1973 gruodžio 19-20 Vilniuje, Lenino raj. liaudies teisme buvo nagrinėjama „valstybinio turto grobstytojų" byla. Ją vedė teisėjas Stankevičius.
Prokuroras Dėdinas kaltinamajame akte, kurį skaitė apie 3 valandas, apakaltino teisiamąjį A. Terlecką pagal Lietuvos TSR BK 160, 157, 94 str. antrąją dalį. Pastarojo straippsnio antroji dalis kalba apie grupinį nusikaltimą, nors kaltinamųjų suole — tik vienas A. Terleckas. Iš kaltinamojo akto paaiškėjo, kad A. Terleckas yra baigęs aukštąjį mokslą — diplomuotas ekonmistas. Be to, studijavo istoriją. 1958 metais teistas pagal BK 58 str. už politinį nusikaltimą. Kalbama, kad Terleckas buvęs „didelis krislas" tarybinės valdžios akyse ir ji panorėjo atsikeršyti. Teismo eiga šią nuomonę pilnai patvirtino.
Nuo 1972 m. A. Terleckas dirbo valgyklų - restoranų valdybos žinioje esančiame konditerijos ceche. Nuo 1972 rudens iki 1973 balandžio vidurio buvo cecho vedėju, o po to, iki gegužės 24 to paties cecho produkcijos žaliavos sandėlininku. 1973.V.24 jis suimamas. Po suėmimo jo bute daroma krata, kurios tikslas išaiškinti jam inkriminuojamą nusikaltimą — valstybinio turto grobstymą. Keista, bet kratos metu buvo paimti žurnalai: „N. Romuva", „Mūsų Vilnius" ir kt. Ką jie bendro turi su bulkutėmis?
Užuot išaiškinęs tikruosius grobstytojus parengtinio tardymo metu tardytojas naudojo neleistinas priemones, siekdamas iš liudininkų išgauti norimus, nors ir neteisingus parodymus, apkaltinančius A. Terlecką. O A. Terleckas, verčiamas pasirašyti po neteisingai surašytu protokolu, reikalauja iškviesti prokurorą. Norėdami palaužti A. Terlecką, tardytojai griebiasi kraštutinęs priemonės — jis uždaromas Lukiškių kalėjime esančiame psichiatrinės ligoninės filiale...
1973 gruodžio 19 teismas skelbia „Valstybės turto grobstytojų" bylą. Teisėjas Stankevičius daug kartų savo klausimais juos paspausdavo, kad šie atsakytų savo klausiamais juos paspausdavo, kad šie atsakytų jam pageidaujama kryptimi, užsipuldavo bei ironizuodavo, jei parodymas nepatikdavo, o kai liudininkas, meluodamas teisiamojo nenaudai, susipainiodavo, jis nesigilindavo ar nutylėdavo.
Kaltinamąją medžiagą sudarė šeši tomai.
Prokuroro kaltinimas labai griežtas, nusikaltimai sunkūs: A. Terleckas grobsto iš sandėlio produkcijos žaliavą: sviestą, cukrų, druską, kiaušinius ir t.t Pagal jo nurodymus kepėjos turi gaminti nekokybiškus gaminius, ekspeditoriai - vairuotojai vežti gatavą produkciją be dokumentacijos, o gautus grynus pinigus atiduoti Terleckui.
Teismo procesas parodė ką kitą. 1973 gegužės 23-25 OBCHS (Vidaus reikalų ministerijos skyriaus kovai su tarybinės nuosavybės grobstymu) pareigūnai sulaikė ekspeditorius - vairuotojus Geic ir Svirskį, bevežančius gatavą produkciją į paskirties punktus. Patikrinę dokumentus, atrado, kad dalis gaminių yra be dokumentacijos. Išaiškėjo, kad jie šiuos gaminius parduodavo už grynus pinigus pasipelnymo tikslu. Tačiau kažkokiu „laimingu" būdu Geic ir Svirskis liko visai nekalti (buvo tik apsvarstyti draugiškame teisme), o savo kaltę suversdami A. Terleckui, tapo net svarbiausiais liudininkais.
Liudininkų apklausa parodė, kad sandėlyje žaliavos trūkumas — grynai dėl blogai vedamos buhalterinės apyskaitos, į kurią niekas nekreipė dėmesio net nuo šio cecho įsikūrimo, t.y. daugiau kaip 10 metų. Nė vienas cecho vedėjas nebuvo apkaltintas, išskyrus A. Terlecką, kuris tose pareigose dirbo vos keletą mėnesių. Už gaminamą produkciją bei jos kokybę yra pilnai atsakingos kepėjos - brigadininkės, o ne sandėlininkas A. Terleckas. Dėl to šie kaltinimai vėliau buvo panaikinti. Kaltinimas pagal BK 94 str. II d. (grupinis nusikaltimas) paremtas tik žodiniu Geic ir Svirskio parodymu, negalėjo turėti reikšmės apkaltinant A. Terlecką. Jie patys turėjo sėdėti teisiamųjų suole. Kalbėdami jie labai painiojosi, miksėjo, raudonavo, prieštaravo tik ką pasakytiems savo žodžiams, pagaliau Svirskis visai nutilo, neturėdamas ką atsakyti į užduotus gynėjo klausimus. Pas Svirskį sulaikymo metu buvo rasta ir kitokių gaminių be dokumentacijos, pvz., dešrų, kurių minėtame ceche visai nėra. Be to, tie patys ekspeditoriai - vairuotojai veždavo ir iš kitur konditerijos gaminius, lygiai tokios pat receptūros bei pavadinimų. Dėl to nustatyti, ar tikrai sulaikymo metu rastieji gaminiai buvo vežami iš cecho, kuriame dirbo A. Terleckas, buvo neįmanoma. Tai patvirtino laboratorijos vedėja, atlikusi gaminių cheminę 'analizę, savo parodyme.
Nežiūrint to, kad po liudininkų apklausos tapo visiškai aškus A. Terlecko nekaltumas, ką pripažino ir prokuroras, atsisakydamas daugelio kaltinimų, tačiau remdamasis Geic ir Svirskio žodiniais parodymais (visai neįtikinančiais), pareikalavo A. Terleckui 4 metų laisvės atėmimo griežto režimo sąlygomis.
Užbaigus prokurorui savo išvadinę kaltinamąją kalbą, gynėjas Kovarskis replikavo: argi Geic ir Svirskio žodžiai neklaidingi kaip dievų., jei taip jais tikima, kai tuo tarpu jų pačių vieta turėtų būti kaltinamųjų suole? Jie teismui prisipažindami, kad dalyvavo A. Terlecko nusikaltimuose niekuo nerizikavo, nes jie išteisinti ir dabar jiems jau niekas nebegresia. Kodėl visai nekreipiamas dėmesys į kitų parodymus?
1973 gruodžio 26, t.y. po 4 dienų pertraukos, kuri buvo padaryta baigus apklausą, teisėjas Stankevičius paskelbė teismo sprendimą: vieneri metais laisvės atėmimo griežto režimo sąlygomis, įskaitant laikotarpį nuo suėmimo dienos. Pridurdamas, kad bausmė turėjusi būti griežtesnė, nes teisiamas antrą kartą, teisėjas pareiškė, kad iš „humaniškumo" (teisiant nekaltą žmogų) bausmė sušvelninta, atsižvelgiant į teisiamojo blogą sveikatą bei jo namuose esančią tragišką būklę — sunkiai serganti žmona ir 3 mažamečiai vaikai.
Šitaip tarybinis teismas panaudojamas susidoroti su saugumui nepatinkančiais žmonėmis.
