VIETOJ KRAŠTOTYROS PARTOTYRA
1979 m. sausio 17 d. įvyko Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Vilniaus miesto skyriaus ataskaitinė rinkiminė konferencija.
Šįkart tarp delegatų nebuvo matyti daugelio pagarsėjusių Vilniaus kraštotyrininkų, dirbusių nuo pat draugijos įkūrimo, apvaikščiojusių toliausius gimtojo krašto kampelius, surinkusių nemažus įvairiausios tautosakos lobius, vertingų istorijos faktų, kalbos turtų ir kt. Užstalėje sėdėjo daug nepažystamų veidų, kooptuotų pastaruoju metu draugijon partijos paliepimu ir čia atvykusiu tik panuobodžiauti. Už prezidiumo stalo buvo pakviesta daugiau negu 30 narių, kurių priekyje sėdėjo naujoji draugijos pirmininkė Leokadija Diržinskaitė-Piliušenko, šalia jos — Lietuvos KPCK propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas J. Kuodelis bei susirinkimui vadovavęs Partijos istorijos instituto mokslinis bendradarbis Strumskis. Kiek atokiau — sėdėjo minėto instituto direktorius R. Šarmaitis, mokslinis bendradarbis J. Jarmalavičius, miesto partijos komiteto propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjas G. Tarvydas, partiniai bei profsąjunginiai veikėjai. Prezidiumo sudėtis labiau tiko kokiam nors partiniam renginiui, o ne kraštotyrininkų konferencijai. Turbūt per visą Vilniaus karštotyrininkų veiklos istoriją niekad jų prezidiume nesėdėjo tiek daug abejingų šiai veiklai žmonių, kiek šįkart.
Ataskaitinį pranešimą perskaitė Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja J. Balnytė, paskirta skyriaus pirmininke praėjusių metų rudenį ir anksčiau taip pat nieko bendra neturėjusi su kraštotyra. J. Balnytė mėgino pavaizduoti kažkokius naujus kraštotyros pasiekimus bei polinkius, nors iš tikrųjų ta veikla dėl partijos ir KGB įsikišimo beveik merdi. Įprastiniu trafaretu ji tepabrėžė, kad miesto kraštotyrininkų veikla žymiai suaktyvėjo ruošiantis paminėti Tarybų valdžios paskelbimo ir Lietuvos komunistų partijos įkūrimo 50-ąsias metines. Neįtikimi buvo ir kiti jos pranešimo teiginiai.
Diskusijos dalyvių kalbos tolygiai buvo blankios ir trumpos. Be to, retas jų kalbėjo kiek taisyklingesne lietuvių kalba. Niekas nekėlė jokių problemų, nepareiškė ir jokios kritikos dėl aiškiai merdinčios draugijos veiklos bei pastangų tą veiklą visai sužlugdyti. Surežisuotas spektaklis vyko sklandžiai ir darniai. Pirmininkaujantis Strumskis nekreipė dėmesio ir į tai, kad nemaža konferencijos dalyvių visai nebalsuoja — nekelia rankų. Visi matyt ir telaukė šio spektaklio greitesnės pabaigos. Ir tiktai vienas kalbėtojas, išdrįsęs, kreipėsi pagaliau į prezidiumą, prašydamas nepamiršti ir leidybinių reikalų, nes, jo žodžiais, per septynerius metus teišleista vos viena plona „Kraštotyros" knygelė; nesirodo, be to, ir „Liaudies kūrybos" trečiasis tomas (antrasis tomas išėjo 1974 m.). Taip ši trumputė replika, prasprūdusi pro konferencijos rengėjų cenzūrą, bene akivaizdžiausiai parodė, kaip iš tiesų yra žlugdomas toks nepaprastai kraštui reikalingas kultūrinio darbo baras.
