Parašė JULIUS DRAUGELIS
Pastaruoju metu Lietuvoje labai išryškėjo trys dalykai:
1. Sustiprintas Bažnyčios gyvenimo, dvasiškijos veiklos ir tikinčiųjų persekiojimas.
2. Įžūli ir melaginga propaganda krašte ir užsienyje apie tariamą Lietuvoje sąžinės ir religijos laisvę.
3. Tikinčiųjų reakcija ir gynimasis. — apie šiuos reiškinius čia ir bus kalbama.
I
Nors komunistai, persekiodami religiją ir Bažnyčią Lietuvoje, keitė metodus, tačiau pagrindinis tikslas pasiliko tas pats — bet kokia kaina sunaikinti Bažnyčią.
Stalino laikais (1945-53 m.) norėta Bažnyčią sunaikinti fiziškai. Vyskupų suėmimai, trečdalio kunigų ištrėmimas į Sibirą, bažnyčių uždarinėjimas ir kitos teroro priemonės parodė, kad represijomis katalikų Bažnyčia nebus palaužta. 1956-57 m. iš Sibiro gyvi likę kunigai sugrįžę įsijungė į pastoracinį darbą. Sibiro stovyklose žuvusieji buvo laikomi kankiniais, netgi šventaisiais (prof. Pr. Dovydaitis, vysk. V. Borisevičius, jėzuitas B. Andruška ir kt.).
Chruščiovo laikais 1957-58 m. vėl virš 10 kunigų atsidūrė Sibire antrą, o kai kurie (jėzuitas Markaitis) net trečią kartą. Ištremtieji Sibire apaštalavo, o grįžę tęsė apaštalavimo darbą.
Tada griebtasi naujos priemonės — griauti Bažnyčią iš vidaus, pačių dvasininkų ir tikinčiųjų rankomis. Pokario metais komunistams nepavykus įsteigti nuo Romos "nepriklausomą" Lietuvos Bažnyčią, kurios numatytiems vadovams buvo siūloma laisvė, Vilniaus Šv. Jono bažnyčios rektoriaus vieta ir 100.000 rublių premija, jiems nesutikus pasirašyti prieš popiežių paruošto pareiškimo, buvo ištremti kaip nusikaltėliai į Sibiro stovyklas 25-riems metams, — imtasi kitos taktikos: Religinių reikalų tarybos įgaliotinis pravedė į žymesnius postus ateistams pataikaujančius arba neaktyvius kunigus. Šį metodą taikant, ypač nukentėjo miestų pastoracija.
Valdžiai pavyko vyskupijų valdytojais pravesti "nežalingus" asmenis, kurie klusniai vykdo religinį gyvenimą varžančius valdžios potvarkius. Ateistinė valdžia vyskupams paliko teisę pašventinti aliejus, per metus kelis kunigus, laidoti mirusius kunigus ir metuose vienoj antroj vietoj suteikti Sutvirtinimo sakramentą. Kunigų skyrimą į parapijas, jų perkilnojimą griežtai reguliuoja ateistinė valdžia. Šiuo metu valdžia siekia, kad kunigai liktų priklausomi ne nuo vyskupų, bet nuo parapijos komitetų, kurie stengiamasi sudaryti iš komunistų ir ateistų.
Ateizmas šiandien Lietuvoje yra tarsi oficiali religija, kuri platinama visomis galimomis priemonėmis. Tam darbui įkinkyti ypač mokytojai. Religinės spaudos ir literatūros nėra, o ir turimoji iš seniau konfiskuojama.
Ateistinė valdžia Lietuvoje nepasitiki propagandinėmis priemonėmis (spauda, radijas, televizija, teatras, kinas, parodos, paskaitos ir t.t), mato, kad toji propaganda nepaveiki, tad griebiasi administracinių priemonių.
Maskvoje veikia prie Ministrų tarybos Religinių reikalų taryba, kurios uždavinys "prižiūrėti, kad būtų vykdomi įstatymai apie religinius kultus'', o faktiškai kovoti su religija visoje Sov. Sąjungoje. Atskirose respublikose yra maskvinės tarybos įgaliotiniai (Lietuvoje dabar K. Tumėnas), kurių uždavinys vykdyti Maskvos nurodymus. Vilniuje yra ateistinės veiklos koordinavimo taryba. Jos filialės yra rajonų ateistinės tarybos, vadovaujamos rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojų. Pastarieji turi pilną laisvę terorizuoti ir varžyti kunigų darbą. Paprastai tokie suvaržymai pašauktam kunigui pasakomi žodžiu, pagal slaptą instrukciją iš aukščiau, nes nenorima, kad liktų istorijai dokumentai apie jų gėdingą darbą. Kiekvienoje apylinkėje veikia ateistinė taryba, kurios uždavinys — organizuoti ateistinę veiklą, šnipinėti kunigų darbą, sekti tikinčiuosius ir pan.
Religijos padėtį Lietuvoje seka Valstybės saugumo komitetas (KGB). Mat, kiekvienas ryškesnis religingumo pasireiškimas yra "grėsmė sovietinei valdžiai". Dabartinė katalikų Bažnyčios padėtis tiek komunistų partijai, tiek saugumui kelia nerimą — tikintieji ėmė gausiau lankyti bažnyčias, naudotis Sakramentais, ginti savo teises protestais, skundais, pareiškimais.
