VILNIAUS ARKIVYSKUPIJA
Vilnius
Lietuvos TSR Prokurorui
Lapienio Vlado, Antano,
gyv. Vilniuje, Dauguviečio g. 5 bt. 11
P a r e i š k i m a s
Sutinkamai su LTSR BPK 242 str. pranešu, kad saugumo darbuotojai, vadovaujami vyr. leitenanto Gudo, darydami kratą mano bute, 1973 lapkričio 20, pažeidė LTSR BPK 192 str., paimdami į saugumą šias religinio turinio knygas, kurių neįrašė nei į kratos protokolą, nei į pridedamą apyrašą. (V. Lapienis tiksliai išvardija 59 religinio turinio knygas ir primena dar daug kitų knygų, brošiūrų bei atskirų lapų, paimtų į saugumą, kurie nebuvo įrašyti į kratos protokolą nei į pridedamą apyrašą. — Red. pastaba).
LTSR BPK 192 str. aiškiai parašyta: „visi paimtieji daiktai ir dokumentai turi būti parodomi kviestiniams bei kitiems esantiems akivaizdoje asmenims ir išvardijami poėmio ar kratos protokole arba prie jo pridedemajame apyraše, nurodant jų kiekį... ir užantspauduojami poėmio ar kratos vietoje." Iš tikrųjų, saugumo darbuotojai šio kodekso 192 str. nurodymų visiškai nesilaikydami, savavališkai paėmė šiame rašte paminėtas ir daugelį nepaminėtų knygų, neįrašydami nei į kratos protokolą, nei į pridedamą apyrašą, susidėjo į maišus, jų neužantspaudavo, susikrovė į mašiną ir išsivežė. Prieš išvažiuodamas vyr. leitenantas Gudas pasakė: „Šias knygas gal būt grąžinsime."
Saugumo darbuotojai pažeidė ne tik LTSR BPK 192 str., bet ir LTSR Konstitucijos 10 str. (Knygos yra mano asmeninė nuosavybė, kadangi įgytos iš darbo pajamų); 96 str. (kur užtikrinama sąžinės laisvė); 97 str. (kur piliečiams įstatymu garantuojama:, žodžio laisvė, b. spaudos laisvė). Be to, pažeidžiami tarptautiniai susitarimai: Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir Konvencija dėl kovos su diskriminacija švietimo srityje.
1973 lapkričio 30 raštu kreipiausi į Valstybės saugumo komiteto pirmininką, prašydamas grąžinti knygas. Gruodžio 21 gavau kapitono J. Morkevičiaus pasirašytą tokį atsakymą: „Jūsų 1973.XI.30 pareiškime keliami klausimai bus išspręsti parengtinio tardymo eigoje."
Todėl sutinkamai su LTSR BPK 24 str. prašau imtis priemonių pašalinti minėtiems įstatymų pažeidimams ir grąžinti visas mano religinio turinio knygas, brošiūras, atskirus lapus, užrašų knygutes, J. Mockevičiaus rankraščius ir visa tai, kas paimta į saugumą. (V. Lapienis primena, kad tarp Lenino raštuose jaučiamos tolerancijos tikintiesiems ir saugumo pareigūnų, atiminėjančių religinę literatūrą, yra gili praraja. Šitai tikinčiuosius gali nustatyti prieš esamą santvarką. — Red. pastaba).
Reikalavimas, kad tikintieji žmonės neturėtų ir neskaitytų religinės literatūros yra panašus į reikalavimą, kad komunistas neturėtų ir neskaitytų marksizmo - leninizmo veikalų, arba ateistai — ateistinės literatūros.
Kaip suprasti tikinčiai visuomenei Tarybinės Konstitucijos 97 str., garantuojantį žodžio ir spaudos laisvę, jei neleidžiama beveik jokios religinės spaudos, išskyrus labai mažą maldaknygių ir dar mažesnį šv. Rašto tiražą, o pačių tikinčiųjų parašytos rašoma mašinėle ar kitaip padaugintos religinės knygos atimamos ir dar už tai grasinama bausmėmis? Šie ir į juos panašūs faktai tikinčią visuomenę verčia galvoti, kad LTSR Konstitucijoje užtikrinamos sąžinės laisvės, žodžio, spaudos, susirinkimų ir mitingų laisvės garantavimas. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pasirašymas yra tik tuščias žodžių skambesys, nes kai kurie saugumiečiai (visi — Red. pastaba) pagrindinių piliečių teisių ir laisvių nepaiso.
„Teisės įstatymo gerbimas, — nurodė L. Brežnevas KP CK ataskaitoje XXIV partijos suvažiavimui,— turi tapti asmeniniu kiekvieno žmogaus įsitikinimu. Tuo labiau tai liečia pareigūnų veiklą. Bet kurie mėginimai nukrypti nuo įstatymo ar jį apeiti, kad ir kuo jie būtų motyvuojami, negali būti pakenčiami. Negali būti pakenčiami ir asmenybės teisių pažeidimai, piliečių orumo menkinimas. Mums, komunistams, humaniškiausių idealų šalininkams, tai principo reikalas." („Tiesa", 1973.XII.5).
Per mėnesį nesulaukęs iš Tamstos atsakymo, kreipsiuos į TSRS Generalinį Prokurorą.
