. 16 d. į Šiaulių miesto Vykdomąjį komitetą pokalbiui buvo sukviesti visi Šiaulių miesto kunigai. Jų tarpe ir Adventistų sektos vadovas Oželis bei pravoslavų kunigas.
Pašnekesį pravedė Šiaulių miesto partijos komiteto pirmasis sekretorius K. Žalenskas, miesto vykdomojo komiteto pirmininkas P. Morkūnas ir pavaduotoja J. Gaurilčikienė. Pastaroji padarė pranešimą apie dabartinę partijos politiką Bažnyčios atžvilgiu. Kalbėjo, jog Partija ir kitos valstybinės įstaigos stengsis įtraukti kunigus į aktyvią visuomeninę veiklą, t.y. į įvairias partijos vadovaujamas, organizacijas."
Partijos sekretorius K. Žalenskas papriekaištavo Šiaulių miesto šv. Jurgio parapijos vikarui kun. Kazimierui Gražuliui, jog pamokslų metu per daug aštriai iškelia neigiamus mūsų visuomenės reiškinius.
Šiaulių miesto Šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas dekanas monsinjoras kun. K. Jakaitis davė valdžios atstovams naudingų pasiūlymų, kaip geriau tvarkyti miesto kapines. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaras kun. A. Milašius, remdamasis laikraščio "Gimtasis Kraštas" informacija apie Rokiškyje įvykusias Vėlinių apeigas kapinėse, pareiškė pageidavimą, jog ir Šiaulių mieste Vėlinių dieną būtų leista atlikti religines apeigas kapinėse.
Miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja J. Gaurilčikienė, vengdama konkretaus atsakymo, pareiškė, jog sekančios Vėlinės dar toli ir neverta apie tai kalbėti.
Kun. A. Milašius pasiteiravo, ką daryti, kad, bažnyčioje, egzaminuojant vaikus, besiruošiančius pirmajai šventai Komunijai, nereikėtų bijoti valdžios siunčiamų komisijų. Į šį klausimą Šiaulių miesto partijos ir valdžios atstovai taip pat nieko konkretaus neatsakė.
Po susitikimo valdžios ir partijos atstovai surengė kunigams ekskursiją į Šiaulių miesto K. Preikšo Pedagoginį institutą.
* * *
Šiauliai. 1987 m. liepos mėn. 7 d. Šiaulių šv. Jurgio bažnyčios vikaras kun. Kazimieras Gražulis Žemaičių Kalvarijoje didžiųjų atlaidų metu pasakė pamokslą, kuriame priminė, kad Klaipėdos bažnyčia iki šiol dar negrąžinta tikintiesiems, katekizacija uždrausta, o filmuotojai nuo aukščiausio kalno nufilmuos minias tikinčiųjų ir demonstruos pasauliui, kaip religinės "laisvės" įrodymą. Tuo tarpu į tikinčiųjų prašymus niekas neatsižvelgia.
Už tai kun. K. Gražulis buvo iškviestas į Šiaulių miesto VK, kur jam Šiaulių miesto VK pirmininko pavaduotoja Gaurilčikienė perskaitė RRT įgaliotinio Petro Anilionio įspėjimą. Kunigas po įspėjimu nepasirašė, nes buvo neteisingai kaltinamas.
Rugsėjo 11d. Šiluvoje kun. K. Gražulis savo pamoksluose iškėlė akivaizdžius tikėjimo persekiojimo faktus: KGB kišasi į Kauno kunigų seminarijos vidaus reikalus (paminėjo konkrečius Klierikų verbavimo-terorizavimo atvejus: Vytautui Prajarai buvo grasinta fiziškai susidoroti, o neoprezbiterio Rolando Kaušo motina buvo aUeista iš mokytojos pareigų, sūnui padavus pareiškimą į Kauno Kunigų seminariją. Paminėjo kunigų niekinimo ir šmeižimo spaudoje atvejus, ragino tikintį jaunimą neveidmainiauti ir nestoti į bedieviškas organizacijas. Už tai kun. K. Gražulis gavo RRT įgaliotinio Petro Anilionio įspėjimą, kuriame kaltinamas neapykantos kurstymu tarp tikinčiųjų ir ateistų bei bandymu įrodyti religinės laisvės nebuvimą Lietuvoje.
