Parašė KĘSTUTIS K. GIRNIUS
Lietuvoje tautiškumas ir katalikybė yra glaudžiai susieti. Kartais net teigiama, kad katalikybės ir lietuviško tautiškumo reikalai yra beveik neišskiriami, kad lietuvių patriotų veiklos pagrindinis tikslas yra Katalikų Bažnyčios ir tikinčiųjų teisių gynimas. Šitokį katalikybės ir tautiškumo kone sutapatinimą sukelia įvairūs reiškiniai. Lietuva yra arba kadaise buvo katalikiška šalis. Katalikai kunigai ir pasauliečiai turėjo vyraujantį vaidmenį, atnaujinant lietuvių pasipriešinimo sąjūdį, jame itin aktyviai dalyvauja. Lietuvos katalikų bažnyčios kronika buvo pirmasis ir tebėra svarbiausias pogrindžio leidinys. Kompartija daug kartų yra apkaltinusi Bažnyčią šovinizmu ir nacionalizmo kurstymu bei mėginimu save vaizduoti tautos kultūrinio paveldėjimo sergėtoja.1 Savo ruožtu kai kurie katalikai teigia, kad esą tik katalikai gali būti tikri Lietuvos patriotai.
Tamprių katalikybės ir tautiškumo saitų negalima paneigti, bet vis dėlto jų tarpusavio ryšiai yra labiau sudėtingi ir sąlyginiai negu kartais manoma. Laikydama katalikybę ir tautiškumą pavojingomis buržuazinėmis atgyvenomis, kurias reikia nedelsiant panaikinti, komunistų partija savo jėga, propagandos aparatu bei informacijos šaltinių valdymu privertė jas užimti gynybines pozicijas. Lietuvių kitaminčių tarpe nėra originalių mąstytojų, kurie būtų išvystę savas teologines pažiūras ar naują tautiškumo sampratą, bent kūrybiškai pritaikę senas teorijas dabartinėms sąlygoms. Šitokie teoriniai užsiėmimai yra prabanga ir veikiausiai viršija disidentų sugebėjimus. Tuo tarpu partijos malonę tebeturintys intelektualai puikiai supranta šių temų neliečiamybę. Lietuvių pasipriešinimo sąjūdžio dalyviai nuvokia, kad jų pagrindinis uždavinys yra sulaikyti tolesnius valdžios bandymus suvaržyti religines ir tautines teises bei pakeisti tautinį sąmoningumą. Lietuviai katalikai ir patriotai yra kovingi, tačiau tik gindami ribotą skaičių minimalinių teisių ir gyvybinių interesų, kurių išlaikymas, jų nuomone, yra būtina sąlyga tolesniam Bažnyčios ir tautos gyvastingumui. Užimtos gynybinės pozicijos yra nemaža dalimi atsakingos už tuos tarpusavio ryšius bei bendrų interesų supratimą, kuris būdingas dabartiniams katalikų ir nacionalistų santykiams.2 Lietuvos katalikų ir nacionalistų galutiniai tikslai nėra visai tapatūs, ir galima juos aptarti vienus nepriklausomai nuo kitų. Bet dabartinėmis sąlygomis katalikų ir nacionalistų siekiai tampa vis panašesni dėl interesų bendrumo, ypač dėl abipusio reikalo turėti draugų ir sąjungininkų kovoje su valdžios kėslais. Tūlas nacionalistas remia Bažnyčią ne dėl įsitikinimo, kad katalikybę ir tautiškumą jungia kokie nors vidiniai ir kone amžini saitai, bet dėl Bažnyčios veiklos, kuri tiesiog ar netiesiog padeda tautiškumo reikalui. O katalikai pritaria nacionalistų norui išlaikyti lietuvių istorinį sąmoningumą bei tradicijas, nes, mėginant įgyvendinti šį tikslą, dažnai pabrėžiamas katalikybės vaidmuo tautos gyvenime. Galima net teigti, kad partijos priešiškumas nacionalizmui ir katalikybei nemaža dalimi atsakingas už šiuolaikinį katalikų ir nacionalistų interesų suartėjimą.
Šiame straipsnyje pirmiausia pažvelgsiu į kai kurias problemas, surištas su katalikybės ir tautiškumo sampratų aptarimu. Tada nurodysiu dalį priežasčių, dėl kurių Katalikų Bažnyčia tapo tautinio paveldėjimo sergėtoja, pabrėždamas, jog šitokio vaidmens pasisavinimas yra šiuolaikinis reiškinys. Aptaręs pagrindines kultūrinio tautiškumo savybes, kurios skatina patriotų ir katalikų bendradarbiavimą, nurodysiu dvi skirtingas katalikybės ir tautiškumo saitų sampratas.
I
Tautiškumo ir katalikybės aptarimai
Pagal komunizmo dogmą religija ir nacionalizmas yra buržuazinės praeities atgyvenos, neturinčios tolesnio gyvavimo sąlygų dabartinėje socialistinėje visuomenėje. Religinių ir tautinių jausmų gaivumą iš dalies neva sukelia užsienio reakcionierių veikla, siekianti juos panaudoti ideologinėje kovoje su komunizmu. Atrodo, kad partijai svarbiau tautiškumą pasmerkti negu jį tiksliau apibrėžti. Antai Genrikas Zimanas nurodo įvairių įvairiausias nacionalizmo apraiškas, jų tarpe nepakankamą tautų draugystės ir sąjungos įvertinimą, nepasitikėjimą broliškomis tautomis ir keitimusi kadrais, vieti-ninkiškumą, nepakankamą aktyvumą kovoje prieš nacionalizmą, nacijos specifikos išpūtimą, nacionalinį nihilizmą ir 1.1.3 Kiekviena apraiška dar suskirstyta į smulkesnes veikos ir neveikos kategorijas. Aplamai šis aptarimas toks platus, kad bet koks valdžios nemalonėn patekęs veikimas gali būti pripažintas nacionalistiniu. Jei komunistai laiko nacionalizmą mirštančia ir kenksminga ideologija, tai pasipriešinimo sąjūdžio dalyviai jį sutapatina su patriotizmu, kuris ištikimas ne valdžiai ar vyriausybei, bet pačiai tautai. Nacionalistai dažnai teigiamai įvertina komunistų smerkiamus poelgius ir laikysenas, ir atvirkščiai. Siekiant šiek tiek suderinti kitaminčių ir kompartijos nacionalizmo sampratas, šiame rašinyje nacionalizmas bus šitaip suprastas: nacionalizmas, tautiškumas, yra įsitikinimų ar laikysenų derinys, pagal kurį tokia ypatinga vertė suteikiama kai kurioms kultūrinėms ar politinėms vertybėms, kurios laikomos būtinomis tautos klestėjimui, kad joms pavojų sukeliantys veiksmai ar politikos kursai laikomi nepateisinami beveik visomis aplinkybėmis, nepaisant jų sukeltų ūkinių ar kitų rūšių pasekmių naudos. Tad nacionalistai mažiau ar daugiau sąmoningai tiki, kad tautos klestėjimą ar išlaikymą užtikrinantiems veiksmams turėtų būti suteiktos tokios teisės ir laisvės, kurias dauguma Vakarų šalių konstitucijų skiria žodžio, sąžinės, susirinkimo ir kitoms laisvėms. Tad nacionalistas gali pasmerkti naujų milžiniškų gamybinių įmonių statybą savo tėvynėje, jei tai reikalautų svetimtaučių darbininkų antplūdžio, nesuderinamo su vietinės tautos kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo puoselėjimu. Nacionalistui net ir gyvenimo lygio pagerinimas nepateisintų tautinei kultūrai padarytos žalos.