1974 sausio 4. V. Lapienis
(Pareiškimas sutrumpintas — Red. pastaba).
LTSR Prokuroro vyr. padėjėjas Bakučionis sausio 14 raštu pranešė, kad „Jūsų bute buvo padaryta prokuroro sankcijonuota krata ryšium su atliekamu baudžiamoje byloje tardymu. Klausimą dėl kratos metu paimtos pas Jus literatūros grąžinimo išspręsime tardymo eigoje. Smulkesnę informaciją šiuo reikalu jums galime asmeniškai suteikti LTSR prokuratūroje."
V. Lapienis skundėsi, kad saugumiečiai nusikalto, neįrašydami į kratos protokolą visų knygų, o Bakučiočionis atsakė, kad krata buvus prokuroro sankcijonuota. ..
Ignalinos rajonas
1973 spalio 30 buvo laidojamas Mielagėnų parapijos klebonas kun. Vincentas Miškinis. Laidotuvėse dalyvavo daug žmonių. Jų tarpe buvo ir Ignalinos vaistinės vedėja Albina Meškėnaitė, ir Ignalinos laboratorijos vedėja gydytoja Vitalija Juzėnaitė.
Vaistinės vedėja važiavo tarnybiniais reikalais į jai pavaldžią Mielagėnų vaistinę. Ją rado uždarytą, nes Mielagėnų vaistininkė, nors ir rusė, buvo laidotuvėse — visiems įdomu, kaip laidojamas kunigas.
Į šias laidotuves šnipinėti atvyko Ignalinos civilinės metrikacijos darbuotoja Pivoriūnienė ir rajono Vykdomojo komiteto atstovė Karaliūnienė, kurios pranešė apie Meškėnaitės ir V. Juzėnaitės dalyvavimą laidotuvėse.
Kitą dieną Ignalinos rajono Vykdomasis komitetas išsikvietė Ignalinos ligoninės vyriausią gydytoją Gaigalienę ir vaistinės vedėją Meškėnaitę. Meškėnai-tei įsakyta parašyti pasiaiškinimą. Ji parašė buvusi komandiruotėje Mielagėnų vaistinėje, o laidotuvių neminėjo. Toks pasiaiškinimas valdžios pareigūnams nepatiko ir vertė jį perrašyti. Jei neperrašysianti, gąsdino pranešti Vyriausiajai farmacijos valdybai, ką tuoj ir padarė.
Rajono Vykdomojo komieto pirmininkė Gudukienė šaukė, kad tokie vadovai, kurie dalyvauja kunigo laidotuvėse, jiems darą gėdą. Pirmininkė klausė, ką Meškėnaitė darysianti ateityje: ar savo ideologija eisianti su jais, ar prieš juos? Meškėnaitei priekaištavo, kad ji neauklėjanti kadrų komunistine dvasia, apleidusi politinį darbą vaistinėje, o vadovai, kurių ideologija jiems priešinga, netinkami savo pareigoms.
Tą pačią dieną, t.y. lapkričio 1., pas vyr. gydytoją Gaigalienę buvo pakviesta ir gyd. V. Juzėnaitė, kuriai liepė parašyti pasiaiškinimą. Į klausimą, ar ateityje atsisakysianti religinių prietarų, gyd. Juzėnaitė atsakė neigiamai. Tuomet vyr. gydytoja Gaigalienė pasiūlė įsidarbinti kitame rajone, be to, pažadėjo sudaryti tokias sąlygas, kad dirbti bus neįmanoma. Taip pat žadėjo atleisti nuo antraeilių pareigų. (Gyd. Juzėnaitė turi pusę etato Ignalinos sanatorinėje epidemiologinėje stotyje).
Lapkričio 2 pasikvietęs gyd. Juzėnaitę Epidemiologinės stoties vyr. gydytojas Andriuška, vėl liepė rašyti pasiaiškinimą.
Lapkričio 1 Ignalinos ligoninėje buvo sušauktas rajono Vykdomojo komiteto vadovų partinis susirinkimas, kuriame svarstė, kaip nubausti vaistinės vedėją A. Meškėnaitę ir laboratorijos vedėja gyd. Juzėnaitę.
Lapkričio 13 į Ignalinos vaistinę atvyko Vyr. farmacijos valdybos viršininko pavaduotojas Sakalauskas ir pranešė, kad vaistinės vedėja A. Meškėnaitę esanti atleista iš darbo be teisės Ignalinos rajone dirbti net eiline vaistininke. Sakalauskas, A. Meškėnaitės pasiaiškinimų net neišklausė.
Neturėdami kuo pakeisti sąžiningai savo pareigas einančią gyd. V. Juzėnaitę, pasitenkino iškabindami ant sienos papeikimą.
Vilnius
1973 pabaigoje Lvove buvo suimtas vilnietis Ukrainos katalikų kunigas Vladimiras Prokopivas. Kalbama, kad po suėmimo nugabentas į Kijevo psichiatrinę ligoninę.
Pasirodo, kad Lvovo srities ukrainiečiai katalikai buvo surinkę 1200 parašų, reikalaudami leisti atidaryti katalikų bažnyčią pagal veikiančius TSRS įstatymus. Šiuos žmones į Maskvą lydėjo kun. V. Prokopivas. Sugrįžęs iš Maskvos į Vilnių, rado savo butą Mildos g. 13, bt. 3 iškratytą. Panašus likimas ištiko ir tuos ukrainiečius, kurie vežė prašymą į Maskvą.