Spalio mėn. Šiaulių miesto vykd. k-tas kun. K. Gražulį nubaudė administracine 25 rub. nuobauda, motyvuojant, "kad šmeižia mūsų gyvenimo būdą." Kun. K. Gražulis baudą mokėti atsisakė.
* * *
Gargždai (Klaipėdos raj.). 1987 m. birželio 9 d. 18 val. į Gargždų bažnyčią, kurioje vietos vikaras kun. Antanas Šeškevičius egzaminavo apie 40 pirmajai šv. Komunijai besiruošiančių vaikų, įsibrovė miesto vykdomojo komiteto sekretorė Surplienė.
Čia pat buvo pasirašytas aktas, po kuriuo kun. A. Šeškevičius pasirašyti atsisakė.
Po keletos dienų kun. A. Šeškevičius paštu gavo sekančio turinio raštą: "Administracinės bylos Nr. 23-65 nutarimu 1987 m. birželio mėn. 10 d. Gargždai. Administracinė komisija prie Klaipėdos rajono Gargždų miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto.
Pirmininkė M. Jurevičiūtė, sekretorė J. Surplienė, nariai: Z. Lukas, J. Miliauskienė, M. Vaišnorienė.
Išnagrinėjus atvirame posėdyje administracinę, bylą Nr. 23-65 nustatė, kad Šeškevičius Antanas, Kazio, gyvenamoji vieta Gargždai, Tilto 1, darbavietė — Gargždų bažnyčia, 1987 m. birželio 9 d. bažnyčioje grupę vaikų mokė katekizmą, tuo būdu pažeidė Liet TSR administracinės teisės pažeidimų kodekso 214 str.
Vadovaudamasi Administracinių baudų skyrimo ir išieškojimo nuostatais, komisija nutaria: skirti Šeškevičiui Antanui, Kazio, administracinę nuobaudą įspėti". Seka visų parašai ir antspaudas.
Kunigui A. Šeškevičiui nesiliovus egzaminuoti vaikus, 1987 m. birželio 24 d. 18 val. į bažnyčią įsibrovė nepažįstamas vyriškis bei mokytojos Poleikienė ir Dapkevičienė ir įteikė pakartotiną įspėjimą. Kun. A. Šeškevičius ir šį kartą po įspėjimu nepasirašė.
* * *
Gargždai. 1987 m. sausio 30 d. Gargždų parapijos vikaras kun. Antanas Šeškevičius išsiuntė pareiškimą Lietuvos TSR Prokurorui. Kun. A. Šeškevičių parašyti pareiškimą paskatino RRT, įgaliotinis Petras Anilionis ir pavaduotojas Juozėnas, kurie savo oficialiame įspėjime kaltina kunigą, kad jis organizuoja tikinčiuosius rašyti pareiškimus įvairioms valdžios instancijoms. Dauguma jų liečia tikinčiųjų reikalavimą leisti paaukštinti Gargždų bažnyčią-baraką. Minėtas pareiškimas — tai motyvuotas atsakymas į primestus kaltinimus ir kartu prašymas, kad prokuroras primintų RRT įgaliotinio įstaigai Konstitucijos 47 straipsnį, kuris teigia: "Kiekvienas LTSR pilietis turi teise, pateikti valstybinams organams ir visuomeninėms organizacijos pasiūlymus dėl jų veiklos gerinimo, kritikuoti darbo trukumus.
Pareigūnai privalo nustatytais terminais svarstyti piliečių pasiūlymus ir pareiškimus, į juos atsakyti ir imtis reikiamų priemonių.
Persekioti už kritiką draudžiama. Asmenys, persekiojantys už kritiką, traukiami atsakomybėn."
Kun. A. Šeškevičius savo pareiškime rašo: Gargždų parapija rašo ir rašys pareiškimus dėl bažnyčios-barako paaukštinimo, tam nereikia jokio organizavimo, pats gyvenimas tai verčia daryti. (...) Koks aš būčiau kunigas, jei nepadėčiau tikintiesiems jų varge. (...)
Radviliškiečiai per 9 metus parašė 25 pareiškimus ir gavo leidimą paaukštinti savo bažnyčią (...) Įgaliotinis verčia nutilti. O tarybinė LTSR Konstitucija (6 str.) užtikrina: "TSKP egzistuoja ir tarnauja liaudžiai." Jeigu tikrai tarnautų liaudžiai, nereikėtų 25 pareiškimų rašyti. Mes vargstame jau 10 metų.