Šis nacionalizmo aptarimas turi kelis privalumus. Jis pabrėžia lietuvių nacionalistų įsitikinimą, kad lietuvių kalbos, kultūros ir istorinio sąmoningumo puoselėjimas nėra koks nors antraeilis politinis siekis, kurį galima lengvai paaukoti kitų interesų labui. Aptarimas yra suderinamas su tarybiniu priekaištu, kad nacionalizmas dažnai pasireiškia vietininkiškumu. Be to, aptarimas gerokai skiriasi nuo tų nacionalizmo apibrėžimų, kurie duoda suprasti, jog nacionalizmas yra moraliniu požiūriu nepriimtinas. Pasiūlytas aptarimas yra netaetiškai neutralus, nes jis nepažeidžia paplitusio reikalavimo, kad doroviniai principai būtų visuotini. Pagal šį aptarimą lietuvis nacionalistas nereikalauja savo tautai teisių, kurių jis nėra pasiryžęs pripažinti kitoms panašioms tautoms.
Lengviau apibrėžti kataliko sąvoką, nors gali atsirasti nesupratimų, jei prileidžiama, kad koks nors gana griežtai apibrėžtas neteologinių teigimų rinkinys yra laikytinas katalikišku ir kad dauguma katalikų iš tiesų pritaria šitiems teiginiams. Abi prielaidos yra neteisingos. Katalikai nepriklauso ideologiškai monolitinei organizacijai, kurios nariai turi panašias nuomones svarbiausiais politiniais, kultūriniais ir visuomeniniais klausimais. Iš tiesų katalikams privalu išpažinti tik labai ribotą skaičių teologinių teiginių. Yra katalikų socialistų ir fašistų, šovinistų ir kosmopolitų. Net ir tais atvejais, kai atskiri įsitikinimai ar teiginiai pripažinti katalikiški ta prasme, kad viešoji nuomonė ar tradicija pripratusi juos susieti su neteologiškais Bažnyčios mokymais, buvimas kataliku nėra nei būtina, nei pakankama šių įsitikinimų turėjimo sąlyga. Antai tikintysis gali atmesti tas politines teorijas, kurias Bažnyčia tradiciškai remia, o ateistas gali pritarti Bažnyčiai kaip institucijai ar gerbti jos visuomeninį mokymą.
Tad lietuvių nacionalistinis sąjūdis laikytinas katalikišku dviem skirtingais būdais. Iš vienos pusės, jis gali būti katalikiškas, jei nacionalistų dauguma save laiko mažiau ar daugiau praktikuojančiais katalikais. Iš kitos pusės, nacionalistinį sąjūdį galima vadinti katalikišku, jei jo narių dauguma, nepaisant jų asmeninių religinių įsitikinimų, remia Bažnyčią kaip tautines vertybes puoselėjantį vienetą. Kiek galima spręsti iš pogrindžio spaudos, gana daug tikinčiųjų katalikų redaguoja ar redagavo leidinius bei rašė straipsnius, kurie viešai neskelbė tradiciškai katalikiškų įsitikinimų ar doktrinų, ar pirmon eilėn statė Bažnyčios ar tikinčiųjų teisių reikalo. Ir nors katalikai veikiausiai sudaro veikiųjų tautiškai nusiteikusių pasipriešinimo sąjūdžio dalyvių daugumą, daugelis jų nemano, kad katalikybę ir tautiškumą jungia kokie nors vidaus saitai.
II
Katalikų Bažnyčia Lietuvoje
Dalis Lietuvos katalikų turbūt pritaria gana radikaliai nuomonei, išreikštai pogrindžio spaudoje, kad "Lietuva ateistinė nebus, ji liks krikščioniška, arba jos visai nebus".4 Nuosaikesni asmenys teigia, kad Bažnyčia yra vienintelė tebeveikianti organizacija, kuri gina lietuviškus reikalus.5 Bet prieš keturiasdešimt metų net ir nuosaikesniam tvirtinimui daug kas nebūtų pritaręs. Bažnyčios sugebėjimas vaizduotis tautinio reikalo gynėja yra įspūdingas ir šiuolaikinis laimėjimas.
Katalikų Bažnyčia nevisada buvo lietuvių gyvenime vienijantis veiksnys, o jos santykiai su tautiškumu buvo gana dviprasmiški. Prasidėjus tautiniam atgimimui, nemaža kunigų, ypač Bažnyčios hierarchų, skeptiškai vertino tautinį sąjūdį, bijodami, kad jis pakenks katalikybei. Buvo ir kunigų, kurie nepripažino jokio skirtumo tarp katalikybės ir prolenkiško nusistatymo ir kuriems lenkų įtakos ir lenkiškumo paneigimas buvo tolygus tikėjimo praradimui.
Kairiųjų ar liberalių pažiūrų intelektualai, išsimokslinę Rusijos universitetuose, aplamai buvo materialistai, kurie ne tik priešinosi Bažnyčios norui turėti vyraujantį vaidmenį visuomenėje, bet ir nuoširdžiai tikėjo, jog tauta klestės tik tada, kada ji nusikratys "religinių prietarų". Bet jų atsidavimas lietuvybei buvo neginčijamas.
Nuo 1890 iki 1945 gilūs nesutarimai tarp katalikų ir vadinamųjų antiklierikalų smarkiai paveikė lietuvių politinį ir visuomeninį gyvenimą. Jų ginčai buvo aštrūs, dažnai pagiežūs, retai vaisingi ir nemaža dalimi atsakingi dėl demokratijos susmukimo Lietuvoje. Šie nesutarimai ir jų sukelta neapykanta buvo tokie dideli, kad nacių okupacijos laikais pasipriešinimo organizacijos tebesiriejo dėl ideologijos. O komunistų didysis agentas Markulis. Įsiskverbęs į partizanų vadovybės viršūnes, bandė atgaivinti senus ideologinius kivirčus.