Saugumas suėmė ir kitą ukrainiečių kunigą Mickevičių, dirbusį Strijo mieste. Šie abu kunigai yra ne kartą protestavę, kad saugumiečiai paimdavo slaptai pas tikinčiuosius laikomą Švenčiausiąjį Sakramentą.
Kun. VI. Prokopivas, gimęs 1914 Karpatuose, aukštus teologijos mokslus yra baigęs Romoj. Vėliau kunigavo Ukrainoje, buvo ištremtas į Kazachstaną ir dirbo misijų darbą Achmolinske. Pradėjus suiminėti kunigus, pasitraukė į Lietuvą ir čia, fiziškai dirbdamas, galėjo tik slapta patarnauti Vilniaus ir Ukrainos tikintiems.
Kun. Vl. Prokopivas yra švento gyvenimo ir aukos vyras.
* * *
Aldona Matusevičiūtė dirbo Vilniaus vaikų lopšelyje-darželyje Nr. 81 auklėtoja. 1973 rugsėjo 27 ją Vilniaus Švietimo skyriuje kaltino esant vienuole ir vertė parašyti pareiškimą, kad „savo noru" apleidžianti darbą. 1973 spalio 13 A. Matusevičiūtė iš darbo buvo atleista.
* * *
1973 gegužės mėn. pabaigoje ateizmo dėstytojas Stankaitis Vilniaus Valstybinio Pedagoginio Instituto iki mokyklinės pedagogikos ir psichologijos specialybės vakarinio skyriaus IV kurso studentams aiškino: „Darželio auklėtojos, išgirdusios vaiką kalbant apie Dievą, privalo pasikalbėti su pačiais tėvais. Jei lai nepadeda, galima pranešti į tėvų darbovietę, veikti per tėvų darbovietės profsąjungines ir partines organizacijas."
* * *
1974 vasario 18 Vilniaus Aukščiausiame teisme buvo pradėta nagrinėti penkių asmenų: V. Pavilonio, A. Sakalausko, S. Žukausko, Rudaičio ir Mackevičiaus byla. Jie buvo suimti 1973 kovo mėnesį ir kaltinami antitarybine veikla. Teismo procesas užsitęs apie dvi savaites. Smulkesnę informaciją pateiksime LKB Kronikos 10 numeryje.
* * *
KAUNO ARKIVYSKUPIJA
Kaunas
„Šviesos" leidyklos direktorius, sužinojęs, kad jo įstaigos darbuotoja Monika Gavėnaitė esanti vienuolė, pareiškė, kad „geriausia neturėti reikalų su davatkomis", ir įsakė jai parašyti pareiškimą, kad „savo noru" išeinanti iš darbo. Vasario 11 M. Gavėnaitė buvo atleista iš darbo. M. Gavėnaitės atleidimas iš darbo neabejotinai sankcijonuotas saugumo organų. (Žr. LKB Kronika Nr. 8).
* * *
1974 sausio 7 Kauno gyventojai Valerijai Grince-vičiūtei esant darbe, jos bute kažkoks saugumietis knaisiojosi po knygas, sąsiuvinius, fotonuotraukas. Tuo metu kambaryje buvo tik nepilnametis berniukas.
* * *
Šiauliai
1973.XII.18 pas šiaulietį Juozą Šileikį buvo pasiųstas S. Kulevičius, kad prikalbėtų, nors dėl žmonių akių, atsižadėti tikėjimo. J. Šileikis pareiškė, kad niekados neveidmainiausiąs.
1973 gruodžio pradžioje Šiaulių V vidurinės mokyklos XI-B kl. auklėtoja pareikalavo, kad nekom-jaunuoliai atneštų iš tėvų raštiškus paaiškinimus, kodėl jų vaikai nekomjaunuoliai. J. Šileikis parašė: „Mano duktė Virginija Šileikytė yra tikinti ir, nenorėdama veidmainiauti, į komjaunimą nestos."
1973 gruodžio 26 J. Šileikis vėl buvo iškviestas į tėvų susirinikimą. Vėl buvo svarstomas Leono Šileikio elgesys, kam jis Šiaulių mieste metęs antitarybinius lapelius. (Žr. LKB Kronika Nr. 8). J. Šilei-kiui mokytoja Kaunienė priekaištavo „už prikalbėtas nesąmones" ankstesniuose posėdžiuose. Auklėtoja skundėsi tėvams, kad dar yra daug tikinčių mokinių. Po to auklėtoja kalbėjo apie VII kl. moksleivės Nijolės Martinaitytės nusikaltimą. Nijolė sumušė vieną nekaltą mergaitę ir kelis kartus ją dūrė peiliu. Auklėtoja apie šį nusikaltimą kalbėjo labai trumpai, daugiausiai, kaip išgelbėti Nijolę nuo bausmės. Pati nusikaltėlė pareiškė norinti patekti į kalėjimą: bent išmoktų muštis!