Maskva reikalauja, kad Lietuvos ateistai, kovodami su Bažnyčia, panaudotų tas pačias priemones, kurios padėjo visiškai pavergti pravoslavų Bažnyčią. Tačiau tai padaryti sunkiau, nes katalikų centras yra ne Maskvoje, o Romoje.
Pastaruoju metu ateistai nori sugriauti Bažnyčią per bažnytinius komitetus ir pataikaujančią Bažnyčios vadovybę. Tuos komitetus stengiasi sudaryti "demokratiniu" būdu, kad į juos patektų komunistai ir ateistai "liaudies" atstovai. Tokie komitetai turi būti tikrieji parapijų šeimininkai, o kunigai — tik samdiniai, priklausą nuo komiteto malonės. Komitetai turi tvarkyti parapijos finansinius reikalus, atlikti reikiamus bažnyčios remontus. Tik į komitetą turi kreiptis tikintieji, norėdami susituokti, pakrikštyti kūdikį, palaidoti numirusį. Pastaruoju metu be vyskupų žinios kunigai yra verčiami sudaryti sutartis su bažnytiniais komitetais. Rajonų vykdomųjų komitetų padiktuotose sutartyse yra daug neaiškių punktų. Pvz. 4 punkte pasakyta: "Sutartis gali būti nutraukta... c) jei nustatyta tvarka, nutarta uždaryti maldos namus". Sąmoningi kunigai priešinasi tokių sutarčių pasirašymui, kuriomis bažnytinė jurisdikcija atiduodama komitetui. Tik vyskupų ir vyskupijų valdytojų griežtas pasipriešinimas kol kas sulaikė nuo tos "naujos" tvarkos įvedimo Lietuvoje (ji yra Sov. Sąjungoje, Gudijoje, Ukrainoje).
Pastaraisiais metais visas ateistinio darbo svoris yra nukreiptas į vaikus, kurie tėvų ir kunigų yra pamokomi katekizmo, kurie lanko bažnyčią, dalyvauja pamaldose (tarnauja Mišioms, gieda chore), atsisako įrašomi į pionierius (o pionieriai turi būti ateistais). Eina aštri kova tarp tėvų ir valdžios bei jos programos vykdytojų mokytojų už vaiko sielą. Komunistai yra aiškiai pareiškę:
"Tarybų Lietuva, socialistinė valstybė . . . negali sutikti ir niekuomet nesutinka, kad jos mažiesiems piliečiams būtų specialiai skiepijama antimokslinė religinė pasaulėžiūra" (L. Barvydis, Vatikano radijo nuodėmės — "Valstiečių laikraštis", 1971.IX.10).
Sustiprinta ateistų akcija prieš Bažnyčią, kunigus ir tikinčiuosius per pastaruosius penkerius metus pasireiškė tokiais būdais:
1. Baudimas kunigų už vaikų religinį mokymą, ruošimą pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimo sakramentui, už vaikų neišvarymą iš bažnyčios, leidimą dalyvauti bažnytinėse apeigose (tarnauti Mišioms, giedoti chore, barstyti gėles), už ligonių (žinoma, slapta) aplankymą ligoninėse, už kunigų pasikvietimą į atlaidus, už naujam kunigui primicijų surengimą, už kryžių ar statulų pastatymą šventoriuje ar kapuose.
2. Mokyklose religingų vaikų baudimas, terorizavimas, niekinimas už bažnyčios lankymą, už pasisakymą, jog tiki į Dievą, už kryželių ar me-dalikėlių nešiojimą, už atsisakymą rašyti skundus ant kunigo, už nesutikimą dalyvauti antireliginiame vaidinime, rašyti klasės darbus antireliginėmis temomis ir pan.
3. Neleidimas kunigams aplankyti ligonių ligoninėse, senelių namuose su dvasiniu patarnavimu (Druskininkuose, Anykščiuose, Utenoje, Šiauliuose ir kitur), nors pagal įstatymus ligonis turi teisę pasikviesti kunigą, netgi turi būti ligoniui duotas atskiras kambarys jo religinėms praktikoms atlikti.
4. Švenčių trukdymas ir draudimas. Pvz., Velykos paskelbiamos darbo ar talkos diena. Kas švenčia, baudžiamas iki iš darbo atleidimu.
5. Bažnyčių apiplėšimas, vagystės (Ilguvos, Žem. Panemunės, Paežerėlių, Babtų, Vandžiogalos, Alytaus ir kt.). Pavogtus iš bažnyčios daiktus perka Leningrado ir Vilniaus ateistiniai muziejai.
6. Kryžių ir statulų naikinimas ne tik seniau buvusių, bet ir naujai pastatytų šventoriuose, kapuose.
7. Pamaldų trukdymas, kai į bažnyčią įsiveržia komjaunuoliai ir, sukėlę triukšmą, neleidžia kunigui tęsti pamaldas.
8. Neleidimas bažnyčių remontuoti, laukiant, kad sugriūtų ir būtų paskelbtos nenaudojamos, o už kad ir mažus pataisymus baudžiamas kunigas ir parapijos komitetas.
9. Religinės literatūros ne tik naujai pasigamintos, bet ir iš seniau turimos konfiskavimas.
10. Varžymas kandidatų į seminariją priėmimo.
Lietuvoje tikintieji ir kunigai su nepasitikėjimu stebi Vatikano pastangas suartėti su komunistiniais kraštais, megzti su jais santykius. Jiems atrodo, kad Vatikanas nesidomi jais, nepritaria kovojantiems ir kenčiantiems už tikėjimą kunigams ir tikintiesiems. Jie yra įsitikinę, kad už nuolaidas iš Vatikano pusės ateistinė valdžia gali daug ką pažadėti, pasirašyti gražiausias sutartis, bet jos liks negyvos raidės, kaip ir pasirašytoji Žmogaus teisių deklaracija.