Pokario metais Lietuvoje įvyko lūžis Katalikų Bažnyčios vaidmens įvertinime, nes dabar, išskyrus partijai paklusnius žmones, Bažnyčia bene visuotinai pripažinta lietuviško reikalo gynėja. Šis teigiamas Bažnyčios veiklos pripažinimas yra kelių priežasčių išdava. Pirma, net ir baisiausiais Stalino siautėjimo metais Katalikų Bažnyčia išliko nepriklausoma institucija. Nors Bažnyčia kentėjo, jos nariai buvo persekiojami, jos teisės buvo pažeidžiamos, bet Bažnyčios veikimas niekada nebuvo nutrauktas ir visada liko teisėtas. Bažnyčia buvo ir yra vienintelė organizacija Lietuvoje, nepavaldi partijai ir turinti ryšius su nekomunistine Lietuvos praeitimi.6
Antra, kai kurios tarybinės priemonės prieš Bažnyčią sustiprino jos dvasinį autoritetą. Bažnyčios finansinė galia ir jos politinė įtaka sukėlė nepasitenkinimo ir katalikų, ir nekatalikų gretose. Nemaža kunigų buvo kaltinami skirią daugiau dėmesio politinei veiklai ir savo asmeniniams reikalams negu savo tiesioginėms ganytojiškoms pareigoms. Atėmusi Bažnyčios žemes ir turtus, išstūmusi kunigus iš viešojo gyvenimo, sovietų valdžia nejučiomis pakirto pagrindą šiems priekaištams. Nebėra taip lengva apkaltinti kunigus politinėmis ambicijomis, gobšumu, nesidomėjimu savo para-piečių dvasine priežiūra.
Trečia, Bažnyčia yra iš dalies tapusi tautinio pasipriešinimo simboliu, nes nėra kitų pretendentų. Lietuviai liberalai ir intelektualai beveik be išimčių nėra įsijungę į kitaminčių sąjūdį, nors tai daro jų kolegos kitose sovietinėse respublikose, kuriose platesni gyventojų sluoksniai net mažiau remia pasipriešinimo sąjūdį negu Lietuvoje. Kairiųjų ir intelektualų baikštumo priežastys nėra išaiškintos, bet gal kai kurios iliuzijos apie partijos valdžios sušvelnėjimą suvaidino šiokį tokį vaidmenį. Kai septintame dešimtmetyje buvo daugiau intelektualinės laisvės ir ūkio bei gyvenimo lygio kilimas pastovus, dalis intelektualų tikėjo, kad ilgainiui pasikeis partijos valdymo priemonės ir gyvenimas pasidarys labiau perspektyvus. Nors 1963 m. prasidėjo nauja masinė ateizmo kampanija, daug kas galvojo, kad Bažnyčios gynimas ir nuodugnesnių permainų reikalavimas bus bergždžias užsiėmimas ir tik be reikalo suerzins šalies valdovus. Be to, intelektualai lyg ir tikėjo, kad tylus pareigų vykdymas tarnaus savo ir Lietuvos interesams, nes kitu atveju juos pakeistų rusai, kuriems lietuvybės reikalai visai svetimi. Katalikai liko vieni. Net ir dabar asmuo, pasiryžęs viešai reikšti nepasitenkinimą valdžios politika, dažnai prisišlieja prie katalikų, kurių tarpe ras ir bendraminčių, ir paramos. Nėra kitos organizacijos, prie kurios galėtų kitamintis telktis.
Ketvirta, Katalikų Bažnyčia yra gana drąsiai pasipriešinusi valdžios pastangoms iš jos atimti tas teises ir laisves, be kurių negalėtų vykdyti savo dvasines užduotis. Nors kai kurie kunigai ir vyskupai per uoliai taikėsi prie tarybinės tikrovės, daug daugiau dvasininkų liko ištikimi savo principams. Be to, Bažnyčios kontrapuolimas, pradėtas septintojo dešimtmečio pabaigoje, yra laimėjęs nemaža pergalių. Leidžiama Kronika ir kiti pogrindžio leidiniai, veikia Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, kunigai vieningesni (tai liudija pareiškimai, protestuojantys prieš religinių bendruomenių nuostatus, kuriuos pasirašė apie septyniasdešimt nuošimčių kunigų). Katalikams pasisekė užkirsti kelią susikompromitavusių kunigų paskyrimui į vyskupus, padidėjo klierikų skaičius, daug kur priešintasi parapinių komitetų steigimui. Net ir normaliai pesimistiškai nusiteikę Kronikos redaktoriai leidinio dešimtųjų metinių proga pažymėjo, kad Bažnyčia "per dešimtį metų dvasiškai atsinaujino ir išaugo, ypač kokybiškai".7 Šie laimėjimai ir didėjantis katalikų savimi pasitikėjimas sukelia pagarbą Bažnyčiai.
III
Lietuviškas tautiškumas
Per pastarąjį dešimtmetį suaktyvėjo ne tik katalikai, bet ir tautiškai nusiteikę asmenys. Spausdinami tautinio pobūdžio pogrindžio leidiniai, dažniau reikalaujama atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, viešiau minimi reikšmingi istoriniai įvykiai ir tautinės šventės. Savaime aišku, ši veikla toli gražu neprilygsta partizanų pasipriešinimui, kurio pagrindinis siekis buvo nepriklausomybės atkūrimas. Šiomis dienomis net aršiausi nacionalistai nesvajoja apie ginkluotą pasipriešinimą. Nacionalistams reikalavimai atkurti nepriklausomą Lietuvą yra priemonė žmonėms apie Lietuvos okupaciją priminti, jaunajai kartai pamokyti, ateities viltims išreikšti, bet ne dalis konkrečios veikimo programos. Be to, valdžia laiko nepriklausomybės atstatymo reikalavimą išdavyste ir griežtai bei greitai reaguoja. Tai patyrė pasirašiusieji Pabaltiečių memorandumą, reikalaujantį panaikinti Ribbentropo-Molotovo sutarties pasekmes.
Kadangi pasipriešinimo sąjūdžio dalyviai žino, kad savo jėgomis neatkovos Lietuvos laisvės, jie mažiau dėmesio skiria politiniams reikalams. Nesimato ir ryškesnio politinių partijų išsiskirstymo ar politinių partijų užuomazgų. Todėl laikau nesusipratimu kai kurių stebėtojų pastangas priskirti pogrindžio leidinius vienam ar kitam politiniam ar ideologiniam sąjūdžiui. Pogrindžio leidiniai reikšmingiau skirstomi pagal straipsnių konkrečiai apčiuopiamą ir vyraujančią tematiką: ar tai būtų religija ir Bažnyčios reikalai, ar istorija, ar literatūra, ar tautinei kultūrai gresiančių pavojų nagrinėjimas. Bandymas iš turinio nustatyti leidinio politinę ar ideologinę kryptį — tolygus mėginimui, nustačius, kad tortas-pagamintas iš kiaušinių, riešutų, cukraus ir miltų, nurodyti kepėjo tautybę.
