Parašė KĘSTUTIS K. GIRNIUS
Per pastaruosius dvejus metus įvyko kai kurie gana reikšmingi pasikeitimai Katalikų Bažnyčios ir valstybės santykiuose Lietuvoje. Bažnyčios atžvilgiu, nauji poslinkiai nėra vienalyčiai, nes Maskva pagerino oficialius santykius su Vatikanu, tuo pačiu metu imdamasi griežtesnių priemonių katalikų pasipriešinimo sąjūdžiui nuslopinti. Bažnyčios hierarchija šiek tiek sutvarkyta, tačiau po daugiau negu dešimtmetį trukusio laikotarpio kunigai vėl suimami.
Du įvykiai turi ypatingą reikšmę Lietuvos Katalikų Bažnyčiai — naujų vyskupų paskyrimas bei Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto išsklaidymas ir jo veiklos sutrikdymas. 1982 metais liepos 15 dieną Vatikanas paskelbė, kad Vincentas Sladkevičius pradės eiti Kaišiadorių vyskupijos apaštalinio administratoriaus pareigas, o Antanas Vaičius paskirtas Telšių vyskupijos apaštaliniu administratorium. Jų paskyrimas reiškė šiokią tokią Maskvos nuolaidą, ir ne vienintelę. 1983 m. keturiems Lietuvos vyskupams buvo leista atvykti į Romą ad limina apostolorum — pirmasis toks Lietuvos vyskupų apsilankymas nuo 1938 metų. Be to, per šią viešnagę popiežius Jonas Paulius II nurodė Panevėžio vyskupijos apaštaliniam valdytojui vysk. Romualdui Krikščiūnui pasitraukti iš pareigų. Pažymėtina, kad didžioji dauguma Lietuvos kunigų negerbė Krikščiūno ir jį laikė per daug uoliu valdžios nurodymų vykdytoju. Taigi, jei 1981 metų pradžioje valdžia leido tik dviem vyskupam eiti savo pareigas, o vienas iš jų neturėjo tikinčiųjų pasitikėjimo, tai, artėjant 1983 metų pabaigai, savo pareigas galėjo vykdyti trys vyskupai, kurių veikimu aplamai buvo patenkinti kunigai ir pasauliečiai.
Jei per pastaruosius dvejus metus pagerėjo Lietuvos Bažnyčios hierarchijos padėtis, tai gerokai nukentėjo Katalikų komitetas. Kai valdžia galutinai nutarė komiteto veikimą sustabdyti, saugumo organai ėmėsi ryžtingų priemonių, kurios neliko be poveikio. 1983 m. sausio 26 d. buvo suimtas komiteto narys - steigėjas kun. Alfonsas Svarinskas, o gegužės 6 dieną jis buvo nuteistas septyneriems metams griežto režimo lagerio ir trejiems metams tremties. Tą pačią dieną kitas komiteto narys kun. Sigitas Tamkevičius buvo įleistas į teismo salę neva išklausyti nuosprendžio Svarinskui ir buvo tuojau suimtas. Prasidėjo kitų komiteto narių tardymai ir šantažavimai, kurie padarė savo. Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos 59 numeryje pranešta, kad po kelių tardymų komiteto narys kunigas Algimantas Keina pasitraukė iš komiteto, pareikšdamas, kad dabartinėmis sąlygomis komitetas negalįs vykdyti savo užduoties. Pranešta, kad ir kitas komiteto narys, kunigas Kazimieras Žilys, kuris į komitetą įstojo po Svarinsko arešto, pasižadėjo pasitraukti su sąlyga, kad valdžia leis jam dirbti ganytojišką darbą Moldavijoje ar Ukrainoje. Dar kitas komiteto narys kun. Leonas Kalinkauskas irgi buvo šantažuojamas iš komiteto išstoti. Likusieji laisvėje komiteto nariai pasidarė nebūdingai tylūs. Negalima atmesti galimybės, kad komiteto veikimas gal ir visam laikui sustabdytas.
Nėra duomenų nustatyti, dėl ko tarybinė valdžia nutarė vienu atžvilgiu pagerinti Bažnyčios padėtį, o kitu jos interesams smarkiai pakenkti. Gal Maskva tyčia padarė kai kurių nuolaidų Vatikanui ir pagerino tarpusavo santykius, kad, pradėjusi slopinti veiklesnius katalikus, galėtų nurodyti pagerėjusius ryšius kaip savo pakantumo įrodymą. Atseit, Maskva dabar esą pasiryžusi gerbti Konstitucijos užtikrintas tikinčiųjų teises, o suimtieji kunigai traukiami baudžiamojon atsakomybėn vien dėl savo politinės veiklos. Tačiau priežastingumo ryšys gali būti diametraliai skirtingas, būtent, kad nutarta komitetą nuslopinti, tik tada, kai tvirta Vatikano laikysena naujų vyskupų paskyrimo atžvilgiu privertė valdžią nusileisti. Norėdami katalikams priminti, kad jie tebėra tikrieji krašto šeimininkai bei pakirsti didėjantį tikinčiųjų pasitikėjimą savimi, komunistai davė įsakymą kunigus suimti. Pagal šį variantą nuolaidos Vatikanui hierarchijos reikalu nebuvo priedanga jau numatytoms represijoms, bet veikiau jas sukėlė. Yra dar trečia galimybė, kuri, mano nuomone, labiausiai atitinka tikrovę. Tarybinė valdžia jau seniai buvo nutarusi nuslopinti Katalikų komitetą, bet kuriam laikui šį žingsnį atidėjo, tikėdamasi laimėti nuolaidų vyskupų paskyrimo reikale ir vengė žygių, kurie sukeltų Vatikano nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą. Paaiškėjus Vatikano ryžtui nepaskirti komunistų kandidatų vyskupais, nebuvo priežasties toliau atidėti susidorojimą su komitetu.