Lietuvos katalikai, matydami, kad bent moralinės paramos iš niekur nesulauks, patys ėmė gintis. Pasirodžius pirmiesiems kunigų protestams (1968 m. Adakavo klebono V. Šlevo ir Batakių klebono Alf. Pridotko) sovietų vyriausybei dėl tikėjimo varžymo Lietuvoje, visų vyskupijų kunigai ir tikintieji pritarė minčiai, kad už tikėjimą reikia kovoti. "Daugelis apgailestavo, kad perilgai laukta ir nieko neveikta" (LKB Kronika, Nr. 9, p. 42).
II
Komunistai, norėdami užmaskuoti religijos ir Bažnyčios persekiojimą Lietuvoje, stengiasi savo propaganda tiek krašte, tiek užsienyje įrodinėti, kad Lietuvos katalikai naudojasi pilna sąžinės ir religijos laisve. Tam turi pasitarnauti:
a) Užsieniui skirtos, įvairiomis kalbomis leidžiamos gražios paveiksluotos brošiūros, kur pateikiami vaizdai vyskupų, bažnyčių, kunigų ir aprašoma, kokia laiminga Lietuvos Bažnyčia atskirta nuo Valstybės.
b) Siuntimas į užsienį patikimų ir "lojalių" kunigų, kurie savo atvykimu ir gyvu žodžiu paliudytų, kad Lietuvoje niekas kunigų nepersekioja.
c) Vyskupų ir valdytojų bei parinktų kunigų pareiškimai užsienio (daugiausia komunistinėje) spaudoje ir įvairiems užsienio korespondentams, kurie yra ne kas kita, kaip valdžios propagandinės tezės apie visišką sąžinės ir religijos laisvę.
d) Kvietimas į Lietuvą iš užsienio marksistinio nusistatymo dvasiškių, kurie, Lietuvoje atitinkamai "apšviesti", "su viskuo pagrindinai susipažinę", kartoja komunistinį melą apie religijos laisvę. "Apie religinę laisvę Lietuvoje gali kalbėti tik tie, kurių iš baimės išdžiūvo smegenys" (LKB Kronika, Nr. 13, p. 47).
e) Panaudojimas atvykstančių ekskursantų, ypač kunigų (o net ir vyskupų), atitinkamai juos nuteikus ir išgavus pareiškimus vietoje, o paskui pakartotus grįžus į savo kraštą ir taip paskleidus propagandinį melą ir pasidarius komunistinės propagandos ruporais.
O krašte komunistai spaudoje akiplėšiškai nuolat kartoja, net Leniną pasitaikinę, kad niekas tikinčiųjų nediskriminuoja, nepersekioja. Persekiojimus yra išgalvoję tik buržuaziniai nacionalistai ir klerikalai emigrantai. Jų kalbos apie religijos ir tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje yra grynas melas ir šmeižimas tarybinės santvarkos. Štai keletas tokių pasisakymų:
"Ginti tikinčiųjų laisvę — vienas socialistinio teisingumo reikalavimų . . . Asmenys, diskriminuojantieji tikinčiuosius, neabejotinai yra griežtai baustini" (V. Kurojedovas, Religija ir įstatymai, 1971, p. 24-25
"Ateistai kovoja su religija, griežtai prisilaikydami tarybinių įstatymų, pagarbiai traktuodami tikinčiuosius, kaip lygiateisius tarybinius piliečius" (J. Mišutis, Nauka i religija, 1972, Nr. 3).
"Partinės organizacijos rūpestingai seka, kad ateistinėje propagandoje nebūtų administravimo, tikinčiųjų teisių pažeidimo ir netaktiškumo" (ten pat.).
"Tarybinė valstybė ir jos valdžios organai nesikiša į bažnyčios vidaus reikalus, t. y. į jos kanoninę ir dogmatinę veiklą . . . Svarbu vykdyti tarybinius įstatymus, kurie suteikia religinėms bendruomenėms ir tikintiesiems jos teises" (J. Rugienis — "Tarybinis darbas", 1972, Nr. 9, p. 17 - 18).
"Tik tėvai ar globėjai turi teisę spręsti, kaip auklėti savo vaikus: jeigu tėvai nori, jie turi pilną teisę ir visišką laisvę mokyti savo vaikus religijos. Štai tuo ir pasireiškia tikroji sąžinės laisvė: nori tikėk, nori — netikėk! Niekas nieko varu į bažnyčią nevaro, tačiau niekas ir nedraudžia ją lankyti" (L. Barvydis, Vatikano radijo nuodėmės — "Valstiečių laikraštis", 1971.IX.1|
Didžiausia kliūtis ateistinei propagandai yra užsienio radijai, ypač Vatikano radijas, kuris skleidžias tik melus apie religijos padėtį Lietuvoje. Todėl provokuojančiai šaukiama:
"O gal ponai iš Vatikano radijo gali pateikti faktu, kada koks nors pilietis buvo diskriminuojamas dėl savo religinių įsitikinimų — pažemintas pareigose, atleistas iš darbo, pašalintas iš aukštosios mokyklos ar panašiai?" (ten pat).