Be sutrikimų veikė ir balsavimo mašina. Pasiūlytas į naująjį prezidiumą 31 asmuo buvo bematant išrinktas. Čia pat už stalo pasiskirstyta ir pareigomis. Pirmininke vėl tapo J. Balnytė. Atsistojusi ji perskaitė iš lapelio, kas kokį darbą dirbs ir kam kas vadovaus. Kažkas iš salės pastebėjo: ,,Ar ne per didelis prezidiumas? Nebus kam dirbti."
Tačiau — dirbti nereikės. Prezidiumas išrinktas ne dirbti, o kliudyti kur ne kur dirbantiems dar kraštotyrininkams. Tad kliudytojų reikia kuo daugiau. Daugiausia, žinoma, kraštotyrai trukdys Partijos istorijos institutas, kuris įpareigotas nukreipti šį sąjūdį į beprasmiškus nūdienos tyrinėjimus ir kur daugelis darbuotojų kaip tik ir skiriami į vadovaujančius -kraštotyros postus. Čia ir Surblys, Šarmaitis, Strumskis, Bauža, Jarmalavičius ir daug menkesnių partijos veikėjų. Niekad anksčiau nesidomėję jokia kraštotyra, jie atėjo čia dabar tam, kad sutrukdytų bet kieno pastangas domėtis Lietuvos praeitimi, rinkti tikrąsias tautinės kultūros vertybes.
Tą patvirtino ir jų parašytas bei suredaguotas konferencijos nutarimo antrasis punktas:
„Pagrindiniu paminklų apsaugos ir kraštotyros visuomeninio darbo Vilniaus mieste uždaviniu laikyti nuolatinį darbo žmonių telkimą TSKP XXV bei LKP XVII suvažiavimų ir Draugijos V-jo suvažiavimo nutarimą, TSRS ir LTSR Konstitucijų idėjoms, paminklų apsaugos įstatymams įgyvendinti. Visapusiškai tyrinėti aktualius miesto ekonomikos, istorijos, kultūros ir buities reiškinius, plačiau propaguoti tarybinės liaudies revoliucines, kovų ir darbų tradicijas, socialistinį gyvenimo būdą, tarybinės kultūros laimėjimus. Aktyviau padėti partinėms organizacijoms komunistiškai auklėti darbo žmones".
Štai tikrieji Šarmaičio ir jo bendraminčių tikslai. Jokios kultūros paminklų apsaugos kaip nebuvo iki šiolei, taip nebus ir toliau. Visa tai — tik frazės tikriesiems tikslams maskuoti. Apie kokią kultūros paminklų apsaugą galima kalbėti, jei — įsidėmėkime! — šiuo metu jau ruošiamasi griauti pats didžiausias tautos dvasinės kultūros paminklas — jos kalba.
Tad tie, kam rūpi nuoširdus ir prasmingas kraštotyros darbas, vargu ar ras sau dirvą šiandieninėje kraštotyros draugijoje. Ši draugija faktiškai atimama iš visuomenės, nes bet kuris prasmingas kultūros darbas čia gniaužte užgniaužiamas.
Iš esmės paskutinė Vilniaus kraštotyrininkų konferencija — ne koks naujas veiklos etapas, o kraštotyros posūkis — į partotyrą. Tiksliau sakant — jos šermenys.
V. Jasiūnas
TAURIOJO LIETUVIO
DOVANA
Lietuvos gyventojus, ypač dailininkus ir meno mylėtojus, pasiekė žinia, kad Vakarų Berlyne gyvenąs lietuvis Vytautas Žilinskas, jausdamas artėjant gyvenimo saulėlydį, savo gimtajam Kaunui padovanojo tikrai karališką dovaną — brangų ir nepaprastai vertingą Vakarų Europos dailininkų keturių šimtų paveikslų rinkinį.