Dabarties nacionalistai daugiau dėmesio skiria tų kultūrinių vertybių gynybai, kurių išlaikymas yra būtinas, siekiant, kad svajonės atgauti suverenumą liktų prasmingomis. Tautos surusinimas yra laikomas tikru pavojumi. Alma Mater redaktoriai pirmame vedamajame teigė:
Sunkus dabar mūsų tautai laikotarpis, gal pats sunkiausias iš visų kada nors buvusių Lietuvos istorijoje. Gresia pavojus jau visos tautos egzistencijai. Nors dabar vykdoma ta pati Rusijos okupacijos politika, bet priemonės yra ne tik žiauresnės, bet žymiai rafinuotesnės, todėl ir rezultatai didesni.8
Atseit Maskva ir jos statytiniai yra pasiryžę visomis priemonėmis užtikrinti lietuvių nutautimą ir įsiliejimą į naują sovietinę tautą.
Lietuviai nacionalistai mano, kad ketinama lietuvius nutautinti trimis priemonėmis: a. kalbiniu surusinimu, b. tautinio ir istorinio sąmoningumo sunaikinimu ir c. tautos biologinių pamatų su-silpninimu. Pasipriešinimas šiems Maskvos užmojams laikytinas sudėtine nacionalistų siekių dalimi.
Tautiškai nusiteikusių kitaminčių baimė dėl tautos prievartinio surusinimo yra protinių, jausminių ir vertinamųjų elementų derinys, smarkiai paveiktas tautos praeities patirtimi. Normaliomis aplinkybėmis nacionalistai reikalautų ypatingų pastangų tautinei kultūrai išlaikyti, o dabar jie mano, kad Maskva sąmoningai žlugdo kultūrines ir tautines vertybes. Be to, jų nuomone, komunistai nėra lygiai abejingi visų tautų likimui. Kompartija yra aiškiai šališka rusams, kurie kaip pateptosios tautos nariai naudojasi ypatingomis lengvatomis ir privilegijomis. O nacionalistai jaučiasi priklausą dvasiškai ir politiškai subrendusiai tautai, turinčiai garbingą politinio suverenumo ir pasipriešinimo svetimiems okupantams istoriją. Pasididžiavimas tautos praeitimi yra susietas su didėjančia baime dėl ateities. Juk per pastaruosius du šimtmečius, išskyrus trumpą Nepriklausomybės laikotarpį, Lietuva nešė svetimą jungą, o etnografiškai lietuviškų sričių plotas gerokai sumažėjo. Nacionalistai žino, kad devynioliktame šimtmetyje buvo nemaža tikimybė visai tautai nutausti. Pavojus dabar atslūgęs, bet galėtų vėl padidėti, jei lietuviai nebūtų budrūs, o Maskva ryžtingiau mėgintų įgyvendinti numatytą tautų susiliejimą. Sovietų valdžia laikoma carinės Rusijos įpėdiniu, siekiančiu įvykdyti carų norą surusinti imperijos pakraščius. Daug lietuvių nacionalistų jaučia, kad pasipriešinimas so-
MAGDALENA STANKŪNIENĖ PRIE UPĖS (grafika)
vietinei tautybių politikai yra tik naujas etapas šimtmečius trukusioje kovoje dėl lietuvių tautinės tapatybės ir kad jie įpareigoti nenusileisti Maskvos spaudimui, kaip nenusileido jų protėviai panašiai sunkiomis aplinkybėmis.
Lietuvių kalba: "Ji yra didžiausias mūsų turtas ir nacionalinės kultūros pagrindas".9 Šis lietuvių kalbos aptarimas, pateiktas Lietuvių kalbos gynimo iniciatyvinės grupės, gana tiksliai atskleidžia daugelio lietuvių įsitikinimą. Lietuvių kalbos būklė yra laikoma vienu tiksliausių pačios tautos padėties rodiklių, o pasikeitimai Sovietų Sąjungos kalbos politikoje dažniausiai nurodo būsimus tautybės politikos pakeitimus. Todėl pogrindžio spauda itin rūpinasi kalbos padėtimi.
Šiuo metu nėra jokio tiesioginio lietuvių kalbos išnykimo pavojaus. Lietuviai sudaro 80 nuošimčių respublikos gyventojų, beveik nėra lietuvių, laikančių rusų kalbą gimtąja kalba, 85 nuošimčiai respublikos jaunimo lanko mokyklas, kuriose lietuvių kalba yra dėstomoji kalba. Vis dėlto nacionalistai rūpinasi ateitimi, būgštaudami, kad rusų kalba brukama į mokslinį ir visuomeninį gyvenimą, tariamai siekiant įdiegti dvikalbystę, bet iš tiesų norint po kiek laiko įvesti vienkalbystę, t.y. visai išstumti lietuvių kalbą iš tautos gyvenimo.
Ypatingą rūpestį sukėlė slaptos rekomendacijos mokslinei praktinei konferencijai "Rusų kalba —
MAGDALENA STANKŪNIENĖ DROBIŲ BALTINIMAS (grafika)
TSRS tautų draugystės ir bendradarbiavimo kalba", kuri įvyko Taškente 1979 m. gegužės 22 - 24 d. Pogrindžio spauda pasmerkė rekomendacijas, kurių įgyvendinimu esą siekiama surusinti neslaviškas tautas bei parengti kelią jų dvasiniam sunaikinimui. Ypač buvo piktinamasi dėl rusų kalbos įvedimo vaikų darželiuose bei padidinto rusų kalbos vaidmens aukštosiose mokyklose. Net ir prieš Taškento konferenciją pogrindžio spauda pranešė, kad švietimo ministerija ketina įvesti rusų kalbos mokymą darželiuose,10 ir kad Vilniaus universiteto rektorius davęs nurodymų praplėsti rusų kalbos vartojimą universitete.11 Laisvoji spauda net skelbė, kad aukštiems partijos pareigūnams neoficialiai nurodyta į savo kalbas įterpti ne vien tik rusiškų išsireiškimų, bet net dalį kalbos pasakyti rusiškai.12 Savo ruožtu tautiškai nusiteikę asmenys ragina lietuvius nesiųsti savo vaikų į vaikų darželius, vartoti lietuvių kalbą įstaigų susirašinėjimuose, reikalauti suteikti lietuvių kalbai didesnį vaidmenį viešajame gyvenime.
Istorinis ir tautinis sąmoningumas. Nacionalistai ir katalikai sutaria, kad istorija yra ypač svarbus mokslas, kurio negalima sutapatinti su įvykio chronologinės raidos ar net priežastingumo ryšių nustatymu. Pasak dabartinio LKP ideologinio sekretoriaus Šepečio,13 istorija yra giliai ideologinis mokslas, jos mokytojai nėra tik eiliniai ideologinio fronto darbuotojai. Partijos palaiminimą pelnęs istorinių įvykių aiškinimas yra sudėtinė kiekvieno komunisto ideologinio auklėjimo dalis. Istorijos mokymas turi ugdyti sovietinį patriotizmą, tautų draugystę ir socialistinį internacionalizmą. Lietuvos istorija esą turi būti vertinama klasiniu ir partiniu požiūriu, panaikinus visus buržuazinio nacionalizmo elementus.