Gruodžio 26 vakare pas J. Šileikį apsilankė auklėtoja Kaunienė, advokatė Petrauskienė ir teisėja Norvilienė, norėdamos „paauklėti" šeimą.
— Kada paskutinį kartą buvai bažnyčioje? — klausė atvykėlės Leoną. — Ar skaitai evangelijas?
— Sekmadienį buvau bažnyčioje. Čia ir girdėjau evangelijos skaitymą.
— Ar skaitei Ragausko knygas?
— Taip.
J. Šileikis paaiškino, kad jo vaikai skaitą tiek religines, tiek ateistines knygas ir patys surandą tiesą, todėl ateistai ir nepajėgia iš jų išplėšti tikėjimą.
— Kodėl jūs taip aklai tikite Dievą? — kreipėsi į namų šeimininką.
— Iš tikrųjų ateistai aklai netiki. Daugelis jų net katekizmo neperskaitę šaukia, kad nėra Dievo.
— Kodėl esi priešingas partijos linijai ir neleidi savo vaikams stoti į komjaunimą?
— Nematau pavyzdžio. Jūs surinkite visus mokyklos chuliganus, surašykite į komjaunimą ir išauklėkite juos gerais žmonėmis, tada aš galėsiu patikėti jums savo vaikų auklėjimą.
— Kas gi tave įpareigojo taip tvirtai laikytis? — klausė švietėjos Šileikį.
Religija. Antra, per Lietuvą perėjo daug perėjūnų ir, jei lietuvis būtų buvęs nešamas pūkelis, vargu ar šiandien jis mokėtų lietuviškai kalbėti. Taigi, laikykimės to, ko mus išmokė tėvai.
* * *
Jonava
1972/73 m. m., Jonavos I vidurinėje mokykloje IV-A kl. auklėtoja mokytoja Šlapkauskienė dažnai bardavo ir niekindavo mokinį Leoną Rosiną už bažnyčios lankymą. Klasės mokiniai, sekdami auklėtojos pavyzdžiu, elgėsi negeriau.
1973/74 m. m. Leoną pradėjo „auklėti" kita ateiste — mokyt. Valeravičienė. Ji niekino prieš klasę Leoną, kam šis einąs su motina į bažnyčią. Grįžęs iš mokyklos, berniukas dažnai skųsdavosi, kad berniukai stumdo ir apmuša.
Kartą auklėtoja Valeravičienė su savo vyru užpuolė Leono motiną, kad ji esanti tamsuolė, atsilikusi ir tikinti kažkokį išsigalvotą Dievą. Rosinienė švelniai paaiškino, kad ji yra giliai įsitikinusi Dievo buvimu. Tada auklėtoja pradėjo įkalbinėti, kad bent Leono nevestų į bažnyčią.
— Už vaiko išauklėjimą aš esu atsakinga ir jei nevesčiau vaiko į bažnyčią, nusikalsčiau savo sąžinei. Kol vaikas mano žinioje, aš jį auklėsiu religiškai.
— Jei taip darysit, tai vaikas liks tamsuolis, bus niekinamas ir stumdomas.
Motina apsiverkė ir su nuoskauda širdyje grįžo į namus.
Spalio 5 Leonas grįžo iš mokyklos stipriai sumuštas. Jis buvo išbalęs ir skundėsi, kad skauda galvą. Motina iškvietė greitąją pagalbą, kuri vaiką išsivežė į ligoninę. Gydytojas iškvietė miliciją ir paaiškino, kas darosi I vidurinėje mokykloje. Nors nepilnamečiai mušeikos buvo iškviesti į milicijos vaikų kambarį, bet taip ir liko nenubausti.
Leonas iki spalio 15 nelankė mokyklos, o fizinio lavinimo pamokų — iki gruodžio mėnesio.
* * *
Jakutiškiai
Jakutiškių kultūros namų direktorė 1973 metų vasarą Deltuvos bažnyčioje priėmė Santuokos sakramentą. Tuojau po to „nusikaltimo" buvo atleista iš darbo.
Ukmergės rajono laikraštis „Gimtoji žemė" (1974. 1.10) rašė: „Laima Atkočiūnaitė (dabar Starkienė) išdavė komjaunimą, į kurio gretas stodama be kita ko pasižadėjo kovoti su religiniais prietarais... Užpernai komjaunimą lygiai tokiu pačiu gėdingu keliu išdavė TSRS Statybos banko įgaliotinė Ukmergės rajonui Vida Pakėnaitė..."
Versdami net tikinčius jaunuolius ir mergaites stoti į komjaunimą, išmoko juos veidmainiauti, o paskui piktinasi, kad jie atlieka religines apeigas.
PANEVĖŽIO VYSKUPIJA
Utena
1974 sausio mėnesį iš 30 į 31 naktį piktadariai įsilaužė į Utenos bažnyčią ir pagrobė dvi šv. Mišių taures, dvi komunines ir du relikvijorius. Ostiją išniekino, ją perdurdami. Plėšikai kol kas nerasti.
Žmonės pasakoja, kad Leningrado ateistinis muziejus superkąs religinio kulto reikmenis. Juk kitaip vagys neturėtų kur realizuoti šių pagrobtų daiktų.
Vilniaus ateistinis muziejus taip pat paskelbė superkąs įvairius religinius daiktus. Lietuvos aukštosiose mokyklose kai kurie dėstytojai pasirašo įskaitą už atneštą maldaknygę ar religinę knygą.