Dabartinę esamą padėtį Lietuvoje komunistai taip analizuoja:
"Lietuvos vyskupai turi galimybę susisiekti su Roma. nes susisiekimas su užsieniu yra laisvas . . . Vatikanas norėtų ryšius su Lietuvos vyskupais panaudoti antitarybinei propagandai, tačiau vyskupai yra lojalūs tarybinei santvarkai.
Dvasininkai ne visi lojalūs. Dalis yra ekstremistiškai nusiteikę ir neapkenčia socialistinės santvarkos. Jie rašinėja įvairius pareiškimus, falsifikuoja parašus. Vyriausybė ir dabar dar iš kai kurių gauna pareiškimus, kurių nuorašai siunčiami į užsienį. Ten 'Draugas" spausdina po truputį ir po visą pasauli skamba, kad Lietuvoje yra persekiojami tikintieji. Būtų už ką su reakcingais kunigais ir griežčiau pasielgti, bet mes elgiamės kuo švelniau, ir tik kraštutiniais atvejais represuojame. Reakcingų kunigų grupė negausi: buvę vienuoliai — jėzuitai, marijonai, pranciškonai, o jaunieji reakcingi dvasininkai yra išaugę reakcingų kunigų įtakoje arba yra buožių vaikai. Yra Lietuvoje kunigų, kurie nori mesti kunigystę, bet jie dar tebedirba parapijose. Tai mums dar geriau, nes jie tikėjimo dvasios žmonėse nekelia . . . Vatikanas veda dvigubą politiką — palaiko vysk. Brizgį ir dabartinius Lietuvos vyskupus" (J. Ani-čas, 1974.IX.12 paskaitoje Zoologijos ir parazitologijos institute — LKB Kronika, Nr. 14, p. 19-20).
Lietuvos katalikų religingumą komunistai taip aiškina:
"Žmonių religingumas daug priklauso nuo bažnyčios pozicijų. Katalikų bažnyčiai vadovauja Vatikanas, duodantis nurodymų ne tik dvasininkams, bet ir tikintiesiems, jaunimui. Per Vatikano ir Romos radijo stotis reguliariai skelbiama religinė ir politinė propaganda. Per laidas jaunimui nagrinėjamos religinės ir gyvenimo problemos, propaguojamos nacionalistinės idėjos" (R. Tidikis, Moksleivių mokslinių ateistinių įsitikinimų formavimas, 1974, p. 6-7).
III
Maskvos politika — sustiprinti tautybių asimiliaciją — buvo pajusta ir Lietuvoje. Kadangi Lietuvoje religinė ir tautinė sąmonė yra glaudžiai sutapusios, ypač išorinio pavojaus metu, tad sustiprinta ir kova prieš religiją jau policinėmis priemonėmis, ypač po 1971 m. XXIV kompartijos suvažiavimo.
Suaktyvinta kova pažadino ir aktyvų pasipriešinimą: bėgimą į užsienį, Kalantos susideginimą. Tokioj nuotaikoj gimė ir "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika". Negalint viešai prabilti ir gintis, Lietuvos katalikai nori slapta spauda prabilti kraštui ir užsieniui apie tikrąją religijos padėtį Lietuvoje, atsakyti į melo propagandą konkrečiais faktais ir parodyti, kiek gražūs žodžiai apie sąžinės ir religijos laisvę nesiderina su veiksmais.
Nuo 1958 m. prasidėjo organizuotas gynimasis
— kolektyviniai kunigų skundai Maskvos viršūnėms: Brežnevui, Kosyginui, Sov. Sąjungos kompartijos centro komitetui, Religinių reikalų tarybai, su nuorašais Lietuvos ordinarams ir Religinių reikalų tarybos įgaliotiniui Vilniuje. Keletas pareiškimų buvo skirti savo vyskupams ir valdytojams dėl Bažnyčios Lietuvoje padėties apskritai, dėl kunigų seminarijos ir kt. Bet ir tokie raštai tuoj patekdavo į RRT įgaliotinio rankas. O tokių raštų pasekmės — vietoj atsakymo tardymai, ieškojimas, kas tokius raštus redagavo, kas rinko parašus. Sekė įtartų kunigų baudimas, perkėlimas į mažesnes parapijas žinoma, per vietos ordinarą) ir kt.
1968 - 1974 m. laikotarpyje kolektyvinių kunigų raštų buvo parašyta 21 (Vilniaus arkivyskupijos — 8, Telšių vysk. — 4, Panevėžio — 4, Vilkaviškio — 4, Kaišiadorių — 1, be to, dar 3 raštai bendrai visų vyskupijų kunigų). Po Vakaruose žinomais raštais yra pasirašę 704 kunigai. Kai kurių vyskupijų tik po vienu raštu pasirašė virš pusės tos vyskupijos kunigų (Vilniaus arkiv. 1970.X. raštą — iš 98 kunigų pasirašė 50; Panevėžio vysk. raštą 1971 m. gale — iš 160 pasirašė 134; Vilkaviškio vysk. 1968.XII.31 raštą — iš 127 pasirašė 50; Kaišiadorių vysk. 1974.VII.30 raštą — iš 74 pasirašė 45). Tai rodo, kiek melagingas yra komunistų tvirtinimas, kad "pastaruoju metu dauguma kunigų yra daugiau ar mažiau lojalūs tarybinei valdžiai . . . Kai kurie dvasininkai šiandien patys yra gana pasyvūs ir į savo pareigas žiūri formaliai" (Pr. Mišutis, Bažnyčia ir religingumas mūsų dienose — "Kalba Vilnius", 1974, Nr. 5). "O reakcingų kunigų grupė negausi: buvę vienuoliai — jėzuitai, marijonai, pranciškonai ir jaunieji reakcingi kunigai, išaugę reakcingų kunigų įtakoje arba buožių vaikai" (J. Aničo paskaita Vilniuje 1974. IX.12 — LKB Kronika, Nr. 14, p. 19).