* * *
1987 m. rugsėjo 28 d. Ukmergės dekanato kunigai pareiškimu kreipėsi į Kauno arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos apaštalinį administratorių Liudviką Povilonį, RRT įgaliotinį Petrą Anilionį bei Ukmergės rajono vykdomojo komiteto pirmininką A. Bernotą, gindami 1987 m. rugpjūčio mėn. žurnale 'Tarybinė Moteris" ir 1987 m. rugsėjo mėn. 5 d. Ukmergės rajoniniame laikraštyje "Gimtoji žemė" išspausdintame straipsnyje "Kunigas liepia skirtis", neteisingai apkaltintą Ukmergės raj. Deltuvos parapijos kleboną kun. Eugenijų Bartulį.
Savo pareiškime Ukmergės dekanato kunigai rašo, jog: "Kunigo pastangos, siekiant išlaikyti santuokos pastovumą, apverčiamos aukštyn kojomis: jo rūpestingas bažnyčios tvarkymas vadinamas "kišimusi ne į savo reikalus! Pensijinio amžiaus moteris pažeminta ir pavadinta klebono mylimąja."
Baigdami pareiškimą, kunigai kreipiasi į Lietuvos religinius ir valstybinius vadovus, prašydami teisingai įvertinti bedievių išpuolius prieš kun. E. Bartulį ir imtis reikiamų priemonių, kad panašūs išpuoliai nepasikartotų.
Po pareiškimu pasirašė kunigai: J. Užusienis, J. Babonas, V. Pesliakas, P. Tavoraitis, G. Dunda, J. Girdzevičius, VI. Petkevičius, B. Vairą, V. Ramanauskas, V. Vaškelis, J. Voveris.
* * *
Alytus. 1987 m. spalio 5 d. Alytaus miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas A. Makštutis, išsikvietęs I-mojo Alytaus vikarą kun. Robertą Rumšą, supažindino jį su įgaliotinio Petro Anilionio atsiųstu įspėjimu, kuriame kun. R. Rumšas kaltinamas, kad 1987 m. rugsėjo 11 d. Šiluvoje be Raseinių rajono valdžios leidimo pasakė nereliginio turinio pamokslą, aukštino nuteistus kunigus — Alf. Svarinską, S. Tamkevičių, J. Matulionį.
Kun. R. Rumšas parašė pareiškimą Generaliniam Sekretoriui M. Gorbačiovui. Spausdiname pareiškimo tekstą:
"Aš į Šiluvą atvykau kaip maldininkas, o mano, kaip kunigo, malda yra šv. Mišios. Kokia intencija aš turiu melstis, kiek žinau, tarybiniai įstatymai nenurodo. Meldžiausi už kunigus kalinius pagal Kristaus paraginimą "Ką padarėte gero vienam iš mažiausių brolių, (tarp kurių Kristus išvardina ir kalinius) man padarėte)" (Mt. 25,45). Negi aš, katalikų kunigas, negaliu pagal Evangelijos paraginimą už kalinius pasimelsti? Šv. Mišiose priklauso Dievo žodžio liturgija, kurios metu pasakoma maldos intencija, aiškinama Evangelija. Paragindamas parodyti meilės ir pasimelsti už kunigus kalinius aš nenusikaltau Evangelijai, o tuo pačiu ir mano žodžio negalima laikyti nereliginiu. Kas priklauso religiniam turiniui, nustato Dieviškasis Autoritetas — Evangelija, o ne ateistai — valdžios pareigūnai.
Kitaip prieitume prie absurdų, pvz. kaip reaguotų ateistai propagandistai, jei jų ateistinių paskaitų ateistinį turinį turėtų nustatyti tikintieji.
Kalbėdamas per šv. Mišias apie kunigus kalinius, užsiminiau, kad jie ne tik asmeniškai atmetė oficialų valstybinį ateizmą, bet ir veikė, kad jis nebūtų kitų priimamas. Šis teiginys negali būti laikomas nei dezinformacija, nei šmeižtu, nes tokia laikysena yra kiekvieno kunigo pareiga. Negi gali kunigas, skelbdamas Evangeliją, nutylėti kai kuriuos mūsų gyvenimo faktus, pvz. ateizmą. Suderinti Evangeliją ir ateizmą būtų absurdas.
Gerbiamas Generalinį Sekretoriau, įsakykite RRT įgaliotiniui P. Anilioniui, kad atšauktų nepagrįstą ir absurdišką įspėjimą."
