Vilniuje, Kaune, Jonvavoje, Mažeikiuose, Alytuje, Utenoje ir kituose Lietuvos miestuose kasnakt ką nors užpuola, apiplėšia, sumuša, išprievartauja. Vieną kitą nusikaltimą išaiškina, nusikaltėlį nubaudžia, tačiau diduma piktadarių dingsta nakties ir santvarkos tamsoje.
Nusikaltimų daugiausia ten kur privažiavę rusų. Nusikaltimų statistika griežčiausiai saugoma, lyg valstybinė paslaptis. Ne vienas iš siaubo suvirpėtų, sužinojęs kokių baisių nusikaltimų šiandien esama Lietuvoje. Tik apie vieną kitą spaudoje pasirodo žinutė, gerokai įvyniota į milicijos nuopelnų popierėlį. Tačiau ten trūksta tikrųjų nusikaltimų priežasčių atskleidimo. Moralizuoti lengviau, negu nurodyti tikrąsias priežastis. Juk reikėtų kalbėti apie okupantų įtaką ir sąmoningą bei organizuotą tautos moralės griovimą.
Rusų okupacija lietuvių tautai yra atnešusi daug nelaimių, padariusi sunkių ir skaudžių žaizdų. Valstybės panaikinimas, krašto ekonomikos pajungimas rusiškos imperijos tikslams, lietuviškos kultūros slopinimas ir varžymas — ne vieninteliai smūgiai. Mirtiname pavojuje yra atsidūrusi pati tautos egzistencija. Į tautos gyvybę pasikėsinta ne tik planinga, nors ir užmaskuota rusifikacija, bet ir tautos moralės griovimu. Okupantai ypač sekasi tautą apnuodyti komunistinės „moralės" nuodais. Kristi žemyn daug lengviau, nei kopti aukštyn. Su savo prigimties silpnybėmis, pagundomis ir kliūtimis reikia kovoti ir būti tvirtos, religija pagrystos, moralės, žmogui. Ką tuomet kalbėti apie poveikį tokios moralės, kuri žmogų atpalaiduoja nuo amžinųjų principų, jo žvilgsnį nukreipia tik į kasdieninių reikalų tenkinimą. Visokie varžtai, kylą iš atsakomybės visuomenei ir kolektyvui, sutrūkinėja lyg silpni voratinkliai, kai tik individas susiduria su stipresne pagunda ar neigiama įtaka. Okupanto padiktuota komunistinė moralė sudaro visas sąlygas tarpti įvairiausioms blogybėms. Todėl nenuostabu, kad klesti kyšininkavimas, nesąžiningumas, vagystės ir grobstymai, abejingumas, girtuokliavimas, skyrybos, jaunimo dorovinis pakrikimas. Šitoks moralinis klimatas sudaro sąlygas okupantui iš vidaus palaužti ir supūdyti tautą. Nusikaltėlių iš „broliškos" Rusijos armiją vis dažniau papildo vietiniai „kadrai". Tai alkoholikų, nukrikščionėjusių, moraliai pakrikusių šeimų vaikai, „išauklėti" komjaunimo organizacijose, ateistų būreliuose, gatvių užkampiuose.
Sustiprėjus rusų kolonistų srautui, didėja ir nusikaltimų skaičius. Nusikaltimai vis žiaurėja. Štai 1978 m. rugsėjo 20—23 d.d. „Komjaunimo tiesos" numeriuose aprašyta dviejų tokių nusikaltėlių: Aleksandro Chižinovo ir Eduardo Daškevič veikla. Kelios išprievartautos ir nužudytos moterys. Visa eilė apiplėšimų.
Kas tie išsigimėliai? Gal ateiviai iš „supuvusių" Vakarų, ar buržuazinės santvarkos palikimas? Ne, — tarybiniai jaunuoliai, tarybinės mokyklos auklėtiniai. Jei, tarkim, jie būtų lankę bažnyčią, aktyviai dalyvavę pamaldose, juos būtų kritikavę, išjuokę, barę, grasinę tėvams. Bet kai Daškevič „per pamokas biauriausiais necenzūriniais žodžiais užgauliojo dėstytojus" . . . įvykdė „įvairius viešos tvarkos pažeidimus", dėl to niekas daug nesijaudino. Tai buvo eiliniai, įprasti, tarybinio gyvenimo reiškiniai.
Tokių nusikaltėlių Lietuvoje šiandien labai daug. Jie — aktyviausi okupanto talkininkai. Kovojanti ir nepasiduodanti tauta turi būti žlugdoma ir naikinama visomis priemonėmis: saugumo teroru, kultūros slopinimu, religijos persekiojimu, moralės naikinimu, krašto kolonizavimu, bandytų ir chuliganų sauvaliavimu.
Mūsų atsakymas — nepasiduosime!
Jurgis Dabulis
* * *