Kunigų organizuotą rezistenciją pasekė ir pavieniai kunigai, reaguodami į neteisėtą jų baudimą, spaudoje šmeižimą, išdrįs darni rašyti skundus valdžiai dėl bendrosios religijos padėties, dėl jų pastoracinio darbo trukdymų; nubausti — apeliuodami į aukštesnę teismo instanciją. Tokių yra daugybė. Bet jų skundai, apeliacijos, raštai baigėsi tuo, kad buvo tardomi, baudžiami, kilnojami į kitas parapijas, o aukštesnis teismas visuomet patvirtindavo paskirtą bausmę.
Dvasiškijos drąsą — labiau klausyti Dievo negu žmonių — pasekė ir tikintieji pasauliečiai. Jie taip pat, rizikuodami savo laisve, pramatydami savo elgesio pasekmes, išdrįso masiškai rašyti skundus, protestus dėl religijos ir Bažnyčios persekiojimo. Tokių kolektyvinių masinių skundų žinoma keletas: 1972 m. Brežnevui per Jungtinių Tautų gen. sekretorių Waldheimą dėl Bažnyčios varžymo su 17.059 parašais; 1972.VII.1 Maskvai dėl Bažnyčios Lietuvoje padėties su 1100 parašų; 1973.V.14 Religinių reikalų tarybos įgaliotiniui dėl religijos padėties Lietuvoje su 16,498 parašais; 1973.V.14 LTSR švietimo ministrui dėl religingų vaikų persekiojimo su 14,284 parašais; 1973.VII.3 LTSR aukščiausiam prezidiumui dėl ateistinio vaikų auklėjimo, tikinčiųjų diskriminacijos, seminarijos auklėtinių ribotumo su 540 parašų. Dėl šių raštų irgi nukentėjo parašų rinkėjai ir pasirašiusieji.
Jonas Rimša Halinos Rimšaitės - Pranckūnienės portretas
Bet ir atskirų vietovių tikintieji pradėjo netylėti. Tai atskirų parapijų tikintieji, gindami nubaustus kunigus (Prienų parap. už kun. J. Zdebskį — 2010 parašų; Girkalnio — už kun. P. Bubnį 1344 parašai), reikalaudami grąžinti bažnyčias (Ignalinos parapiečių — 1025 parašai; Klaipėdos tikinčiųjų — 3023 parašai), skųsdamiesi dėl neleidimo remontuoti bažnytinius pastatus (Ceikinių dėl parapijos pastato — 1709 parašai; Kučiūnų dėl bažnyčios remonto — 800 parašų), dėl kunigų trūkumo (Santaikos parapiečių — 1190 parašų; Lankeliškių — 149, Mielagėnų — 1000 parašų), ir pan. Čia suminėti tik stambesnieji tikinčiųjų kolektyviniai raštai. Daug kolektyvinių raštų 1970-1974 m. yra parašę atskirų vietovių vaikų tėvai, protestuodami dėl jų vaikų persekiojimo, diskriminavimo už religinius įsitikinimus ar religines vaikų praktikas. Kartais ir po tokiais skundais surinkdavo virš 100 parašų.
Tai vis, pasakytume, "disidentai", kovotojai už žmogaus teises, už įvykdymą to, kas parašyta Sov. Sąjungos konstitucijoje ir Žmogaus teisių deklaracijoje, kas skelbiama spaudoje apie sąžinės ir religijos laisvę. Valdžios akyse tokie "disidentai" yra tarybinės santvarkos priešai ir kaip tokie baudžiami pagal Baudžiamojo Kodekso atitinkamus straipsnius.
Reikia pastebėti, kad tiek dvasiškiai, tiek ir pasauliečiai tikintieji savo skunduose vengia vad. "politikos" — nepasisako prieš komunistinę santvarką, o daugiausia, kreipdamiesi į valdžios viršūnes, kaltina vietos ateistus, laužančius konstituciją ir įstatymus, kurie garantuoja sąžinės ir religijos laisvę. Atrodytų, kad tie žemesnieji valdininkai ateistai tai daro savo nuožiūra, todėl reikalaujama, kad jie būtų nubausti. Bet lygiai žinoma, kad visos direktyvos dėl ateizmo skiepijimo ir religijos varžymo ateina kaip tik iš viršūnių. Todėl ir visokie skundai, protestai lieka be jokių pasekmių.
Aštriau pasisakyti prieš Lietuvos laisvės užgniaužimą, žmogaus teisių mindžiojimą išdrįsta teisiamieji, kurie nebijo tarti tiesos žodį, nes žino, kad vis tiek teismas jų nepasigailės. Tokie teisme kartais ir gynėjo - advokato atsisako, pareikšdami, kad jų gynėjas yra Dievas.
