BALTARUSIJOS TSR KP CK PIRMAJAM
SEKRETORIUI DRG. MOŠEROVUI
LIETUVOS TSR KP CK PIRMAJAM
SEKRETORIUI DRG. GRIŠKEVIČIUI
Pelesos apylinkės, Varenavo r. lietuviškų kaimų gyventojų
PAREIŠKIMAS
Daugiatautėje mūsų valstybėje nacijų lygiateisiškumą užtikrina TSRS Konstitucija, kurioje pabrėžiama, kad visų tautų piliečiai turi teisę mokytis savo gimtąja kalba, vystyti savo liaudies meną, puoselėti kultūrines tradicijas; negali būti jokios nacionalinės nesantaikos ar vienos tautos privilegijos kitų atžvilgiu. Naujoji TSRS Konstitucija dar kartą parodė, kad visi šie klausimai buvo ir tebėra aktualūs mūsų valstybėje, kurios lygiateisiais nariais esame ir mes, Baltarusijos lietuviai.
Būdami teritoriškai atskirti nuo didžiosios daugumos savo tautiečių, mes norime, kad būtų užtikrintos nors minimalios mūsų teisės, garantuojančios mums sąlygas ugdyti nacionalinę kultūrą.
Lietuvius ir baltarusius nuo senų laikų riša geri kaimyniški santykiai. Visi kultūriniai-visuomeniniai mūsų tautų keliai vedė į Vilnių, kur kartu su lietuviais mokėsi, dirbo ir gyveno daug Baltarusijos kultūros veikėjų. Visiems yra žinomas Jankos Kupalos vardas. Poetas ilgą laiką mokėsi, gyveno ir kūrė Vilniuje. Glaudžiai susijęs mūsų tautų visuomeninis-politinis gyvenimas. 1918 m. susikūrusiai Lietuvos-Baltarusijos revoliucinei vyriausybei vadovavo lietuvis V. Mickevičius-Kapsukas. Net ir buržuazijai užgniaužus Tarybų valdžią Lietuvoje, baltarusių tautos pagarba lietuvių liaudžiai neišnyko. Minske ėjo lietuviškas laikraštis „Raudonasis artojas", Vitebsko, Minsko, Mogiliovo srityse veikė lietuviškos mokyklos, saviveikla. Bet, laikui bėgant, reikalai ėjo vis blogyn.
Dabar Tarybų Baltarusijoje vis labiau slopinamas lietuviškas žodis, nacionalinė kultūra, varžomas mūsų bendravimas su tautiečiais Tarybų Lietuvoje, nors teritorija, kurioje mes gyvename istoriškai ir etnografiškai priklausė Lietuvai, buvo jos dalimi. Todėl ir Tarybų Sąjungos vyriausybė su didžiuoju V. I. Leninu priešakyje 1920 m. liepos 12 d. sutartimi visas rytines lietuvių apgyventas žemes, tame tarpe ir mūsų kraštą, visą paskyrė Lietuvai. TSRS vyriausybė smerkė baltalenkius, okupavusius Vilnių ir visą šį kraštą. Tarybų Sąjungos vyriausybė pasielgė labai garbingai 1939 m. spalio 10 d. sutartimi grąžinusi senąją sostinę Vilnių Lietuvai. Atkūrus tarybinę santvarką Lietuvoje, reikalai klostėsi labai palankiai.
1940 m. rugpjūčio 3 d. Baltarusijos TSR deputatai ir vyriausybė TSRS Aukšiausioje Taryboje pasiūlė sugrąžinti Tarybų Lietuvai Švenčionių, Vydžių, Astravo, Varenavo ir Rodūnės rajonus, pripažindami, jog gyventojų daugumą juose sudaro lietuviai. Šis pasiūlymas buvo priimtas ir pradėtas vykdyti. Iki prasidedant Didžiajam Tėvynės karui buvo atiduota Tarybų Lietuvai nemaža lietuviškų kaimų ir miestelių. Liko neprijungti prie Lietuvos TSR apie 20 buvusio Rodūnės rajono lietuviškų kaimų, prigludusių prie Lietuvos sienos. Tai Pelesa, Dubiniai, Vigonys, Pavalakė, Smilginiai, Kargaudai, Klaišiai, Piliūnai, Mažeikiai, Varliai, Kurkiai, Paditvys, Senieji ir Naujieji Druskininkai, Miežionys, Saltoniškis, Kalviai ir kiti. Juose gyvena apie 10.000 lietuviškai kalbančių žmonių.
