"LKB Kronika" nr.8 Rajoniniai laikraščiai gruodžio - sausio mėn. persispausdino patarėjo prie LTSR Ministrų Tarybos Prano Mišučio straipsnį „Tarybinis įstatymas ir religija". Savaitraštis „Kalba Vilnius" patalpino platų P. Mišučio straipsnį „Bažnyčia ir religingumas mūsų dienomis" (1974, Nr. 5). Radijo „Akiratis" laidų metu Ministrų Tarybos patarėjas įtikinėjo liaudį, kad tarybiniai įstatymai religinių kultų atžvilgiu labai humaniški.
Kodėl taip sukruto ateistinė propaganda?
„Mūsų pareiga demaskuoti reakcinės užsienio propagandos ir vietinių reakcionierių mėginimus juodinti tarybinę tikrovę, iškraipyti padėtį" 1 — rašo Mišutis. Bedieviška propaganda, žūt būt, nori įtikinti, kad „Mūsų įstatymai dėl religinių kultų demokratiški."
Panagrinėkime, ką Mišutis pasakė apie Bažnyčios „laisvę" ir ką nutylėjo.
„Kunigams draudžiama mokyti vaikus katekizmo, panaudoti nepilnamečius religinėms apeigoms, kištis į pasaulietinius tikinčiųjų reikalus, kalėdoti, organizuoti įvairias grupes, susirinkimus, grupinius pokalbius, ekskursijas ir kt. sueigas. Kunigas neturi teisės tvarkyti ūkinių finansinių reikalų, atlikti apeigas po atviru dangumi (ir laidotuvių procesijas su religine atributika, kryžių šventinimą be atitinkamo leidimo, išskyrus šventoriuje ir kapuose), panaudoti pamokslus ne religinei propagandai (pvz., paraginti tėvus religingai auklėti vaikus — Red. pastaba), kištis į kapų tvarkymo reikalus."
1P. Mišutis „Tarybinis įstatymas ir religija".
Gerbtume P. Mišutį ir kuriuos jis atstovauja, jei būtų padaręs šitokią išvadą: „Dvasininkai ir tikintieji turi visas sąlygas, gali pasinaudoti pilna laisve numirti!"
Ką daro kunigai dabartinėmis „laisvės" sąlygomis?
„Pastaruoju metu, — aiškina P. Mišutis, — dauguma kunigų yra daugiau ar mažiau lojalūs Tarybų valdžiai. .. Kai kurie dvasininkai šiandien patys yra gana pasyvūs ir į savo pareigas žiūri formaliai"...
Iš tikrųjų yra „lojalių" kunigų. Vienus iš jų Lietuvos tikintieji vertina, kaip Bažnyčios ir Tautos išdavikus. Jų labai nedaug. J. Aničas straipsnyje „Kovoje prieš klastingą melą" („Gimtasis kraštas", 1973.III.5 ir 13) paminėjo keletą Lietuvos dvasiškių, viešai pasisakiusių, jog Lietuvoje esanti Bažnyčios laisvė. Teko girdėti, kaip katalikas, skaitydamas šį straipsnį, giliai atsiduso ir pasakė: „Viešpatie, pasigailėk!" Besiteisinantiems, kad tarybinė spauda kunigų pasisakymus klastojanti, tikintieji atsako: „Jei bedieviška propaganda jums priskiria nepasakytas mintis, atšaukite jas bent privačiuose pokalbiuose ir atsisakykite nuo interviu."
„Dar nemažai yra tokių dvasininkų, — rašo Mišutis — kurie aktyviai kovoja už Bažnyčios įtakos žmonėms išsaugojimą... Kai kurie kulto tarnai neapsiriboja įstatymų jiems numatyta religine veikla, o kišasi į visuomeninį gyvenimą, skiepija žmonėms buržuazinio nacionalizmo idėjas, skelbia išsigalvotą teiginį, jog ateizmas padedąs nutautinti lietuvius, kursto nepasitikėjimą tarybine santvarka, skleidžia įvairius prasimanymus.. .2 Religinėms apeigoms patarnauti vis dar naudojami nepilnamečiai. Yra atskirų organizuoto vaikų katekizavimo atvejų. .. Nelojalūs kunigai kai kur suaktyvino savo veiklą. Jie neigiamai veikia lojalius kunigus, aktyvina klerikalinius elementus, nelegalius vienuolynus, skatina skundų ir pareiškimų rašymą, siekia, kad būtų pakeisti įstatymai dėl religinių kultų, kovoja dėl vadinamos „visiškos laisvės". Reakciniai kunigai mėgina kelti triukšmą apie tariamai vergišką bažnyčios padėtį, ardo normalius bažnyčios santykius su valstybe."