Oficialių ryšių pagerėjimas
Nuo pat pirmųjų savo popiežiavinfo dienų Jonas Paulius II norėjo sutvarkyti Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchiją, paskirdamas naujus ir uolius vyskupus. Matyt, jog šiuo reikalu rūpinosi ir Maskva, bet dėl kitų priežasčių. Padidėjus kunigų bruzdėjimui ir dvasiniam katalikų atgimimui, sumažėjo autoritetas vyskupų, kurie buvo laikomi per daug nuolankūs valdžiai. Maskva veikiausiai tikėjo, kad ji galės Vatikanui įpiršti savo kandidatus į vyskupus, kurie po paskyrimo paklustų nurodymams ir imtųsi griežtesnių priemonių veiklesniems kunigams numalšinti. Jei normaliomis aplinkybėmis ne taip lengva suderinti Vatikano ir Maskvos interesus, tai į šias derybas netiesiog įsiveržė ir trečias veiksnys, būtent Lietuvių Katalikų Bažnyčios kronika ir drąsesnieji Lietuvos kunigai. Būgštaudami, kad dideli valdžios pataikūnai gali tapti vyskupais, Kronikos redaktoriai pakartotinai ir nuosekliai tvirtino, kad nereikia naujų vyskupų. Antai dešimtame Kronikos numeryje rašoma, kad dabartinėmis sąlygomis Lietuvai pakanka esamų vyskupų ir nauji nepageidautini. Jei aštuntojo dešimtmečio pradžioje Kronika bendromis sąvokomis aptarė naujų vyskupų reikalą, tai vėliau Kronikos redaktoriai dar kategoriškiau pasisakė šiuo reikalu ir net pradėjo išvardinti netinkamus kandidatus. Pavyzdžiui, keturiasdešimtame numeryje redaktoriai pareiškė, jog kunigai Liudvikas Mažonavičius, Algis Gutauskas ir Juozapas Andrikonis netinka vyskupų pareigoms, ir jog "daugelio metų patirtis rodo, kad geriau kurį laiką turėti mažiau vyskupų negu turėti netinkamus". O kai 1981 metų spalio mėnesį pasklido gandai, kad Kremlius ir Vatikanas susitarė dėl trijų naujų vyskupų paskyrimo, kai kuriuos Lietuvos kunigų sluoksnius apėmė panika. Tačiau paskutiniu momentu susitarimas sukrito.
Kaip minėta, 1982 m. liepos 15 d. Vatikanas pranešė Vincento Sladkevičiaus paskyrimą Kaišiadorių vyskupijos administratorium ir Antano Vaičiaus įšventinimą vyskupu Telšių vyskupijai. Nors Kronika nuo pirmųjų savo egzistavimo dienų reikalavo sugrąžinti Sladkevičių į savo pareigas, o Vaičius buvo laikomas vienas tinkamiausių kandidatų į vyskupus, Kronika santūriai priėmė žinią, vėl išreikšdama baimę, kad kitą kartą Maskva tikrai prastums savo kandidatus. Pasak Kronikos, Lietuvai reikia vyskupų, kurie sugebėtų eiti su tikinčia tauta į kalėjimus, lagerius ir net į mirtį, o ne tokių, kurie tik stabdytų iš "apačios" prasidėjusį dvasinį atgimimą.1
Vaičiaus paskyrimą vyskupu ir Sladkevičiaus sugrąžinimą į pareigas reikia laikyti dideliu Vatikano laimėjimu. Juk prisimintina, kad Maskva niekada nepripažino pirmojo Sladkevičiaus paskyrimo, o dabar po dvidešimt penkerių tremties metų, ir be jokių kompromisų su valdžia, jis grįžta į savo vyskupiją. Tai lyg ir priminimas kitiems kunigams, kad Vatikanas neužmiršta gerų ganytojų ir dėl jų kovoja. Be to, Sladkevičius grįžo į savo pareigas neįbaugintas. Juk jis pasirašė pareiškimą dėl kunigo Svarinsko paleidimo, nors anksčiau oficialiai pareigas einantys vyskupai tokių protestų nepasirašydavo.
