Parašė Dr. J. Labutis
Šiemet kovo 19 sukanka lygiai ketveri metai, kai pasirodė "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika". 1975-jų pabaigoje Vakarus pasiekė dvidešimtasis jos numeris. Tenka pabrėžti šio nepaprasto leidinio reikšmę, atsižvelgiant į ypatingas, didelių aukų reikalaujančias leidimo sąlygas, kuriomis kronika iki šiol išsilaikė, o ypač dėl jos didžiulio poveikio kovojančiai Lietuvai ir plačiojo pasaulio visuomenei.
Režisierius Jonas Jurašas, liudydamas Tarptautinėje Sacharovo apklausoje Kopenhagoje, plačiai rėmėsi kronikos medžiaga, o pačią kroniką pavadino "maksimalaus objektyvumo ir nūdienos dokumentu, išreiškiančiu totalistinio režimo smarkiai varžomos tautos dvasią ir nuotaikas".
Kitas neseniai Vakaruose atsidūręs asmuo, gerai pažįstąs nūdienes Lietuvos gyvenimo sąlygas, dr. A. Saunoris, paklaustas, kokią įtaką Lietuvoje turi kronika, spaudos atstovui taip atsakė: "Jos nesu skaitęs, bet, žinodamas sąlygas Lietuvoje, stebiuosi. Juk ten veikia nepaprastai didelis ir tankus slaptosios policijos tinklas. Pralįsti pro jį yra nepaprastai sunku. "LKB Kronika" atlieka didelį vaidmenį — cementuoja tautą".
Įtakingo ir gerai informuoto šveicarų žurnalo "Glaube in der 2. Welt" redaktorius kun. E. Voss pernai paskelbė plačią ir dokumentuotą studiją apie Lietuvos Bažnyčios sąlygas, pasiremdamas ištisai kronikos medžiaga, kurią jis vadina "mozaikos akmenėliais", veizduo-jančiais nūdienį Lietuvos katalikų gyvenimą. Ten pat jis pastebi, kad dar prieš dešimtmetį Vakarus pasiekdavo tik labai šykščios žinios iš Lietuvos. Tada, anot jo, tebuvo prieinami vos trys pagrindiniai žinių šaltiniai: 1. pati tarybinė spauda, besiverčianti dažniausiai nutylėjimais ar iškraipymais; 2. išeivių pareiškimai ir 3. negausių keliautojų pranešimai. Tų šaltinių žinios nepajėgdavo duoti pilnesnio ir pakankamai patikimo esamos padėties vaizdo. Informacijos reikalai iš esmės pasitaisė tik septintojo dešimtmečio viduryje, kai pradėjo rodytis Lietuvos katalikų naminėmis priemonėmis gaminami spaudiniai, kurių viršūnę sudaro "LKB Kronika". Ypač jos dėka ir Vakaruose pradėjo daugėti žinių ir raštų, o tuo pačiu ir susidomėjimas Lietuvos būkle.
Anglijoje veikiančio Religijos ir komunizmo studijų centro vedėjas kun. M. Bourdeaux jau ne kartą yra rašęs apie lietuviškosios kronikos svarbą ir ragino savo ir kitų kraštų spaudą kuo plačiausiai paskleisti jos skelbiamas žinias. O tai dėl to, kad kronika . skelbia tikslius, kruopščiai patikrintus ir dokumentuotus faktus, pranešdama tai, ką nutyli oficialioji režiminė spauda. Užtenka pavartyti užsienio laikraštinės spaudos, o ypač žurnalų puslapius, kad įsitikinus, jog šis raginimas nebuvo veltui. Jei kas šiandien surinktų austrų, šveicarų, italų, prancūzų, vokiečių, anglų, brazilų spaudos iškarpas, kuriose atpasakojami kronikos skelbiamieji faktai, tai jau dabar susidarytų visa eilė storų tomų, prieš kuriuos patsai šaltinis — graudžiai kuklūs "LKB Kronikos" pluošteliai — atrodytų kaip nykštukas prieš milžiną. Čia pasitvirtina lietuviško priežodžio išmintis, kad "mažas kupstas didelį vežimą apverčia".