Ilgainiui lietuvių kultūrinė veikla pokario metais buvo visai uždrausta, nors lenkų okupacijos metais mūsų rajone buvo net 11 lietuviškų mokyklų: Pelesoje, Sen. Druskininkuose, Kargauduose, Piliūnuose, Pavalakėje, Paditvyje ir kt. Rodūnės bažnyčioje buvo laikomos lietuviškos pamaldos, o lenkams jas panaikinus, buvo pastatyta akmeninė Pelesos bažnyčia. Veikė lietuviški vaikų darželiai, klubai — skaityklos, saviveiklos rateliai.
Taigi, lenkų okupacijos laikais, nors ir sunkiomis sąlygomis, reiškiantis nacionalinei priespaudai ir tautiniam antagonizmui, lietuviška kultūra vis dėlto gyvavo ir vystėsi. Nemažai lietuvių drauge su baltarusiais aktyviai dalyvavo revoliucinėje kovoje. Lietuviai džiaugėsi tarybinės santvarkos atkūrimu buvusioje lenkų okupuotoje teritorijoje. 1939 m. rudenį į socializmo statybą kartu su baltarusiais ir kitų tautybių darbo žmonėmis įsijungė ir Rodūnės rajono lietuviai. Į Vakarų Baltarusijos liaudies susirinkimą deputatais buvo išrinkti lietuviai B. Sinkevičius, Iz. Šimelionis. Apylinkių komitetų sekretoriais buvo J. Adomonis, K. Doda, V. Žukauskas ir kiti. Rodūnės miesto vykd. komiteto pirmininku buvo St. Vaitkūnas . . . Lietuviškame Dubinių kaime įsisteigė pirmasis rajone kolūkis. Bet karas nutraukė taikų darbą. Kovose su vokiškaisiais okupantais žuvo draugai: Adomonis, Sinkevičius, Žukauskas, Kamenčius, Neviera, Jonys ir kiti lietuvių tautybės rodūniečiai.
Pokario metais pradėjo reikštis, netekę buvusių privilegijų, lenkų nacionalistai. Pasinaudodami kai kurių vietinių tarybinių organų politine trumparegyste, jie ir toliau kurstė tautinę nesantaiką, pažeidinėjo būtiniausius lietuvių nacionalinės mažumos teisinius reikalavimus. Tarybų valdžios priešai, buvę baltalenkiai, buožės, prisidengę dorų žmonių kaukėmis, pradėjo vykdyti savo nešvarias užmačias.
Pirmasis smūgis teko mokykloms. Rodūnės rajone neliko nei vienos lietuviškos mokyklos. Knygos ir laikraščiai lietuvių kalba tapo neprieinami ne tik moksleiviams, bet ir suaugusiems; net lietuviška tarybinė spauda tapo nepageidautina . . . Tėvai, norėdami, kad vaikai nepamirštų gimtosios kalbos, buvo priversti juos leisti mokytis ir dirbti į Lietuvą. Tad nenuostabu, kad Rodūnės apylinkėje neliko savos lietuviškos inteligentijos — nei gydytojų, nei mokytojų, nei agronomų.
1949 m. susikūrus Dubinių kaime Tarybų Sąjungos didvyrės M. Melnikaitės vardo kolūkiui, jam vadovavo vietos lietuvis St. Lukoševičius. Tai buvo pirmaujantis rajone kolūkis. Nežiūrint to, pirmininką greitai pakeitė kitas, nepažįstąs vietos žmonių ir nežinąs mūsų krašto ypatybių. Pamažu neliko lietuvių ir vietinėse deputatų tarybose. Grynai lietuviškas kolūkis panaikintas, o dirbtinai sulipdytas mišrus, kuriame visokeriopai ignoruojama lietuvių kalba, daromos kliūtys palaikant ryšius su Lietuvos TSR. O vėliau net soclenktyniavimui buvo parinktas ne lietuviškas Varėnos rajonas, bet lenkiškas Šalčininkų rajonas.