Be to, Kronika turėjo gerų žodžių ir vysk. Vaičiui, nes jis pritarė ir palaikė blaivybės sąjūdį, patvirtino Telšių vyskupijos kunigų tarybą bei sugebėjo užmegzti geresnius ryšius su vyskupijos kunigais. Tačiau Kronika pripažino, kad Vaičius anksčiau buvo kritikuojamas, ypač po to, kai jis buvo įjungtas 1981 m. "į Lietuvos Bažnyčiai nepriimtiną trijulę".2
Nėra abejonės, kad popiežius Jonas Paulius II skiria ypatingą reikšmę vyskupų vaidmeniui Bažnyčios gyvenime. Jis kelis kartus pabrėžė vyskupų svarbą ir ragino katalikus jais pasitikėti bei paklusti jų valiai. Šventasis Tėvas nusiuntė vyskupui Paviloniui telegramą, kurioje parašyta: Kunigai gi. . . tepripažįsta vyskupą savo tėvu ir jo su pagarba teklauso. Pagaliau visa katalikiškoji bendruomenė, kurios tikėjimas yra išbandytas tiesos sunkenybių ir vargų, teranda savo ganytojuje sielos globą, užsidegimą ir sustiprinimą ištverti tikėjime su galinga viltimi ir meilės atrama . . .3
Kai Lietuvos vyskupai 1983 m. atvyko į Romą ad limina apostolorum, Jonas Paulius II vėl pareiškė, kad jam labai rūpi sutvarkyti Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchiją. Priimdamas vyskupus, jis pažymėjo, kad jis visada stengėsi užtikrinti Lietuvai vertus ir ištikimus ganytojus — vyskupus. Popiežius teigė, kad tikslas iš dalies jau pasiektas ir išreiškė viltį, jog ateityje visos Lietuvos vyskupijos turės savo vyskupą. To reikalauja Bažnyčios tradicija, įpareigojanti vyskupą atstovauti Kristaus asmeniui. Popiežius pabrėžė vyskupų centrinį vaidmenį, ragindamas Lietuvos kunigus į glaudžią vienybę su savo vyskupais, sekant šv. Ignoto Antiokiečio taisyklę: "Nieko nedaryti be vyskupo" Popiežiaus pastabos apie hierarchijos sunormalinimo svarbą bei raginimas nieko nedaryti be vyskupų rodo jo įsitikinimą, kad yra galima paskirti Lietuvai tinkamus vyskupus, kurie gins Bažnyčios interesus ir nepasiduos Kremliaus spaudimui, bei sutvarkyti Lietuvos Bažnyčios hierarchiją, nepakenkiant tikinčiųjų interesams. Taigi Vatikanas nepritaria Kronikos būgštavimams, jog valdžia turi priemonių beveik kiekvieną vyskupą palenkti savo valiai, arba mano, kad hierarchijos sutvarkymo teigiamos pasekmės atsvers neigiamus padarinius, kuriuos gali sukelti reikalas vyskupui paklusti valdžios nurodymams. Bet, nors Šventasis Tėvas iš dalies nepaisė Kronikos nerimo dėl naujų vyskupų, jis veikiausiai nepaskirs šioms pareigoms asmens, prieš kurį bus nusistačiusi nemaža kunigijos dalis. Juk priešingu atveju negalima laukti, kad nieko nebus daroma be vyskupo.
Sunkiau suprasti, kodėl Maskva šiais klausimais tariasi su Vatikanu ir net daro nuolaidų. Juk Kremlius galėjo nepritarti naujų vyskupų paskyrimui ir galėjo neleisti vyskupams išvykti į Romą. Yra keletas galimų išaiškinimų. Pirma, valdžia turbūt mano, kad ji turi pakankamai priemonių kiekvienam vyskupijos valdytojui įtaigauti ir taip apriboti jo veikimo galimybes, kad net ir kilniausius tikslus turintys asmenys negali veiksmingai priešintis valdžios užmačioms. Kitaip tariant, vyskupų administracinės atsakomybės neišvengiamai padaro juos mažiau kovingus valdžios atžvilgiu ir įtaigauja juos skirtingai vertinti įvykius, negu paprastus kunigus. Istorinė patirtis lyg ir patvirtina šiuos valdžios lūkesčius. Antra, valdžios pareigūnai, ypač Religijų reikalų tarybos įgaliotinis Anilionis, jau kelis kartus pareiškė didelį nepasitenkinimą pogrindžio seminarija ir panašiais veiksniais. Juk lengviau prižiūrėti viešumoje negu pogrindyje veikiančius kunigus, o pastarieji, rizikuodami areštu dėl savo nelegalios veiklos, greičiausiai itin uoliai vykdo savo kunigiškas pareigas. Padaręs nuolaidų dėl vyskupų paskyrimo, Kremlius gali reikalauti, kad Bažnyčia sudrausmintų savo kunigus. Trečia, žinodama Kronikos ir kovingesnių kunigų nusistatymą prieš naujų vyskupų paskyrimą, valdžia gal mėgino padidinti nesantaiką tarp kunigų, tuo pačiu laiku siekdama pakenkti popiežiaus autoritetui veiklesniųjų kunigų sluoksniuose.
