1987 m. gruodžio mėn. 5 d. Viktoras Petkus kreipėsi į TSRS Aukščiausios Tarybos Pirmininką ir Generalinį Prokurorą. Savo skunde jis rašo: "1987 m. rugsėjo 21 d. buvau atvežtas iš Ulau Udė kalėjimo į Bagdarino gyvenvietę trijų metų ištrėmimui. Išvežamas iš minėto kalėjimo, negavau iš sandėlio savo daiktų, kaip antai: knygų, rankraštinio biobibliografinio pasaulio rašytojų žodyno (žinyno), elektrinės skutimosi mašinėlės, artimųjų man rašytų laiškų ir kt, esą dėl to, kad negalėjo surasti sandėlininko kalinio, laikomo tame pačiame kalėjime.
Etapavę mane Bagdarinan milicijos kapitonas pažadėjo kitą savaitę tuos daiktus atvežti, kadangi ne vieną kartą per savaitę Bagdarino milicija važinėja į Ulau Udę. Bagdarino milicija jau pustrečio mėnesio maitina mane pažadais, jog daiktus atvešianti, bet vis neatveža.
Prašau Jūsų pagalbos!"
Skundą pasiuntė registruotu laišku su įteikimo pranešimu.
Tik po trijų mėnesių nuo jo išvežimo iš kalėjimo V. Petkui grąžino jo asmeninius daiktus.
* * *
Gintautas Iešmantas iš nutrėmimo rašo Povilui Pečeliūnui bei jo žmonai Danutei Pečeliūnienei:
"Povilai, sveikinu Tave sugrįžusį į Vilnių!
Delsiau su tokiu pasveikinimu, kol neįsitikinau, kad iš tikrųjų taip jau yra. Radijas pirmas atnešė tą žinią. Didelis dalykas sugrįžti. Tai tolygu pergalei. Tegul ir niekas to nenori pripažinti. Ir svarbiausia, sugrįžti išlaikius ryžto ir siekimų dvasią, nenusilenkus nei silpnybei, nei melui. Tai pavyzdžio ir įkvėpimo šaltinis kitiems. Kaip to reikia žmonėms!
Aš džiaugiuosi dėl Tavęs: apkabinu ir linkiu sėkmės, nemažesniu atkaklumo, kokį turėjai lig šiolei. Mūsų kelias nesibaigia. Jis tik prasideda.
Danute, džiaugiuosi ir sveikinu. Man regis, tokiais momentais pasaulis pasidaro tartum gražesnis ir geresnis. Kol širdys plaka, tol nesustoja mūsų žengimas į priekį. Ar ne tam iškentėti išsiskyrimai ir kalėjimai, lageriai ir pažeminimai? Judu abu turite teisę drąsiai visiems žvelgti į akis. Niekas netemdo šitos teisės. Ji įgyta gyvenimo kaina. Dėl to ir šviesi, ir didi."
1987 m. lapkričio 8 d.