* * *
Garliava (Kauno raj.). 1987 m. gruodžio 8 d. į Garliavos vykdomąjį komitetą buvo iškviestas Garliavos parapijos vikaras kun. Vytautas Prajara. Kauno raj. vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja Gelčienė perskaitė Petro Anilionio įspėjimą. Įspėjime nurodyta, kad kun. V. Prajara lapkričio 15 d. bažnyčioje organizavo politinį-nacionalistinį Maironio minėjimą ir pasakė antitarybinį pamokslą. Kunigas kaltas ir dėl to, kad po pamaldų buvo sugiedotas Lietuvos himnas. Taip pat įspėjime nurodyta, kad V. Prajara lapkričio 17 d. Vilniuje, Aušros Vartų šv. Teresės bažnyčioje, pasakė antitarybinį pamokslą, šmeiždamas tarybine, santvarką. Dėl to ir pareiškiamas įspėjimas.
Įspėjimo nuorašo nedavė ir jo nusirašyti neleido.
Po įspėjimu pasirašyti kun. Vytautas Prajara atsisakė.
* * *
Šlavantai (Lazdijų raj.). 1987 m. lapkričio mėn. 13 d. naktį nežinomi piktadariai įsilaužė į Šlavantų bažnyčią. Išlaužė bažnyčios duris, didžiojo ir šoninių altorių tabernakulius. Švč. sakramento nerado. Jis saugomas zakristijoje seife. Zakristijoje paliktas laužtuvas — seifo išlaužti nepajėgė.
* * *
Garliava. 1987 m. gruodžio 1 d. į Garliavos vykdomąjį komitetą buvo sukviesti Garliavos bažnyčios vykdomojo komiteto, vadinamojo "dvidešimtuko" nariai. Pokalbį pravedė Kauno raj. prokuroro pavaduotoja.
Kauno raj. vykd. k-to pavaduotoja, Garliavos miesto vykd. k-to pirmininkas bei jo pavaduotojas bažnytinį komitetą apkaltino tuo, jog leidžia parapijos vikarui kun. Vytautui Prajarai pamokslų metu šmeižti tarybinę santvarką bei valdžią. Bažnyčioje poeto kun. Maironio minėjimo metu buvo giedamas Lietuvos himnas, kas, valdžios atstovų žodžiais tariant, yra griežtai draudžiama. Taip pat negalima rinkti bažnytinio komiteto nariu buvusį politkalinį (Jadvygos Bieliauskienės — red. pasL). Negalima laikyti Mišių ir sakyti pamokslus anksčiau teistiems kunigams.
Baigdami pokalbį, valdžios atstovai ėmė bauginti bažnytinio komiteto narius, kad, jei ateityje Garliavos bažnyčioje padėtis nepasikeis, jų pavardės bus išgarsintos spaudoje. Be to, bus dar kartą sušauktas bažnytinio komiteto susirinkimas, kur prokuroro pavaduotoja išdėstys bažnytinio komiteto nariams, ką tarybinėje santvarkoje gali daryti Bažnyčia, kunigai ir tikintieji ir ko negali.
Tuo Kauno rajono ir Garliavos miesto valdžios atstovai savo "auklėjamąjį" darbą baigė.
* * *
Mikoliškiai (Kretingos raj.). 1987 m. rugpjūčio 23 d. Mikoliškio parapijos bažnyčioje buvo švenčiamas iškilmingas Lietuvos Krikšto 600 metų Jubiliejus. į iškilmingas pamaldas, kuriose dalyvavo ir vyskupas Antanas Vaičius, suvažiavo daug tikinčiųjų iš aplinkinių parapijų. Gargždų parapijos tikintieji į iškilmes važiavo specialiai užsakytu autobusu, tačiau, dar nedavažiavus Mikoliškių, autobusą sustabdė autoinspekcijos darbuotojai ir pareikalavo, kad vairuotojas išlaipintų keleivius. Nežiūrint, kad vairuotojas turėjo visus kelionei reikiamus dokumentus, jam buvo atimtas vairuotojo pažymėjimas, o tikintiesiems teko į Mikoliškio bažnyčią likusius keturis kilometrus keliauti pėsčiomis.