Ypač nemaloniai nuskambėjo 1959 m. ir 1970 m. gyventojų surašymai, kada lietuviai buvo užrašinėjami lenkais. Todėl nenuostabu, kad pagal oficialius surašymo duomenis lietuvių Baltarusijoje paprasčiausiai „nėra", o visi jų reikalavimai bei prašymai kažkur dingsta, arba į juos nekreipiama nei mažiausio dėmesio.
Didelę daugumą lietuviškų kaimų gyventojų sudaro praktikuoją katalikai. Deja, pamaldų lietuvių kalba niekur nėra. Nuo 1950 m. uždaryta Pelesos bažnyčia, nors daug kartų buvo kreiptasi į vietinius ir centrinius valdžios organus. Mes su pavydu žiūrime į Lietuvos TSR tikinčiuosius, kur yra užtikrintos jų teisės, suteikiant galimybę tenkinti religinius poreikius gimtąja kalba.
Labai skaudžiai į broliškus lietuvių ir baltarusių tautų santykius atsiliepia kultūrinių ryšių su Lietuvos TSR meniniais kolektyvais ir organizacijomis trukdymai: neleista atvykti valstybiniam dramos teatrui su A. Vienuolio spektakliu „Paskenduolė", buvo sužlugdyta etnografinė ekspedicija, jos dalyviams jau susirinkus vykti į Pelesos apylinkes. O juk mūsų krašte yra daug vertybių, turinčių svarbos lietuvių kultūrai. Tai ypatingai senos liaudies dainos, pasakos, papročiai, įdomūs etnografiniai kaimai.
Apylinkėse gausu medžiagos iš Tarybų valdžios kūrimosi laikotarpio, karo metų ir pokario atkuriamojo darbo laikų. Neeilinės reikšmės kalbininkams turi ir savita tarmė, iš gilios senovės išlaikiusi daugybę archaizmų. Dar baltalenkių okupacijos metais tuo domėjosi Vokietijos, Suomijos, Norvegijos ir kitų kraštų baltistai. Mums labai skaudu, kad nekartą vietinės valdžios palaikomi chuliganai buvo apmėtę akmenimis lietuvių mokslininkų akademikų profesorių J. Balčikonio ir T. Ivanausko automobilius.
Mes esame tikri, kad tai ne vietinių vadovaujančių partinių ir tarybinių organų darbas, o buvusių lenkų šlėktų darbas, be galo bijančių tikros ir nuoširdžios lietuvių ir baltarusių draugystės, neapykantos vaisius. Lenkiškieji šovinistai engė mūsų kraštą, pirmoje eilėje lietuviškus kaimus. Buržuazijos valdymo metais, vokiečių okupacijos laikotarpiu po „Armijos krajovos" vėliava jie žudė mūsų tėvus ir brolius, degino mūsų kaimus ir sodybas. 1944 m. pavasarį sužvėrėję lenkų buržuaziniai nacionalistai drauge su hitleriniais okupantais subombardavo ir sudegino didelį ir gražų lietuvišką Pelesos kaimą. O kiek liko našlaičių Pavalakės, Druskininkų, Dubinių ir kituose kaimuose. Iki šių dienų išliko tokių neapykanta degančių šovinistų. Juos erzino užsimezgusi graži Vilniaus valstybinio universiteto studentų tautosakininkų draugystė su buvusiu lietuvišku „Lenino kelias" kolūkiu. Atsirado ir įtakingų asmenų. Jie išvystė piktą kampaniją prieš tuometinį kolūkio pirmininką, gražios lietuvių-baltarusių draugystės šalininką, buvusį narsų baltarusių partizaną Arkadijų Lobko ir jo žmoną Jekateriną. Mūsų gerbiamas drg. Lobko buvo apšmeižtas ir, neatsiklausus mūsų, nušalintas nuo vadovavimo kolūkiui. Reorganizavus kolūkį, į jo vietą, mums vieningai prieštaraujant, buvo paskirta lenkė Liucija Žilinskaja. Dar niekas mūsų taip neapšmeižė ir nekoneveikė, kaip ši lenkų buožės duktė su partiniu bilietu. Pirmiausia ji oficialiai visuotiniame susirinkime uždraudė mums, lietuviams, viešoje vietoje kalbėtis gimtąja kalba. Už tai sumokėjo baudas ne vienas Pelesos kaimo gyventojas. Žilinskaja mus pravardžiavo kaip įmanydama, vadino mus „kitaicais" ir kitokiais keistais vardais. Apie Žilinskajos darbelius žinojo partijos rajono ir Gardino srities komitetai, bet jokių žygių nesiėmė. L. Žilinskaja buvo nušalinta nuo darbo, kai visiškai sužlugdė Ždanovo v. kolūkį, o doras, sumanus vadovas A. Lobko nebuvo grąžintas į kolūkio pirmininko postą.