Nemažiau svarbus už naujų vyskupų paskyrimą buvo Vatikano nutarimas iš pareigų pašalinti Panevėžio vyskupą Romualdą Krikščiūną.5 Nors jis esą atsistatydino dėl sveikatos — Krikščiūnas buvo plačiai laikomas nevykusiu ganytoju, kuriam labiau rūpėjo užsitikrinti valdžios malonę, negu ginti Bažnyčios interesus. Jo pasitraukimas iš pareigų reikšmingas keliais atžvilgiais. Pirma, popiežiaus reikalavimas, kad kunigai ir tikintieji paklustų savo vyskupams įgyja kitą prasmę, paaiškėjus, jog Šventasis Tėvas pasiryžęs imtis priemonių užtikrinti, kad Lietuvos katalikai turės uolius vyskupus. Antra, Krikščiūno likimas yra visiems priminimas, kad Maskvai per daug nuolankūs vyskupai gali būti atstatydinti. Ateityje kiti vyskupai ir įtakingesni Bažnyčios pareigūnai galės priešintis Maskvos spaudimui, nurodydami šį atvejį kaip pavyzdį per didelio nuolaidumo pasekmių. Šiuo metu nežinoma, ar popiežius vienašališkai pašalino Krikščiūną, ar jis turėjo Maskvos pritarimą. Jei komunistai iš anksto nežinojo apie popiežiaus planą, tai vargu, ar jie artimiausiu laiku pritartų tolesniam Bažnyčios hierarchijos sunormalinimui. Juk vienašališkas vyskupų atstatydinimas gana panašus į vienašališką jo paskyrimą, ir Maskva gali tai laikyti jos suverenumo teisių pažeidimu, į kurį reikia reaguoti. Tai puikiausiai turi suprasti pats popiežius, žinodamas, kad dėl šio nutarimo sužlugtų jo viltis sutvarkyti Lietuvos bažnytinę provinciją. Tačiau negalima atmesti galimybės, kad Maskva nesipriešino Krikščiūno atstatydinimui, nors jis vykdė jos nurodymus. Mat nepasitenkinimas ir nepasitikėjimas juo buvo toks didelis, kad kunigai jo nepaisė, ir tad Maskvai jis sukėlė daugiau bėdų, negu atnešė naudos.
Veiksmai prieš Katalikų pasipriešinimo sąjūdį
Aštuntajame dešimtmetyje saugumo organai labai atsargiai elgėsi kunigų atžvilgiu. Nors kai kurie kunigai buvo nubausti piniginėmis baudomis, joks kunigas nebuvo nuteistas kalėti nuo 1971 metų. Bet visai nenuostabu, kad Maskva, nusprendusi imtis griežtų priemonių katalikų pasipriešinimui nuslopinti pirmiausia suėmė du Tikinčiųjų Teisėms ginti katalikų komiteto narius. Komitetas buvo įsteigtas 1978 m. lapkričio 13 d. ir per trumpą laiką tapo vienu svarbiausių Lietuvos pasipriešinimo veiksnių ir reikšmingu, nors neoficialiu, Lietuvos Katalikų Bažnyčios atstovu. Penkių narių steigėjų ryžtas bei dorovinis autoritetas padėjo jiems įtikinti didžiąją Lietuvos kunigų daugumą, kad jau laikas pasipriešinti valdžios kėslams apriboti Bažnyčios veiklą ir susiaurinti kunigų vaidmenį religiniame gyvenime.
Įvairiais atžvilgiais Katalikų komiteto įsteigimas buvo nuoseklus žingsnis lietuvių pasipriešinimo sąjūdžio raidoje. Pasipriešinimas vėl pradėjo plačiau reikštis septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai Lietuvos katalikai pajuto reikalą aktyviai ginti savo teises, bijodami, kad nereagavimas į valdžios iššūkius gali privesti, jei ne prie Bažnyčios žlugimo, tai prie jos įtakos didelio apribojimo. Pradėta organizuoti masines peticijas Tarybų Sąjungos vadovams, reikalaujama nepažeisti tikinčiųjų teisių, jų nediskriminuoti. Kai tie pareiškimai nesulaukė teigiamo valdžios atsakymo, buvo imtasi naujų priemonių. 1972 m. pasirodė Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, kuri veikiai atkreipė pasaulio dėmesį į Lietuvos katalikų būklę. Masinių peticijų rengėjai bei Kronikos redaktoriai viešai savo pavardžių nepaskelbė. 1976 m. pradėjo veikti Lietuvos Helsinkio grupė, kuri buvo pirmutinis viešai pasiskelbęs visuomeninis vienetas. Katalikų komitetas pasinaudojo savo pirmtakų patirtimi: užsitikrino tvirtą tikinčiųjų paramą įvairiems savo siekiams, savo dokumentus išspausdino Kronikoje, o nariai viešai paskelbė savo pavardes ir adresus, kad norintys paramos ar nuskriausti galėtų į juos kreiptis.