* * *
Kaunas. 1987 m. vasario 13 d. į namus pas karininką Juozą Kazalupską, gyv. Kaunas Mažoji 1-10, atvyko Kauno miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas Kazakevičius. Kazakevičiaus atvykimo tikslas buvo išsiaiškinti, ar tikrai karininkas J. Kazalupskas pats rašė raštą dėl Klaipėdos bažnyčios ir ar tikrai po juo pasirašė. Taip pat klausinėjo ar Kazalupskas rinko parašus po pareiškimu, ar važiavo kartu su tikinčiųjų delegacija į Maskvą. Į visus šiuos klausimus J. Kazalupskas atsakė teigiamai, dar pridėdamas, jog po pareiškimu dėl Klaipėdos bažnyčios grąžinimo pasirašė apie 90,000 tikinčiųjų, tačiau iki šiol Taikos Karalienės bažnyčios klausimas dar nėra iki galo išspręstas. O tai liudija, jog valdžia nesiskaito su tikinčiaisiais.
Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininkui Kazakevičiui papriekaištavus, jog, be reikalo važiavo į Maskvą ir trukdė atsakingus darbuotojus, J. Kazalupskas atsakė, jog jei Klaipėdos bažnyčios negrąžins, tai tikintieji visais jiems įmanomais būdais kovos tol, kol sugrąžins. O į Maskvą delegacijos važiavo ir važiuos.
1987 m. birželio 21 d. pas J. Kazalupską į namus atvyko rinkimų į vietines tarybas komisijos atstovas, kuris pareikalavo paaiškinu, kodėl Kazalupskas nebalsuoja.
J. Kazalupskas pasakė, kad kaip tikintis privalo ginti tikėjimą ir tikinčiuosius, todėl, išreikšdamas protestą, balsuoti atsisako, kadangi 26 metai kaip Vilniaus vyskupijos Vyskupas Julijonas Steponavičius be kaltės ir teismo nuimtas nuo pareigų ir ištremtas į Žagarę.
Kunigai — Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius ir Jonas-Kąstytis Matulionis — nuteisti vien už tai, kad rūpinosi, jog žmonės būtų blaivūs, dori ir sąžiningi.
* * *
Kybartai (Vilkaviškio raj.). 1987 m. lapkričio 18 d. 9 val. Romas Žemaitis buvo iškviestas į Vilkaviškio rajono Karinį komisariatą. Su juo kalbėjosi majoras Spricinas ir komisaras R. Vozgirda. Juos domino, ar R. Žemaitis dar nepakeitė savo apsisprendimo neimti karinės priesaikos ir kuo tokį savo elgesį motyvuoja. R. Žemaitis paaiškino, kad, neimdamas priesaikos, jis protestuoja prieš nekaltai kalinamus kunigus Sigitą Tamkevičių ir Alfonsą Svarinską, o taip pat prieš tai, jog ir jis pats drauge su kun. Jonu-Kąstyčiu Matulioniu buvo nekaltai kalinamas Rusijos lageriuose. R. Žemaitis pareiškė savo įsitikinimą — lietuviai karinę tarnybą turėtų atlikti Lietuvoje. Komisaras Vozgirda atsakė, kad tokiais atvejais su jais niekas nesusitvarkytų. Komisaras bandė apkaltinti R. Žemaitį, kad jis ir kitus vaikinus agituoja neimti karinės priesaikos. R. Žemaitis kaltinimą paneigė, paaiškindamas, jog niekada nieko nevertė ir neįkalbinėjo neimti karinės priesaikos, o savo asmeninių nusistatymų šiuo klausimu neslėpė ir ateityje nemano slėpti. Nepavykus vaikino perauklėti, komisaras Vozgirda liepė majorui nuvesti jį pas prokurorą J. Matonį. Prokuroras bandė gražiuoju įkalbinėti imti karinę, priesaiką. Į tai R. Žemaitis atsakė, kad karine, priesaiką imtų, tačiau su viena sąlyga — tegul paskelbia spaudoje, per televiziją ir radiją, kad jis ir kun. J. K. Matulionis buvo neteisingai areštuoti ir atitinkamai nuteisti dviem ir trim metams laisvės atėmimo. Prokuroras atsakė, jog tegul supranta ir jie — jis taip pat negali imti karinės priesaikos. Galiausiai prokuroras pasiūlė R. Žemaičiui rašyti pa-reiškimą-prašymą išvykti pastoviam gyvenimui į užsienį ir garantavo, jog čia jam jokių trukdymų nebus. R. Žemaitis pasiūlymo atsisakė, motyvuodamas, kad yra lietuvis, jo Tėvynė Lietuva ir niekur kitur iš Lietuvos nežada vykti. Nepatenkintas atsakymu prokuroras J. Matonis bandė gąsdinti, kad ir nepriėmusį priesaiką paims dviejų metų karinei tarnybai, nuveš į Sibiro gilumą, kur sąlygos bus panašios kalėjimo sąlygoms. R. Žemaitis atsakė, kad kur bebūtų, visur aiškins apie Dievą ir savo Tėvynę Lietuvą. Tuo apie 2 valandas trukęs pokalbis baigėsi.