Lietuvos komunistų ateistinei propagandai ir veiklai stiprų smūgį sudavė 1972.III. 19 slapta pasirodžiusi ir į užsienį patekusi "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika", kurios iki šiol išėjo jau 18 numerių (kas 2-3 mėn. vienas numeris). Jos pasirodymas ir tikslas leidėjų taip nusakytas: "Žinant, kad Lietuvos kunigai, tikintieji neturi jokių sąlygų ir galimybių informuoti pasaulį apie tikrąją
Bažnyčios padėtį, jau per kiek metų susidarė labai apverktina padėtis . . . Tokiu sunkiu metu Lietuvos katalikam beliko pasitikėti Dievo Apvaizda ir ieškoti kelių, kuriais Vatikanui ir pasauliui patektų teisinga informacija, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčiai pražūtingiausia ne persekiojimas, o pačių rankomis veržiama kilpa" (LKB Kronika, Nr. 4, p. 4).
"LKB Kronikos" turinys yra ramus, konkretus — su datom, vietom, pavardėm — protokolinis informavimas, labai vertingas kaip dokumentinė medžiaga apie religinę, bažnytinę ir tautinę padėtį Lietuvoje. "Kronikos" redaktoriai nuolat primena, kad "Kronikai" netinka nekonkreti informacija ir netikslūs faktai . . . Kiekviena žinia, faktas ar įvykis, susijęs su Katalikų Bažnyčios padėtimi, mūsų tautos istorija, dabartimi, su valdžios organų sauvale, represijomis ar su kitomis diskriminacinėmis priemonėmis, turi būti kruopščiai patikrintas, aiškus ir tikslus. Skaičiai, datos, pavardės, vietovardžiai ir kiti duomenys turi būti ypatingai aiškūs, teisingai užrašyti ir patikrinti" (KLB Kronika, Nr. 7, p. 12).
"LKB Kronika", patekusi į Vakarus ir išversta į kitas kalbas, buvo pasaulio viešojoje opinijoje tikra sensacija. Po tiek laiko tylos apie religijos ir Bažnyčios padėtį Lietuvoje, po susigyvenimo su komunistų propaganda, jog Lietuvoje viskas "tvarkoje", štai naujausi faktai, įvykiai apie tikrąją padėtį. Pasaulinė spauda, radijas "LKB Kronikos" medžiagą labai plačiai panaudojo — ir ne vien katalikiška spauda, bet ir nekatalikiška, — gavusi tokios brangios medžiagos. Pasaulinės spaudos pranešimas ir komentarai sugriovė sukurtą mitą apie komunistinio režimo sušvelnėjimą, pasikeitimą religijos atžvilgiu.
Buvo galima laukti, kad komunistai į "LKB Kronikos" pateiktus faktus kaip nors reaguos, bandys juos paneigti, bet ilgą laiką — tyla, tarsi jie apie "Kronikas" nieko nežinotų. Tik kai pajuto, jog "Kronikų" įtaka ima reikštis komunistams nepalankia prasme (pvz., mokytojai, sužinoję ir išgirdę jų linksniuojamas pavardes ir "darbelius" be-platinant ateizmą, ėmė taisytis — susilaikyti nuo grubios ateistinės veiklos), bandyta reaguoti.
"LKB Kronikos" žinios pirmą kartą bandyta paneigti 1975 m. sausio mėn., pavadinus Vatikano radiją (kuris "Kronikos" žinias transliuoja į Lietuvą) "melagiu ruporu". Prieš tą neva "melą" sugalvota nauja melo rūšis: sukeista mokyklų vietovardžiai (Pabaiskas su Pažaisliu, Skriaudžiai su Kražiais) ir imta įrodinėti, kad patikrinus tose (sukeistose) vietovėse nesą nei tokių mokytojų, nei buvę panašių faktų. Vadinas, Vatikano radijas skelbia išgalvotą melą (Žr. Vyt. Mockevičius, Tas melagis Vatikano ruporas — "Tarybinis Mokytojas", 1975.1.10). O neva "apmeluoti" mokytojai giriami, bet kai kurie raginami suaktyvinti apleistą ateistinį auklėjimą.
Kitas "LKB Kronikos" neva melų įrodymas — pašaukimas į teismą, kuriame buvo teisiami asmenys už "Kronikos" gaminimą ir platinimą, vaikų, kurie pagal "Kronikas" buvo nukentėję. Žinoma, įbaugintieji vaikai paneigė, kad su jais atsitikę, kaip rašoma "Kronikose". Tačiau spaudoje tiek krašte, tiek užsienyje net nebandyta polemizuoti su "Kronikomis", paneigti jose duotus faktus, nes tie perdaug aiškūs, žinomi, išgyventi.
Ar "Kronikose" duotų faktų skelbimas ir platinimas duoda kokių nors pozityvių vaisių?
Kai 1972 m. ypač išsiliejo protestų ir skundų banga, šiek tiek buvo atleisti režimo varžtai katalikams, netgi pasigirdo savikritikos balsai. Rimaitis rusiškame laikraštyje "Sovietskaja Litva" (1972. VIII.12) rašė:
"Kovojant su religija, nepataisomą žalą gali padaryti administraciniai išpuoliai, visoks tikinčiųjų jausmų įžeidinėjimas. Neteisingi kovos su religija metodai ne tik nesugriauna tikėjimo plitimo pagrindo, bet, priešingai, veda į religinio fanatizmo sustiprėjimą, į apeigų ir kulto slaptas formas, sukelia tikinčiųjų nepasitikėjimą, nepasitenkinimą ir juos kiršina".
Po to, kai visame pasaulyje nuskambėjo kunigų Šeškevičiaus, Zdebskio ir Bubnio teismai ir bausmė už vaikų religijos mokymą, toliau nuo tokių teismų susilaikyta, o imta bausti tik administracinėmis priemonėmis — piniginėmis baudomis, o kraštutiniu atveju — perkėlimu į kitą parapiją.