Tarybinė spauda niekina vadinamus „reakcionierius" ir jiems grasina. Varėnos rajono laikraštis „Raudonoji vėliava" rašo apie Valkininkų kleboną kun. Algimantą Keiną (kunigu įšvęstas 1962 m.): „Per keletą metų, taip pat be parapijos žinios, klebonas nupirko bažnyčios remontui įvairių statybinių medžiagų daugiau kaip už dvidešimt tūkstančių rublių... įtraukia į religinių apeigų atlikimą vaikus, grasina tikintiesiems, atšąlantiems nuo bažnyčios, pažeidinėja nustatytą religinių apeigų atlikimo tvarką ir t.t., ir pan. Tai ne atsitiktinė klaida, o dėsningas tamsybininko kelias. Šito, kartojame, pakęsti negalima." (1974.1.10).
P. Mišutis užsiminė apie nelegalius vienuolynus. Keista, per visą pokario laikotarpį ateistai tylėjo, tarsi vienuolynų Lietuvoje visiškai nebūtų. O jie buvo ir tebeegzistuoja. Vienuolynų laimė, kad jie — pogrindyje, todėl tarybinė valdžia mažai gali kontroliuoti jų veikimą ir kandidatai nepatiria to vargo, kokį tenka iškentėti stojantiems į Kunigų seminariją. Pašaukimų skaičius į vienuolynus ne mažėja, o didėja. Kaip ypatingą nuopelną vienuolynams reikia priskirti vaikų ka-tekizaciją ir darbą su jaunimu. Gaila, kad per maža rūpinamasi religine literatūra pasauliečiams katalikams. Valdžios susirūpinimas vienuolynais yra geras ženklas, rodąs, kad jie ne be reikalo egzistuoja.
Kas tie vadinami „klerikaliniai elementai", apie kuriuos užsimena P. Mišutis?
Tai tikintieji, kuriems gyvai rūpi Bažnyčios gyvenimas ir jos ateitis. Ne paslaptis, kad beveik visos maldaknygės, katekizmai, religinė literatūra yra pagaminta šių „klerikalinių elementų" ypač sunkiomis ir pavojingomis sąlygomis. Už tai jiems garbė! Mišutis grasina: „Dabar dar yra tokių dvasininkų, itin 'veiklių' tikinčiųjų, kurie pažeidinėja įstatymus. Su jais kita šneka. Nuolaidžiauti tokiems negalima, ir niekas jiems nenuolaidžiaus." 2
„Tenkinant kunigų ir tikinčiųjų poreikius, išleista „Apeigynas", „Maldynas", „Vatikano susirinkimo nutarimai", „Šventasis raštas" ir kita būtiniausia literatūra," — toliau dėsto propagandistas.
Jei tikėti P. Mišučiui, tai Lietuvoje Pirmąją Komuniją 1972 metais priėmė 20 tūkstančių vaikų. Kiek tada vaikų Pirmąją Komuniją priėmė nuo 1945 metų? O kiek jiems buvo išleista maldaknygių? Vos kelios negausios laidos. Kokiu vadovėliu galėjo pasinaudoti tie šimtai tūkstančių vaikų, ruošdamiesi Pirmajai Komunijai, jei „pati demokratiškiausia pasaulyje valdžia" iki šiol nėra davusi leidimo išleisti nors vieną katalikų katekizmo laidą? O tie, kurie nori pasitarnauti tikintiesiems, buvo kankinami ir tebekenčia kalėjimuose! Belieka pacituoti įprastą tarybinę šneką: „Vienas iš nuostabiausių tarybinės demokratijos triumfo mūsų šalyje pasireiškimų — tvirta teisė į sąžinės laisvę" („Agįtator", 1973, Nr. 21).
2P. Mišutis „Bažnyčia ir religingumas mūsų dienomis".
„Tikinčiųjų mažėjimas nulėmė ir tai, — dėsto P. Mišutis, — kad kai kurios religinės bendruomenės, ypač miestuose, buvo sustambintos... niekas „neniekina" užsidariusių bažnyčių".
Ar buvo sumažėjęs tikinčiųjų skaičius, kai tarybinė valdžia uždarė Vilniaus Katedrą, Kauno Soborą, Klaipėdos Taikos Karalienės šventovę ir daugelį kitų bažnyčių? Ar galima labiau išniekinti bažnyčias, kaip padarė tarybinė valdžia, daugelį jų paversdama sandėliais, sporto salėmis, kino teatrais, ateistiniais muziejais?