* * *
Prienai. Algį Gudaitį jau ketveri metai KGB nepraleidžia į Kauno Kunigų seminariją. 1984 m. jis kartu su broliu Aldonu padavė pareiškimą, bet KGB išbraukė abu. 1985 m., jiems stojant antrą kartą, brolį Aldoną Gudaitį priėmė, o Algio Gudaičio vėl nepriėmė. Algis ir Aldonas Gudaičiai — dvyniai. Pagal įstatymus dvyniai neskiriami nei mokykloje, nei Armijoje. Gudaičiai kartu mokėsi, kartu tarnavo Armijoje, stojant į Kunigų seminariją, KGB juos išskyrė. Ir šiais, 1987 m. Algis Gudaitis mėgino stoti į Kauno Kunigų seminariją bet vėl tas pats atsakymas: "Šiais metais jūsų prašymo patenkinti negalima. Mėginkite kreiptis sekančiais metais."
Algio Gudaičio atvejis nėra vienintelis, nors pastaruoju metu bedieviška spauda bei televizija nuolat garsina, jog trukdymų stojantiems į Kauno Kunigų seminariją nedaro. Televizijos laidos "Argumentai" vedantysis drąsiai pareiškė, jog: "Šiais metais į Kauno Kunigų seminariją buvo priimti visi norintys ten mokytis jaunuoliai".
* * *
Gadunavas (Telšių raj.). Telšių rajone Gadunavo apylinkės teritorijoje prie kelio nuo seno stovėjo senas, baigiąs nugriūti kryžius. Vietos gyventojas Vincas Urnikis nutarė aplūžusį kryžių pakeisti nauju. Naują kryžių, prieš 40 metų padirbtą savo tėvo Stenbros, jam davė to paties "Džiugo" tarybinio ūkio gyventoja Sabutienė.
1987 m. spalio 29 d. Vincas Urnikis ir Albinas Austys kryžių pakeitė. Po trijų dienų V. Urnikis buvo iškviestas į Gadunavo apylinkės raštinę, kur jam buvo įsakyta naujai pastatytą kryžių nugriauti. Į V. Urnikio aiškinimą, kad jis tik senąjį kryžių, kuris toje vietoje išstovėjo daugiau nei 50 metų ir nei vokiečiams, nei rusams netrukdė, pakeitė nauju, niekas nekreipė dėmesio, V. Urnikis nugriauti kryžių atsisakė.
Lapkričio 11 d. į apylinkę atvyko rajono architektas ir pareikalavo, kad V. Urnikis pasirašytų po aktu dėl savivališko kryžiaus pastatymo. Lapkričio 30 d. V. Urnikis, A. Austys ir Sabutienė buvo iškviesti į Telšių rajono administracinę komisiją, kur pagal BK 153 str. nubausti: V. Urnikis ir A. Austys 50 rub. pinigine bauda, o Sabutienei už tai, kam leido savo pastatuose esantį kryžių minėtiems asmenims pastatyti, pareikštas papeikimas.
Gruodžio 24 d. naktį kryžius buvo nugriautas.
* * *
Kaunas. 1987 m. spalio 6 d. Kauno Tarpdiecezinėje Kunigų seminarijoje lankėsi Lietuvos Aukštojo ir specialiojo mokslo ministras Henrikas Zabulis. Savo konferencijoje klierikams H. Zabulis aukštai įvertino respublikos ekonomikos pasiekimus, gana plačiai apžvelgė susidariusią padėtį respublikos aukštosiose mokyklose, kalbėjo apie įvairias aukštųjų mokyklų kategorijas.