Savo ruožtu lietuviai patriotai pabrėžia, kad negalima nuvertinti istorijos reikšmės tautiniam gyvenimui. Istorija yra tautos atmintis, esminė tautinės tapatybės dalis. Patriotams susipažinimas su tautos praeitimi yra beveik dorovinė pareiga, nes tai leidžia lietuviui suvokti komunistų kėslus bei semtis stiprybės iš ankstesnių kartų, sėkmingai kovojusių su carų bandymais pasmaugti lietuvių sąmoningumą. Antai Aušroje rašoma:
Jei priešui pavyks pakirsti mūsų šaknis, įleistas į tautos praeitį, į tėvų ir protėvių dvasinio ir kultūrinio palikimo klodus, jei sutrukdys paveldėtas ir atnaujintas vertybes perduoti savo vaikams — žūsime, žūsime kaip tauta, kaip daug tautų pasaulyje yra žuvę.14
Lietuviai nacionalistai smerkia sovietų propagandistų mėginimus Lietuvos istoriją suvesti į kompartijos ir idėjinių pirmtakų kroniką, kritikuoja besaikį rusų vaidmens pervertinimą, nutylėjimą arba suklastojimą tų faktų, kurie nesuderinami su partijos peršamu įvykių išaiškinimu. Kodėl, kelis kartus klausė pogrindžio spauda, visa Sovietų Sąjunga švenčia Aleksandro Nevskio pergalę prieš vokiečius, o nutylimas Durbės mūšis, per kurį žuvo 150 vokiečių riterių, palyginant su dvidešimt kritusių kovoje su Nevskiu?15 Kai kurie lietuvių rašytojų raštai nespausdinami, nes jie smerkia carinės Rusijos vykdomą lietuvių tautos engimą, o pasipriešinę carizmui rusai vadinami savo tautos geriausiais sūnumis.16 Šiuos lietuvių skundus sukelia pasipiktinimas ir baimė: pasipiktinimas, kad net ir gana kuklūs mažos tautos laimėjimai yra paneigiami; baimė, kad nelygus rusų ir lietuvių istorijos vertinimas yra tik pirmas žingsnis nutautinimo politikoje.
Tautos biologinių pamatų silpninimas. Lietuviai nacionalistai rūpinasi dėl tautos biologinių pamatų silpnėjimo, kuris pasireiškia plintančiu girtavimu, natūralaus prieaugio mažėjimu, svetimtaučių kūrimusi Lietuvoje.
Sovietų Sąjunga beveik neskelbia jokių duomenų apie alkoholizmą, nors aišku, jog padėtis labai rimta. Apskaičiuojama, kad nuo 1960 iki 1978 m. Lietuvos gyventojai išleido penkis kartus daugiau pinigų svaiginantiesiems gėrimams ir kad, skaičiuojant vienam gyventojui, Lietuvoje daugiau išgeriama net negu Lenkijoje.17
Lietuvos pogrindžio spauda, ypač Aušra, itin daug dėmesio skiria šiai visuomeninei ligai, ragina lietuvius steigti blaivybės draugijas. Valdžia kritikuojama, nes ji nesiima jokių veiksmingų priemonių girtavimo plitimui sustabdyti, o veikiau trukdo mėginimus su alkoholizmu kovoti.
Sunkiau suprasti nacionalistų susirūpinimą dėl svetimtaučių įvažiavimo į Lietuvą bei natūralaus prieaugio sumažėjimą. Juk lietuviai sudaro 80 nuošimčių respublikos gyventojų, o nelietuvių įvažiavimas nėra absoliučiais skaičiais daug padidėjęs. Be to, demografai nenumato jokio didesnio nelietuvių antplūdžio, nes gretimose respublikose gimstamumas net mažesnis, o darbo jėgos stoka panaši.18
Lietuvių nacionalistų rūpestį dėl prieaugio sumažėjimo akivaizdžiai nurodė vienas Tautos kelio bendradarbis. Pasiremdamas tarybinio demografo Urlanio tvirtinimu, kad po trijų šimtų metų iš tūkstančio gyventojų, turinčių po du vaikus telieka tik aštuoni palikuonys, jis apskaičiuoja, kad po panašaus laikotarpio lietuvių gali būti vos dvidešimt tūkstančių.19 Ši fizinio išnykimo baimė stipriai jaučiama, nes gerai žinomas lietuvių Gudijoje likimas ir gana stambus etnografiškai lietuviškų plotų sumažėjimas, įvykęs per pastaruosius du šimtmečius. Kartais teigiama, kad Lietuvos ateities istorija jau dabar rašoma Gudijoje, o tenai ne be partijos pastangų žūsta lietuvių kaimai ir išnyksta lietuvybės pėdsakai.20
Gal pravartu paminėti, kad komunistų milžiniškas propagandos aparatas nelabai veiksmingai kovoja su nacionalistinių nuotaikų plėtra. Sovietų propaganda yra dviašmenė. Iš vienos pusės, ji šlovina tarybinius laimėjimus, ypač ūkio srityje. Iš kitos pusės, mėginama, kuo labiau dergti nacionalizmą ir vadinamąją buržuazinę praeitį. Propaganda nėra labai efektyvi dėl kelių priežasčių. Giriamasi ūkiniais laimėjimais, bet vis dar tebėra dideli plataus vartojimo ir maisto produktų prekių nepritekliai. Gyventojai aplamai žino, kiek aukštesnis Vakarų šalių piliečių gyvenimo lygis. Be to, neigiamo nusistatymo komunistų valdžios atžvilgiu daugiausia nesukelia nepasitenkinimas ūkine politika ir žemas gyvenimo lygis. Tad propaganda nėra nukreipta į tinkamą taikinį.
Patys komunistai pripažįsta savo propagandos trūkumus. 1982 m. balandžio 16 d. įvykusiame LKP CK plenume ideologiniam auklėjimui svarstyti paaiškėjo, kad komunistai tebesirungia su tomis problemomis, kurias žadėjo įveikti prieš kelis dešimtmečius. Pirmasis sekretorius Griškevičius skundėsi, kad jaunimas per teigiamai traktuoja Nepriklausomybės metus, nesupranta buržuazinės santvarkos nežmoniškumo, o rašytojai vis nepajėgia klasiniu požiūriu vertinti pokario metus.21 Po dviejų savaičių Genrikas Zimanas nurodė, kad esą kai kurie nacionalistai mėgina neapykantą carizmui paversti neapykanta rusų tautai.22 Jis ragino ypatingomis priemonėmis sustiprinti lietuvių ir rusų tautų ryšius, įtikinti lietuvių jaunimą, kad rusai turėjo ir turi vyraujantį vaidmenį, steigiant ir išlaikant Sovietų Sąjungą. Bet jei jaunimas, išauklėtas sovietinėje švietimo santvarkoje, tebėra tautiškai nusiteikęs, tai vyresnieji juo labiau nepasiduoda kompartijos propagandai.