„1972 metais pirmą komuniją priėmė apie 20 tūkstančių vaikų, nors I - IV klasėse jų mokėsi daugiau-kaip ketvirtis milijono." 2 Čia Mišutis pasakė netiesą. 1972-73 m. m. pirmosiose keturiose klasėse mokėsi maždaug 57.000 vaikų (žr. „Lietuvos TSR gyventojai", V, 1973, p, 175), t.y. mažiau kaip ketvirtis milijono. Be to, kasmet Pirmajai Komunijai ruošiasi tik vienerių metų vaikai. 12% vaikų Lietuvoje yra nekatalikai: rusai, žydai, latviai ir kt. Pirmajai komunijai kasmet turėtų ruoštis apie 50 tūkstančių vaikų. Faktiškai jų ruošiasi ne mažiau kaip 44 tūkstančiai. P. Mišu-čio skaičius 20 tūkstančių yra visiškai netikslus, nes valdžia pradėjo reikalauti iš kunigų besiruošiančių.
Pirmajai Komunijai vaikų skaičiaus tik nuo 1973 metų. Tačiau ir ateityje valdžios statistikos bus klaidingos, nes dalis kunigų nepateikia jokių žinių apie katechizuojamus vaikus, o kiti kunigai, kad „ateistams neskaudėtų širdies", pateikia tokias žinias, kokių ateistinė valdžia pageidauja.
„Stebėjimai rodo, kad iš 350 tūkstančių aukštesniųjų klasių moksleivių tiki vienas kitas procentas," pasakoja Mišutis.
Tai irgi netiesa. Pavyzdžiui, 1974 sausio mėn. Lazdijų vidurinės mokyklos X-A klasėje moksleiviams buvo išdalyta anketa su klausimais: Ar tiki Dievą? Ar eini į bažnyčią? ir t.t. Iš 20 komjaunuolių 16 parašė tikį Dievą. Labiausiai niršo mokyklos komjaunimo sekretorė mokytoja Malinauskienė. Buvo sušauktas atviras komjaunimo susirinkimas. Mokytoja Malinauskienė atvirą moksleivių pasisakymą komentavo kaip mokyklos gėdą. Švietimo skyriaus atstovas irgi kalbėjo, kad, esą, nesvarbu, ką galvojate, bet reikėjo parašyti „kaip reikia". Ta proga vienas dešimtokas taip kalbėjo: „Verčiate mus stoti į komjaunimą. Sakote, kad apie įstojimą tėvams galima nesakyti, net į bažnyčią galima nueiti. Net dabar buvo patarta, kad galima vienaip galvoti, o kitaip parašyti. Kaip tai suprasti?"
1973 lapkričio mėn. Raudondvario vidurinės mokyklos X klasėje, mokytojai pradėjus kalbėti apie besiartinančią komjaunimo šventę, visa klasė pradėjo kvatoti. Už tai dviem moksleiviam buvo sumažintas elgesys. Kai šios klasės moksleivius paklausė: „Kurie einate į bažnyčią?" — pakilo visas miškas rankų.
Ko verta P. Mišučio statistika?
„Niekas nepersekioja bažnyčios, — rašo jis. — Baudžiami buvo tik tie dvasininkai, kurie, stengdamiesi atkurti buržuazinę santvarką, idėjinį ginklą pakeitė į šaunamąjį".
Įdomu, ar tiki pats Mišutis tuo, ką rašo? 1944 - 62 vien iš mažiausios Lietuvoje Kaišiadorių vyskupijos buvo nuteista kalėti 41 kunigas. Dauguma jų, savo gyvenime neturėję ginklo rankose, gavo po 10 metų, o kai kurie net po 25 metus. Pavyzdžiui, prel. J. Matulaitis - Labukas (dabartinis Kauno Arkivyskupijos ir Vilkaviškio Vyskupijos Apaštališkasis Administratorius) 1945 metais už pamokslų sakymą gavo 10 metų, nors, eidamas generalvikaro pareigas, pamokslų nesakydavo. Po Stalino mirties dauguma kunigų buvo reabilituoti. Nejaugi Mišutis ir to nežino?
„Kas nori tikėti ir savaip garbinti Dievą, alikti apeigas, turi visas galimybes ir sąlygas tai daryti," — aiškina P. Mišutis.