Po paskaitos ministras atsakinėjo į klierikų klausimus. Kokią reikšmę aukštosiose mokyklose turi dėstomas ateizmas? — domėjosi klierikai. Ministras H. Zabulis klausimą palaikė provokuojančiu ir pradėjo dėstyti savo asmenines pažiūras į ateizmą ir religiją, tvirtino, kad mūsuose yra pilna tikėjimo laisvė. Lektorius prisipažino, kad ateistu tapo, studijuodamas graikų ir lotynų kalbas, senovės raštus: graikų kalboje žodis Kristus reiškia pateptąjį, analogija ir hebrajų kalboje, o kadangi abu žodžiai yra bendriniai, tai ir Kristaus negalėję būti, mat, vardas bendrinis. Aišku, auditorijai šis argumentas pasirodė labai jau nemokšiškas ir sukėlė juoką. Apie kažkokį filologinį metodą, neigiantį Dievo buvimą, niekas nebuvo girdėjęs. Teigdamas, kad klausimai kartojasi, be to panašius klausimus užduoda ir įvairūs ekstremistai, ministras H. Zabulis pareiškė, kad atsakinės tik į raštu pateiktus klausimus. Savo klausimuose klierikai piktinosi straipsniais "Tarybinėje moteryje", kur V. Balkevičius išdrįsta taip grubiai tyčiotis iš Dievo Motinos Marijos. Ar ir čia nėra tikinčiųjų diskriminacija? — klausė klierikai. Ministras H. Zabulis išsisukinėjo, aiškino, kad jis daug skaito ir domisi ateistine literatūra, tačiau V. Balkevičiaus minėtų straipsnių neskaitė. Galiausiai pripažino, kad ateistų tarpe gali būti nemokšų: jo nuomone, tik dėl pavienių žmonių neįsisavinimo ateistinio auklėjimo metodų kyla konfliktai tarp tikinčiųjų ir ateistų mokylose bei darbavietėse.
Ministras H. Zabulis į klierikų klausimus atsakinėjo ne rimtai, paviršutiniškai, į platesnes diskusijas apskritai nesileido, o klausiančiuosius dažnai nutraukdavo.
Susitikimas truko pusantros valandos.
* * *
1987 m. spalio 8 d. įgaliotinis P. Anilionis Kauno Kunigų seminarijoje skaitė paskaitą I-mo kurso klierikams. Nuobodžiai ir daug kalbėjo apie valstybės ir Bažnyčios santykius, apie būtinumą nesikišti į politiką ir būti sovietinei valdžiai lojaliais kunigais. P. Anilionis užsipuolė taip vadinamus "religinius ekstremistus". Pasakojo, kiekvienais metais Seminariją baigusių kunigų tarpe atsiranda po keletą ekstremistų. P. Anilionis teigė, kad antisovietiniais išpuoliais jau spėjo pasižymėti kunigai: E. Atkočiūnas, J. Kaminskas, K. Gražulis. V. Sadauskas, o štai kun. R. Puzonas jau peržengė visas ribas ir būsiąs patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu vyskupas V. Sladkevičius jo neišgelbės. P. Anilionis ragino klierikus saugotis taip vadinamų ekstremistų Seminarijos viduje ir nepasiduoti tiems, kurie nori įtraukti juos į "antitarybine, karusele.". "Mes viską matome ir žinome ir neleisim parazitams veistis Seminarijoje!" — šaukė P. Anilionis. Jis prisiminė ir rugpjūčio 23 d. prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje įvykusį mitingą, piktinosi, kad tarp aktyvių jo dalyvių buvo ir dabartins Seminarijos pirmakursis Julius Sasnauskas, kuris, įgaliotinio žodžiais tariant, dar nepasimokė iš savo klaidų praeityje. J. Sasnauskas paaiškino, kad laikė savo pareiga dalyvauti Stalino-Hitlerio aukų pagerbime ir kad toji akcija nebuvo organizuota Vakaruose, kaip tvirtina P. Anilionis. įsidrąsinę klierikai pradėjo uždavinėti klausimus. Pirmakursis Arūnas Janušauskas pareiškė, kad, prieš atvykstant į Seminariją, saugumo darbuotojas jam liepė šnipinėti Seminarijos dėstytojus ir savo kurso draugus, sakydamas, kad liepia įgaliotinio P. Anilionio pavedimu. P. Anilionis buvo priblokštas susitikimo eigos.