V. VIZGIRDA PEIZAŽAS (1980)
Katalikų komitetas buvo įsteigtas itin lemtingu Bažnyčiai laiku. Mat tuo metu tarybinė valdžia nutarė imtis ryžtingų priemonių Bažnyčiai primesti Religinių susivienijimų nuostatus. Daugumai kunigų nuostatai buvo nepriimtini, nes jie ne vien pažeidžia Bažnyčios teisę, bet nesuderinami ir su tarybine konstitucija bei šalies tarptautiniais įsipareigojimais. Ypač nepriimtini buvo nuostatai, nurodantys, kad už parapijos veiklą atsakingas ne kunigas, bet parapijos komitetas. Bažnyčia būgštauja, kad nuostatų įgyvendinimas sugriautų jos hierarchinę santvarką, paverstų kunigą paprastu kulto tarnu, kuris praveda religines apeigas, bet kituose religinio ir parapijos gyvenimo reikaluose liktų paklusnus neaiškios sudėties pasauliečių komitetui. Bažnyčia nepriėmė religinių susivienijimų nuostatų, bet neturėjo nei asmenų, nei organizuotos grupės, kurie galėtų viešai išreikšti kunigų ir pasauliečių nepasitenkinimą, bei visus įtikinti, jog laikas vieningai priešintis valdžios kėslams. Tuo metu Lietuvos katalikų interesams atstovauti galėjo dvi grupės: Kronikos redaktoriai ir vyskupai. Bet abi grupės netiko šiam uždaviniui dėl skirtingų priežasčių. Kronikos redaktoriai jau nešė didelę atsakomybę, ir viešas veikimas į juos atkreiptų saugumo dėmesį. Jiems grėstų ne tik areštas, bet ir Kronikos iššifravimas, kas būtų buvę itin žalinga Bažnyčiai. Tremtyje gyvenantys vyskupai Steponavičius ir Sladkevičius, nors ir pritarė Katalikų komiteto siekiams, taip pat netiko šiam vaidmeniui. Jie buvo vyresnio amžiaus, silpnos sveikatos, ir jų teisė keliauti po Lietuvą buvo per daug apribota. Iš valdžios pripažintų vyskupų Krikščiūnas buvo per daug nuolankus Partijai, kad drįstų priešintis jos valiai, o Povilonis, net jei ir būtų norėjęs vesti kovą prieš nuostatus, negalėjo to daryti. Juk jį pašalinus nuo pareigų, Lietuva liktų tik su vienu ganytoju, kurio negerbė didžioji kunigų dauguma.
V. VIZGIRDA PEIZAŽAS (1981)
Tad tuometinė konjunktūra ir Bažnyčios interesai* reikalavo įsteigti viešą tikinčiųjų ir Bažnyčios teisėms ginti organizaciją. Natūralūs kandidatai šioms pareigoms negalėjo jų perimti, todėl Katalikų komitetas buvo įsteigtas šiai spragai užpildyti. Kunigijos ir pasauliečių stipri ir nuoširdi parama parodė jų pritarimą komiteto įsteigimui ir veiklai.
Penki komiteto nariai - steigėjai buvo kunigai, kurie gerai tiko atstovauti Lietuvos kunigijai. Alfonsas Svarinskas ir Vincentas Velavičius buvo kalėję Stalino koncentracijos lageriuose. Juozas Zdebskis ir Sigitas Tamkevičius priklausė jaunesniajai kunigų kartai ir vadovavo jos pastangoms kovoje prieš valdžios priespaudą. Jonas Kauneckas, įšventintas 1977 metais, atstovavo tai kunigų kartai, kuri visą gyvenimą praleido tarybinėje santvarkoje. Komiteto sudėtis nepasikeitė iki Juozas Zdebskis pasitraukė 1981 m. rudenį. Tada į komitetą įstojo trys nauji nariai: kunigai Leonas Kalinauskas, Algimantas Keina ir Vaclovas Stakėnas. Panašiu laiku Komitetas nutarė priimti suimto docento Vytauto Skuodžio prašymą jį laikyti Komiteto nariu. Nebuvo daugiau pakeitimų, iki kol Kazimieras Žilys perėmė Svarinsko vietą.
Komitetas paskelbė, kad jo pagrindinis tikslas buvo mėginti užtikrinti katalikams lygias teises su ateistais, užkirsti kelią jų diskriminavimui. Siekdamas šių tikslų komitetas pažadėjo atkreipti valdžios dėmesį į Bažnyčios ir tikinčiųjų diskriminavimą, reikalauti, kad tarybiniai įstatymai, liečiantys Bažnyčios reikalus, neprieštarautų tarptautiniams TSRS įsipareigojimams bei aiškinti kunigams ir tikintiesiems jų teises ir padėti jas apginti. Be to, komitetas išreiškė ryžtą viešai veikti be jokių politinių tikslų.6
Katalikų komiteto veiklos didelę dalį sudarė parengimas dokumentų, nušviečiančių Tarybų Sąjungos katalikų būklę bei protestų prieš neteisėtus valdžios pareigūnų veiksmus. Per savo penkerius gyvavimo metus Katalikų komiteto nariai suredagavo 53 dokumentus, kurių paskutinis buvo pasirašytas 1983 m. sausio pabaigoje. Dauguma dokumentų buvo parengta per pirmuosius dvejus veikimo metus: 23 buvo pasirašyti per pirmuosius metus, 15 per antruosius. Neaišku kodėl Katalikų komiteto nariai tolydžio mažiau skelbė dokumentų, juk iki Svarinsko arešto nebuvo jokių ženklų, kad jie būtų buvę išgąsdinti valdžios perspėjimų. Veikiausiai jie nutarė, kad nelabai pravartu daug jėgų skirti protestams, kurie nesulauks jokio atsakymo, ir perėjo į kitas veikimo formas. Atskiri Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto nariai aktyviai dalyvavo atlaiduose, religinėse eitynėse ir taip toliau.