Smilgiai
LTSR Respublikiniam Prokurorui
pil. Balio Babrausko, Anupro,
gyv. Biržų raj. Smilgių kaime
P a r e i š k i m a s
1973 lapkričio 20 Biržų rajono saugumo pareigūnai, vadovaujami kapitono Jasinskio, padarė kratą bažnyčioje, ūkiniuose pastatuose, zakristijoje ir mano gyvenamoje patalpoje, kuri yra bažnyčios zakristija. Ten gyvenu priverstas sąlygų, nes senoji ir naujoji klebonija, parapijiečių pastatyta bažnyčios patarnautojams gyventi, yra Biržų rajono Vykdomojo komiteto atimta.
Kratos metu buvo atimta daug mano religinės literatūros, giesmynėliai, rašomas popierius, taip pat rašomos mašinėlės, visos magnetofono juostelės, tuščios ir įrašytos daugiausia religinių giesmių. Taip pat buvo atimta Smilgių bažnyčios religinės bendruomenės visos giesmės.
Kratą laikau visiškai neteisėtą, nes:
1. Krata buvo atlikta be jokių liudininkų, nes vadinamieji „kviestiniai" buvo patys kratos vykdytojai, o man neleido pasikviesti jokio liudininko.
2. Atimtoji mano nuosavybė: religinė literatūra ir kt. yra paimta neteisėtai, nes prigimtinė teisė ir Konstitucija leidžia išpažinti bet kokį tikėjimą ir laisvai naudotis religine literatūra, nežiūrint kokiomis priemonėmis ji buvo parašyta: pieštuku, rašalu ar mano rašomąja mašinėle.
3. Tamstų duotoje sankcijoje nebuvo nurodyta atimti tų daiktų, ką padarė kratos pareigūnai leidimo priedanga.
Po kratos praėjo du mėnesiai ir per tą laiką iš atimtų daiktų dar nieko negrąžino. Todėl kreipiuosi į Tamstą, kad primintumėte jiems elementarius įstatymus ir kad jie grąžintų mano nuosavybę, nes, remiantis įstatymais, negaliu suprasti tokio jų elgesio.
Kuo ir kam kalta paprasčiausia religinė literatūra ir giesmės, kurių turėjimą ir naudojimą garantuoja Konstitucija ir prigimtinė teisė. Tuo remdamasis, mano religinės literatūros ir giesmių atėmimo aktą laikau apiplėšimu.
Kokia teise atimtos mano magnetofono juostos, kurių yra parduotuvėse? Nesuprantu. O kad atėmė mano amžinos atminties mirusios motinos gyvu žodžiu įrašytą jos kalbą į magnetofono juostelę (ant futliaro buvo užrašas „Motinos kalba), kuri buvo visos mūsų šeimos brangiausia relikvija — vienintelė juostelė penkiems jos užaugintiems vaikams — tą elgesį laikau pavyzdžio neturinčiu barbarišku pareigūnų elgesiu, kuriam pasmerkti nerandu žodžių.
Kuo kaltas baltas rašomasis popierius ir kalkinis popierius, pirktas parduotuvėse. Nebent kratą dariusių pareigūnų žodžiais tariant: „Jo sunku gauti (kalkinio popieriaus). Bus kelioms raštinėms." Pareigūnams lengviau apiplėšti pilietį, kaip pasiieškoti popieriaus parduotuvėse.
Mane stebino kratos vykdytojų skleidžiamos įvairios kalbos: ką rado ir matė. Visa tai laikau vieno kito kratos pareigūno, neturinčio elementaraus kultūringumo, „berniškumu".
1974 sausio 22 buvau pakviestas Biržų rajono Vykdomojo komiteto pirmininko A. Tumėno, kuris pagrasino, kad man reikia uždėti didelius pajamų mokesčius, nes galįs išsimokėti, ir pradėjo skaičiuoti, ką kratos pareigūnai matė ir jam perdavė, pradedant taupomos kasos knygute ir baigiant pas mane rastais keliais trusikais. Tai patvirtino įsigalėjusią nerašytą teisę — su tikinčiu žmogum, o tuo labiau kunigu, visaip galima elgtis: nekultūringiausiai užpuldinėti, diskriminuoti, ir šiuo atveju — apiplėšti. Tokie aktai ir mane verčia tikėti, kad prieš kunigą jie viską gali padaryti.
Atimti Smilgių religinės bendruomenės bažnytines giesmes — visiška sauvalė, nes čia — Smilgių bažnyčios turtas. Krata bažnyčioje padaryta be Smilgių bendruomenės atstovo, kurio nereikėjo ieškoti už kelių kilometrų, o pačiame Smilgių kaime už kelių žingsnių.
Po kratos sekmadienį Smilgių bažnyčios bendruomenės atstovai, neradę religinių giesmių, atėję pareikalavo mane paaiškinti, kur jos dingę. Labai nustebo ir pasipiktino valdžios atstovų sauvale. Jie pradėjo rinkti parašus po skundu dėl tokio bažnyčios apiplėšimo. Prašiau jų palaukti ir tikėtis Tamstos, Prokuroro, parama, kad valstybė yra tvarkoma įstatymais, o ne jos atstovų sauvale.