Keista, kad pastaraisiais metais vis didėja kai kurių Baltarusijos TSR respublikinių organų noras izoliuoti mus nuo Lietuvos, savo tautiečių, mums brangaus ir mylimo Vilniaus. Baltarusijos TSR partiniams organams reikalaujant, atitinkamos Lietuvos TSR organizacijos dabar draudžia ne tik organizuotai, bet ir individualiai Lietuvos gyventojams viešėti pas mus. Draudžiama pas mus lankytis darbininkams ir įstaigų tarnautojams, o ypač inteligentijai ir studentams. Ne vienas vilnietis arba kaunietis nukentėjo, grįžęs iš Pelesos ar Pavalakės. LTSR valstybės saugumo organai liepė dešimtims inteligentų pasirašyti pasižadėjimą nesilankyti pas Baltarusijos lietuvius. Tokių neprotingų draudimų svečiuotis ir keliauti, turbūt, nesugalvojo ir neįgyvendino nei viena mūsų šalies respublika.
Todėl mes kategoriškai pareiškiame, kad tai bergždžios pastangos. Jokia jėga mūsų neatplėš nuo mūsų Tėvynės Lietuvos, mūsų šventojo miesto Vilniaus, nuo laisvų ir laimingų mūsų brolių ir seserų lietuvių. Lietuva ir Vilnius mums buvo ir bus brangiausi vardai.
Šį pareiškimą mes adresuojame Jums, Baltarusijos ir Lietuvos Komunistų partijos pirmiesiems sekretoriams, kad Jūs, gerbiamieji draugai, bendrai pasitarę, visiems laikams išspręstumėte mūsų krašto lietuvių reikalus. Nuo Jūsų priklauso mūsų egzistencija, o tuo pačiu ir baltarusių-lietuvių geri ir broliški santykiai.
Todėl dar kartą prašome pašalinti visas anksčiau darytas kliūtis, suteikti mums visas pilietines teises, garantuojamas TSRS Konstitucijoje.
Prašome:
a) Pelesoje dar šįmet įsteigti lietuvių dėstomąja kalba vidurinę mokyklą nuo pirmos klasės.
b) Sudaryti visas sąlygas kultūrinei veiklai, lietuviškos meno saviveiklos išvystymui, organizuoti bibliotekose lietuviškų knygų skyrius, užprenumeruoti pakankamą skaičių lietuviškų knygų ir žurnalų.
c) Nutraukti visus lietuvių persekiojimus ir varžymus už ryšius su LTSR įstaigomis ir organizacijomis.
d) Grąžinti tikintiesiems Pelesos bažnyčią, mūsų tėvų ir brolių rankomis statytą, atstatyti nugriautą bokštą ir leisti kunigui laikyti pamaldas bei tenkinti mūsų religinius poreikius lietuvių kalba.
(246 parašai)
1978 m. liepos mėn.