Iš kalėjimo grįžę kunigai Zdebskis ir Bubnys galėjo eiti kunigų pareigas. Imta toleruoti dekanato kunigų rekolekcijos ir leista į jas atvykti vietos vyskupui.
Religinių reikalų tarybos įgaliotinis Justas Rugienis, aršus ateistas, grubus kunigų persekiotojas, 1973 m. pradžioje pakeistas mandagesniu, taktiš-kesniu Kazimieru Tumėnu.
Nutildymui balsų dėl religinės literatūros neturėjimo buvo leista atspausdinti mažas kiekis Naujojo Testamento ir Psalmyno.
Seminarijos klierikų "numerus clausus" iš 25 pakelta iki 50. Klierikai ne taip įžūliai verbuojami į saugumo bendradarbius.
Taigi šis tas laimėta, nors tai nereiškia, kad kova su religija būtų sumažėjusi. Tikinčiųjų reakcija, jų kančių iškėlimas užsienio spaudoje privertė komunistus keisti bent kai kuriuos metodus, daryti kai kurių nuolaidų. Taigi kai kieno (net ir Vatikano) baiminimasis, kad "Kronikos" žinių skleidimas gali Lietuvos katalikams pakenkti, yra nieku nepagrįstas. Jei tos "Kronikos" su dideliais pavojais ir sunkumais perduodamos į užsienį, tai tikriausiai ne tam, kad jos čia būtų padėtos į archyvus kaip istorinė medžiaga, o būtų skelbiamos ir panaudojamos nušviesti tikrąją religijos padėtį Lietuvoje, pažadinti kenčiantiems pritarimą, užuojautą, pagalbą.
Lietuvos tikintieji, netekę vilties, kad valdžia leistų atsispausdinti maldaknygių, katekizmų, dvasinio turinio knygų, ėmėsi turimą šios rūšies literatūrą padauginti, o naujai parašytą gana didelis kiekiais (žinoma, slapta) atsispausdinti sunkiomis ir pavojingomis sąlygomis. 1973 m. gale dėl to prasidėjo kratų audra, konfiskuojant religinės literatūros dauginimo ir spausdinimo priemones, knygas, ne tik naujai pagamintas, bet ir iš seniau turimas. Ypač gaudyti "Kronikos" redaktoriai, platintojai, turėtojai. Daugelis asmenų buvo suimti, laikomi ilgą laiką kalėjime tardymui, o teisme nubausti už "antitarybinę veiklą", už "antitarybinės literatūros gaminimą ir platinimą". Ir taip už tokius nusikaltimus (bet jokiu būdu ne už religinę veiklą) 1974.III.5 nuteisti 4 asmenys (Š. Žukauskas — griežto režimo 6 metai, A. Sakalauskas — 5 metai, I. Rudaitis — 3 metai; A. Mackevičius — 2 metai paprasto kalėjimo; visi ištremti į Soli-kamską Permės rajone), 1974.IX.8 du asmenys (B. Kulikauskas — 3 metai 6 mėnesiai, J. Ivanauskas — du metai), 1974.XII.23 penki asmenys (P. Petronis — 4 metai, P. Plumpa — 8 metai, V. Jaugelis — 2 metai, Patriubavičius — 1 metai ir 1 mėnuo, J. Stašaitis — 1 metai, visi — griežto režimo stovyklon). Šių metų kovo 17 trim metam stovyklos nuteistas Juozas Gražys (tai trečioji jo bausmė) už "LKB Kronikos" brošiūravimą bei jai žinių rinkimą, o taip pat už kitų leidinių dauginimą. Paskutinė auka — itin tiesiai teisme besilaikiusi Nijolė Sadūnaitė, kuri už "KLB Kronikos" Nr. 11 perrašinėjimą birželio mėn. buvo nuteista trim metam griežto režimo stovyklon ir trim ištrėmimo metam. Teisme ji pareiškė: "Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų".
"LKB Kronikos" 13 numeryje (p. 52) nusiskundžiama, kad "šiuo metu prokuratūros ir saugumo organai Lietuvoje yra sunaikinę beveik visus maldaknygių ir katekizmo gaminimo centrus. Visa tai buvo padaryta kaltinant žmones ne už religinės literatūros gaminimą, o už 'antitarybinę veiklą', už Valstybinio turto grobstymą'. Stropiai budima, kad neišeitų į viešumą, jog byla buvo religinio pobūdžio".
Lietuvos komunistams ypač nemalonus "LKB Kronikos" patekimas į laisvąjį pasaulį ir jos išgarsinimas pasaulinėje spaudoje. Todėl daromos pastangos susekti, kokiais keliais "Kronika" išslysta pro geležinę uždangą, kas ją užsienyje daugina ir platina. Iš Lietuvos buvo įspėta būti atsargiems su visokiais mokslininkais, artistais, menininkais ir kt, nes jie yra gavę uždavinį sušnipinėti "Kronikos" kelius užsienyje.
O Lietuvos katalikai džiaugiasi, kad "veikli ir ištikima savo Tėvynės idealams mūsų emigracija išpopuliarino pasaulyje skaudų Lietuvos Katalikų Bažnyčios persekiojimą. Didieji pasaulio dienraščiai, radijas ir televizija dažnai komentavo įvykius Lietuvoje".