Partijos propagandos veiksmingimą taip pat paveikia neapgalvoti partinių pareigūnų, aktyvistų ir saugumiečių poelgiai. Paminėsiu tik kelis būdingus pavyzdžius. Jie trukdo kovot su alkoholizmu, aštunto dešimtmečio pradžioje persekiojo etnografų grupes, perdėtai apribojo jų veikimą, nutraukė ilgesniam laikui Lituanistinės bibliotekos leidinių spausdinimą. Maža kas tokiais žygiais laimėta, bet tokie veiksmai įtikina gyventojus, kad valdžiai svetimas lietuvybės reikalas.
IV
Katalikybės ir tautiškumo saitai
Kadangi didelis nuošimtis lietuvių nacionalistų kitaminčių yra katalikai arba teigiamai nusiteikę katalikybės atžvilgiu, kartais kyla pagunda sutapatinti katalikybę ir lietuvišką tautiškumą. Tai būtų klaida — ir ne vien dėl to, kad ne visi nacionalistai yra katalikai ir kad kai kurie katalikai kreivai žiūri į tautiškumą.
Katalikybės ir lietuviško tautiškumo saitai gali būti vidiniai ar išoriniai. Ryšys laikomas vidiniu, jei žmogus tiki, kad buvimas kataliku yra lietuviško tautiškumo būtina sąlyga; kitaip tariant, jei manoma, kad esminė "gero" lietuvio savybė yra jo katalikiškumas. Katalikybės ir tautiškumo saitas pripažįstamas išoriniu, jei asmuo yra įsitikinęs, kad dabartinėmis aplinkybėmis Bažnyčia ugdo ir gina esmines tautines vertybes, nors to nereikalauja ganytojiškų įsipareigojimų įgyvendinimas. Išorinių saitų sampratos šalininkai mano, kad šiuolaikinės katalikybės paslaugos tautiškumui yra sąlyginis reiškinys. Dabartinė Bažnyčia priešinasi rusinimui ir mėginimams klastoti Lietuvos istoriją, smerkia abortus ir alkoholizmą, siekia puoselėti lietuviškas tradicijas, gimtosios kalbos vartojimą. Bažnyčia laimi nacionalistų paramą ir pasitikėjimą dėl šių veiksmų. Savaime aišku, išorinių saitų sampratos šalininkų įsitikinimas, kad dabartinė
Bažnyčios ir tautiškumo sąjunga yra sąlyginė, nereiškia, kad jie ją laiko trumpalaike arba atsitiktine.
Kartais vidinių saitų sampratos šalininkai gana kategoriškai pasisako. Antai Aušrelės redaktoriai pažymi, kad kiekvienas lietuvis turėtų būti katalikas ir gyventi taip, kaip Evangelija sako, o lietuvių tauta bus gyva tol, kol bus gyva Lietuvos Katalikų Bažnyčia.23Panašiai išsireiškė ir vienas Aušros bendradarbis, būtent: "Lietuva ateistinė nebus, ji liks krikščioniška, arba jos visai nebus".24 Kronika pažymi, kad lietuviams tapus ateistais ir užmiršus savo krikščioniškas ir kultūrines tradicijas, susidarys sąlygos lietuviams nutautėti.25 Kitas pogrindžio spaudos bendradarbis aiškina, kad katalikas lietuvis nepasidarys rusu, bet lietuvis ateistas, nesusipažinęs su savo tautos praeitimi, gali net remti kompartijos rusinimo kėslus, jei iš tokio elgesio jam asmeniškai bus naudos.26 Vidinių saitų sampratos šalininkų buvimą įrodo ir tai, kad pogrindžio spauda kartais pažymi, jog yra ir gerų ateistų. Tai toks savaime suprantamas reikalas, kad nereikėtų jo teigti, jei nebūtų žmonių, kurie jį neigtų.
Vidinių saitų sampratos rėmėjai yra linkę sutapatinti tapimą ateistu su oportunizmu. Jie mano, kad žmogus pasidaro bedieviu karjeros sumetimais. Be to, jei žmogus paneigs Dievą dėl asmeninės naudos, tai jis veikiau atsisakys ir savo tautos, nes partijai rūpi, kad jos nariai būtų ne vien tik kovingi ateistai, bet ir geri internacionalistai. Pravartu pažymėti, kad pogrindžio spauda dažnai vartoja žodį "ateistas", nurodydama ne tiek tuos asmenis, kurie netiki Dievo buvimu, kiek vadinamuosius kovingus ateistus, t.y. partijos aktyvistus, mokytojus ir propagandistus, kurie agresyviai mėgina sunaikinti religiją, persekioja ir siekia įbauginti tikinčiuosius. Tad ateistų smerkimas nevisada reiškia visų netikinčiųjų niekinimą.
Pagal išorinių katalikybės ir tautiškumo saitų sampratą Bažnyčia tarnauja tautos interesams, bet tai daro sąlygiškai ir netiesiogiai. Bažnyčia galėtų ištesėti savo ganytojiškus įsipareigojimus, neskirdama dėmesio tautiniams reikalams. Bet dabartinėmis aplinkybėmis ir dėl daugumos katalikų pasauliečių ir kunigų nusistatymo Bažnyčia yra pagrindinė tautinio reikalo gynėja, ir jos interesai mažai kuo skiriasi nuo nacionalistų. Katalikai ir nacionalistai rūpinasi tautos ir Bažnyčios gynimu, iš dalies savo interesų skatinami. Ieškodama naujų narių arba mėgindama išlaikyti tautos tikėjimą, Bažnyčia gali remtis gyventojų tautinėmis nuotaikomis, jiems nurodyti, kad katalikybė yra tradicinis lietuvių tikėjimas ir kad, tapdami ar likdami katalikais, lietuviai atsiriboja nuo partijos ir jos peršamo internacionalizmo. Katalikai nurodo, kad "lietuvis, kovojąs prieš Bažnyčią, yra savo tautos duobkasys, nes Bažnyčia yra vienintelė dar neuždrausta įstaiga, kovojanti už lietuviškų tradicijų išsaugojimą".27 Daug nacionalistų veikiausiai pritartų grupės, pasivadinusios Vilniaus lietuvišku jaunimu, tvirtinimui, kad Bažnyčia yra jų didžiausias sąjungininkas.28 Išorinių saitų sampratą gana vaizdžiai išdėsto vienas Tautos kelio bendradarbis:
Religija ir Katalikų Bažnyčia ir dabar yra svarbiausias tautinės dvasios gaivinimo, moralinio tautos stiprinimo židinys. Bažnyčia, gindama šeimos pastovumą, kovodama prieš girtavimą, palaidumą, negimusios gyvybės žudymą ir kitus neigiamus reiškinius, stiprina tautos gyvybines bei moralines jėgas ir palengvina vesti kovą dėl tautos egzistencijos.29
Nacionalistas gali katalikus raginti rūpintis tautiniais reikalais, nes lietuvių tautinio sąmoningumo sunaikinimas sužlugdytų tą tautinį vienetą, kuriuo remiasi Bažnyčia.