Tuo pačiu pagrindu remdamasis ir dar tikėdamasis, kad valstybė tvarkoma įstatymais, parašiau šį pareiškimą, kreipdamasis į Tamstą atitaisyti man padarytą skriaudą ir priversti juos grąžinti visą religinę literatūrą, giesmes, magnetofono juostas, popierių ir rašomąsias mašinėles.
Tuo pačiu, norint išvengti žmonių nerimo, jų vargo renkant parašus ir darant keliones jų delegacijoms — prašau grąžinti ir jiems religines giesmes.
Smilgiai, 1974.1.24. Kun. B. Babrauskas
Į šį pareiškimą LTSR Prokuroro padėjėjas J. Ba-kučionis atsakė savo stilium: „Atsakydamas į Jūsų 1974.1.24 pareiškimą, pranešu, kad 1973 lapkričio 20 pas Jus atliktą kratą sankciojonavo respublikos prokuroras, ryšium su atliekamu byloje tardymu."
Kadangi kun. B. Babrausko pareiškime buvo paminėta respublikos prokuroro sankcija, tai J. Bakučionio atsakymas yra vien pasityčiojimas iš piliečio, patvirtinantis pareiškime iškeltas mintis, kad su kunigu visaip galima elgtis.
Salos
LKB Kronika Nr. 8 rašė apie Salų klebono kun. P. Nykštaus persekiojimą dėl vaikų ruošimo Pirmajai Komunijai. Rokiškio rajono Vykdomasis komitetas, nors ir buvo nutaręs kun. P. Nykštų nubausti 50 rub. bauda, bet, nenorėdamas erzinti tikinčiųjų, iš vakaro administracinės komisijos posėdį atšaukė, ir tokiu būdu klebonas liko nenubaustas.
TELŠIŲ VYSKUPIJA
Šilalė
1974.1.8 Šilalės parapijos vikaras kun. A. Šeškevičius pasiuntė Religijų tarybos įgaliotiniui pareiškimą, prašydamas paaiškinti, kodėl, Šilalės Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas uždraudęs jam padėti bažnytinio komiteto pirmininkui rinkti aukas.
-Argi negali bažnytinio komiteto pirmininkas pasirinkti bet kokį pilietį, kad jam padėtų rinkti aukas? — klausia kun. Šeškevičius. — O kunigas argi ne pilietis?"
„Man buvo pasakyta, kad kunigas gali dalyvauti rinkime, bet jokiu būdu nenešioti lėkštės. Be jokių pareigų „padėti" rinkti pinigus kunigui neapsimoka, nes jis bus lyg prižiūrėtojas, tai tik erzina tikinčiuosius."
„Kaip tokius draudimus suderinti su LTSR Konstitucijos 96 straipsniu — bažnyčia atskirta nuo valstybės? O čia valstybė bažnyčioje diriguoja aukų rinkimą. Argi tokie dalykai neapverčia smegenų mąstančiam XX amžiaus žmogui?" (Pareiškimas sutrumpintas — Red.).
Upyna
Artėjant 1973 TSRS Konstitucijos dienai, Upynos vidurinės mokyklos mokytoja Jurgaitienė vienos klasės mokinius paklausė:
—Kokia šventė artėja?
— Šventos Kalėdos, — atsakė mokiniai. Mokytoja nuraudo ir prasitarė:
— Niekur nėra tokių tamsuolių tėvų ir mokinių, kaip Upynoje.
IŠ LKB KRONIKOS ARCHYVO
1968 rugpiūčio 7 Adakavo klebonas kun. V. Šlevas pasiuntė TSRS Ministrų tarybos pirmininkui drg. Kosyginui tokį pareiškimą:
„Lietuvos TSR yra tikintis kraštas. Joje dabar gyvena apie 3 milijonai žmonių. Apie 2 milijonai tiki Dievą ir naudojasi religiniais patarnavimais. Nei kunigai, nei tikintieji paprastai nėra nusistatę prieš dabartinę valstybės santvarką. (Diplomatinis išsireiškimas — Red.) Lietuviai žmonės yra darbštūs, sąžiningi, uolūs ir draugiški bei drausmingi. Tačiau jaučia tam tikrus suvaržymus ir trūkumus iš mūsų Respublikos valdžios atstovų. Tad kreipiuosi į Jus, Gerbiamas Ministre Pirmininke, visų kunigų ir tikinčiųjų vardu pagalbos ir paramos.
1. Lietuvos TSR yra apie 800 bažnyčių, jos aptarnaujamos kunigų. Tačiau šešiose vyskupijose liko vos viena Kunigų seminarija. O pirma buvo trys. Toje vienintelėje Kunigų seminarijoje leidžiamas ribotas klierikų skaičius — apie 30. Kasmet pašventinama vos 5 -6 kunigai. Ką tai reiškia šešioms vyskupijoms? Kasmet numiršta ar dėl sveikatos stokos palieka savo postus apie 25-30 kunigų. Labai nukenčia parapijos, netekusios savo vadovų. Šis niekuo nepagrįstas apribojimas varžo katalikų tikėjimo laisvę, kas Tarybų Sąjungos įstatymais neleidžiama.