Štai dėl ko "tarybinė propaganda kaip niekad puolė ir koliojo lietuviškąją emigraciją. Galbūt, suabejoję savo autoritetu, stengėsi į talką 'pasikviesti' ir kunigus. Užsienio laikraščiuose pasirodė kai kurių kunigų pasirašyti straipsniai, niekinantieji emigraciją, Lietuvos praeitį ir liaupsinantieji dabartį" (Žr. "Laisvė",1972, Nr. 67, 68, 69).
Su vedama kova už savo teises yra paskutiniu laiku pagyvėjęs ir religinis gyvenimas. Tai ypač pastebima jaunimo tarpe. Po Kalantos susideginimo jaunimas jį laiko kovos simboliu, žuvusiu už tautos ir religijos laisvę. Dėl to daugelis jaunuolių protesto ženklan gausiau lanko bažnyčią. Patys komunistai nusiskundžia: "Apmaudu, kad dvasininkų paslaugomis naudojasi dalis jaunų, besituokiančių žmonių. Dar apmaudžiau, kad dvasininkų paslaugomis naudojasi ir nemaža dalis komjaunuolių bei partiečių" — skundėsi LKP centro komiteto sekretorius A. Barkauskas Vilniuje 1974 vasario mėn. vykusiame XVIII komjaunimo suvažiavime (LKB Kronika, Nr. 9, p. 11).
Ypač gausus jaunų žmonių naudojimasis Sutvirtinimo sakramentu. Neturime pilnų duomenų, bet ir iš turimųjų matyti impozantiški skaičiai priimančių šį Sakramentą. Pvz., 1970 m. duomenimis Vilniuje kiekvieną vasaros sekmadienį sutvirtinama apie 1500 asmenų. Joniškyje Sutvirtinimo sakramentas suteiktas 8000 asmenų. Panevėžyje valdytojas J. Bakšys sutvirtino apie 30.000 asmenų. 1971 m. Telšių vyskupijoje Sutvirtinimo sakramentas suteiktas 9664 asmenims. 1974 m. Kauno bazilikoje sutvirtinta 11.570 asmenų, o abiejose — Kauno ir Vilkaviškio — vyskupijose — 21.273 asmenys (Dotnuvoje — 1526, Tytuvėnuose — 2885, Šilalėje — 5100, Aluntoje a. 2000, Obeliuose — 2860, Kartenoje — 3000, Prienuose — 2702, Griškabūdyje — 1200).
Parapijose, kur atsilanko vyskupas teikti Sutvirtinimo sakramentą, šv. Komuniją priima apie 3000 - 4000 asmenų. Šiluvoje per Šilinės atlaidus išdalijama apie 50.000 - 60.000 komunijų.
Kovoje tarp religijos ir ateizmo už vaikus atsispindi prie pirmosios Komunijos paruošimo sunkumai, varžymai, kliudymai. O vis tik didelis skaičius vaikų priima pirmąją Komuniją.
Komunistinėje spaudoje buvo rašoma, kad 1972 m. pirmąją Komuniją priėmė tik 20.000 I-IV klasės mokinių, kai tuose skyriuose buvę daugiau kaip 250.000 vaikų (P. Mišutis, Bažnyčia ir religingumas mūsų dienose — "Kalba Vilnius", 1974, Nr. 5). Bet ir čia neapsieita be duomenų klastojimo. Pagal "Lietuvos TSR gyventojai" (1973, p. 175) 1972-73 m. pirmose keturiose klasėse mokėsi ne ketvirtis milijono, o tik 57.000 vaikų. Atmetus iš to skaičiaus 12 proc. nekatalikų, pirmajai Komunijai turėjo rengtis apie 50.000, o faktiškai jų ruošėsi apie 44.000 (kunigai valdžiai neduoda tikslių skaičių). Aplamai skaičiuojama, kad pirmajai Komunijai rajoninėse (didesnėse) parapijose paruošiama kasmet 200-500 vaikų, nerajoninėse parapijose — 100 - 120, o mažiausiose kaimų parapijose — 15-20 vaikų.
Komunistai džiaugiasi, kad žmonių pamaldumas mažėjąs. Esą Šiluvoje 1972 m. atsilankė tik 1300 asmenų (P. Mišutis, ten pat). O faktiškai Šiluvos atlaidų dienomis bažnyčioje, kur telpa apie 4000 žmonių per visas Mišias bažnyčia (dabar bazilika) pilnutėlė. Vien automašinų, atvežančių maldininkus, kartais priskaitoma iki 1000. Bandymai kai kuriais metais kliudyti maldininkų vykimą į Šiluvą nepasiekė norimo tikslo — žmonės dar gausiau ėmė lankyti tą garsiąją Marijos šventovę.
Lietuvos katalikai, kovodami už savo tikėjimą, yra verti ir reikalingi mūsų ne tik dėmesio, bet ir paramos. Dėkodami visiems, kurie juos remia, kurie jiems rodo prielankumo, jie rašo: "Mes, Lietuvos katalikai, esame pilni ryžto, Dievui padedant, kovoti už savo teises. Mes dar norime tikėti, jog tarybinė valdžia supras daranti didelę klaidą, remdama ateistų mažumą, o katalikų mases nustatydama prieš save.
Mes, Lietuvos katalikai, prašome savo brolius išeivijoje ir visus Lietuvos bičiulius pasaulyje informuoti plačiąją visuomenę ir tautų vyriausybes apie žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje. Jūsų, broliai ir Lietuvos bičiuliai, energija ir auka šiuo metu yra mums gyvybiniai reikalinga" (LKB Kronika, Nr. 15, p. 3-4).
Šaltinis: 