Tai tikrai neelinis įvykis mūsų krašto kultūriniame gyvenime. Meno mylėtojai žinojo, jog fundatorius griežtai reikalavo, kad paveikslai būtų saugojami tik Kaune ir kad jiems būtų pastatyta speciali paveikslų galerija. Maskvai šios sąlygos labai nepatiko: kaip kiekvienos užkariautojų imperijos metropolija, ji mėgo, kad visa kas geriausia ir vertingiausia šalyje, būtų saugoma jos saugyklose. O kas gi tas Kaunas? Strateginis užkampio miestukas, į kurį tik labai retai užsieniečiai gali įkelti koją. Ne, tais paveikslais turi grožėtis maskviečiai ir jų svečiai, o jei norės į juos pasižiūrėti kauniečiai, tegul atvyksta jiems parodų durys nebus uždarytos . . .
Bet ponas Žilinskas buvo atkaklus. Ne veltui — jis lietuvis! Jis nepasidavė jokiems Maskvos graudenimams, šantažams, grasinimams ir įkalbinėjimams. Dar daugiau — jis sutiko finansuoti paveikslų galerijos statybą! Tad Maskvai nieko daugiau neliko kaip užgniaužti kartėlį — duoti sutikimą paveikslų galerijos statybai. Ir visiven dėl kai kurių ypač vertingų paveikslų dar truko derybos — gal pavyks ir Maskvai laimėti vieną kitą. Tad ponui Žilinskui belieka palinkėti dar didesnio atkaklumo— visa jo dovanota kolekcija turi likti Kaune!
Kaune, Donelaičio gatvėje, užvirė statyba. Per negirdėtai trumpą laiką tarybinėje praktikoje — šiek tiek daugiau nei metus laiko, buvo pastatyta ir įruošta naujoji paveikslų galerija. Ir tai tuo metu, kai visos geriausios statybininkų jėgos nukreiptos Maskvos olimpinio miestelio statybai!
Ir štai 1979 m. sausio pabaigoje naujoji paveikslų galerija atvėrė lankytojams duris. Septynios galerijos salės sunkiai galėjo talpinti visus norinčius ją aplankyti, ypač šeštadieniais ir sekmadieniais. Lanko ją kauniečiai ir kitų Lietuvos miestų gyventojai, lanko ją ir atvykę iš Rusijos, ypač turistinių traukinių keleiviai. Beje, pastarieji geriau lanko kitas Kauno „įžymybes" — mėsos bei trikotažo parduotuves, iš kurių išeina nešini nebe krepšiais, o tiesiog maišais . . .
Šios galerijos atidarymas turėtų būti nušviestas spaudoje ir televizijoje. Bet keistas dalykas — be vienos kitos mažos žinutės „Kultūros baruose", be šiek tiek platesnio straipsnio „Literatūra ir menas", nedidelio pranešimo per televizijos žinias, apie šią naująją ekspoziciją daugiau beveik nieko nebuvo skelbiama.
Pradėjus galerijai veikti, jai skirti plakatai pasirodė tik po trijų savaičių. O ir tuose plakatuose teparašyta: Kauno paveikslų galerija, adresas darbo laikas. Daugiau nieko. O kad tai lauktoji V. Žilinsko paveikslų ekspozicija — nė žodžio. Tad nenuostabu, kad net daugelis kauniečių apie ją nieko nėra girdėję, o ką jau kalbėti apie kitų miestų gyventojus! Valdžia paveikslus priimti priėmė, bet jei juos būtų dovanojęs koks marksistas, būtų visai kita šneka, o ča fundatorius — kapitalistas, o tuos kapitalistus dergiant tiek rašalo išlieta, tiek popieriaus sugadinta. O čia staiga toks kapitalisto nesavanaudiškumas! Dar liaudis ims ir pradės kitom akim žiūrėti į kapitalistus . . . kapitalizmą . . . Tad geriau to Žilinsko vardą minėti kuo rečiau . . .