Katalikai ir nacionalistai vieningai priešinasi komunistų pastangoms perrašyti Lietuvos istoriją bei sunaikinti tautos istorinį sąmoningumą. Jie vienodai tvirtina, kad Lietuvos istorija nesiriboja komunistų partijos praeitimi ir pabrėžia išskirtinius Lietuvos ryšius su Vakarais. Yra ir skirtumų vertinant Lietuvos praeitį. Nacionalistai dažniau pamini Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės didybę, kuri itin pasireiškė dar pagonių laikais. Katalikai greičiau pamini Bažnyčios vaidmenį steigiant Vilniaus universitetą ir keliant kultūrinį gyvenimą, nurodydami Bažnyčios teigiamą įnašą tautos klestėjimui bei aiškindami, jog katalikybė yra sudėtinė Lietuvos istorijos dalis. Nacionalistas pritaria šiems katalikų tvirtinimams, išryškinantiems lietuvių savitumą ir tai, kuo jie skiriasi nuo kitų sovietinių tautų. Matyt, kad šitie teigimai daro savo, nes neseniai tarybinė spauda paskelbė du ilgus ir gana sudėtingus straipsnius, kurie mėgina nuvertinti katalikybės vaidmenį Lietuvos istorijoje.30
MAGDALENA STANKŪNIENĖ AUDĖJA (grafika)
Bažnyčios mokymas bei pasauliečių ir kunigų veikla palengvina nacionalistui kovoti su tautos biologinių pamatų silpnėjimu. Katalikų Bažnyčia tradiciškai kovoja su girtavimu ir remia blaivybės sąjūdį. Jei lietuviai elgtųsi taip, kaip moko Bažnyčia apie abortus ir priemones prieš nėštumą, padidėtų gimstamumas. Mišrios vedybos tarp lietuvių ir slavų dažnai nepriimtinos ir katalikams, ir nacionalistams: katalikams — dėl religinių priežasčių, nacionalistams — dėl tautinių sumetimų. Bažnyčios noras išlaikyti lietuvių tautinį sąmoningumą užtikrina jos paramą pastangoms sustiprinti lietuvių kalbos vartojimą bei vaidmenį viešajame gyvenime.
Tad išorinių saitų sampratos šalininkui Bažnyčios konkreti veikla ir jos nusistatymas tautos likiminiais klausimais paverčia ją tautiškumo tvirtove, o ne koks nors tiesioginis ryšys tarp katalikiško tikėjimo ir patriotizmo. Nacionalistas rems Bažnyčią tol, kol jos veikla tarnauja tautos interesams. Jis gerai žino, kad, partijai nuslopinus Bažnyčią ar smarkiai suvaržius jos veikimo laisvę, jis netektų savo didžiojo sąjungininko. Bet išorinių saitų sampratos rėmėjams katalikybės ir tautiškumo saitai vis dėlto yra sąlyginiai, tad jie gali įsivaizduoti aplinkybes, kurios nutrauktų jų bendradarbiavimą. Pavyzdžiui, santykiai nutrūktų, jei Bažnyčia taptų paklusni
Maskvos užgaidoms ar į tautinio pasipriešinimo sąjūdį įsijungtų daug kovingų ateistų.
Reikia pabrėžti, kad dauguma vidinių saitų sampratos rėmėjų pritartų tvirtinimams apie Bažnyčios ir nacionalistų bendrus interesus. Tačiau jie laiko teisingais du tvirtinimus, kurių nepriimtų išorinių saitų sampratos šalininkai, būtent, kad Bažnyčios veikla visada tarnaus lietuvių tautos interesams ir kad lietuviais patriotais su labai mažom išimtim gali būti tik katalikai.
Aptarti vidinių ir išorinių saitų sampratų šalininkai yra Makso Weberio pobūdžio "idealūs tipai". Tikrovėje ne visi nacionalistai sąmoningai pritaria vienai ar kitai sampratai. Dažnai asmens galvojime šių sampratų elementai gali susimaišyti, nebūti taip griežtai atskirti. Be to, nenagrinėjau dorovės vaidmens šių dviejų sampratų šalininkų mąstysenoje. Nemaža nacionalistų tiki, kad katalikybė tarnauja tautos reikalams, palaikydama tas dorovines savybes, be kurių tautos derooralizuojasi ir sukrinta. Kitaip tariant, jiems dorovė yra tarpininkas tarp katalikybės ar religijos aplamai ir tautinių reikalų. Jei asmuo mano, kad dorovės negali būti be religijos, jis labiau priskirtinas prie vidinių saitų sampratos rėmėjų. Jei kam religija yra tik vienas iš dorovę palaikančių veiksnių, tas labiau priklauso išorinių saitų sampratos šalininkams.
Kiek galima spręsti iš pogrindžio spaudos ir žinių apie pasipriešinimo sąjūdį, atrodytų, lyg yra daugiau išorinių negu vidinių saitų sampratos rėmėjų. Įsidėmėtina, kad didele dalimi lietuviai nacionalistai ir katalikai veikė vieni nepriklausomai nuo kitų, nors jų veikla buvo lygiagretė. Gana plačiai paplitusi nuomonė, kad nuo pat pradžios Kronika lygiai rūpinosi katalikų ir nacionalistų reikalais, nėra pagrįsta. Kronika beveik vien pranešinėjo apie Bažnyčios reikalus, net ir Kauno riaušes tik prabėgomis paminėdama. Nors Bažnyčia vaizduojasi tautinių interesų gynėja, jos hierarchija ir net kovingesni kunigai aplamai vengia dalyvauti aiškiai nacionalistinėje veikloje, gal bijodami, kad toks įsivėlimas suteiktų komunistams progą griežčiau nuslopinti veikliausius kunigus. Valdžia galėtų savo veiksmus pateisinti kaip kovą su politiniu ekstremizmu, nepažeidžiančią konstitucijoje garantuotą sąžinės laisvę.31 Būta ir išimčių. Antai kunigai labai aktyviai dalyvavo Vytauto Didžiojo mirties penki šimtai penkiasdešimtųjų metinių neoficialiame minėjime.32 Nors per anksti nustatyti, ar tai buvo pavienis įvykis, ar naujos rūšies veiklos pradžia, tarybinė spauda vis daugiau paskelbia straipsnių apie katalikybės vaidmenį Lietuvos istorijoje. Šie straipsniai mėgina nuvertinti katalikų įnašą ir aiškina, kad katalikybės ir tautiškumo ryšiai yra grynai atsitiktiniai. Atrodo, jog kompartija sieks įtikinti nacionalistus, kad katalikai nesą jų draugai, o katalikams nurodys, kad nacionalistinių siekių gynimas nėra jų tikėjimo dalis ir, be to, dar yra pavojingas, nes valdžia gali jį laikyti politine veikla.