* * *
1987 m. lapkričio 27 d. P. Anilionis "auklėjo" V-to kurso klierikus. Paskaitos metu prelegentas išaiškino, kokia beviltiška sąžinės laisvės padėtis buvo Nepriklausomoje Lietuvoje ir kad tik dabar, socializmo sąlygomis, susidarė galimybė pilnai įgyvendinti sąžinės laisvę. Baigdamas paskaitą, įgaliotinis P. Anilionis patarė būsimiems kunigams nesikišti į politiką ir užsiimti grynai "tikinčiųjų poreikių tenkinimu". Jo žodžiais tariant, blogai, kai tik ką baigę kunigų Seminariją kunigai ima aktyviai reikštis antitarybinėje veikloje (t.y. kovoti už tikinčiųjų teises, sąžiningai atlikti savo, kaip kunigo, pareigas).
Po paskaitos klierikai pateikė įgaliotiniui visą eilę klausimų. Klierikas V. Sabaliauskas pasiteiravo, kodėl tikintis jaunimas negali net privačiai namuose būreliais susirinkti ir aptarti jiems rūpimus religijos klausimus, kodėl tokio pobūdžio susirinkimo dalyviams neretai tenka turėti reikalų su saugumo darbuotojais, pabrėžė, kad panašūs atvejai nėra pavieniai, tad kaip juos suderinu su P. Anilionio išafišuota tarybine sąžinės laisve? įgaliotinis bandė aiškinti, kad, jeigu jau įsikiša saugumas, vadinasi, religija ten tebuvo prisidengta, o saugumas įžvelgia, jog tokiuose susirinkimuose būna kokios nors neleistinos veiklos.
V. Aukštakalnio klausimas, kodėl RRT įstaiga kišasi į vyskupams priklausančią teisę, skirti kunigus į parapijas ir kodėl klierikai verbuojami dirbti saugumo agentais, įgaliotinį P. Anilionį išvedė iš pusiausvyros. Susierzinąs jis ėmė koneveikti "kunigus ekstremistus", pareiškė, kad į kunigų skirstymus kišasi tik todėl, kad negali pakęsti, kuomet ekstremistai diktuoja vyskupams. Klierikų verbavimo faktą iš viso paneigė, sakydamas, jog KGB darbuotojai savo pokalbiuose siekia tik susipažinti su klierikais bei jų pasauliežiūra, o ne užverbuoti. Be to, jo nuomone, valdžia privalo žinoti, kokių nusiteikimų laikosi asmuo, besiruošiąs stoti į Seminariją. Ji turi žinoti, ar tas asmuo tinkamas būti kunigu ar ne. V. Aukštakalnis pabrėžtinai pareiškė ir savo asmeniniu pavyzdžiu parėmė, jog saugumas konkrečiai reikalauja pasirašyti sutikimą bendradarbiauti, perduodant žinias iš Kunigų Seminarijos vidaus gyvenimo. Priešingu atveju, jam grasino, kad nepriims į Seminariją. Neturėdamas kuo atremti klieriko teiginio, įgaliotinis paprašė nepainioti jo su saugumu bei saugumiečiais, o saugumas, jo įsitikinimu, turi savo įstatymus ir žino, ką daro.
Į pokalbį įsiterpė klierikas Miroslavas Balcevičius: man nerūpi nei Lietuvos Nepriklausomybės tema, kurios domėjimusi jūs kaltinate mus, nei politika. Aš siekiu vieno — kunigystės. Esu lenkų tautybės, tačiau jau 5 metai, kaip saugumas neduoda man ramybės. Verbavo dar prieš Seminariją, o ir dabar atostogų metu nuo manęs neatstoja: žada įvairiopą paramą, pagalbą, karjerą. Noriu paklausti, kodėl saugumas kursto tautinę neapykantą, ragina mane stoti į Lietuvoje bandomą kurti Lenkų tautinę Bažnyčią?! įgaliotinis į klausimą atsakyti neįstengė. Iš keblios padėties jį išgelbėjo klierikai, duodami konkretų pasiūlymą: Jūs, draugas įgaliotinį, grįžęs į Vilnių, perduokite saugumo organams, kad jie tokiais savo veiksmais nekompromituotų TSRS Konstitutcijos bei jūsų gražių pasakojimų apie sąžinės laisve, mūsų socialistinėje visuomenėje.
Įgaliotinis P. Anilionis pareiškė, kad paskaita baigiama, o į klierikams rūpimus klausimus pasistengs atsakyti sekantį kartą.