Norėdami atitraukti nuo religinių praktikų, ateistai dažnai nesiskaito su priemonėmis. Štai keletas pavyzdžių iš dabartinės ir netolimos praeities,
1972 Verbų sekmadienį žmonių minios užplūdo Kauno Katedrą ir šventorių. Prasidėjus pamaldoms, priešais Katedros pastatą vaikų - jaunimo klubo „Žilvinas" darbuotojai atidarė langus, duris ir garsiai ėmė transliuoti estradinę šokių muziką, o klubo balkone šokių dalyviai kėlė triukšmą. Šventoriuje susirinkusiems žmonėms dalyvauti pamaldose buvo neįmanomą.
Kiekvieneriais metais Verbų sekmadienį tikintieji einą į Kauno Katedrą turėdavo galimybę įsigyti šventoriuje verbą. Vaikai iš miško atnešdavo kadugių šakelių, karklų pumpurėlių, smilgų. Žmonės buvo dėkingi verbų platintojams. 1973 metais ateistai pasiryžo Verbų šventės iškilmę sudrumsti. Prasidėjus pamaldoms, prie katedros pasirodė milicija ir pradėjo gaudyti verbų platintojus. Kai kurie buvo areštuoti ir nuvežti į miliciją. Per Atvelykį milicija vėl pasirodė prie Katedros ir pradėjo gaudyti devocionalijų pardavėjas. Milicija nepagailėjo ir vienos luošos senutės — ir ją, įsikėlusi į mašiną, nugabeno į skyrių.
Chruščiovo eros metais Žiežmariuose valdžia buvo įrengusi prie pat bažnyčios radijo ruporą. Kelerius metus tikintieji bažnyčioje kentėjo garsiakalbio keliamą aliarmą, melstis buvo sunku. Klebono ir tikinčiųjų prašymų toliau nukelti garsiakalbį niekas nepaisė...
1969 liepos pirmąjį sekmadienį šių eilučių autoriui teko dalyvauti Žemaičių Kalvarijos atlaiduose. Iš visos Lietuvos suplaukė maldininkai, meldėsi bažnyčioje ir šventoriuje. Kai bažnyčios varpelis davė ženklą, kad prasideda suma, tuo momentu greta šventoriaus sporto aikštėje švilpukas davė ženklą, kad prasideda sporto rungtynės. Būrelis pusnuogių paauglių žaidė, šūkavo, triukšmavo. Šventoriuje buvo sunku melstis. Žmonės piktinosi ateistų specialiai suorganizuotu pamaldų trukdymu. Paprastai į tokius ateistų renginius ar varžybas dalyviai yra prievarta, grasinimais suvaromi. Savanorių tokiomis progomis atsiranda nedaug.
Prieš keletą metų Vilkijos ateistai tarėsi, kaip per šv. Onos atlaidus atitraukti nuo bažnyčios didžiules žmonių minias. Nutarta sumos metu kultūros namuose suruošti įdomų spektaklį. 12 vai. salėje sėdėjo tik vienas žiūrovas — kultūros namų sargė. Ateistams spektaklį teko atidėti.
1973 liepos 22 važiavome per Dzūkiją. Laukuose niekur nesimatė dirbančių žmonių. Tik Leipalingio parapijoje matėme daug žmonių prie darbo. Paaiškėjo, kad Laipalingyje buvo švenčiami didieji šv. Onos atlaidai, ir kolūkiečiai buvo varomi į darbą.
Kas sekmadienį dirba, tam valdžia dvigubai moka.
Kitą sekmadienį, liepos 29, Veisiejuose vyskupas teikė Sutvirtinimo sakramentą. Ten žmonės vėl buvo verčiami dirbti.
1960 metų vasarą teko lankytis Anykščių rajone, Vaižganto tėviškėje. Kolūkiečiai su dideliu kartėliu skundėsi, kad jie sulaukę negirdėtai sunkios baudžiavos — negalį net sekmadieniais pailsėti. Jei atlaidų metu nenuvyksi į darbą, kolūkio pirmininkas nubraukia dalį darbadienių...