Priimta, kad paveikslų galerijos, įkurtos turtingų mecenatų, pavadintos jų vardu. Tokių pavyzdžių rasime daugelyje stambesnių Lietuvos Vakarų Europs ir JAV miestų. Net Maskvoje veikia garsioji Tretjakovo galerija, žinoma visame pasaulyje. O kas gi tas Tretjakovas, gal revoliucionierius ar bolševikas? Pavelas Michailo-vičius Tretjakovas — stambus pirklys, turtingas linų pramonininkas, tipiškas kapitalistas ir, anot tarybinės terminologijos, darbo liaudies išnaudotojas, praturtėjęs iš jos prakaito. 1892 m. jis Maskvai padovanojo vertingą paveikslų rinkinį, ir paveikslų galerija jo vardu vadinama iki šiolei. Kauniškei galerijai Žilinsko vardas netinka ... Iš tiesų, kas leidžiama Maskvai, neleidžiama Kaunui!
Mes, lietuviai, į šią dovaną žiūrime ne tik kaip į nepaprastos kultūrinės, pažintinės ir estetinės vertės dovaną, kažkokia dalimi mus priartinusią prie Vakarų Europos, bet ir kaip į užsienio lietuvių ryšio su pavergtąja Tėvyne simbolį. Ši dovana įrodo, kad mūsų išeiviai nėra nuo tautos kamieno nulaužta šaka, o tikroji mūsų tautos dalis, gyvenanti savo Tėvynės siekiais ir rūpesčiais.
Mus iki pat širdies gelmių jaudina šis kilnus tautiečio mostas.
Todėl kovojančios Lietuvos vardu nuoširdžiai Vytautui Žilinskui tariame:
Ačiū Tau, KILNUSIS TAUTIETI!
Kauniečiai
* * *
GYVENTOJŲ SURAŠYMAS
1979 m. sausio mėn. Tarybų Sąjungoje įvyko Visasąjunginis gyventojų surašymas.
Šis surašymas vyko tam, kad atskleistų įvykius per 20 metų (nuo 1959) gyventojų pasikeitimus, kas padėtų pagerinti ekonominį planavimą. Stengdamiesi išbristi iš planavimo bėdų, TSKP vadovybė ir jos ekonominiai organai griebiasi įvairiausių priemonių.
Tačiau šio TSRS gyventojų surašymo rezultatai taip pat bus panaudojami ideologiniam Tarybų Sąjungos tautų spaudimui. Visų pirma, jis liečia vadinamąją koncepciją apie „TSRS tautų suartėjimo procesą į vieną tarybinę tautą". Bus stengiamasi įrodyti, kad per dvidešimt metų šis tautų „suartėjimo" procesas dar labiau sustiprėjo". Klastoti duomenys tą darbą palengvins.
Jau prieš surašymą šito buvo mokoma. Surašinėtojams buvo nurodyta, jog prie punkto „gimtoji kalba" esančioje grafoje: „Nurodyti, kitas TSRS tautų kalbas gerai moka", reikia įrašyti rusų kalbą šiems asmenims: 1. Vaikams nuo 7 metų ... 2. Suaugusiems, kurie ją menkai temoka. 3. Kurie moka ir kitas TSRS tautų kalbas, nurodyti tik rusų kalbą. 4. Kurie prieštarauja, kad jiems būtų įrašyta rusų kalba, jiems nematant, įrašyti rusų kalbą, ypač, kurie baigę tarybiniais metais vidurinę mokyklą, technikumą, aukštąją mokyklą ir panašiai.
Patys žmonės, ypač inteligentai nesutikdavo, kad surašinėtojai žymėtų jiems ar jų vaikams rusų kalbą. Pasitaikė, kad rusų kalbos nemokėjo net rusų kalbos mokytojai.
Surašymo metu diduma žydų tautybės asmenų gimtąja kalba laikė žydų (idiš) kalbą, kai kurie lietuvių ir tik nedaugelis — rusų kalbą. Tai yra rimtas paneigimas teigimo, kad esą tik 17% TSRS žydų savo gimtąja kalba laiko idiš kalbą.