Be to, bebaigiantiems Kunigų seminariją klierikams atitinkami valdžios atstovai trukdo priimti šventimus. Be jų leidimo šito negali padaryti mūsų dvasinė vyriausybė (t.y. suteikti šventimus — Red.). Tai neleistina, tai savivaliavimas.
2. Lietuvos TSR bažnyčiose, kaip ir kituose pastatuose, šviečia elektra. Tik mums nežinoma, kodėl mokestis už elektrą bažnyčiai yra nepaprastai didelis. Kolūkiečiai už elektros kilovatą moka po 4 kapeikas, kolūkiai už bendram reikalui naudojimą moka po 1 kapeiką už kilovatą, o bažnyčia, kuri išlaikoma tų pačių kolūkiečių ir kitų žmonių, moka už kilovatą net po 25 kap. Mums nežinomos priežastys, kodėl taip daroma.
3. Tikintieji lietuviai neturi iš ko melstis. Vienos maldaknygės paseno, kitos susidėvėjo. Dabar yra paruošta spaudai gera maldaknygė („Liturginis maldynas" — Red.), gautas leidimas ją išleisti, tačiau jau keleri metai delsiama ir išleidimas atidėliojamas su pretekstu — popieriaus deficitas.
Tikiu Jūsų nuoširdumu, draugiškumu mūsų tautai ir tikintiesiems. Tad laukiame Jūsų nuoširdžios pagalbos. Tikime, kad kandidatų apribojimo į Kunigų seminariją nebus, mokestis už elektrą bus suderintas su kolūkiečių mokesčiais po 4 kap. už kilovatą, taip pat visi nuoširdžiai tikime, kad greitai bus išspausdinta maldaknygė ir laisvai platinama tikinčioj oje Lietuvoje.
Reiškia pagarbą, dėkingumą, viltį
Kun. V. Šlevas
Panašų pareiškimą TSRS vyriausybei pasiuntė taip pat Batakių klebonas Alfonsas Pridotkas.
1968 spalio 5 Skaudvilės apylinkės pirmininkas pranešė kun. V. Šlevui, kad šis spalio 7 nuvyktų pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Rugienį.
Spalio 7 abu „nusikaltėliai": kun. V. Šlevas ir kun. Alf. Pridotkas nuvyko pas Rugienį. Šis kunigus priėmė piktai, išbarė, grasino.
Tuojau po „vizito" pas Rugienį abu kunigai buvo perkelti į kitas parapijas.
Tuo metu, kai pasirodė pirmieji kunigų pareiškimai tarybinei vyriausybei dėl tikėjimo varžymo Lietuvoje, visose vyskupijose kunigai ir tikintieji pritarė minčiai — už tikėjimą reikia kovoti. Daugelis apgailestavo, kad per ilgai laukta ir nieko neveikta.
* * *
KAIŠIADORIŲ VYSKUPIJA
Jieznas
1973 spalio 26 Jiezno parapijos vargoninkas Mykolas Jaudegis buvo iškviestas į Prienų rajono Vykdomąjį komitetą. Administracinė komisija (pirmininkas Stakionis, pavaduotojas Arbačiauskas, sekretorius — Ramanauskas, nariai: Mickienė ir Svežauskas) nubaudė vargoninką 30 rub. bauda už „kulto įstatymų pažeidimą". Pasirodo, Jiezno bažnyčioje vaikai gieda chore, o tai jau „didelis nusikaltimas".
* * *
1973 rugpiūčio 20 į Jiezno Vykdamąjį komitetą buvo iškviestas šios parapijos vikaras kun. K. Žilys (kunigu įšventintas 1973 m.). Valdžios pareigūnai reikalavo, kad vikaras nuvarytų vaikus nuo altoriaus.
— Kunigo pareiga ne varyti vaikus nuo altoriaus, bet traukti prie jo, — paaiškino kun. K. Žilys.
Kiek vėliau kun. K. Žilys vėl buvo auklėjamas. Jiezno vidurinės mokyklos direktorius jį kaltino, kam organizuojąs vaikus į bažnytinį chorą, tvirtino — neįeisiąs religiškai auklėti vaikų. Vikarui teko net, raštišką pasiaiškinimą rašyti. Kun. K. Žilys nurodė, kad jo, kaip kunigo, pareiga padėti žmonėms. Kadangi tikintieji paprašė pamokyti vaikus giesmių, tai jis ir sutikęs tai padaryt.
1973 spalio 31 į Prienų rajono Vykdomąjį komitetą buvo kviečiami abu Jiezno kunigai: kun. V. Sidaras ir kun. K. Žilys. Vikaras buvo perspėtas, kad liautųsi pažeidinėti tarybinius įstatymus: nedarytų choro repeticijų ir grupėmis nemokytų vaikų. Kun. K. Žilys pareiškė, kad jis negalįs laikytis tokių įstatymų, kurie nukreipti prieš Bažnyčią. Raštiško įspėjimo nepasirašė. Rajono pareigūnai gąsdino, kad jie savo rajone šitokio kunigo nepakęsią, toks elgesys jam blogai baigsis.