Komiteto svarba tačiau glūdi ne dokumentų skaičiuje, bet jo sugebėjime sumobilizuoti Lietuvos kunigus, kad jie pritartų komiteto svarbiausiam uždaviniui, būtent kovoti prieš Religinių susivienijimų nuostatus, kuriuos Katalikų komitetas pasmerkė penktame savo dokumente. Už kokių trijų mėnesių 522 Lietuvos kunigai ir du tremtiniai vyskupai išreiškė savo pritarimą komiteto nusistatymui ir viešai pareiškė, kad nevykdys tų nurodymų, kurie prieštarauja Bažnyčios įstatymams.7 Kunigų protestas buvo gana veiksmingas, nes juk valdžia kuriam laikui atidėjo steigimą parapijinių komitetų, kurį numatė nuostatai. Pažymėtina, kad Kronikos redaktoriai mano, jog Svarinskas buvo suimtas, norint palaužti kunigų pasipriešinimą įgyvendinti nuostatus.8
Nors valdžia tik 1983 m. pradėjo rimtai slopinti Katalikų komitetą, jos nepasitenkinimas komiteto veikla paaiškėjo daug anksčiau. Vos metus po komiteto įsteigimo du jos nariai — kunigai Svarinskas ir Tamkevičius — buvo iškviesti į Vilnių ir viešai prokuratūros įspėti, kad gali būti griežtai nubausti, jei nenutrauks savo veiklos. Abu kunigai įspėjimo nepaisė ir tęsė savo darbą ligi šių metų — abu buvo suimti.
Gali kilti klausimas, kodėl valdžia nemėgino anksčiau susidoroti su komitetu, pavyzdžiui, 1979 m. rugsėjo mėnesį, kai Tiesa paskelbė prokuratūros viešą įspėjimą. Veikiausiai tuo metu Lietuvoje itin sustiprėjęs pasipriešinimo sąjūdis nukreipė valdžios dėmesį nuo komiteto. Kelias dienas prieš dviejų kunigų įspėjimą keturiasdešimt penki pa-baltiečiai (jų dauguma lietuviai) paskelbė pareiškimą, smerkiantį Ribbentropo - Molotovo sutartį ir reikalaujantį panaikinti jos padarinius. Dokumentas iš esmės suabejojo tarybų valdžios Lietuvoje teisėtumu, ir į tokius iššūkius KGB nedelsiant reaguoja. Prasidėjo pareiškimą pasirašiusiųjų kratos ir tardymai, o po kelių mėnesių vienas pareiškimo organizatorius Antanas Terleckas buvo suimtas.
Be to, 1979 m. Lietuvos neoficialioji spauda buvo pasiekusi savo klestėjimo viršūnę. Šalia Kronikos ir Aušros pasirodė nauji pogrindžio leidiniai, kaip Alma Mater, Perspektyvos ir Vytis. Atrodė, kad šių naujų leidinių redaktoriams pavyko užmegzti šiokius tokius ryšius su intelektualais ir juos įtraukti į bendrą darbą. Tai turėjo sukelti saugumiečiams nemaža susirūpinimo, nes ligi tol Lietuvos intelektualai šaltai laikėsi neoficialios spaudos atžvilgiu. Valdžiai pasisekė nutraukti Alma Mater ir Perspektyvų spausdinimą.
Taigi, 1979 metų rudenį ir katalikai, ir tautiškai nusiteikę patriotai, ir intelektualai labiau bruzdo. Negalėdama ar nenorėdama susidoroti su visomis grupėmis tuo pačiu metu, valdžia kuriam laikui paliko ramybėje Katalikų komitetą, kuris turėjo tvirčiausią užnugarį tarp Lietuvos gyventojų ir kurio veikimas kai kuriais atžvilgiais mažiau pažeidė tarybinius įstatymus.
Po dviejų su puse metų tarybinis saugumas jau buvo gerokai numalšinęs kai kurias pasipriešinimo sroves. Bet Katalikų komiteto narių suėmimas vėl buvo atidėtas, nes Maskva tarėsi su Vatikanu dėl naujų vyskupų paskyrimo ir vylėsi prakišti savo kandidatus. Tad Kremlius siekė sukurti vaizdą, kad viskas tvarkoje Lietuvoje, jog saugumas toks pakantus, kad jis leidžia net Katalikų komitetui ir kitiems tariamiems religiniams ekstremistams ramiai veikti. Paaiškėjus, jog Vatikanas nedarys jokių nuolaidų, Lietuvos saugumui pagaliau buvo leista pradėti Katalikų komiteto sudorojimo akciją.
Šiuo metu Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas išsklaidytas ir jo tolesnis likimas neaiškus. Negalima atmesti galimybės, jog laisvėje likę nariai mėgins jo veikimą atnaujinti, gal norėdami įrodyti, kad katalikai nepasiduos valdžios spaudimui ir nenusilenks smurtui, kad jų drąsa ir ryžtas ne kuo menkesni už suimtųjų kolegų, kad valdžiai nebus taip lengva susidoroti su komitetu kaip ji mano. Tačiau per penkerius komiteto veikimo metus Lietuvoje gerokai pasikeitė konjunktūra, ypač tos aplinkybės, dėl kurių atsirado reikalas sukurti Katalikų komitetą. Juk komitetas buvo įsteigtas iš dalies dėl to, kad Lietuvos katalikai neturėjo veiksnio, kuris būtų galėjęs vienyti tikinčiuosius kovai prieš valdžios kėslus, ypač pastangas įgyvendinti Religinių susivienijimų nuostatus.