Kol kas katalikų ir nacionalistų santykiai yra buvę labai šilti. Bažnyčią ir kunigus, ypač kai kuriuos vyskupus ir aukštesnius pareigūnus, labiausiai kritikuoja kiti kunigai. Pogrindžio spauda yra paminėjusi tik du atvejus, kad kitaminčiai kritikuotų religinių laisvių gynimo sąjūdį. Bet abu kartu tai darė praktikuojantis katalikas Antanas Terleckas. Yra kai kurių nesusipratimų. Kitaminčiai kartais teigia, kad kunigai per mažai savo didesnių išteklių skiria tautinio polinkio pogrindžio spaudai remti. Savo ruožtu katalikai kartais priekaištauja kitiems, kad per mažai esą kairiųjų ir intelektualų — gydytojų ir mokslininkų — įsijungusių į pasipriešinimo sąjūdį. Šie maži nesutarimai nepakenkia geriems ryšiams.
Dauguma Lietuvos pogrindžio leidinių, nepaisant, ar jie daugiau dėmesio skiria katalikybės ar tautiškumo reikalams, turi arba katalikus redaktorius, arba leidėjus, arba bendradarbius. Paaiškėjo, kad ir tokie leidiniai, kaip Laisvės šauklys, Vytis ir Perspektyvos, kuriuos kai kurie stebėtojai Vakaruose vadino nekatalikiškais, buvo katalikų redaguojami arba jų stipriai remiami.
Kadangi katalikai sudaro didžiąją dalį aktyvių pasipriešinimo sąjūdžio narių turbūt net ir nacionalistiniame sparne, reikia pripažinti, kad nėra labai tikslu rašyti apie nacionalistus ir katalikus kitaminčius, lyg tai būtų dvi atskiros grupės. Juk tas pats asmuo dažnai yra ir nacionalistas, ir katalikas, bet tik daugiau laiko skiria arba tautiniams, arba katalikų reikalams. Būtų tiksliau kalbėti apie labiau katalikišką ir labiau tautišką pasipriešinimo sąjūdžio sparną. Taigi, katalikas Terleckas dirbo tautinį darbą, o nemažesnis patriotas kun. Svarinskas daugiau gynė tikinčiuosius. Pabrėžtina ir tai, kad šitoks pareigų ir darbų suskirstymas suderinamas su išorinių saitų samprata. Antai vieni, ramiai dirbdami, gali daugiau išteklių skirti tautinei sąmonei stiprinti, kad šitokia veikla būtų ir Bažnyčiai naudinga, o kiti — pasišvęsti Bažnyčios reikalams, įsitikinę, kad jų darbas turės teigiamų pasekmių ir tautai.
IŠNAŠOS
1. 1974 m. LKP CK surengtos teorinės praktinės konferencijos rekomendacijos nurodė: "Bažnyčia vaizduoja esanti kultūrinio praeities palikimo, nacionalinių tradicijų ir pa pročių tikroji saugotoja. Ji neretai religines tradicijas sutapatina su nacionalinėmis, vaizduoja esant nacionalinių interesų gynėja. Ideologinio darbo praktika ir jos tobulinimas (Vilnius, 1974), p. 337.
2. Vartoju žodį "nacionalistas" kaip "patrioto" ir "tautiškai nusiteikusio asmens" sinonimą ir be to neigiamo atspalvio, kuris prie jo prikergtas Sovietų Sąjungoje. Šiek tiek vėliau pasiūlau konkretesnį žodžio apibrėžimą.
3. Genrikas Zimanas, Per suklestėjimą į vienybę (Vilnius, 1968), p. 310.
4. Aušra, 1980, Nr. 23.
5. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika (toliau — LKBK), Nr. 17. Jis buvo išleistas 1975 m.
6. Tai pripažįsta ir aukšti komunistų pareigūnai, kaip Zimanas, ten pat. p. 327.
7. LKBK, 1982, Nr. 51.
8. Alma Mater, 1979, Nr. 1.
9. Aušra, 1979, Nr. 19.
10. Aušra, 1978, Nr. 11.
11. Aušra, 1978, Nr. 12.
12. Aušra, 1979, Nr. 15.
13. Lionginas Šepetys, Kilni istorijos mokytojų pareiga. Kn.: Liudmila Faturova ir Antanas Raupys (sud.), Šiuolaikinė ideologinė kova ir istorijos dėstymo uždaviniai mokymo įstaigose (Kaunas, 1979), p. 5.
14. Aušra, 1979, Nr. 19.
15. Aušra, 1978, Nr. 10 ir Aušra, 1980, Nr. 20. Pirminis šaltinis yra Livonijos Rimuota Kronika, linijos 2225-2263.
16. Šitokie skundai išreikšti Aušroje, 1979, Nr. 16 ir Alma Mater, 1979, Nr. 1.
17. Šiuo klausimu žiūrėkite Saulius Girnius, Alcoholism and Efforts to Form a Temperance Movement in Lithuania, Radio Liberty Research, December 11, 1980.
18. Antanas Merčaitis, "Kas paaiškėjo, kai mus surašė" . . ., Švyturys, 1980, Nr. 13, p. 16.
19. Tautos kelias, 1980, Nr. 1.
20. Apie lietuvių padėtį Baltarusijos respublikoje, 1978.
21. Tiesa, Balandžio 18, 1982.
22. Genrikas Zimanas, "Internacionalistinis ir patriotinis auklėjimas", Tarybinis mokytojas, Gegužės 1, 1982.
23. Aušrelė, 1978. Panašiai pasisakyta ir Aušroje, 1980, Nr. 23.
24. Aušra, 1980, Nr. 23.
25. LKBK, 1974, Nr. 10.
26. Aušra, 1978, Nr. 12.
27. LKBK, 1975, Nr. 17.
28. Aušra, 1981, Nr. 26.
29. Tautos kelias, 1981, Nr. 3.
30. Antanas Balsys, "Lietuvių tauta ir katalikybė", Tarybinis mokytojas, 1982, liepos 28 ir 30, ir Jonas Aničas, "Klerikalinis antikomunizmas ir 'Lietuvos kataliko' koncepcija", Literatūra ir menas, 1982, Nr. 13.
31. Ši baimė nėra be pagrindo, nes minėtame LKP CK plenume Griškevičius pabrėžtinai pavadino aktyviųjų kunigų veiklą "politine". Tiesa, 1982 balandžio 18.
32. .32. Vytis, 1980, Nr. 6.
Šaltinis: 