1973 spalio 29 Prienų rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas K. Morkvėnas atsiuntė K. Žiliui raštišką perspėjimą:
„Nustatyta, kad Jiezno parapijos bažnyčioje religinių apeigų metu tarnauja vaikai ir paaugliai. Tuo pažeidinėjami tarybiniai įstatymai. įspėjama Jus, kad ateityje nesikartotų šie neteisėti vaikų auklėjimo veiksmai ir būtų užkirstas kelias kultų įstatymų pažeidinėjimams."
Jiezno vidurinės mokyklos direktorius pradėjo aršią akciją prieš tuos mokinius, kurie tarnauja Mišioms ar gieda bažnytiniame chore. Vaikai buvo verčiami rašyti pasiaiškinimus, kas juos mokąs giedoti. Pasikvietęs mokinę L. Kvedaravičiūtę, direktorius baugino, kad jos tėvą pasodinsiąs į kalėjimą, nubausiąs 50 rub. bauda. Be to, dar ir kunigui kliūsią. Direktorius kvietėsi ir vaikų tėvus, grasindamas mažinti jų vaikams elgesio pažymį, atleisti iš Jiezno mokyklos ir t.t. Uolus bedievių apaštalas pradėjo lankytis net į moksleivių namus, bet vieno tėvo suniekintas šios praktikos atsisakė.
1974 sausio 2 į Jiezno Vykdomąjį komitetą vėl buvo iškviesti Jiezno kunigai. Kadangi iškvietimas buvo žodinis, kun. K. Žilys nenuvyko. Klebonas buvo išbartas, kodėl nesutvarkąs vikaro.
1974 sausio 20 Jiezno tikintieji suruošė vikaro bute klebonui išleistuves, nes kun. V. Sidaras perkeliamas į Vievį. Parapijiečiai atsivedė ir vaikus, kurie padainavo, pagiedojo keletą giesmių. Tuo metu apie vikaro langus slampinėjo tikrintojai: interno direktorius, vidurinės mokyklos direktorius ir internato mokytoja Kačergienė. Kontrolieriai kai kuriuos mokinius nužiūrėjo. Rytojaus dieną vidurinės mokyklos direktorius užpuolė vaikus, kad jie buvę pas vikarą. Keletui mergaičių liepė be tėvų neateiti į mokyklą. Vaikai buvo barami, kad giedą bažnyčios chore. Bailesnieji parašė pasiaiškinimus, kad juos mokęs giedoti vikaras. Atsirado net labai drąsių tėvų, kurie pareiškė: „Mūsų vaikai ir toliau giedos chore ir patarnaus Mišioms!"
Sausio 23 Jiezno Vykdomajame komitete susirinko internato direktorius, vidurinės mokyklos direktorius, Vykdomojo komiteto pirmininkas Aganauskas ir dar kartą bandė perauklėti vikarą:
— Mes nubaudėm vargoninką, nors tu buvai kaltas ir viską organizavai... O tu ir toliau trukdai mums ateistiškai auklėti vaikus, — kalbėjo mokyklos direktorius.
Kun. K. Žilys pastebėjo, kad nematyti ateistinio auklėjimo rezultatų. Vien per 1973 metus Jiezno moksleiviai keturis kartus įsilaužė ir apiplėšė Jiezno bažnyčią. Buvo išaiškinta vienuolikos vagių — moksleivių grupė.
Vikarui priekaištavo, kad jis specialiai neklausąs valdžios, tikriausiai norįs, kad Bažnyčia paskelbtu šventuoju.
Komisijos protokolo vikaras nepasirašė.
1974 vasario 1 Prienų rajono Vykdomojo komiteto administracinė komisija nubaudė kun. K. Žilį už religinių kultų įstatymų pažeidimą 50 rub. bauda. Kun. K. Žilys paaiškino, kad jis, kaip kunigas, neturįs teisės vaikyti vaikų nuo vargonų ar nuo altoriaus. Be to, LTSR ATP 1966.V.12 įsakas numato bausmę už vaikų organizavimą be sąryšio su kultu, o giedojimas yra kulto dalis.
— Ką čia mes jam aiškinsime. Skųskis teismui, ten išaiškins. Mes susirinkome ne aiškinti, o bausti, — kalbėjo vienas komisijos narys.
Gerbiami skaitytojai:
Nepaisant valdžios represijų, LKB Kronika bus leidžiama ir ateityje. Ji nustos eiti tik tada, kai valdžia Bažnyčiai ir tikintiems suteiks bent tiek laisvės, kiek jos garantuoja TSRS konstitucija.
Gerbiamus skaitytojus prašome ir toliau padėti rinkti LKB Kronikai medžiagą. Be Jūsų pagalbos, daugelis persekiojamos Bažnyčios gyvenimo faktų liktų užmiršti.
LKB Kronikai netinka nekonkreti informacija ir netikslūs faktai. Tokios rūšies medžiaga nebus spausdinama. Kiekviena žinia, faktas ar įvykis, susijęs su Katalikų Bažnyčios padėtimi, Tautos dabartimi, valdžios organų sauvale, represijomis ar kitokiomis diskriminacinėmis priemonėmis, turi būti kruopščiai patikrintas, aiškus ir tikslus. Skaičiai, datos, pavardės, vietovardžiai ir kiti duomenys turi būti ypatingai aiškūs, teisingai užrašyti ir patikrinti. Laukiame informacijos.
LKB Kronikos leidėjai
* * *