Pirma, Katalikų Bažnyčios hierarchija pastaruoju metu atsinaujino ir tapo pajėgesnė ginti savo ir tikinčiųjų teises bei interesus. Ne vien tik Vatikanas privertė Krikščiūną pasitraukti iš pareigų, bet valdžios leidimas Sladkevičiui sugrįžti į Kaišiadorius ir Vaičiaus paskyrimas Telšių vyskupu nuramino daugelį Lietuvos kunigų; juos įtikino, kad turi uolių ganytojų, kad Vatikanas neblogai susigaudo Lietuvos katalikų reikaluose.
Antra, 1981 metais Lietuvos kunigai, nepaisydami valdžios pareigūnų ir net kai kurių vyskupijų valdytojų norų, įsteigė kunigų tarybas, kurios turi atstovauti Bažnyčios interesams. Pabrėžtina, kad 1981 m. gegužės 5 d. penkiasdešimt devyni iš šešiasdešimties kunigų tarybų narių pasirašė pareiškimus, nurodančius, kad Religinių susivienijimų nuostatai nesuderinami su Bažnyčios teise.9 Šitų kunigų tarybų nariai galėtų, reikalui esant, perimti Katalikų komitetų vaidmenį. Be to, kunigų tarybos gali vyskupams atlikti perkūnsargio vaidmenį. Antai vyskupas galės valdžios pareigūnams aiškinti, kad jis negali, pavyzdžiui, vykdyti kokio nors nurodymo, nes su tuo nesutinka taryba, kad jis turi atsižvelgti į jos nusistatymą.
Trečia, valdžia ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Tarybų Sąjungoje, davė visiems suprasti, kad ji daugiau nebepakęs jokių visuomeninių grupių, kritikuojančių valdžią. Visos iliuzijos apie šitokių grupių perspektyvas, kurias galėjo turėti kai kurie žmogaus teisių sąjūdžio nariai prieš kokius septynerius metus, jau seniai išsklaidytos. Taigi šiuo metu atnaujinti Katalikų komiteto veiklą atrodo būtų gana rizikingas ir net nelabai racionalus žygis. Lietuvai jau dabar trūksta kunigų, o komiteto nariai rizikuotų areštu, jei pratęstų savo veikimą. Taigi komiteto ateitis neaiški. Bet kaip bebūtų, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas paskatino Lietuvos katalikų pasipriešinimą, įkvėpė nemažą skaičių tikinčiųjų ir davė pavyzdį, kaip palyginti mažas būrys žmonių gali veiksmingai išjudinti didelę masę.
Lietuvos komunistai nutarė ne vien tik nuslopinti Katalikų komitetą, bet aplamai sustiprinti ateistinę propagandą bei siekti sumažinti religijos įtaką Lietuvos jaunimui. Nauja ateizmo kampanija prasidėjo po Lietuvos komunistų partijos centro komiteto penktojo plenumo, kuris įvyko 1982 m. balandžio 16 d. ir buvo skirtas politinio, ateistinio ir internacionalistinio auklėjimo problemoms.10
Plenume Griškevičius paminėjo, kad kiekvienoje mokymo įstaigoje turi būti sukurta ir nuosekliai įgyvendinta darni ateistinio auklėjimo sistema, aprėpianti mokymą ir užklasinę veiklą bei individualų darbą su moksleiviais. Be to, Griškevičius ta proga pabrėžtinai pavadino veiklesnius kunigus "politiniais ekstremistais,,, kurie, pasak jo, "siekia ne religinių, o reakcinių politinių tikslų". Griškevičiaus pastabos apie tariamųjų ekstremistų "politinį klierikalizmą" ir apie "jų politinius tikslus" buvo kupinos grėsmės, nes už neteisėtą politinę veiklą žmogus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Po kiek laiko kunigų suėmimai parodė, kad Griškevičiaus grasinimai nebuvo tušti.