Mišriose šeimose tėvai dažnai nurodydavo, kad jų vaikų tautybė — lietuvių, o gimtoji kalba irgi lietuvių kalba.
Surašinėjimas nuslėpė duomenis apie gyventojų kitų kalbų mokėjimą: nebuvo galima užrašinėti anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų ir kt. Tai lietė net tų kalbų dėstytojus.
Buvo klastojami ir socialiniai duomenys. Dabar gyventojai buvo skirstomi į „visuomenines grupes" — darbininkus, tarnautojus, kolūkiečius. Visuomeninė darbininkų grupė dirbtinai padidinta — į ją įtraukta beveik visa „aptarnavimo sferos grupė" ir kitos grupės. Darbininkais buvo užrašomi pardavėjai, medicinos seserys, fotografai, radio operatoriai, kontrolieriai, kasininkai ir t.t. Aptarnavimo sferos darbininkų grupė buvo visai panaikinta. (Užsienyje, ypač JAV, ji sudaro apie 50% visų dirbančiųjų). Šią grupe visasąjunginio gyventojų surašymo organai panaikino todėl, kad priskiriant prie darbininkų visuomenines grupes, padidintų TSRS darbininkų klase. Tada galima bus kalbėti apie išaugusį darbininkų klasės „vaidmenį" ekonominiame ir visuomeniniame šalies gyvenime, apie „dar glaudesnį ryšį" tarp partijos ir darbininkų klasės, sudarančios tarybinės liaudies daugumą.
Kas ketvirtas butas buvo atrankinis, kur gyventojams buvo surašomi smulkesni duomenys. Savo darbovietes turėjo slėpti saugumiečiai, milicininkai, įslaptintų karinių ar pusiau karinių įmonių darbuotojai. Dėl to būdavo įvairių nesusipratimų, ypač su etatiniais saugumiečiais. Jie turėdavo į tuos klausimus atsakyti „įstaiga" ir „tarnautojas".
Nežiūrint į propagandinį triukšmą, gyventojų surašymui nebuvo tinkamai pasiruošta. Netgi surašinėtojai nebuvo tinkamai instruktuoti, kaip pildyti atskirus punktus vienais ar kitais atvejais. Surašinėtojais dažniausiai buvo paskirti mokiniai ar studentai, kuriems nerūpėjo įtraukti visus gyventojus. Todėl likdavo nesurašytų ne tik butų, bet net ir dideli namai. Todėl net ir po oficialaus surašymo užbaigimo būdavo skubiai surašinėjami „pamirštieji" gyventojai.
Surašinėjimo metu jau buvo prasidėjusi rinkiminė kompanija, kurios „agitatoriai" vaikščiojo į butus ir surašinėjo rinkėjų pavardes. Gyventojai, neatskirdami surašinėtojų nuo agitatorių, juos bardavo, kam trukdo, eidami „kelintą kartą", o kartais ir neįsileisdavo surašinėtojų, sakydami „mus jau užrašė". Būdavo daug atvejų, kai nurodytomis valandomis gyventojų nerasdavo namuose. Tais atvejais surašinėtojai būdavo priversti surinkti gana netikslius duomenys iš namų valdybų. Kartais iš valdybų duomenys būdavo renkami net iš apsileidimo, nesistengiant nueiti pas pačius gyventojus.
Todėl apie 1979 m. visasąjunginį gyventojų rašymą galima padaryti tokias išvadas:
1. Surašymas ne visiškai atskleis gyventojų visuomenine struktūrą ir nepadės ekonominiam planavimui.
2. Suklastoti surašymo duomenys bus plačiai panaudoti propagandai, siekiant įrodyti darbininkų išaugimą ir tarybinės liaudies koncepciją, iškeltą naujojoje TSRS konstitucijoje.