Atlaidų metu praktikuojama pastoti kelius. Važiuoją sunkvežimiais arba arkliais grąžinami atgal. Kartais ateistai būna labai „išradingi". Taigi, 1963 metais Rumšiškėse važiuojantieji į Švč. Marijos Gimimo atlaidus keliuose atsimušė į barjerus. Budintieji pareigūnai žmonėms paaiškino, kad įvažiavimas uždraustas dėl snukio-nagų ligos. Važiuojančius arkliais grąžino atgal. Visi nustebo — iki atlaidų apie šią ligą niekas nieko negirdėjo. Dar labiau nustebo, kai po pamaldų pamatė barjerus nuimtus — atseit, snukio-nagų ligos epidemija praėjo. Be to, tą dieną Rumšiškių bažnyčioje buvo uždrausta giedoti sumą ir eiti procesiją. Žmonės šaipėsi: „Gal ir giedojimas platina snukio - nagų ligą?"
1963 metais Šiluvoje per Šv. Mergelės Marijos Gimimo atlaidus minios žmonių buvo užgulusios klausyklas, o valdžia leido klebonui pasikviesti tik kelis kunigus...
Bene įdomiausiai P. Mišutis kalba apie šventų vietų lankymą — esą, kasmet tikinčiųjų į jas vis mažiau atsilanko. Pavyzdžiui, Šiluvoje 1972 — tik apie 1300. Iš tikrųjų, vien Šiluvos bažnyčioje trigubai sutilptų. Kas lankėsi 1973 per Šilinių atlaidus, tas buvo liudininkas, kad per kiekvienas Šv. Mišias Šiluvos bažnyčia buvo pilnutėlė žmonių. Sekmadienį mašinos užtvindė ne tik Šiluvos miestelį, bet ir jos apylinkes. Autoinspektoriai jų vieną dieną suskaičiavo apie tūkstantį.
„Veprių Kalvarijas 1972 m. aplankė vos tūkstantis. Vilniaus Kalvarijos jau nebelankomos, — džiūgauja P. Mišutis, — nors prieš keliolika metų sutraukdavo dešimtis tūkstančių tikinčiųjų."
Ypatingai fanatiškai ateistai trukdydavo tikintiesiems nuvykti į Vilniaus Kalvarijas. 1961 metais teko būti tokių trukdymų liudininku. Sekminių rytą taksistai garaže pamatė skelbimus, draudžiančius važiuoti keliu link Kalvarijų. Mūsų prašomas taksistas kategoriškai atsisakė važiuoti į Kalvarijas, nes milicija gaudanti vairuotojus ir atiminėjanti vairuotojo pažymėjimus. Mūsų taksistas pasiūlė vykti keleiviams per Antakalnį ir ties Valakumpiais valtimi persikelti per Nerį. Deja, atvykę į Valakumpius, per Nerį persikelti negalėjome, nes čia budinti milicija neleido. Vietiniai Valakumpių gyventojai stengėsi maldininkams padėti. Jie pamokė mus eiti pakrančių krūmais Nemenčinės link. Ten milicijos nesą. Tačiau ir čia, persikėlus per Nerį, valtininką užpuolė draugovininkai ir prigrasino, kad daugiau nebekeltų.
Trukdymo priemonės pasirodė neefektyvios. Tikintieji pėsčiomis būriais plaukė į Vilniaus Kalvarijas. Panerio miškai skambėjo giesmėmis ir litanijomis. 1962 m. ateistai, pasitelkę kariuomenę, išsprogdino Vilniaus Kalvarijų koplytėles, o griuvėsius tą pačią naktį išvežė. Vietas, kur stovėjo koplytėlės, užpylė žemėmis ir išlygino. Nuo tada šventos vietos lankymas tikrai sumažėjo, bet neišnyko. Sekminėse renkasi maldininkai iš įvairių Lietuvos kampelių ir melsdamiesi eina 7 kilometrus tais takeliais, kur stovėjo Kalvarijos koplytėlės. Kažkieno pamaldžios rankos koplytėlių vietose iš akmenėlių išdėsto kryžius ir papuošia gėlėmis.
Veprių Kalvarijas (Ukmergės rajonas) ateistai taip pat sunaikino, tačiau maldininkų minios per Sekmines tebeplaukia į sugriautų koplytėlių vietas.
Buvo bandyta sugriauti ir Žemaičių Kalvarijos koplytėles. Net paveikslai jau buvo nukabinti. Tačiau žemaičiai ėmė rinktis pulkais ir keliolika dienų ėjo sargybą, pasiryžę iki paskutiniųjų ginti šventą vietą. Taip ir liko Žemaičių Kalvarijos koplytėlės nesugriautos.
Baigiant trumpas pastabas apie P. Mišučio straipsnius ir kalbas, tenka pridurti, kad šie straipsniai ir kalbos tikrovėje yra ne jo, o partijos balsas, klaidinąs nekritiškus protus.