V. VIZGIRDA AUTOPORTRETAS (1970)
Kadangi kompartija nuolat kalba apie reikalą pagerinti ateistinį auklėjimą, plenumo metu nebuvo galima nustatyti, ar nauji nurodymai liks tuščiais šūkiais, ar partija imsis rimtų priemonių jiems įgyvendinti. Dabar jau aišku, kad partija rimtai mėgins įgyvendinti savo paskelbtus tikslus. Pavyzdžiui, atnaujinti respublikinės Mokslinės - ateistinės propagandos koordinavimo tarybą, kuriai pirmininkauja CK ideologinis sekretorius Šepetys, peržiūrėti partinių organizacijų ateistinės veiklos planus; pradėta leisti populiari ateizmo raštų serija, Mokslo Akademijoje suformuoti ateizmo ir religijos istorijos tyrimų sektoriai.11
Šepetys savo naujas pareigas gana uoliai vykdo. Antai 1982 metais liepos mėnesį jis ragino mokytojus atskleisti religijos reakcionierišką pobūdį, jaunimui skiepyti ateistinius įsitikinimus.12 Sekančiais metais žurnale Agitator Šepetys pažymėjo, kad kunigai skelbia, jog Katalikų bažnyčia yra vienintelė lietuvių tautos nacionalinių vertybių gynėja, jos kultūros ir savitumo saugotoja, klaidingai sutapatinanti nacionalines tradicijas su religinėmis. Stengdamiesi sukompromituoti mokslinį ateizmą, skelbia jį priemone, naudojama lietuvių tautos kultūrai denacionalizuoti.13
Šepetys nėra vienintelis aukštas kompartijos pareigūnas, susirūpinęs dėl Bažnyčios įtakos lietuvių tautai, ypač jaunimui. 1982 m. birželio 30 d. įvykusiame Komjaunimo CK posėdyje Dybenka pažymėjo, kad 1981 metais Lazdijų rajone 82% jaunavedžių porų tuokėsi bažnyčioje, o 90% naujagimių buvo pakrikštyti. Dybenka komjaunimui priminė, kad būtina besąlygiškai laikytis Lenino reikalavimo — visada būti karingais ateistais.14
Atrodo, kad Partija itin susirūpinusi Bažnyčios sugebėjimu vaizduotis tautinės kultūros saugotoia. Pastaruoju metu tarybinėje spaudoje pasirodė nemaža straipsnių, kuriais mėginta įrodyti, jog Bažnyčia neturi gilesnių ryšių su tauta, jog bet kokie saitai yra atsitiktiniai 15 Pranešta, kad bus spausdinami Povilo Pakarklio ateistiniai raštai, rinkinys popiežių bulių, raginančių rengti kryžiaus žygius į Lietuvą. Rengiama Lietuvos laisvamaniškosios ir ateistinės minties istorijos chrestomatija. Šiais leidiniais bus siekiama pabrėžti, kad Lietuva kadaise nebuvo katalikiška šalis.16 Antireliginės kampanijos sudėtine dalimi reikia laikyti ir tarybinių autorių straipsnius bei rengiamas knygas apie šventą Kazimierą, siekiant sumenkinti jo reikšmę jo mirties penkių šimtų metų sukakties išvakarėse.17
Tokie buvo poslinkiai Bažnyčios ir valstybės santykiuose Lietuvoje per pastaruosius dvejus metus. Šiomis dienomis nebėra pranašų, o mirtingieji, mėginę ateitį pramatyti, dažniausiai klysta, išskyrus tais atvejais, kai jų prognozės tokios dviprasmiškos, kad visi tolesni įvykiai jas patvirtina. Vis dėlto manau, kad šiais metais nebus didesnių naujovių Bažnyčios ir valstybės santykiuose. Nebus paskirta naujų vyskupų, ateistinė propaganda daugiau dėmesio skirs mėginimams istoriniais pavyzdžiais paneigti, kad esą tamprūs ryšiai tarp tautiškumo ir katalikybės, o Lietuvos kunigai atsargiau laikysis, siekdami išvengti areštų.
Išnašos
1. Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, Nr. 54 (1982 rugpjūčio 15).
2. Ten pat, viešai neišspausdintame laiške Vatikanui Vaičius buvo apkaltintas bandymu įtikti visiems, nors taip pat paminėta, kad jis tinkamiausias kandidatas iš tų trijų.
3. Ten pat. Telegrama buvo atsiųsta Sladkevičiaus konsekravimo vyskupu proga.
4. Popiežiaus kalbos vertimas lietuvių kalba išspausdintas Krivūlėje, Nr. 1 (1983 gegužė), 15 - 19 p.
5. Apie tai pranešė Vatikano radijas gegužės gale ir Gimtasis kraštas (1983 gegužės 9) trumpa žinute, kad prelatas Kazimieras Dulksnys perėmė Panevėžio vyskupijos valdytojo pareigas.
6. Apie komiteto įsteigimą ir jo tikslus plačiai rašoma Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje, Nr. 36 (1979 sausio 6).
7. Kunigų protestai išspausdinti LKBK, Nr. 38 (1979 gegužės 1).
8. LKBK, Nr. 56 (1982 vasario 14).
9. LKBK, Nr. 48 (1981 birželio 29).
10. Plenumo medžiaga išspausdinta Tiesoje, 1982 m. balandžio 17-18.
11. Jonas Sakalauskas, "Už darnią visų sistemos grandžių veiklą", Laikas ir įvykiai, Nr. 5, 1983, 7-9 p.
12. Lionginas Šepetys, "Bendri rūpesčiai — bendras tikslas", Tarybinė Mokykla, Nr. 7, 1982, 5 p.
13. Lietuviškas vertimas išspausdintas žurnale Laikas ir įvykiai, Nr. 4, 1983.
14. Dybenkos kalba buvo išspausdinta Jaunimo gretose rugpjūčio mėnesį. Kalbos santrauka išspausdinta Tėviškės Žiburiuose 1983 sausio 13.
15. Antai Antanas Balsys, "Lietuvių tauta ir katalikybė" Tarybinis mokytojas, 1982 liepos 28-30. Jonas Aničas, "Klerikalinis antikomunizmas ir Lietuvio kataliko koncepcija", Literatūra ir menas, 1982 gegužės 1.
16. Jonas Sakalauskas, ten pat
17. Apie šventą Kazimierą jau kelis kartus rašė Juozas Jurginis. Minties leidykla 1984 m. ketina išleisti knygą: Kazimiero kultas: Legendos ir tikrovė.
Šaltinis: 