A. Serbenta
* * *
KULTŪROS GENOCIDAS
Išdrįsusių valdžiai priešintis rašytojų kuriniai, išimti iš knygynų, iš bibliotekų, virsta pelenais.
Gyvename ne hitlerinėje Vokietijoje. Gatvėse knygų laužai neliepsnoja. Mūsų kiti metodai. Viską dengia „valstybinės paslapties" skraistė. Įsakymai apie knygų naikinimą rašomi su pažyma „Naudotis tarnyboje. Egz. nr. . . .". Vadinasi, apie tokius dalykus viešai kalbėti uždrausta, o pati organizacija, užsiimanti knygų naikinimu, vadinasi „Vyriausioji valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdyba (Glavlitas)". Taigi, kultūros vertybių naikinimas yra valstybinė paslaptis. Knygos virsta pelenais gamyklų krosnyse arba keliauja į popieriaus fabrikų katilus.
Pateikiame kopiją dokumento apie žinomo šiuolaikinio rašytojo N. D. Rudenkos knygų sunaikinimą. N. Rudenka, rašytojų sąjungos narys, praėjusio karo dalyvis, parašė nemažai knygų. Pastaraisiais metais aktyviai įsijungė į kovą už žmogaus teises Tarybų sąjungoje. Jis yra vienas iš Ukrainos Helsinkio susitarimų vykdymui remti grupės įkūrėjų. Neseniai už savo veiklą žmogaus teisėms ginti Rudenka nutęstas 10 metų laisvės atėmimo ir 5 metams tremties. Štai tas dokumentas, kuriuo siekiama sunaikinti ir pasmerktojo rašytojo kūrybą:
Naudotis tarnyboje
Eg. nr. . . .
Vyriausioji valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo Valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos (LTSR Glavlitas)
Nr. . . .
(adresatas)
Apie N. D. Rudenkos knygų išėmimą iš bibliotekų
Šiuo siunčiame jums Vyriausios valstybinių paslapčių saugojimo valdybos prie TSRS Ministrų Tarybos 1978 m. spalio 13 d. Jsakymą Nr. 38 dėl N. D. Rudenkos knygų išėmimo iš bibliotekų ir knygynų prekybos tinklo.
Prašome duoti atitinkamus nurodymus padauginti įsakymą, juo aprūpinti pavaldžias organizacijas, turinčias bibliotekas, ir užtikrinti įsakyme nustatytų knygų išėmimą.
Priedas — įsakymas Nr. 38 Egz. nr. ...
Vyriausios valdybos viršininkas M. Šlizevičius
Prie šio rašto pridėtas TSRS Glavlito 1978 m. spalio 13 d įsakymas Nr. 38, pasirašytas Valdybos viršininko P. K. Romanovo. Jame išvardintos N. Rudenkos knygos, kurias reikia „išimti". Viso 19 pavadinimų knygų bendru (apitiksliai) 1 mil. 200 tūks. egz.
* * *
PAMINĖJO
VASARIO 16-ąją
1979.II.16 ant Kauno IV vid. mokyklos stogo buvo iškelta trispalvė Nepriklausomos Lietuvos vėliava. Vėliava kabojo iki 10 val. ryto. Atvykę saugumiečiai su kopėčiomis vėliavą nukabino.
Ant mokyklos stogo buvo rastos 39 batų numerio pėdos. Tą pačią dieną trys saugumiečiai, vaikščiodami po mokyklą, tikrino visų mokinių batų numerius. Tų. kurių batų numeris buvo 39, užsirašė pavardes. Kitą dieną, vasario 17, keli saugumiečiai mokykloje tardė mokinius, pavėlavusius vasario 16 d. į pamokas.
Trispalvė Nepriklausomos Lietuvos vėliava kabėjo ir prie 34 vid. mokyklos. Ji buvo nuimta 9 val. ryto.
T. Švitrys