Iš tikrųjų, kronika savo išore yra labai kuklus, neimponuojantis ar tiesiog užuojautą keliantis spaudinys, lyginant su puošniais ir ištaigingais šiuolaikinės spausdinimo technikos laimėjimais, kuriais Lietuvos katalikams jau daug metų nuožmiai neleidžiama naudotis. Ji spausdinama rašomąja mašinėle, dauginama primityviomis dauginimo priemonėmis. Oficialus bibliografijos organas "Spaudos metraštis", kurio pareiga suregistruoti visus lietuviškus periodinius leidinius, kronikos nemini. Paštu jos siuntinėti negalima. Ne tik viešai ją skaityti, bet netgi slapta pas save laikyti — didžiai pavojinga. Kronikos leidėjai, bendradarbiai, platintojai, rėmėjai už savo darbą negauna jokio atlyginimo, jokio honoraro, bet kiekvienu metu gali būti už tai slaptosios policijos suimti, persekiojami, tardomi, teisiami, kalinami. Ir tai, tur būt, reikėtų laikyti pačiu įspūdingiausiu įrodymu, kokia svarbi ši kronika. Jei tai būtų nereikšmingas darbas, argi tada žmonės statytų save į tokius pavojus ir dėl jo vargtų? Antra vertus, argi reikėtų tada prieš kroniką naudoti visą valstybės galią, švaistyti valdžios lėšas, priemones ir energiją jai nuslopinti, samdyti seklius jai gaudyti, režisuoti bylas ir žiauriai bausti tuos, pas kuriuos pavyksta surasti kronikos numerį? Policinio aparato naudojimas kronikai nuslopinti labai akivaizdžiai įrodo, kokia ji reikšminga.
Kartais teigiama, kad lietuviškoji kronika yra rusiškojo "samiz-dato" sekinys ar tąsa. Taip gali manyti tik tie, kurie nepažįsta gerai kronikos turinio ir nėra susipažinę su Lietuvos istorija. Nėra abejonės, kad savo metu pasirodžiusi rusiškoji "Chronika tekuš-čych sobytij" buvo rimta paskata išleisti lietuviškąją kroniką, tačiau jos šaknys yra kur kas gilesnės, išaugusios iš plačiai išsikerojusių pogrindinės spaudos tradicijų Lietuvoje.
Pogrindžio spauda yra bendras naujųjų laikų reiškinys, pastebimas visose visuomeninėse santvarkose, kur varžoma spaudos laisvė ir kyla gaivalingas poreikis pasipriešinti šiems varžtams. Tačiau vargu kur kitur pogrindžio spauda yra taip glaudžiai, tiesiog organiškai suaugusi su laisvės kovomis ir turi tokią seną istorinę tradiciją, kaip Lietuvoje. Pakanka prisiminti atsišaukimus iš Kosciuškos, 1831-jų ar 1863-jų metų sukilimų, keturiasdešimt metų trukusią, vyskupo M. Valančiaus pradėtą, spaudos kovą už lietuviškąjį raidyną lotyniškaisiais rašmenimis, kurioje lietuvių tauta dvasiškai atgimė ir subrendo naujam valstybiniam gyvenimui.
"LKB Kronika" nūdien betarpiškai tęsia okupacijų ir pokario metais- susidariusią rezistencinės spaudos tradiciją. Tai ypač pabrėžia neseniai kronikos pėdomis pasirodęs naujas pogrindžio leidinys "Aušra", kuri sąmoningai pasirinko šį vardą, kad tęstų tautinio atgimimo laikų "Aušros" misiją. Užsibrėžusi sau uždaviniu pabudinti tautą "iš dvasinio miego", naujoji "Aušra" savo pratarmėje skelbia nepretenduojanti "apimti visų Lietuvos problemų. Ji sveikina jau ketvirti metai einančią "LKB Kroniką" ir su džiaugsmu sutiks naujai pasirodančius leidinius" (cit.).
Kaip "Aušra", taip ir "LKB Kronika", be bendrų visą tautą liečiančių tikslų, turi ir savo specifinių siekių. Kronikai nuo pat jos pasirodymo ypač rūpėjo ginti Lietuvos tikinčiųjų teises, ir ji yra pasiryžusi ištverti tol, kol ir Lietuvos katalikai galės naudotis visomis jiems priklausančiomis žm -gaus ir piliečio teisėmis bei laisvėmis. Tuo remiasi jos reikšmė, kurią šiuo metu netiesiogiai pripažįsta visi tie, kurie žiauriai ir įnirtingai su ja kovoja. Ją tiesiogiai pripažįsta kultūringasis pasaulis, kuris ją vertina, jos dėka atveria savo akis ir pradeda daugiau domėtis Lietuvoje vykstančia kova už pagrindines žmogaus teises.
Dr. J. Labutis
