1974 vasario viduryje Vilniuje vyko Lietuvos komjaunimo XVIII suvažiavimas, ypatingą dėmesį skyręs komunistiniam Lietuvos jaunimo auklėjimui. Lietuvos LKJS CK pirmasis sekretorius V. Baltrūnas gyrėsi pasiektais rezultatais, auklėjant jaunimą patriotizmo ir internacionalizmo dvasia. Anot jo, gerų rezultatų davęs sąjunginis komjaunimo žygis tarybinės liaudies revoliucinės, kovų ir darbo šlovės vietomis. Per 3 metus žygio dalyviai atidengė apie 150 paminklinių obeliskų, memorialinių lentų, įrengę 678 muziejus, kovinės šlovės kambarius ir kampelius. Ateityje komjaunimas ir pionierių organizacija ypatingai privalo ugdyti jaunimo ištikimybę ir pagarbą daugianacionalinei Tėvynei.
LKP CK sekretorius A. Barkauskas kalbėjo: „Kiekviename kolektyve reikia planuoti internacionalinio ir patriotinio auklėjimo darbą, sumaniau ir išradingiau panaudoti kariniam - patriotiniam auklėjimui revoliucinio judėjimo, Didžiojo Tėvynės karo didvyriškumo pavyzdžius, muziejų ekspozicijas, parodas, rengti susitikimus su Tarybinės Armijos kariais, veteranais, buvusiais pogrindininkais, organizuoti išvykas į kovų ir pergalių vietas."
Abu lektoriai smerkė vadinamą nacionalizmą. Deja, gyvenimas rodo, kad tuščios pastangos suniekinti ir ištrinti Tautos praeitį, o jos okupaciją įteisinti, kaip „didvyrišką liaudies žygį". Pavyzdžiui, Lietuvos jaunimas ir moksleiviai nepamiršta kuo nors atžymėti vasario 16-sios. Alytuje buvo iškeltos net trys trispalvės vėliavos. Jonavoje išplatintos proklamacijos ir t.t.
A. Barkauskas kalbėjo, kad „priešai atkakliai siekia palaikyti melo srautą apie tariamą žmogaus teisių apribojimą Tarybų Sąjungoje, bando kurstyti nacionalinę nesantaiką, skatinti religinį fanatizmą."
Jau dveji metai, kai LKB Kronika fiksuoja žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. Jei čia melas, kodėl tarybinė propaganda iki šiol nepaneigė nė vieno šiame leidinyje paminėto fakto?
Lietuviai gerbia kitų tautų žmones, tačiau negali būti ramūs, kai po „nacionalizmo" priedanga niekinama tautos praeitis, o prisidengiant „internacionalizmu" — vykdomas nutautinimas.
LKP CK sekretorius neužmiršo dar kartą prakeikti Nobelio premijos laureato Aleksandro Solženicyno, išvadindamas jį išdaviku, atskalūnu ir išgama.
Tuo tarpu Lietuvos katalikai sveikina šį puikų rašytoją ir meldžiasi už jį. A. Solženicyno veikalas „Gulago salynas" daugeliui Lietuvos katalikų priminė jų pačių ir jų tėvų iškentėtas kančias lageriuose, kalėjimuose, tremtyje. A. Solženicynas lieka lietuviams katalikams pavyzdžiu, kaip reikia mylėti savo Tėvynę, tiesą ir nenusilenkti smurtui.
Komjaunimo suvažiavime buvo raginama vis daugiau dėmesio skirti kovai su religija.
— Būtinai imtis visų komjaunuoliško poveikio priemonių prieš dvasininkijos mėginimą paveikti jaunimą, principingiau kovoti prieš kiekvieną religingumo pasireiškimo faktą jaunimo tarpe, — ragino V. Baltrūnas.
— Apmaudu, kad dvasininkų paslaugomis naudojasi ir dalis jaunų, besituokiančių žmonių, — skundėsi A. Barkauskas. — Tiesa, dar skaudžiau kad dvasininkų paslaugomis naudojasi ir nemaža dalis komjaunuolių bei partiečių.
Lietuvos katalikai sveikintų komjaunimą, jei jis nukreiptų savo jėgas kovai su tikruoju blogiu. Antai, dabar kiekvienam Lietuvos gyventojui vidutiniškai tenka 10 litrų (10.56 kvortos) degtinės, 14 1. vyno ir 30 1. alaus, ir samagono upė.
A. Barkauskas gyrėsi: „Mes turime ką parodyti, turime tvirtus argumentus bet kokiam ginčui. Tiesa — mūsų pusėje."
Šiai „tiesai" palaikyti kažkodėl reikia jėgos ir smurto. Nuo 1973 lapkričio mėn. pradžios iki dabar smarkiai trukdoma Vatikano radijo stotis, kad lietuviai katalikai negirdėtų kitokios tiesos. Kratų metu saugumiečiai rankioja net prieškarinius žurnalus, kad jie nepakenktų tarybinei „tiesai". Tikintieji, kaip antai, Pliuira, P. Petronis, J. Stašaitis, 1973 lapkričio pabaigoje suimti, tardomi, kaltinami, kad platinę ne tarybinę tiesą.
* * *
